2016-04-20 Nr. AB-8814-3-61-3-01845-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-899-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01845-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas K. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 21–22, 28–29), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2014 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1047 „Dėl 2013 m. lapkričio 22 d. prašymo ir 2013 m. gruodžio 19 d. skundo“ ir 2014 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2083 „Dėl 2014 m. vasario 17 d. pakartotinio skundo“; 2) atnaujinti praleistą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą; 3) įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 19 d. ir 2014 m. vasario 17 d. skundus dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo iš esmės.

Pareiškėjas nurodė, kad jam paskirta senatvės pensija 2010–2011 m. buvo papildomai sumažinta pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. priimtame nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas) konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys prieštaravo Konstitucijai. Todėl 2013 m. lapkričio 22 d. kreipėsi į trečiąjį suinteresuotą asmenį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybą (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV Užsienio išmokų tarnyba) dėl sumažintos senatvės pensijos dalies grąžinimo, tačiau VSDFV Užsienio išmokų tarnyba 2013 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. (10.32)S2-40782 atsisakė išmokėti 2010–2011 m. negautą pensijos dalį. Pažymėjo, kad gautą atsakymą 2014 m. vasario 17 d. apskundė VSDFV, kuri 2014 m. vasario 3 d. raštu Nr. (6.5) I-1047 ir 2014 m. kovo 5 d. raštu Nr. (6.5) I-2083 atsisakė nagrinėti jo skundus. Pareiškėjo teigimu, apie sumažintą pensijos dalį jis sužinojo 2010 m. sausio 29 d., tačiau manė, kad toks veiksmas yra teisėtas, nes buvo atliktas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi. Tik Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus paminėtą normą prieštaraujančia Konstitucijai suprato, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Paminėtas Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. Teigė, kad nustatyto 3 metų termino nėra praleidęs, nes šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjo nuomone, paminėtas apskundimo terminas turėtų būti atnaujintas. Pareiškėjas taip pat rėmėsi Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kuriose nustatyta, kad pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką, neapribojant kokiu nors terminu.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 36–40) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad senatvės pensijos skiriamos, mokamos ir ginčai dėl jų sprendžiami vadovaujantis Pensijų įstatymu, o 2010–2011 m. – ir Laikinuoju įstatymu. Atkreipė dėmesį, kad pensijas skiria ir moka VSDFV teritoriniai skyriai. Pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV. Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija VSDFV teritorinių skyrių ir kitų Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų sprendimams ir veiksmams (neveikimui) apskųsti. Pažymėjo, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. Taigi pareiškėjas apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn. Pareiškėjas į VSDFV Užsienio išmokų tarnybą bei į VSDFV kreipėsi praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, todėl VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 22 d. prašymą ir 2013 m. gruodžio 19 d. skundą, tačiau pareiškėjui paaiškino, kad skundo padavimo terminas gali būti atnaujintas. Pareiškėjas VSDFV pateikė 2014 m. vasario 21 d. patikslintą skundą, kuriuo prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, tačiau nepateikė pakankamai argumentų, įrodančių, kad apskundimo terminą praleido dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių, todėl VSDFV atsisakė atnaujinti paminėtą terminą ir pareiškėjo skundus nagrinėti iš esmės. Paaiškino, kad pareiškėjo prašymas taikytiną 3 metų terminą pradėti skaičiuoti nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 33–35) prašė nutraukti bylą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad byla pagal pareiškėjo skundą nutrauktina, nes pareiškėjas yra praleidęs nustatytus skundo padavimo terminus. Teigė, kad pareiškėjui paskirta senatvės pensija ginčijamu laikotarpiu buvo perskaičiuota pagrįstai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu (b. l. 64–68) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas pažymėjo, kad VSDFV Užsienio išmokų tarnyba 2010–2011 m. buvo tinkamas subjektas spręsti dėl pareiškėjui mokėtinos pensijos dydžio ir šią savo pareigą įgyvendino mokėdama ne viso paskirto dydžio pensiją. Tarp šalių kilus ginčui dėl mokėtos pensijos dydžio pagrįstumo, ginčą turėjo spręsti ne VSDFV Užsienio išmokų tarnyba, vertindama savo priimto sprendimo mokėti ne viso paskirto dydžio pensiją teisėtumą, o VSDFV. Taigi ginčijamame sprendime VSDFV pagrįstai konstatavo, kad VSDFV Užsienio išmokų tarnyba, 2013 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. (10.32)S2-10782 išnagrinėjusi pareiškėjo 2013 m. lapkričio 22 d. prašymo dalį, kurioje pateiktas reikalavimas išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų sumažintos senatvės pensijos dalį, viršijo savo kompetenciją. Taigi ginčijamo VSDFV 2014 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1047 dalis, kurioje nurodyta, jog VSDFV Užsienio išmokų tarnybos 2013 m. gruodžio 10 d. rašto Nr. (10.32)S2-10782 dalis, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo nuostatų sumažintos senatvės pensijos dalį, naikintina, yra iš esmės teisėta.

Teismas nustatė, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pateiktuose dokumentuose suformuluotus reikalavimus, kuriais jis siekė susidariusios pensijos nepriemokos išmokėjimo, pripažino, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą ginčyti VSDFV teritorinio skyriaus veiksmus pensijų mokėjimo klausimais, ir atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą ir skundą ta apimtimi, kuria reikalaujama išmokėti 2010–2011 m. sumažintos pensijos dalį. VSDFV Užsienio išmokų tarnyba palaikė atsakovo poziciją ir teigė, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, jo teisės turėtų būti ginamos netaikant jokio termino. Be to, paaiškino, kad nustatyto 3 metų termino nėra praleidęs, nes šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Taigi byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar atsakovas ginčijamame sprendime pagrįstai taikė Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, ar tinkamai nustatė termino skaičiavimo pradžią ir ar teisėtai konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą kreiptis į VSDFV dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi, iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1, 2 dalimis, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Pažymėjo, jog ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pirmąją sumažintą pensiją pareiškėjas gavo 2010 m. sausio 29 d., taigi VSDFV pagrįstai skundžiamame sprendime nustatė, kad 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija, jis sužinojo (turėjo sužinoti) apie VSDFV Užsienio išmokų tarnybos sprendimą (valią) mokėti ne viso paskirto dydžio senatvės pensiją. Pareiškėjas dėl senatvės pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo, į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrių (toliau – ir VSDFV Šiaulių skyrius) kreipėsi su 2013 m. lapkričio 22 d. prašymu, kuriame suformulavo reikalavimą pervesti visą sumažintą sumą į jo sąskaitą. Taigi būtent ši data laikytina pareiškėjo kreipimusi į VSDFV pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasmę. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas ginčą ikiteismine tvarka inicijavo praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pažymėjo, kad toks termino skaičiavimas atitinka taikytiną teisinį reglamentavimą ir neprieštarauja nuosekliai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai tokio pobūdžio bylose.

Teismas taip pat vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20, 31 punktais. Pažymėjo, jog šis reglamentavimas reiškia, kad, prieš priimdama sprendimą dėl skundo nenagrinėjimo, VSDFV turi nustatyti terminą pareiškėjui, per kurį šis galėtų nurodyti svarbias termino praleidimo priežastis bei pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus. Tik tada, kai per nustatytą terminą nebuvo pateikta paaiškinimų ir / ar įrodymų, pateisinančių termino praleidimo priežastis, arba jei VSDFV mano, kad pateikti paaiškinimai ir / ar įrodymai nėra pakankami svarbioms priežastims pagrįsti, VSDFV turi teisę priimti sprendimą neatnaujinti termino ir pareiškėjo skundo nenagrinėti iš esmės. Nors skundžiamas VSDFV 2014 m. vasario 3 d. sprendimas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą ir skundą ta apimtimi, kuria reikalaujama išmokėti 2010–2011 m. sumažintos pensijos dalį, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą ginčyti VSDFV teritorinio skyriaus veiksmus pensijų mokėjimo klausimais, buvo priimtas neatlikus Taisyklių 20 ir 31 punktuose nustatytos procedūros, tačiau teismas padarė išvadą, kad šis procedūrinis pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes VSDFV pasiūlė pareiškėjui iki 2014 m. vasario 24 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ir nurodė, kad, pateikus šiuos įrodymus, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pasinaudojo VSDFV pasiūlymu ir pateikė VSDFV 2014 m. vasario 17 d. pakartotinį skundą, kuriame nurodė, jog iki 2012 m. rugsėjo 21 d. negalėjo skųstis dėl sumažintos pensijos, o VSDFV neturėjo pagrindo tenkinti jo reikalavimų, todėl apskundimo terminas skaičiuotinas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. terminas nepraleistas. Pareiškėjas taip pat rėmėsi Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kuriose nustatyta, kad pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką, neapribojant kokiu nors terminu. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas prašė skubos tvarka išnagrinėti jo 2013 m. gruodžio 19 d. skundą ir grąžinti nusavintos jo, kaip dirbančio pensininko, pensijos dalį. Pareiškėjas skunde teismui taip pat nurodė, kad nustatyto 3 metų termino nėra praleidęs, nes šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Be to, pareiškėjo nuomone, paminėtas apskundimo terminas turėtų būti atnaujintas. Pareiškėjas taip pat rėmėsi jau paminėtomis Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, jog Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1031-756/2015). Atsižvelgęs į šiame sprendime išdėstytą poziciją dėl taikytino termino, jo skaičiavimo, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nei VSDFV, nei teismui nenurodė svarbių individualaus pobūdžio priežasčių, kurios objektyviai galėjo sukliudyti jam paduoti skundą per įstatymo nustatytą 3 metų terminą.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei su ginču susijusį teisinį reguliavimą, padarė išvadą, jog pareiškėjo VSDFV pateiktuose dokumentuose nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas per visą laikotarpį nuo 2010 m. pradėto taikyti pensijos ribojimo iki 2013 m. sausio mėn. negalėjo išreikšti savo valios ir neturėjo objektyvios fizinės galimybės kreiptis į atsakovą ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu. Todėl konstatavo, kad VSDFV skundžiamu 2014 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2083 pagrįstai ir motyvuotai nustatė, kad pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleistą skundo padavimo terminą nėra, bei, vadovaudamasi Taisyklių 31 punkto nuostatomis, atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą. Taigi nėra pagrindo įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 19 d. ir 2014 m. vasario 17 d. skundus dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo iš esmės. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 73–75) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad neišmokėta senatvės pensijos dalis, t. y. 5 227,09 Lt (1 513,87 Eur), iš esmės susidarė dėl 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo. Terminas kreiptis į VSDFV buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių. Tik Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jam tapo žinoma apie jo teisių pažeidimą. Iki tos dienos nekilo jokių abejonių dėl paminėto teisės akto neteisėtumo, kaip sąžiningas Lietuvos Respublikos pilietis privalo paklusti teisės aktų reikalavimams. Įvertinus nagrinėjamo ginčo specifiką ir remiantis Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju veiksmingas asmens teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Šis asmens teisių gynimo būdas reikšmingas tuo, kad įsipareigojimas garantuoti konstitucinę teisę į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą būtų visiškai įvykdytas. Priešingu atveju nebūtų veiksmingai užtikrintos Konstitucijoje skelbiamos žmogaus teisės, kurios yra teisingumo ir teisės viešpatavimo pagrindas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 79–81) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad senatvės pensija apeliantui buvo perskaičiuota teisėtai ir pagrįstai. Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija apeliantui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, jis sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn. Apeliantas dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo kreipėsi praleidęs 3 metų apskundimo terminą ir nepateikė įrodymų, kad šį terminą praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV Užsienio išmokų tarnybai, kuri administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjui buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėjas gaudavo jam iki gyvos galvos paskirtą 1 209,56 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjui paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu buvo didinamas, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2013 m. lapkričio 22 d. pareiškėjas padavė VSDFV Užsienio išmokų tarnybai ir 2013 m. gruodžio 19 d. – VSDFV prašymus išmokėti sumažintos pensijos dalį (b. l. 41, 42);

3) VSDFV 2014 m. vasario 3 d. rašte (sprendime, kuris pareiškėjo skundžiamas šioje administracinėje byloje) pareiškėjui buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko), 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jo skundą, ir jam pasiūlyta iki 2014 m. vasario 24 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 46-48);

4) 2014 m. vasario 17 d. prašymu pareiškėjas, reaguodamas į paminėtą VSDFV pasiūlymą, nurodė, kad apie savo teisės į visą jam paskirtą senatvės pensiją pažeidimą sužinojo po paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl, jo manymu, termino prašymui paduoti nepraleido (b. l. 45);

5) pareiškėjo šioje administracinėje byloje taip pat skundžiamame VSDFV 2014 m. kovo 5 d. sprendime atsakovas, nurodęs argumentus, kad paminėtas 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, jog pareiškėjas nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą ir nagrinėti iš esmės pareiškėjo paduotą prašymą (b. l. 49-50).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Užsienio išmokų tarnybai paduotas 2013 m. lapkričio 22 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai jam pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl, taikydama išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padaryta iš esmės teisinga išvada.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė