2018-12-12 Nr. AB-957-3-63-3-00065-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2130-968/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00065-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. D. patikslintą skundą, atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 24 d. nutartimi priėmė pareiškėjo L. D. (toliau – ir pareiškėjas) patikslinto skundo dalį dėl 505,11 Eur turtinės ir 1 000,00 Eur neturtinės žalos priteisimo iš Klaipėdos miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam padarytą turtinę žalą sudarė antstolio išieškota suma UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui (toliau – ir Centras) – vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ir vykdymo išlaidos. Pareiškėjo teigimu, jis neturėjo atliekų konteinerių, komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslauga jam nebuvo teikiama, jis nebuvo sudaręs komunalinių atliekų išvežimo sutarties, todėl neturėjo mokėti vietinės rinkliavos. Svarbia aplinkybe pareiškėjas laikė tai, kad nebuvo aprūpintas atliekų konteineriais. Pasak pareiškėjo, Centras piktnaudžiavo savo padėtimi, reketavo, apgaudinėjėjo teismą, inicijavo nepagrįstą ginčą, o pareiškėjas jautėsi bejėgis prieš vykdomą diskriminaciją. Neturtinė žala pareiškėjui pasireikė patirtais dideliais dvasiniais išgyvenimais.

3. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybė atsiliepimų su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas neaiškiai formulavo skundo reikalavimus, pagrindą ir dalyką, nebuvo aišku dėl kokių viešojo administravimo subjekto veiksmų jam kilo žala, kurios atlyginimą prašė priteisti, neteikė žalos faktą pagrindžiančių įrodymų. Savivaldybė 2007 m. gegužės 9 d. Koncesijos sutartimi Nr. J4-831 pavedė Centrui teikti viešąsias komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas ir būti Savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos operatoriumi, organizuoti ir vykdyti vietinės rinkliavos surinkimą, tame tarpe, ir nesumokėtos rinkliavos išieškojimą.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras atsiliepimu pareiškėjo patikslintą skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2016 m. kovo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-297-556/2016 iš pareiškėjo buvo priteista 461,08 Eur nesumokėta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas sprendimo neįvykdė, todėl išieškojimo veiksmus atliko antstolis. Pareiškėjas patirtą turtinę žalą siejo su antstolio išieškota suma, kurią jis atsisakė sumokėti gera valia. Vietinės rinkliavos mokėjimas nėra siejamas su konkrečios paslaugos suteikimu, todėl aplinkybė, kad pareiškėjui atliekų konteineris suteiktas 2016 m. lapkričio 4 d., nebuvo pagrindas nuo šios datos skaičiuoti vietinę rinkliavą. Pareiškėjas apmokestintas už nuosavybės teise turimo nekilnojamojo turto objekto paskirtį ir plotą pagal Savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 (su pakeitimais) patvirtintus Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai).

II. 5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos dalykas yra pareiškėjo reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Savivaldybės pagrįstumo nustatymas. Pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 24 d. nutartimi atsisakyta priimti pareiškėjo patikslintą skundą dalyje dėl reikalavimų panaikinti teismų nutartis, 2016 m. mokėjimo pranešimą Nr. K1688511 ir įpareigojimo sudaryti sutartį.

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 6.271 straipsniu, 6.246 straipsniu, 6.247 straipsniu, 6.249 straipsniu ir teismų praktika. Teismas iš bylos medžiagos ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad: pareiškėjas prašomą priteisti turtinę žalą siejo su teismo sprendimu iš jo priteistos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžiu; Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-797-342/2015 iš pareiškėjo, kaip gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), savininko už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. priteista 368,00 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą; LVAT Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą pakeitė ir 2016 m. kovo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-297-556/2016 iš pareiškėjo Centrui priteisė 461,08 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.; pareiškėjui neįvykdžius teismo sprendimo 2016 m. liepos 15 d. administracinėje byloje Nr. I-797-342/2015 išduotas vykdomasis raštas; pareiškėjas Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2YT-14641-980/2016 ginčijo antstolės A. R. Žičkuvienės veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 75-01009/16, kuri pradėta ir vykdoma 2016 m. liepos 15 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo išduoto vykdomojo rašto Nr. I-797-342/2015 pagrindu; pareiškėjas skundu prašė grąžinti, jo teigimu, neteisėtai nuskaičiuotas pinigines lėšas ir nepagrįstas vykdymo išlaidas; Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-14641-980/2016 pareiškėjo skundas atmestas, o ši nutartis įsiteisėjo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-213-265/2017 palikus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartį nepakeistą.

8. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo, siekė revizuoti įsiteisėjusius teismų sprendimus, nes siekė, kad teismas kitaip įvertintų teismų nustatytas teisines ir faktines aplinkybes ir paneigtų pareiškėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą. Teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1 dalyje. Šioje teisės normoje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams, ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims tuo aspektu, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Kas nuspręsta teismo yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma. Įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Teismo procesinio sprendimo priėmimas dažniausiai (tai priklauso nuo parinkto teisių gynimo būdo) nereiškia administracinio proceso pabaigos. Tam, kad būtų realiai apgintos sprendime nustatytos byloje dalyvaujančių asmenų teisės ir teisėti interesai yra būtina sprendimą įvykdyti. Konkretaus asmens atžvilgiu priimto teismo sprendimo vykdymą garantuoja valstybė. Jeigu skolininkas savanoriškai teismo sprendimo neįvykdo, sprendimas vykdomas priverstinai, vykdymo veiksmus atlieka antstolis (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, CPK 634 straipsnio 1 ir 2 dalys).

9. Teismas nurodė, kad iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš pareiškėjo yra priteista nesumokėta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, o pareiškėjui neįvykdžius geruoju teismo sprendimo, įsiskolinimas išieškotas priverstinai, antstolės, vykdžiusios teismo sprendimą, veiksmų neteisėtumas nenustatytas. Pareiškėjo dėstomi argumentai dėl to, kad jis neturėjo komunalinių atliekų konteinerių, kad nebuvo teikiama atliekų išvežimo paslauga, kad jis nėra sudaręs sutarties su Centru, nagrinėjamoje byloje teisinės reikšmės neturi. Šie pareiškėjo argumentai buvo įvertinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-797-342/2015 ir LVAT išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-297-556/2016, kuriose konstatuota, jog Vietinės rinkliavos objektas yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir kitose bylose išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. LVAT minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, todėl vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) CK 6.584 straipsnio 1 dalies požiūriu. Vietinės rinkliavos objektas yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą.

10. Teismas sprendė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), ir nors Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše duomenų apie statinius šiame sklype nėra, tačiau iš kitų įrodymų (2010 m. birželio 10 d. patikros vietoje akto Nr. (8.17)-8R-255 ir fotonuotraukų) matyti, jog žemės sklype, (duomenys neskelbtini), yra pastatytas gyvenamasis namas, kuriame gyvenama, todėl konstatuota, kad pareiškėjas yra atliekų turėtojas Nuostatų požiūriu ir privalo mokėti vietinę rinkliavą. Pareiškėjas, priešingai nei teigė savo skunduose, nėra diskriminuojamas, nes vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra Savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą, galiojanti Savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka. Koncesijos sutartimi 2007 m. gegužės 9 d. Nr. J4-831 Savivaldybė pavedė Centrui teikti viešąsias komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas ir būti Savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos operatoriumi, organizuoti ir vykdyti vietinės rinkliavos surinkimą, tame tarpe, ir nesumokėtos rinkliavos išieškojimą. Centras, vykdydamas savo pareigas, Klaipėdos apygardos administraciniam teismui padavė prašymą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo iš pareiškėjo, Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu vietinė rinkliava buvo priteista, pareiškėjui neįvykdžius teismo sprendimo, Centras teismo sprendimą vykdyti perdavė antstoliui.

11. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta pareiškėjo nurodomų neteisėtų Savivaldybės ir Centro veiksmų ar neveikimo apmokestinant pareiškėją vietine rinkliava ir ją išieškant. Pareiškėjas klaidingai suvokė teisinę situaciją apmokestinimą vietine rinkliava siedamas su konkrečios paslaugos suteikimu. Nustačius, kad nėra institucijos neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas konstatavo, jog nebuvo teisinio pagrindo kilti viešajai civilinei atsakomybei, todėl kitų sąlygų egzistavimas plačiau nebuvo nagrinėjamas. Pareiškėjo patiriami dvasiniai išgyvenimai taip pat buvo sietini ne su jo apmokestinimu vietine rinkliava, o su paties pareiškėjo veiksmais keliant nepagrįstus ginčus, nevykdant įsiteisėjusio teismo sprendimo ir pan.

III. 12. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

13. Pareiškėjas nurodo, kad Viešojo administravimo subjekto pareiga informuoti ir suteikti galimybę pasisakyti Lietuvos teisėje kildinama iš gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinamas konstitucinis imperatyvas – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.). Pastebėtina, kad gero administravimo kodekso, patvirtinto 2007 m. birželio 20 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. 7 (2007), 14 straipsnis numato, jog valdžios institucijoms priimant sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių asmenų teises, tokiems asmenims, jei tai nėra akivaizdžiai nebūtina, turi būti suteikta galimybė per protingą terminą ir nacionalinėje teisėje nustatytu būdu išreikšti savo požiūrį, jei prieš tai jiems tokia galimybė nebuvo suteikta. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. 2 d. a p.). Pareiškėjas remiasi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, remiasi Konstitucinio Teismo praktika ir nurodo jog 2016 m. lapkričio 8 d. Nr.(1.10)-2R-3637 raštas nėra tinkamas (informacijos tik pateikimas), kad sudaryti sutartį. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas būtų atsisakęs priimti ir naudotis komunalinių atliekų konteineriu, kad jis būtų naudojęsis kitiems asmenims pastatytais komunalinių atliekų konteineriais, todėl jis neprivalo mokėti vietinės rinkliavos mokesčių už komunalinių atliekų tvarkymą.

14. Atsakovas Savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Akcentuoja, kad pareiškėjas (apeliantas) apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų, argumentų ir pagrindų, kuriais remiantis turėtų būti galimas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo panaikinimas. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas (apeliantas) siekia, jog ginčas būtų nagrinėjamas iš naujo.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog LVAT jurisprudencijoje nurodyta, kad vien faktinė aplinkybė, kad atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Centras buvo tinkamai informuotas apie viešą bylos nagrinėjimą, jo dalyvavimas viešame teismo posėdyje nebuvo pripažintas privalomu. Centras teismui pateikė išsamų atsiliepimą į pareiškėjo patikslintą skundą dėl žalos atlyginimo, pateikė turimus įrodymus, todėl nepagrįsti apelianto teiginiai dėl pažeistų procesinių teisių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Savivaldybės.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas nesutinka.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

19. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo turinį, konstatuoja, kad pareiškėjas jame abstrakčiai nurodo, jog nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikia abstrakčius ir su skundžiamu sprenbdimu iš esmės nesusijusius argumentus. Šiame kontekste paminėtina, kad LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015).

20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

21. Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl nėra sąlygų Salstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atsirasti. Atitinkamai, dėl šių priežasčių nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos priteisimo.

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rytis Krasauskas

Milda Vainienė