2016-04-12 Nr. AB-8223-3-61-3-02669-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-847-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02669-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Z. (T. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Z. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. Z. kreipėsi į teismą prašydamas 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (10.10-02)3-25514; 2) panaikinti VSDFV 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3821; 3) priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 4 562,14 Lt neišmokėtos kompensacijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Teismas 2014 m. gegužės 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo T. Z. skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (10.10-02)3-25514 ir priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 4 562,14 Lt neišmokėtos kompensacijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad jam, dirbančiam kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas gavėjui, nepagrįstai buvo mokamos mažesnės nei VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimu paskirtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas sumos. Buvo paskirta 540 Lt dydžio kompensacija už ypatingas darbo sąlygas, tačiau mokant kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ji buvo sumažinta taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas.

Pažymėjo, kad kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas skyrimas ir mokėjimas reguliuojamas Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 67 straipsnyje. Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad šis įstatymas, be kita ko, taikomas ir asmenims, gaunantiems kompensacijas už ypatingas darbo sąlygas. Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtinto Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 29 punktas numato, kad kompensacijų gavėjams, turintiems draudžiamųjų pajamų, Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas mokamos šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, bendrai įvardintiems pensijų gavėjais kurie po pensijos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus asmenis ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis buvo sumažintos pensijos dirbantiems pensininkams, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismas privalo ginti pažeistą jo teisę, nes būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais.

VSDFV ginčijamu 2014 m. balandžio 23 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. kovo 27 d. prašymą, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija) nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Su tokiu sprendimu pareiškėjas nesutinka.

Atsakovas VSDFV su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškino, kad ginčijamas VSDFV 2014 m. balandžio 23 d. sprendimas Nr. (6.5) I-3821 priimtas išnagrinėjus pareiškėjo 2014 m. kovo 27 d. prašymą išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą 4562,14 Lt dydžio kompensacijos dalį.

Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas kompensacija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio 26 d. Atsakovas paaiškino, kad ginčas dėl pareiškėjo neišmokėtos kompensacijos dalies nebuvo išnagrinėtas VSDFV iš esmės. VSDFV 2014 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3821 pareiškėjo 2014 m. kovo 27 d. prašymą nagrinėti atsisakė, nes praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas apskundimo VSDFV terminas, todėl mano, jog prieš kreipdamasis į teismą, pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Iš pareiškėjo prašymo turinio akivaizdu, kad prašymo esmė – nesutikimas su sumažintos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas kompensacijos mokėjimu, t. y. su VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio mėnesį (dėl kompensacijos) priimto sprendimo (kaip valinio akto, veiksmo) pradėti mokėti pareiškėjui sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas kompensaciją teisinėmis pasekmėmis. Kadangi kreipdamasis į VSDFV su 2014 m. kovo 27 d. prašymu pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą, VSDFV 2014 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3821 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų apskundimo VSDFV terminas, per kurį asmuo gali apginti savo teises, yra pakankamai ilgas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo T. Z. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 padarytomis išvadomis.

Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, jog šis įstatymas inter alia taikomas asmenims, gaunantiems kompensacijas už ypatingas darbo sąlygas. Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtinto Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarko aprašo (toliau – Aprašas) 29 punkte nustatyta, kad kompensacijų gavėjams, turintiems draudžiamųjų pajamų, Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas mokamos Laikinojo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams (toliau šiame straipsnyje – pensijų gavėjai), kurie po pensijos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir praėjusį kalendorinį mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.

Pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, 2010-2011 metais jam buvo mokama paskirtos kompensacijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į jo praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Pirma sumažinta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn. (b. l. 6–7). Į VSDFV dėl neišmokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalies išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Prašymo dėl termino atnaujinimo nepateikė. Teismas pažymėjo, kad pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Todėl atsakovas pagrįstai paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtą.

III. Pareiškėjas T. Z. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – 1) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (10.10-02)3-25514; 2) panaikinti VSDFV 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3821; 3) priteisti iš VSDFV 4 562,14 Lt neišmokėtos kompensacijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taip pat prašo atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją. Mano, kad VSDFV nors ir konstatavo, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs terminą, tuo pačiu išreiškė savo poziciją dėl pareiškėjo keliamo ginčo, todėl ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, neliko kliūčių bylą iš esmės nagrinėti teisme.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai reiškia reikalavimą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2014 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (10.10-02)3-25514 panaikinimo, kadangi šį reikalavimą Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 19 d. nutartimi atsisakė priimti. Pažymi, kad reikalavimas priteisti iš VSDFV 4 562,14 Lt neišmokėtos kompensacijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taip pat nebuvo reiškiamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo ginčo esmė – 2010–2011 m. pareiškėjo tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą kompensaciją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti šios kompensacijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 6 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių dėl duomenų pateikimo apie jam priklausančios bei išmokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dydžius už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kai buvo taikomos Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatos.

VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. vasario 28 d. atsakymu Nr. (10.10-02) 3-25514 „Dėl duomenų pateikimo“ informavo, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo neišmokėta 4 562,14 Lt kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, dalis (b. l. 6–7).

2014 m. kovo 27 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV, prašydamas išmokėti negautą kompensacijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 15).

VSDFV 2014 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3821 atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, nustačiusi, jog praleistas kreipimosi į VSDFV trejų metų terminas (Pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.). Pareiškėjui pasiūlė iki 2014 m. gegužės 15 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. Kartu informavo, kad Seimo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. XII-607 Vyriausybei pasiūlyta pateikti Seimui įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta senatvės pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiuose teisės aktuose nustatyta tvarka (b. l. 4–5). Pareiškėjas 2014 m. gegužės 13 d. skundu kreipėsi į teismą.

Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtintas Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Aprašo 27 punkte nurodyta, kad ginčai dėl kompensacijų nagrinėjami Pensijų įstatymo 45 straipsnio nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad teisės taikymo požiūriu bylai yra aktualus Pensijų įstatymo 45 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje aiškinimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, yra suformavęs tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (iš esmės ir ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos kompensacijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad pareiškėjo 2014 m. vasario 6 d. VSDFV Vilniaus skyriui paduotas prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį prašymą (skundą), pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta kompensacija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą kompensaciją. Pareiškėjas nenurodė atsakovui VSDFV individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, nepagrįsta ir pareiškėjo teismui pateikta pozicija, kad teisė reikalauti išmokėti pensiją atsirado tik Konstituciniam Teismui priėmus sprendimą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prieštaravimo Konstitucijai. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundžiamo VSDFV 2014 m. balandžio 23 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta šios institucijos (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija pažymi, kad šiame sprendime nėra išreikšta atsakovo pozicija dėl pareiškėjo prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo.

Atsakovas VSDFV 2014 m. balandžio 28 d. sprendime, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų (sprendimų) apskundimo terminą, kartu informavo, kad Seimo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. XII-607 Vyriausybei pasiūlyta pateikti Seimui įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta senatvės pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Taigi šiame sprendime nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta VSDFV pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Ji gali būti vertinama tik kaip VSDFV, kaip viešojo administravimo subjektui, taikytino gero administravimo principo (kuris suponuoja viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu) vykdymu.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad VSDFV 2014 m. balandžio 23 d. sprendime nebuvo išreikšta VSDFV valia dėl pareiškėjo iškelto ginčo esmės.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2014 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (10.10-02)3-25514 panaikinimo, todėl šis reikalavimas apeliacinio proceso tvarka nenagrinėtinas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas, be to, teisingai taikė aktualią teismų praktiką. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. Z. (T. Z.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė