P-556-31-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P556-31/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02452-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2481/2012 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Naujoji pilaitė“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. spalio 20 d. įsakyme Nr. 30-1922 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-43 „Dėl UAB „Naujoji Pilaitė“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-1922).

Pareiškėjas paaiškino, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą, nustatė, jog Administracijos direktorius Vyriausybės atstovo 2011 m. spalio 20 d. teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 prieduose nurodytuose įsakymuose nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakymuose numatytiems administruoti namams. Nurodė, kad Vyriausybės atstovo 2011 m. spalio 20 d. teikimo Nr. 1T-36 priede nurodytuose įsakymuose Administracijos direktorius įpareigojo atitinkamus administratorius tik neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, tačiau konkrečiai nenustatė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Teigė, jog taip Administracijos direktorius pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 603) 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčio nustatymo. Paaiškino, jog pareiškėjas 2011 m. spalio 20 d. kreipėsi į Administracijos direktorių su teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39, siūlydamas svarstyti šio teikimo priede nurodytų įsakymų pakeitimo klausimą, nustatant juose priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius. Per Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių priežiūros įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą terminą Vyriausybės atstovui nebuvo pranešta apie teikimų įvykdymą, todėl pareiškėjas įgijo teisę kreiptis į teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino: įpareigojo Administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimus ir nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Įsakyme Nr. 30-1922.

Teismas, išanalizavęs Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 29 straipsnio 8 dalies 1 punkto, Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimus, padarė išvadą, kad šių teisės aktų nuostatos numato pareigą savivaldybės administracijos direktoriui įsakymu skiriant daugiabučio namo administratorių, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir formuojamą administracinių teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-916/2007), teismas konstatavo, kad atsakovo argumentai, jog Vyriausybės nutarimu patvirtinti pavyzdiniai nuostatai yra tik rekomendacinio pobūdžio ir nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių ginčijamame Įsakyme Nr. 30-1922 nustatyti administravimo mokesčio tarifą, yra nepagrįsti.

Taip pat teismas kaip nepagrįstus vertino atsakovo teiginius, kad įvykdžius pareiškėjo reikalavimą ginčo Įsakyme Nr. 30-1922 ir Nuostatų 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena – numatanti, kad administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita – nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį. Anot teismo, administracijos direktoriaus nustatytas administravimo mokestis administravimo akte ir administratoriaus apskaičiuotas mokestis neturėtų skirtis, nes abu turėjo būti nustatomi vadovaujantis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika.

Taigi administratorius apskaičiuoja administravimo mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių (Nuostatų 8.1 p.). Teismas vertino, kad šioje byloje yra sprendžiamas konkretaus akto atitikties klausimas Vyriausybės nutarimui. Panaikinus ginčijamo Įsakymo Nr. 30-1922 dalį, kitų, su juo susijusių aktų, teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas paties atsakovo ar kitų savivaldybės institucijų tuos aktus panaikinant ar pakeičiant, o susijusių aktų pareiškėjas neprivalo nuginčyti.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti Administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Įsakyme Nr. 30-1922 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkintinas, o Administracijos direktorius įpareigotinas įvykdyti Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimus, t. y. Įsakyme Nr. 30-1922 nustatyti priskirto administruoti daugiabučio namo bendrosios nuosavybės administravimo mokestį. Teismas atsakovui numatė įpareigojimo įvykdymo terminą – vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra abejonių dėl Nutarimo Nr. 603 konstitucingumo, todėl pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto ir Nuostatų 8.1 punkto atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimu atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkino - Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą - Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmetė.

Teismas nurodė, kad Įsakymu Nr. 30-1922 buvo papildytas Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 30-43 „Dėl UAB „Naujoji Pilaitė“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintas uždarosios akcinės bendrovės „Naujoji Pilaitė“ administruojamų gyvenamųjų namų sąrašas 85 eilute, t. y. prie UAB „Naujoji Pilaitė“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašo buvo priskirtas ir daugiabutis gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini).

Kaip matyti iš Įsakymo Nr. 30-1922 preambulės, jis priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija), bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-20-50 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“.

CK 4.84 straipsnis nustato, jog jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 dalis); administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas (t. y. savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas atstovas po 2003 m. sausio 28 d. įstatymu Nr. IX-1327 padarytų Vietos savivaldos įstatymo pakeitimų); administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 dalis); administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus; pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 dalis).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktu (minėto įsakymo priėmimo metu galiojusi 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija) buvo nustatyta, jog savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika.

Teismas pastebėjo, jog ši Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata šiuo metu yra pakeista Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1194, tačiau teisinis reguliavimas tiek, kiek aktualu šioje administracinėje byloje, t. y. kiek tai susiję su būtinybe administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, iš esmės nėra pasikeitęs – 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcijos Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatyta, jog, be kitų duomenų, sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Kaip minėta, Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalis nustato, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas. Ši nuostata taip pat nukreipia į Civilinio kodekso nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas.

Taigi nagrinėjamo klausimo kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš CK 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgiant į nurodytą teisės aktų visumą, teismas konstatavo, jog administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis).

Kaip matyti iš Įsakymo Nr. 30-1922 turinio, konkretus mokestis uždarajai akcinei bendrovei „Naujoji Pilaitė“ už jai priskirto administruoti gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), bendrąją nuosavybę, nenustatytas – šio įsakymo 2.2 punktu nurodyta tik neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. I-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d.

įsakymo Nr. 30-1520 „Dėl UAB „Naujoji Pilaitė“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ 4 punktu nutarta Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-43 „Dėl UAB „Naujoji Pilaitė“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ laikyti netekusiu galios. Taigi Įsakymas Nr. 30-1922, kuris papildė minėtą Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-43 „Dėl UAB „Naujoji Pilaitė“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekia pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, taip pat yra netekęs galios.

Pastebėtina ir tai, jog šiuo Administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 30-1520 buvo nurodytas ir konkretus daugiabučio gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), administravimo mokestis (2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1520 priedo „Uždarosios akcinės bendrovės „Naujoji Pilaitė“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašas“ 52 eilutė). Šiuo aspektu teismas pastebėjo ir tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitė 2005 m.

įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, inter alia jų 8.1 punktą – pagal šiuo metu galiojančią šio punkto 2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454 redakciją, administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas už bendrosios nuosavybės administravimą apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių.

Nors šis Administracijos direktoriaus, įgyvendinant Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus įgaliojimus patvirtinti nuostatus, pagal kuriuos veikia administratorius, priimtas norminis aktas, inter alia minėta 8.1 punkto nuostata tiesiogiai adresuota bendrosios nuosavybės administratoriui ir nustato jam skirtą elgesio taisyklę (kaip turi būti apskaičiuojami mėnesiniai mokesčiai ir įmokos už bendrosios nuosavybės administravimą), tačiau, kita vertus, šia nuostata taip pat netiesiogiai įtvirtinama, jog administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, akivaizdu, jog šioje administracinėje byloje pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymu siektas tikslas – užtikrinti, jog Įsakyme Nr. 30-1922 būtų nurodytas šiuo įsakymu UAB „Naujoji Pilaitė“ priskirto daugiabučio gyvenamojo namo, t. y. gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės administravimo mokestis – apeliacinio proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iš esmės yra pasiektas, o pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą minėtame Įsakyme Nr. 30-1922 – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas, šį įsakymą pripažinus netekusiu galios.

Todėl išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl ko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas atmestinas.

IV. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 20 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2481/2012, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktais, ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai ar plenarinei sesijai. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vyriausybės atstovo manymu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija, panaikindama pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenurodant šio sprendimo panaikinimo teisinio pagrindo ir nemotyvuojant jo neteisėtumo ir nepagrįstumo, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, turėjusį įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punktas numato, kad apeliacinio skundo juridinis pagrindas yra įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. ABTĮ 136 straipsnis apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas apeliacinėje instancijoje, t. y. nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis nustato, kokias teises turi apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą. ATBĮ 141, 142 bei 143 straipsniai detalizuoja apeliacinės instancijos teismo teises į pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo realizavimą. Jokių kitų teismo sprendimo panaikinimo pagrindų ABTĮ nenumato. ABTĮ 146 straipsnis reglamentuojantis apeliacinės instancijos teismo atskirosios nutarties priėmimo atvejus, taip pat kalba tik apie pirmosios instancijos teismo padarytus teisės normų pažeidimus ar klaidas, kurie nėra pagrindas panaikinti sprendimą.

2. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, šioje byloje panaikindama pirmosios instancijos teismo sprendimą nenurodė jokio juridinio pagrindo, kuriuo būtų grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas. Priešingai, LVAT priėmė tą pačią išvadą kaip ir pirmosios instancijos teismas, tačiau panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą šio sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo negrindė jokiomis teisės aktų nuostatomis. Šiuo atveju, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija priėmė sprendimą išeidama iš bylos nagrinėjimo ribų apeliacinėje tvarkoje, nes netyrė pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, tik konstatavo faktines bylos aplinkybes, atsiradusias po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, nesiejant jų nei su teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, nei su apeliacinio skundo argumentais. Tokiu būdu be jokio teisėto pagrindo LVAT išplėstinė teisėjų kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija sprendime nenurodė nei vieno iš ATBĮ 141, 142 bei 143 straipsniuose numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl, darytina išvada, kad išplėstinė teisėjų kolegija priimdama sprendimą šioje byloje padarė esminį materialinių teisės normų pažeidimą, taikant ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 2 punktą, bet netaikant 136 straipsnio nuostatų, ir tai turėjo esminės įtakos šio neteisėto sprendimo priėmimui.

3. Įstatymo nuostatomis nepagrįsta LVAT išplėstinės kolegijos sprendimo motyvuojamoji dalis dėl pareiškėjo prašymo nepagrįstumo bei pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo negali būti laikoma pagrįsto ir teisėto sprendimo priėmimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pasisakoma, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas <...> o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti argumentus dėl atitinkamų aplinkybių, numatytų byloje taikytinos teisės normos hipotezėje, buvimo ar nebuvimo, taip pat ir dėl tam tikrų aplinkybių nereikšmingumo bylai (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis). Nemotyvuotas teismo sprendimas pažeidžia tiek privačių šalių teisėtą lūkestį dėl efektyvios teisės į teisminę gynybą realizacijos, tinkamo ginčo išsprendimo, tiek viešąjį interesą, nes šiuo atveju pažeidžiami pagrindiniai proceso principai. <> Išspręstoje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręstąjį (LVAT 2008 m. gegužės 22 d. nutartis administracinė byla Nr. A756-333/2008). Atsižvelgiant į ABTĮ 86 straipsnį, numatantį, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, teismas privalo ne tik įvertinti byloje esančius įrodymus, bet ir pagristi įstatymais, kuriais vadovaujasi ar pateikti nuorodas į konkrečias teisės normas, kuriomis remiantis grindžiamos teismo išvados. Atsižvelgiant į tai, LVAT sprendime nesant jokio teisinio įvertinimo dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, sprendimas neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui.

4. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje panaikindama pirmosios instancijos teismo sprendimą netyrė ir apeliacinio skundo pagrįstumo, tačiau nusprendė apeliacinį skundą tenkinti, o pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą neatsižvelgusi į tai, kad pats atsakovas yra pateikęs apeliaciją ir apeliacinės bylos pasiruošimo nagrinėti metu geranoriškai įvykdęs pirmosios instancijos teismo sprendimą taip kartu paneigdamas ir savo apeliacinio skundo argumentus. LVAT praktikoje pagal Vyriausybės atstovo prašymus teismui dėl savivaldybės administravimo subjekto įpareigojimo atlikti veiksmus, savivaldybės administravimo subjektui po pirmosios instancijos teismo sprendimo įvykdžius teismo sprendimus iki apeliacijos išnagrinėjimo, yra konstatuojama, kad apeliacinės instancijos teismas pagal jam suteiktą kompetenciją patikrina priimto teismo sprendimo teisėtumą minėto straipsnio nurodyta apimtimi ir apeliacinės instancijos teismui nėra reikšminga, kad iki bylos išnagrinėjimo apeliacinėje instancijoje atsakovas geranoriškai įvykdė pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Todėl dėl šios aplinkybės priimti naują sprendimą ir atmesti pareiškėjo prašymą, kaip to prašo atsakovas, nėra pagrindo (2011 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-636/2011 bei 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-430/2011). Taip pat LVAT 2010 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1261/2010 atsakovui po pirmosios instancijos teismo sprendimo įvykdžius Vyriausybės atstovo reikalavimą, pabrėžė, kad atsakovas tokiais veiksmais pats „iš dalies paneigė dalį savo apeliacinio skundo argumentų“ ir konstatavo, kad „nagrinėdamas šį ginčą pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė materialines teisės normas, dėl ko atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.“ LVAT 2011 m. sausio 24 d. išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A438-153/2011, kurioje atsakovas pakeitė ginčijamą aktą po pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, yra pažymėjęs, kad atsakovas tokiais veiksmais iš esmės suformavo naujus teisinius santykius, lyginant juos su byloje nagrinėjamais teisiniais santykiais, bei priėmęs išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija neatsižvelgė į ankstesnes LVAT suformuluotas teisės taikymo taisykles ir padarė esminį materialių teisės normų pažeidimą, panaikindama pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenagrinėjant jo pagrįstumo ir teisėtumo, o tai yra pakankamas pagrindas proceso atnaujinimui.

5. Nagrinėjama byla ir jos faktinės bylos aplinkybės yra analogiška LVAT 2012 m. spalio 18 d. nutartimi išnagrinėtai administracinei bylai Nr. A146-2582-12 bei kitoms šiais metais LVAT išnagrinėtoms administracinėms byloms (žr. LVAT 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2450-12, LVAT 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2621-12, LVAT 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2841-12, LVAT 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2785-12, LVAT 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2786-12, LVAT 2012 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2487-12, LVAT 2012 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2584-12, LVAT 2012 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2484-12). Minimoje administracinėje byloje Nr. A146-2582-12 LVAT teisėjų kolegija tyrė pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas materialines teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, ir tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o atsakovo (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus) apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad teismų praktika analogiško pobūdžio bylose formuojama prieštaringa linkme, yra būtina atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje dėl esminių klaidų ištaisymo ir vienodos administracinių teismų praktikos formavimo užtikrinimo. Tokia teisiškai neapibrėžta situacija dėl nevienodos praktikos formavimosi, pažeidžia teisėtą lūkestį dėl efektyvios teisės į teisminę gynybą realizacijos ir tinkamo ginčo išsprendimo, o kartu kelia kliūtis Vyriausybės atstovui tinkamai vykdyti Konstitucijoje įtvirtintą savivaldybių administracinę priežiūrą tuo pačiu pažeidžiant ir viešąjį interesą. Todėl neišvengiama ir objektyviai būtina yra atnaujinti procesą šioje byloje, siekiant suformuoti aiškias teisės aiškinimo taisykles ginčijamoje ir analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas atmestinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas griežtai laikantis ABTĮ 23 skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis) ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs (2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011), jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu, numatančiu proceso atnaujinimo galimybę, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą teismo sprendimą ar nutartį.

Įvertinusi nagrinėjamą prašymą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo nurodytos ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalių, 87 straipsnio 4 dalies, 130 straipsnio 2 dalies 6 punkto, 136 straipsnio, 140 straipsnio 1 dalies, 141, 142, 143 straipsnių bei ABTĮ 146 straipsnio teisės normos yra procesinės, o ne materialinės teisės normos. Atsižvelgiant į tai, kad ABTĮ nenumato galimybės atnaujinti procesą dėl procesinės teisės normos pažeidimo, todėl pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas.

Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Be to, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis byloje Nr. P146-2/2010).

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, remiasi LVAT 2011 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-636/2011, 2011 m. kovo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-430/2011, 2010 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1261/2010, 2011 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-153/2011, taip pat LVAT 2012 m. spalio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-2582/12, 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-2450/12, 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2621/12, 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2841/12, 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2785/12, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2786/12, 2012 m. spalio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2487/12, 2012 m. spalio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2584/12, 2012 m. spalio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2484/12. Pareiškėjo nuomone, nuo šiose nutartyse suformuotos teismų praktikos buvo nukrypta šioje administracinėje byloje. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą nurodytu pagrindu ir nurodydamas teismų praktiką, nuo kurios galbūt buvo nukrypta, iš esmės kelia klausimą dėl procesinės teisės normų taikymo, kurio išsprendimas negali turėti jokios reikšmės ir įtakos pareiškėjo materialinių teisių ar pareigų pasikeitimo atžvilgiu.

Be to, pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytoje LVAT 2012 m. lapkričio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2786/12 yra pateikiamas analogiškas faktinių aplinkybių teisinis vertinimas kaip ir nagrinėjamoje byloje Nr. A662-2481/2012. Administracinėje byloje Nr. A525-2786/12 taip pat konstatuota, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymu siektas tikslas – užtikrinti, jog skundžiamame įsakyme būtų nurodytas šiuo įsakymu UAB „ASVIS“ (ankstesnis pavadinimas „Statybų fabrikas“) priskirto daugiabučio gyvenamojo namo bendrosios nuosavybės administravimo mokestis – apeliacinio proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iš esmės yra pasiektas, o pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą skundžiamame įsakyme – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas, šį įsakymą pripažinus netekusiu galios. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl ko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas atmestinas. Bylos savo faktine situacija yra tapačios, aplinkybių, kurios būtų pagrindas nukrypti nuo suformuotos praktikos, nėra nustatyta.

Taigi pareiškėjo prašymas nėra pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atnaujinti procesą šioje byloje nėra jokio teisinio pagrindo (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2481/2012 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Naujoji pilaitė“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius