2018-01-31 Nr. AB-2308-3-65-3-00301-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-218-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00301-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija: 22.1; 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovams Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. spalio 22 d. teismui pateikė skundą, prašydamas iš Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Utenos AVPK (toliau kartu – ir atsakovai), priteisti 940,32 Eur (3 246,75 Lt) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis Utenos AVPK ėjo (duomenys neskelbtini) (A lygio 13 kategorijos). Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuriuo buvo sumažinti aukštesnės nei 10 kategorijos valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog teisėjų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai įstatymais buvo sumažinti neproporcingai. Nors Konstitucinis Teismas minėtame nutarime nurodė įstatymų leidėjui numatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, tačiau, pareiškėjo nuomone, tikėtina, jog šio reikalavimo įstatymų leidėjas gali nepaisyti. Atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalėjo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį ginčo laikotarpiu.

3. Atsakovai Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio 3 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimais, nurodė, jog Utenos AVPK neturėjo teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjui susidariusios sumos išmokėjimo sąlygų, būdo, laikotarpio. Atsakovai taip pat prašė pareiškėjo reikalavimo daliai taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą 3 metų senaties terminą.

II. 5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu pareiškėjo S. K. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo statutinis valstybės tarnautojas – nuo 2008 m. spalio 1 d. ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas (A lygis 13 kategorija). Utenos AVPK 2013 m. spalio 14 d. pažymos Nr. 89-IL-2440 bei 2014 m. vasario 13 d. pažymos Nr. 89-S-1534 duomenys patvirtino, kad ginčo laikotarpiu Utenos AVPK pareiškėjui dalies darbo užmokesčio neišmokėjo, kadangi taikė sumažintą pareiginės algos koeficientą. Byloje nebuvo ginčo dėl fakto, jog dalis darbo užmokesčio pareiškėjui buvo neišmokėta dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų dalių nuostatų taikymo.

7. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, be kita ko, pažymėta, jog turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia (lot. be kita ko, įskaitant) susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

8. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Šis įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, padarė išvadą, jog nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (Utenos AVPK) Grąžinimo įstatyme nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti jo patirtus praradimus. Taigi, pareiškėjo reikalavimas buvo nepagrįstas ir atmestinas.

9. Teismas pastebėjo, jog pareiškėjas skundą pareiškė dviem atsakovams: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Utenos AVPK, ir Utenos AVPK, tačiau atsakovu pripažintina tik institucija kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo). Nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas buvo Utenos AVPK, o ne Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Utenos AVPK.

10. Teismas netenkino atsakovų prašymo pareiškėjo reikalavimo daliai taikyti 3 metų senaties terminą, nustatytą Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje. Teisės norma, įtvirtina Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje, yra bendroji, todėl, įstatymo leidėjui nustačius neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies kompensavimo mechanizmą ir jį įtvirtinus specialiajame teisės akte, t. y. Grąžinimo įstatyme, šioje byloje taikytinos pastarojo teisės akto normos.

III. 11. Pareiškėjas S. K. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas pastebi, jog, vadovaujantis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacinę klasę galėjo būti proporcingai mažinami, tačiau nepasisakyta dėl to, koks mažinimas būtų laikomas proporcingu. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino, kokia pareiškėjo prašomo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalis būtų laikoma neišmokėta pagrįstai. Pareiškėjo nuomone, kadangi 1-10 kategorijų karjeros valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai išvis nebuvo mažinami, pripažintina, kad jam mokėtas darbo užmokestis buvo sumažintas neproporcingai visa apimtimi. Priešingas vertinimas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir nepagrįstai diskriminuotų pareiškėją. Be to, valstybės tarnautojams darbo užmokestis buvo sumažintas nevienodai, t. y. kuo aukštesnės pareigybės kategorija, tuo didesnis neapmokėtų darbo valandų skaičius. Aptariamo vienašališko sumažinimo metu darbdavys ir (ar) įstatymų leidėjas neprisiėmė jokių konkrečių įsipareigojimų vėliau visiškai atlyginti valstybės tarnautojų faktiškai atliktą darbą, kartu kompensuojant ir praradimus, susijusius su negalėjimu disponuoti lėšomis, infliacija, socialinio draudimo draudžiamųjų pajamų sumažėjimu ir kt. Grąžinimo įstatyme nenumatyti ir jokie delspinigiai ar palūkanos. Teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo teisių pažeidimo, jo reikalavimų apimties ir pagrįstumo.

13. Pareiškėjas pažymi, kad teismo sprendimas atmesti jo skundą implikuoja tai, jog skundo padavimo metu pareiškėjo reikalavimas buvo nepagrįstas, o jo teisės – nepažeistos. Tačiau šiuo aspektu skundžiamas sprendimas nėra aiškus – net jį skaitant kartu su jame nurodyta teismų praktika neaišku, kokiomis materialinės ir proceso teisės normomis vadovaujantis pareiškėjo reikalavimai buvo pripažinti nepagrįstais. Akcentuota ir tai, kad teismas iš esmės vertino, kad, priėmus Grąžinimo įstatymą, nebekilo poreikis priimti teismo sprendimą dėl pareiškėjo teisių gynybos. Tačiau, remiantis Grąžinimo įstatyme nurodyta išmokos grąžinimo apskaičiavimo formule, pareiškėjui jokia išmoka nebepriklauso. Teismas pareiškėjo skundą atmetė visiškai nevertindamas, ar minėtu įstatymu buvo pašalinti visi pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, dėl kurių gynybos jis kreipėsi į teismą, pažeidimai. Konstitucinis Teismas jokiame savo sprendime nėra paneigęs valstybės tarnautojų, kuriems nebuvo teisingai atlyginta už darbą, teisės kreiptis į teismą. Be to, pareiškėjas į teismą kreipėsi iki Grąžinimo įstatymo priėmimo. Šis įstatymas nagrinėjamu atveju vertintinas tik kaip dalies pareiškėjo reikalavimų pripažinimas ir Utenos AVPK siūlymas (įsipareigojimas) šią dalį skolos išmokėti savo paties nustatytais terminais. Nesant pareiškėjo aiškiai išreikšto sutikimo su Utenos AVPK pasiūlytomis ginčo sprendimo sąlygomis, tokių vienašališkai pateiktų sąlygų pripažinimas lėmė proceso šalių lygiateisiškumo ir pareiškėjo teisės į teisingą teismą pažeidimą, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio pažeidimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą konstatavo minėtos Konvencijos nuostatos pažeidimą tais atvejais, kai teismai savo sprendimus grindė po bylos iškėlimo priimtais įstatymais (įstatymų leidėjas tiesiogiai ar netiesiogiai įsiterpė į teismo procesą). Vien tai sudarė pagrindą panaikinti ginčijamą teismo sprendimą.

14. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tokio teismo sprendimo procesines pasekmes, t. y. kad, teismui atmetus skundą, kartu buvo atmestas jo reikalavimas ir dėl tos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kurios kompensavimas Grąžinimo įstatyme nėra numatytas. Pareiškėjas, įsiteisėjus teismo sprendimui, dėl ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nebegalės kreiptis į teismą. Iš Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies aiškiai matyti, kad juo numatyta kompensuoti mažesnė suma nei prašo pareiškėjas. Teismas, ginčo teisinius santykius kvalifikuodamas pagal Grąžinimo įstatymą, t. y. įstatymą, kuris buvo priimtas ir įsigaliojo bylos nagrinėjimo teisme metu, privalėjo įvertinti, ar visi pareiškėjo reikalavimai bus patenkinti, bet to nepadarė. Atitinkamai šia dalimi teismo sprendimas yra be motyvų.

15. Atsakovai Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų, užimančių aukštesnės nei 10 kategorijos pareigybes, pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

18. Teisėjų kolegija pažymi, jog dėl ekonomikos krizės 2008 m. antroje pusėje Lietuvoje susiklostė itin sunki ekonominė, finansinė padėtis. Siekdamas sumažinti valstybės biudžeto asignavimus darbo užmokesčiui ir stabilizuoti valstybės finansų sistemą, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė keletą įstatymų, susijusių su iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų (darbuotojų), teisėjų, valstybės politikų atlyginimo už darbą mažinimu. Valstybės tarnautojų atžvilgiu buvo taikytos kelios darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo priemonės. Pirmiausiai 2008 m. gruodžio 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymu ir vėlesniu šio įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu buvo sumažintas bazinis dydis, taikomas skaičiuojant šių asmenų darbo užmokestį (atlyginimus).

Po to nustatyta papildoma valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo priemonė – pareiginės algos koeficientų mažinimas, kuri taikyta du kartus. 2009 m. balandžio 23 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. 2009 m. liepos 17 d. Seimas priėmė nagrinėjamai bylai aktualų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 3 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus: 11 kategorijos valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientas sumažintas nuo 5,2 iki 5,17; 12 kategorijos – nuo 5,7 iki 5,64; 13 kategorijos – nuo 6,3 iki 6,2 ir t. t.

Tačiau, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, 2013 m. rugsėjo 19 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą (įsigaliojusį 2013 m. spalio 1 d.), kuriuo buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009 m. gegužės 1 d. 2015 m. birželio 30 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (įsigaliojusį (su išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d.), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

19. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo (duomenys neskelbtini) (A lygis 13 kategorija) pareigas (Utenos AVPK 2013 m. lapkričio 15 d. pažyma, b. l. 23). Ginčo laikotarpiu statutinių valstybės tarnautojų, inter alia (lot. įskaitant, be kita ko) pareigūnų, darbo užmokestį nustatė Valstybės tarnybos įstatymas (Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d.) ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (Vidaus tarnybos statuto 5 str. 2 d.). Pagal Valstybės tarnybos įstatymą, valstybės tarnautojo darbo užmokestį ginčo laikotarpiu sudarė pareiginė alga, priedai, priemokos bei apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą (23 str. 1 d.); valstybės tarnautojams mokėti šie priedai: už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją, už laipsnį arba tarnybinį rangą, už diplomatinį rangą, pareiginės algos dydžio vienkartiniai priedai (25 str. 1 d.). Iš Utenos AVPK 2014 m. vasario 13 d. pažymos apie nepriskaičiuotą darbo užmokestį dėl mažintų pareiginių algų koeficientų (b. l. 29-38) matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo darbo užmokestį sudarė pareiginė alga, priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, už kategoriją, už pareiginį laipsnį, taip pat apmokėtas viršvalandinis darbas bei darbas nakties ir švenčių, poilsio dienomis.

20. Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinta, jog pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms (24 str. 1 d.); pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą; koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustatė šis įstatymas (1 priedas); pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš bazinio dydžio (24 str. 2 d.). Valstybės tarnautojams priedą už tarnybos stažą sudaro 3 procentai pareiginės algos už kiekvienus trejus tarnybos Lietuvos valstybei metus; šio priedo suma negali viršyti 30 procentų pareiginės algos (Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 2 d.). Pareigūnams nustatyti tokie pareiginės algos priedai už kvalifikacines kategorijas: už 3-iąją – 10 procentų pareiginės algos; už 2-ąją – 20 procentų pareiginės algos; už 1-ąją – 30 procentų pareiginės algos (Vidaus tarnybos statuto 36 str. 5 d.). Vidaus tarnybos statute nustatyti pareiginių algų priedų už kvalifikacines kategorijas procentiniai dydžiai ginčo laikotarpiu ar iki jo nebuvo sumažinti. Koeficientai, pagal kuriuos pareigūnams apskaičiuojami pareiginės algos priedai už turimus pareiginius laipsnius, yra susieti su pareiginės algos baziniais dydžiais (Vidaus tarnybos statuto 35 str.), todėl, sprendžiant dėl Pakeitimo įstatymo nuostatų poveikio pareiškėjo darbo užmokesčiui, jie nėra aktualūs. Už darbą poilsio ir švenčių dienomis, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, taip pat už darbą švenčių dieną pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio (Valstybės tarnybos įstatymo 261 str. 1 ir 2 d.). Už nakties ir viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio (Valstybės tarnybos įstatymo 261 str. 3 d.).

21. Byloje nėra ginčo, kad Utenos AVPK, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (sumažinto pareiginės algos koeficiento) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėjas iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją.

22. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi sustabdė bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo kitoje administracinėje byloje pateiktą prašymą ištirti, ar ir šioje byloje aktualios teisės aktų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai (byla Nr. 16/2013). Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 5 d. priėmė nutarimą (byla Nr. 20/2011-14/2013-15/2013-16/2013), kuriame pripažino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis tiek, kiek jame nustatyti atitinkami teisėjų pareiginių algų koeficientai, neprieštaravo Konstitucijai, tačiau Darbo kodekso 298 ir 301 straipsniai prieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai („Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“) ir 109 straipsnio 1 daliai.

23. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. lapkričio 28 d. nutartimi pakeitė administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymo pagrindą ir bylą sustabdė iki bus priimti galutiniai procesiniai sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose Nr. A602-1327/2014 ir Nr. A602-1403/2014, kadangi šiose administracinėse bylose buvo sprendžiami aktualūs teisės aiškinimo ir taikymo klausimai dėl valstybės tarnautojams neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, kildinami iš tais pačiais teisės aktais reglamentuojamų teisinių santykių kaip ir nagrinėjamoje administracinėje byloje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėse bylose Nr. A-669-602/2016 (buv. Nr. A602-1403/2014) ir Nr. A-668-602/2016 (buv. Nr. A602-1327/2014) sprendimus priėmė 2016 m. vasario 15 d.

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. gegužės 2 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir, išnagrinėjęs bylą, skundžiamame sprendime detaliai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo (vidaus tarnybos pareigūno) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, bei nustatė, jog pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas dėl 2009 m. liepos 17 d. Pakeitimo įstatymo nuostatų, kuriomis buvo pakeistas Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas, reglamentuojantis valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficiento dydžius, ir kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (Utenos AVPK) Grąžinimo įstatyme buvo nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija aplinkybės, kad jo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas buvo nustatytas, taip pat neteigia, jog toks mechanizmas buvo nustatytas nepagrįstai delsiant, tačiau laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, kokia dalimi jo darbo užmokestis gali būti laikomas sumažintu neproporcingai ir kokia apimtimi jo praradimai bus kompensuoti pagal Grąžinimo įstatymą, ar tokiu būdu bus apgintos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai, t. y. neįvertino pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo iš esmės, tokiu būdu galbūt buvo pažeista pareiškėjo teisė kreiptis į teismą.

26. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012). Tačiau šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo teisių negynė tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir jam nepriteisė darbo užmokesčio nepriemokos. Nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu išaiškino, kad asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Šiame nutarime pažymėta ir tai, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

27. Vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

28. Šiuo atveju taip pat svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pabrėžta, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

29. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek karjeros valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

31. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 1 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.

32. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pabrėžė, jog asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą. Teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime akcentuojama, jog būtent įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi, todėl pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, kuri jo darbo užmokesčio dalis buvo sumažinta proporcingai, o kuri – ne, yra nepagrįsti. Be to, pareiškėjui dar nepasinaudojus įstatymų leidėjo nustatytu patirtų praradimų kompensavimo mechanizmu, pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės įvertinti, ar toks mechanizmas pareiškėjo atžvilgiu buvo teisingas.

33. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog pareiškėjo skundo pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. jis nereiškė reikalavimų vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, todėl pareiškėjo argumentas, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas jam užkirs kelią ateityje kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebus kompensuota pagal Grąžinimo įstatymą, nepripažintinas pagrįstu. Taip pat pastebėtina, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas, kuriuo Pakeitimo įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, o Seimui numatyta pareiga nustatyti mechanizmą, pagal kurį bus įgyvendinama praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą, buvo priimtas iki pareiškėjui kreipiantis į teismą (2013 m. spalio 22 d., žyma ant voko, b. l. 13), pareiškėjas apie šį nutarimą žinojo ir juo rėmėsi skunde. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė remdamasis faktu, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas buvo nustatytas, t. y. priimtas Grąžinimo įstatymas, o ne paties šio įstatymo nuostatomis, taigi įstatymų leidėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu į teismo procesą neįsiterpė, Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta pareiškėjo teisė į teisingą teismą nebuvo pažeista.

34. Pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad Konstitucinis Teismas dar 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat nurodė, jog tam, kad praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo bei dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, nebelikus ypatingos situacijos, būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais remiantis turėtų būti parengta pensijų kompensavimo tvarka, tačiau skundo padavimo metu tokia tvarka dar nebuvo patvirtinta, todėl tikėtina, jog įstatymų leidėjas gali nepaisyti ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime suformuluoto reikalavimo nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Teisėjų kolegija pastebi, jog Grąžinimo įstatymas šioje byloje tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą yra aktualus tik vertinant, ar įstatymų leidėjas nustatė patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą be nepagrįsto delsimo. Jau minėta, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė. Taigi, pareiškėjo teisė į patirtų praradimų kompensavimą šiuo aspektu nebuvo pažeista.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamu atveju neturėtų būti remiamasi Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei tokiu būdu daroma išimtis sprendžiant neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjui klausimą. Pareiškėjo teiginiai, kad skundas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas iki Grąžinimo įstatymo įsigaliojimo, nesudaro pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją.

36. Atsižvelgdama į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Utenos AVPK) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjo prašomo jo pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. Tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2066-575/2016, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-323-552/2016, 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016, 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1133-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016, 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2852-575/2016, 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1450-575/2017).

37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys