2019-10-16 Nr. AB-19756-3-61-3-02709-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1301-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02709-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimo byloje pagal pareiškėjos A. I. skundą atsakovams Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. I. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. liepos 4 d. raštą Nr. S-3149 „Dėl informacijos pateikimo“; 2) įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. birželio 27 d. skundą ir 2017 m. birželio 29 d. elektroninį pranešimą; 3) priteisti 999 milijardus eurų neturtinės ir turtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėja nurodė, jog Tarnyba siuntė užsienio valstybės institucijoms neteisingus duomenis, padarydama neatstatomą žalą jai, jos nepilnamečiui sūnui V. B., I. ir Lietuvos valstybei. Tarnyba šmeižė pareiškėją, siuntė negaliojančius teismų sprendimus, nuslėpė informaciją, jog V. B. gyvenamoji vieta yra su pareiškėja, taip pat jog A. B. nepraėjo pradinio įvertinimo tapti V. B. globėju. Pareiškėjos įsitikinimu, gydytojo pediatro 2013 m. spalio 1 d. išvada patvirtina, jog V. B. pareiškėjos yra prižiūrimas, jo fizinė ir emocinė sveikata yra puiki. Tarnybos išvados lėmė, jog užsienio institucijos vertė V. B. susitikinėti su A. B., o pareiškėjai sūnaus negrąžino. Tarnyba netinkamai vertino pareiškėjai ir jos sūnui atliktas psichologines ekspertizes. Pareiškėja kreipėsi į vertėjus dėl dokumentų išvertimo. Nurodė, kad ji neturi žalingų įpročių, neserga psichikos ligomis, yra išsilavinusi, o jos darbai garsina Lietuvą. Tarnyba vengia pateikti lietuviškų dokumentų variantą.

1.2. Dėl žalos atlyginimo pareiškėja paaiškino, jog patyrė 999 milijardų eurų žalą, kadangi Tarnyba iš jos ir jos sūnaus išsityčiojo, jos sūnus buvo atskirtas nuo jos. Šiuo metu jos sūnus yra pas A. B., kuris ne tik kad nesirūpina sūnaus gerove, bet ir jį seksualiai prievartavo. Pareiškėjos nuomone, Tarnyba, pateikdama suklastotus dokumentus, įrodė, jog yra tiesiogiai susijusi su sūnaus pagrobimu.

2. Atsakovas Tarnyba atsiliepime nurodė, jog su pareiškėjos skundu nesutinka, prašė jį atmesti.

2.1. Atsakovas paaiškino, kad 2017 m. birželio 28 d. ir 2017 m. birželio 29 d. gavo pareiškėjos skundą ir elektroninį pranešimą, kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Tarnyboje nuo 2013 m. periodiškai gaunami pareiškėjos skundai, prašymai, pranešimai dėl nepilnamečio V. B. teisių ir interesų pažeidimų. Tarnyba, atsižvelgdama į pareiškėjos raštų kreipimosi turinį, ne kartą kreipėsi į atitinkamas institucijas, jog būtų įvertinta, ar vaiko tėvas tinkamai užtikrina vaiko gerovę. Kauno miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – ir Kauno VTAS) nė karto nenustatė, kad V. B. teisės ir interesai A. B. šeimoje būtų pažeisti. Vaiko tėvas bendradarbiauja su Kauno VTAS, lankosi pas specialistus, noriai pateikia visą apie vaiką prašomą informaciją. Pareiškėja atitinkamais raštais ne kartą buvo informuota dėl pastarosios nepilnamečio sūnaus teisių ir geriausių interesų užtikrinimo, jai ne kartą buvo išaiškintos teisės bei pažymėta, jog visi klausimai, susiję su V. B. gyvenamosios vietos pakeitimu ar bendravimo tvarkos su vaiko nustatymu, turėtų būti sprendžiami teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Taip pat pareiškėjai ne kartą buvo išaiškintas Tarnybos kompetencijos turinys. Pareiškėjai nuolat kreipiantis ir nenurodant naujų ar papildomų aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu, Tarnyba išaiškino pareiškėjai, jog Tarnyba pareiškėjos prašymų ir skundų pakartotinai nenagrinės. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba ginčijamu sprendimu nurodė, kad pareiškėja nepateikė naujų aplinkybių bei papildomų argumentų, sudarančių pagrindą abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu.

2.2. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog Tarnyba 2016 m. birželio 20 d. raštu Nr. S-2815 informavo pareiškėją, jog Tarnyba Jungtinės Karalystės socialinei tarnybai teikė duomenis, gautus iš Kauno VTAS, kuris nurodė Tarnybai, kad A. B. kaltinimas dėl seksualinio pobūdžio nusikalstamos veikos įvykdymo V. B. atžvilgiu, nepasitvirtino. Tuo pačiu raštu pareiškėjai buvo išaiškinta, jog ji turi teisę kreiptis į ikiteisminį tyrimą vykdančią įstaigą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Pažymėjo, jog visi ikiteisminiai tyrimai, pradėti A. B. atžvilgiu, buvo nutraukti. Iš aukščiau išdėstyto matyti, kad pareiškėja institucijoms teikia tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes, kadangi patikrinus pareiškėjos teikiamą informaciją, pasitvirtina, jog vaiku rūpinamasi tinkamai, jo teisės ir geriausi interesai augant šeimoje nėra pažeidžiami. Tarnybos vertinimu, ginčijamas raštas yra pagrįstas ir teisėtas.

2.3. Dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti žalą atsakovas paaiškino, kad nepilnametis V. B. iš pareiškėjos šeimos Jungtinėje Karalystėje buvo paimtas 2013 m. rugsėjo 23 d. Tarnyba tik 2013 m. spalio 2 d. iš Lietuvos Respublikos ambasados Jungtinėje Karalystėje ir Šiaurės Airijos Karalystėje gavo persiųstą Jungtinės Karalystės socialinės tarnybos prašymą suteikti informaciją apie nepilnamečio V. B. artimuosius giminaičius, sprendžiant klausimą dėl tolimesnės vaiko globos. Minėta socialinė tarnyba kreipėsi į Tarnybą su prašymu padėti atsakyti į klausimus, kurie buvo reikalingi teismui, nagrinėjančiam, bylą dėl tolimesnės V. B. globos, bei pateikti informaciją apie pareiškėjos šeimą. Tokią informaciją Tarnyba pateikė. Sprendimą dėl V. B. paėmimo iš pareiškėjos šeimos priėmė užsienio valstybės kompetentinga institucija, kuri vėliau tik informavo apie tai Tarnybą bei prašė bendradarbiauti sprendžiant V. B. globos klausimą. Tarnyba pateikė informaciją, gautą iš Kauno VTAS, taip pat pažymą, jog A. B. nėra teistas. Nors pareiškėja ir ginčijo minėtos informacijos tikrumą, ji nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog pažyma apie A. B. (ne)teistumą yra suklastota ir neatitinkanti tikrovės. Visi pareiškėjos argumentai yra subjektyvaus pobūdžio ir niekuo nepagrįsti. Tarnybos nuomone, Tarnybos veiksmai nėra susiję su V. B. paėmimu iš pareiškėjos šeimos, taip pat nėra susiję su V. B. globos perdavimu A. B., kadangi dėl šių veiksmų sprendimus priėmė ne Tarnyba. Tarnyba nurodomu atveju tik pagal kompetenciją teikė objektyvią informaciją. Juo labiau, pareiškėja negalėjo patirti neturtinę žalą dėl ginčijamo Tarnybos sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, atsakovas darė išvadą, kad priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo yra neįrodytas. Be to, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog ji patyrė turtinę žalą. Pareiškėja apsiribojo vien deklaratyviais teiginiais, o patirtą žalos dydį – 999 milijardus eurų – nurodė nesivadovaudama nei protingumo, nei sąžiningumo ar teisėtumo principais.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

4. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2017 m. liepos 4 d. rašto Nr. S-3149 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo Tarnyba, vadovaudamasi Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijoje, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, pavirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 875 „Dėl Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijoje, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 12 punktu nusprendė nenagrinėti pareiškėjos 2017 m. birželio 27 d. skunde ir 2017 m. birželio 29 d. elektroniniame pranešime pateikiamų aplinkybių, kadangi atsakymai analogiškais klausimais buvo pateikti pareiškėjai anksčiau, pareiškėjos skunduose nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios kreipimosi pagrindą, taip pat nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu, teisėtumu ir pagrįstumu, taip pat tuo, ar yra pagrindas įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. birželio 27 d. skundą ir 2017 m. birželio 29 d. elektroninį pranešimą.

5. Teismas įvertinęs 2017 m. birželio 27 d. elektroninio pranešimo turinį, nustatė, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos Generaliniam prokurorui, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui, Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriui ir Kauno VTAS pateikė skundą, kuriame, be kita ko, reikalavo panaikinti Tarnybos pažymas, be pareiškėjos sutikimo siųstas užsienio valstybės centrinei institucijai, kuriose buvo nuslėpta informacija apie A. B. psichinę būklę bei apie pastarojo teistumą ir administracines nuobaudas, nurodant, kad A. B. neturi įrašų apie teistumą dėl pareiškėjos sūnaus nepilnamečio V. B. seksualinio prievartavimo ir kūno sužalojimų. Anot pareiškėjos, dėk minėtų aplinkybių pareiškėjos sūnus nepagrįstai buvo perduotas tėvui, taip sukeliant pavojų nepilnamečio vaiko sveikatai ir (ar) gyvybei. Pareiškėja prašė atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Tarnybos veiksmų teikiant, anot pareiškėjos, suklastotą informaciją, taip pat pažeidžiant Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimus. Be to, minėtu skundu pareiškėja ginčijo Kauno VTGAS veiksmus bei prašė atlikti tarnybinį patikrinimą dėl pastarosios institucijų atliktų veiksmų, pažeidžiant pareiškėjos sūnaus teises ir teisėtus interesus.

6. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėja 2017 m. birželio 29 d. Tarnybai, Užsienio reikalų ministerijai bei užsienio valstybės (Jungtinės Karalystės) subjektams pateikė elektroninį pranešimą, kuriame kėlė iš esmės tapačius reikalavimus, kaip ir savo 2017 m. birželio 27 d. skunde. Tarnyba, įvertinusi pareiškėjos 2017 m. birželio 27 d. skundą ir 2017 m. birželio 29 d. elektroninį pranešimą, 2017 m. liepos 4 d. raštu Nr. S-3149 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, jog Tarnyba pakartotinai nenagrinės pareiškėjos skunde ir elektroniniame pranešime pateiktų aplinkybių, kadangi pareiškėjai atsakymai analogiškais klausimais buvo pateikti 2016 m. vasario 18 d. raštu Nr. S-747, 2016 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. S-5735 ir 2017 m. vasario 6 d. raštu Nr. S-598. Informacija dėl, pareiškėjos teigimu, suklastotos pažymos, pareiškėjai buvo pateikta Tarnybos 2016 m. birželio 20 d. raštu Nr. S-2815. Teismas nustatė, kad Tarnyba, atsižvelgusi į išdėstytą bei į tai, jog iki šiol pareiškėjos skunduose, prašymuose, pranešimuose nurodomos aplinkybės apie galimai pažeidžiamas nepilnamečio V. B. teises ir geriausius interesus nė karto nepasitvirtino, taip pat į tai, kad pareiškėjos pakartotinai siunčiamų kreipimųsi nagrinėjimas apsunkina ir trikdo Tarnybos darbą, o šiuose kreipimuose nenurodomos jokios naujos aplinkybės, taip pat nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu, informavo, jog pareiškėjos teikti skundai nebus nagrinėjami ir nebus persiunčiami pagal kompetenciją nagrinėti kitiems subjektams.

7. Teismas, susipažinęs ir įvertinęs ginčijamame Tarnybos rašte nurodytus rašytus (2016 m. vasario 18 d. raštas Nr. S-747, 2016 m. lapkričio 23 d. raštas Nr. S-5735, 2017 m. birželio 6 d. raštas Nr. S-598 bei 2016 m. birželio 20 d. raštas Nr. S-2815), nustatė, jog Tarnybos 2016 m. birželio 20 d. raštu Nr. S-2815 buvo išnagrinėtas pareiškėjos 2016 m. birželio 7 d. prašymas dėl pareiškėjos sūnaus V. B. geriausių interesų ir saugumo, taip pat dėl Tarnybos galimai suklastotos pažymos; Tarnybos 2016 m. vasario 18 d. raštu Nr. S-747 buvo išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. sausio 29 d., 2016 m. vasario 8 d. ir 2016 m. vasario 9 d. pranešimai dėl galimai pažeidžiamų pareiškėjos sūnaus V. B. teisių ir interesų; Tarnybos 2016 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. S-5735 buvo išnagrinėtas pareiškėjos 2016 m. lapkričio 10 d. prašymas dėl pareiškėjos sūnaus V. B. teisių ir interesų, taip pat dėl Kauno VTAS galimai neteisėtų veiksmų (neveikimo); Tarnybos 2017 m. vasario 6 d. raštu Nr. S-598 buvo išnagrinėtas pareiškėjos 2017 m. sausio 19 d. prašymas dėl galimai pažeidžiamo pareiškėjos nepilnamečio sūnaus V. B. teisių ir geriausių interesų, taip pat dėl Tarnybos galimai suklastotos pažymos pateikimo užsienio valstybės kompetentingai institucijai. Teismas nenustatė, jog nurodytus Tarnybos raštus pareiškėja būtų skundusi teismui.

8. Teismas, sulyginęs pareiškėjos 2017 m. birželio 27 d. skundą ir 2017 m. birželio 29 d. elektroninį pranešimą su anksčiau Tarnyboje gautais pareiškėjos skundais ir pranešimais, kurių pagrindu buvo priimti Tarnybos 2017 m. liepos 4 d. rašte minimi Tarnybos raštai, konstatavo, kad jie yra iš esmės analogiško turinio, kadangi šiuose skunduose ir pranešimuose pareiškėja nurodydavo aplinkybes, susijusias su pareiškėjos sūnaus V. B. geriausiais interesais, saugumu ir sveikata, Tarnybos galimai suklastotais dokumentais ir užsienio valstybės (Jungtinės Karalystės) institucijoms teikta informacija, pažeidžiamas V. B. teises ir interesus, Kauno VTAS galimai neteisėtus veiksmus (neveikimą), A. B. nusikalstamus veiksmus V. B. atžvilgiu.

9. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, teismas darė išvadą, kad Tarnyba pagrįstai, vadovaudamasi Taisyklių 12 punktu, pareiškėjos 2017 m. birželio 27 d. skundą ir 2017 m. birželio 29 d. elektroninį pranešimą pripažino pakartotiniu ir atsisakė jį nagrinėti. Ginčijamą sprendimą teismas vertino kaip teisėtą ir pagrįstą, priimtą išsamiai išnagrinėjus ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisingai taikant reglamentuojančias teisės normas, todėl sprendė, kad jį naikinti pareiškėjos skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad naikinti Tarnybos 2017 m. liepos 4 d. raštą Nr. S-3149 „Dėl informacijos pateikimo“ ir įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. birželio 27 d. skundą ir 2017 m. birželio 29 d. elektroninį pranešimą nėra teisinio pagrindo, atitinkamai, teismas pareiškėjos skundą dalyje dėl šių reikalavimų atmetė.

10. Teismas pažymėjo, jog teismas dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su Tarnybos dokumentų klastojimu, netinkamu darbu ir pan., nepasisakys, nes byloje keliamas ginčas dėl Tarnybos 2017 m. liepos 4 d. ginčijamu rašto teisėtumo ir pagristumo, kuriuo Tarnyba atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą ir pranešimą kaip kartotinius.

11. Teismas pareiškėjos argumentus susijusius su Tarnybos netinkamu elgesiu su pareiškėja, vertino kaip nepagrįstus, bendro pobūdžio teiginius. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėja teismui nepateikė jokių jos nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, todėl pareiškėjos nurodytus teiginius, jog buvo klastojami dokumentai, Tarnyba tyčiojosi iš jos šeimos, pareiškėja patyrė turtinę žalą, teismas laikė deklaratyviais.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėja patirtą neturtinę žalą sieja su jos ir nepilnamečio V. B. išskyrimu. Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2T-88/2014 pripažino vykdytinu Lietuvos Respublikoje Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Rytų Londono Šeimos teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą byloje Nr. NJ13C00159, kuriuo teismas nusprendė priimti įsakymą dėl vaiko apgyvendinimo ir globos. Pareiškėja minėtą teismo nutartį apskundė, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. lapkričio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2T-92/2014 paliko nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartį. Taigi, teismas darė išvadą, Tarnyba, šiuo konkrečiu atveju, neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjos atžvilgiu, todėl civilinė atsakomybė šiuo pagrindu negali kilti. Aplinkybė, kad Tarnyba Jungtinės Karalystės kompetentingoms institucijoms pateikė atitinkamus dokumentus ir informaciją, kurie galėjo daryti įtaką sprendimui dėl V. B. tolimesnės globos, teismo vertinimu nėra reikšminga, kadangi byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog Tarnyba suklastojo atitinkamus dokumentus ar pateikė neteisingą informaciją užsienio valstybės (Jungtinės Karalystės) kompetentingoms institucijoms.

13. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjos skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo nagrinėjamos bylos kontekste yra susijęs su prašymu panaikinti Tarnybos raštą ir įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. birželio 27 d. skundą ir 2017 m. birželio 29 d. elektroninį pranešimą. Teismas pažymėjo, jog jis nagrinėjamoje byloje Tarnybos 2017 m. liepos 4 d. raštą pripažino teisėtu ir pagrįstu, atmetė pareiškėjos patikslintą skundą dėl minėtų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad šioje dalyje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl žalos atlyginimo, kadangi byloje nebuvo nustatyti neteisėti Tarnybos veiksmai.

III. 14. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimą ir jos skundą tenkinti. Įpareigoti įvaikinimo tarnybą vykdyti baudžiamąsias nutartis priimtas dėl A. B. ir kitų asmenų labai sunkių nusikalstamų veikų prieš pareiškėjos sūnų ir atskirti ji nuo pavojingo nusikaltėlio A. B., skubiai grąžinti pareiškėjos sūnų jai.

14.1. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pažeidžiantis Lietuvoje galiojančius įstatymus ir Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 2012/92/ES. Teismas neišsamiai ir neatidžiai peržiūrėjo įvaikinimo tarnybos atsiliepimą, kuris yra melagingas ir neatitinkantis faktų.

15. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime nurodė, jog su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

15.1. Tarnybos vertinimu, Teismas, įvertinęs visas sprendimo priėmimo dieną nustatytas faktines aplinkybes, 2018 m. sausio 15 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjos skunde ginčijamas Tarnybos sprendimas neprieštarauja įstatymų reikalavimams, priimtas išsamiai išnagrinėjus ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisingai taikant reglamentuojančias teisės normas, taip pat išnagrinėjęs pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo konstatavo, kad reikalavimas yra nepagrįstas, nes nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp nurodytos žalos ir neteisėtų veiksmų bei nepateikti patirtą žalą pagrindžiantys įrodymai. Taigi, Teismo sprendimas yra motyvuotas, aiškus ir pakankamas, paremtas byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais rašytiniais įrodomais, todėl nėra pagrindo abejoti jo teisėtumu ir pagrįstumu ar naikinti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

15.2. Tarnybos teigimu, apeliacinis skundas taip pat neatitinka ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyto reikalavimo, t. y. apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tai reiškia, kad pareiškėja apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo dalyko ir jo pagrindo bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Iš pareiškėjos apeliacinio skundo turinio bei suformuluoto apeliacinio skundo dalyko matyti, kad pareiškėja prašo apeliacinės instancijos teismo įpareigoti Tarnybą vykdyti baudžiamajame procese priimtas nutartis bei skubiai grąžinti vaiką pareiškėjai, nors toks reikalavimas nebuvo pareikštas bylą nagrinėjant Teisme. Taigi, šios aplinkybės sudaro prielaidas nesąžiningam procesui, todėl apeliacinio teismo turėtų būti vertintinos kritiškai, nes apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą tikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Esant šioms aplinkybėms apeliantės prašymas įpareigoti Tarnybą atlikti tam tikrus veiksmus yra nepagrįstas ir atmestinas.

15.3. Atsakovas pabrėžia, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų ir / ar neveikimo. Todėl, pareiškėjai neįrodžius patirtos žalos bei priežastinio ryšio tarp nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų ir / ar neveikimo, Teismas teisėtai šioje dalyje pareiškėjos skundą atmetė kaip visiškai nepagrįstą.

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimo, kuriuo pagrindu pareiškėjos skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

17. Pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. liepos 4 d. raštą Nr. S-3149 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo iš esmės buvo atsisakyta nagrinėti jos 2017 m. birželio 27 d. skundą ir 2017 m. birželio 29 d. elektroninį pranešimą kaip kartotinius ir jau išnagrinėtus. Pareiškėja taip pat prašė priteisti 999 milijardus eurų neturtinės ir turtinės žalos atlyginimą.

18. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs atsakovo 2017 m. liepos 4 d. atsakymą pareiškėjai bei kitus, skundžiamame rašte nurodytus raštus, kurių pagrindu atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą bei pranešimą kaip kartotinius, sprendė, kad Tarnyba pagristai nenagrinėjo pareiškėjos skundo ir pranešimo, kadangi ji besikreipdama į atsakovą naujų aplinkybių ar duomenų, kurių nebūtų atsakovas jau išnagrinėjęs, nenurodė. Atitinkamai, teismas nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjos atžvilgiu, atmetė jos reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

19. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir jos skundą tenkinti. Įpareigoti įvaikinimo tarnybą vykdyti baudžiamąsias nutartis priimtas dėl A. B. ir kitų asmenų labai sunkių nusikalstamų veikų prieš pareiškėjos sūnų, atskirti jį nuo pavojingo nusikaltėlio A. B., skubiai grąžinti pareiškėjos sūnų jai. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pažeidžiantis Lietuvoje galiojančius įstatymus ir Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 2012/92/ES. Teismas neišsamiai ir neatidžiai peržiūrėjo įvaikinimo tarnybos atsiliepimą, kuris yra melagingas ir neatitinkantis faktų.

20. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimą) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 24 straipsnį teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjos suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia jos ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą.

22. Apeliaciniame skunde pareiškėja teikia naujus reikalavimus susijusius su jos sūnaus atskyrimu nuo jo tėvo ir perdavimu jai. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo funkcija patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str.). Visi reikalavimai ir juos pagrindžiantys argumentai turi būti nurodyti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 24 str. 2 d. 6 ir 7 p., 81 str. 6 ir 7 d., 134 str. 6 d., 142 str. 2 ir 3 d.). Pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, bei išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks minėtų teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso (ABTĮ 52 str. 3 d.) užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą, nes ji negalėtų būti tikra, kad kita šalis nepateiks jai procesinio siurprizo, pakeisdama savo skundo (prašymo) pagrindą, nurodydama naujas aplinkybes, ir tokiu būdu iš esmės paneigtų pirmosios instancijos teismo proceso prasmę. Dėl minėtų priežasčių, pareiškėjos apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi reikalavimai, kurie nebuvo priimti ir nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nenagrinėtini apeliacine tvarka (ABTĮ 134 str. 6 d.).

23. Teisėjų kolegija primena, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

24. Pareiškėja kreipėsi į teismą dėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. liepos 4 d. rašto Nr. S-3149 „Dėl informacijos pateikimo“ panaikinimo, Tarnybos įpareigojimo iš naujo išnagrinėti jos skundą ir pranešimą bei turtinės ir neturtinės žalos priteisimo. Pareiškėja nesutiko su atsakovo atsisakymu nagrinėti jos skundą bei pranešimą kaip kartotinius. Tačiau, pareiškėja nei skunde, nei apeliaciniame skunde neteigia, kad jos 2017 m. birželio 27 d. skunde bei 2017 m. birželio 29 d. pranešime yra nurodytos naujos, atsakovo netirtos aplinkybės.

25. Pirmosios instancijos teismas susipažinęs su pareiškėjos 2017 m. birželio 27 d. skundu bei 2017 m. birželio 29 d. pranešimu, jai 2017 m. liepos 4 d. teiktu atsakymu, jame nurodytais pareiškėjos skundo bei pranešimo nenagrinėjimo motyvais, pritarė jiems ir pareiškėjos skundą atmetė.

26. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje įrodymų vertinimu. Tačiau skunde nenurodo, su kokiais teismo argumentais ji nesutinka, nenurodo, kokių aplinkybių teismas neištyrė, ar dėl kokių priežasčių priėjo netinkamos išvados.

27. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.) Pabrėžtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjos reikalavimai atmestini.

28. Teisėjų kolegija susipažinusi su teismo sprendimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Juolab, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (pareiškėjai atsakovo teikti atsakymai), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėja nepateikė.

29. Pareiškėja tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pažeidžiantis Lietuvoje galiojančius įstatymus ir Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 2012/92/ES. Tačiau nenurodo, kokie konkretūs teismo veiksmai ar išvados prieštarautų konkrečioms įstatymų normoms, būtų neteisėtos. Pareiškėjos abstraktūs ir deklaratyvūs, niekuo nepagrįsti argumentai nesudaro pagrindo vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo kaip neteisėto ar nepagrįsto.

30. Atsižvelgus į visa tai, atmestini pareiškėjos argumentai dėl pirmosios instancijos teismo neobjektyvaus visų bylos aplinkybių ištyrimo bei netinkamo įrodymų vertinimo, pripažįstant, kad pirmosios instancijos teismas tiek ABTĮ 56 straipsnio, tiek 80 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas detaliai atsakė į pagrindinius šios bylos faktinius ir teisinius aspektus, t. y. teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje R. T. prieš Ispaniją ir H. B. prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą H. ir kiti prieš Prancūziją).

32. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą ir nenustatęs, vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. valdžios institucijos neteisėtų veiksmų pareiškėjos atžvilgiu, atmetė jos skundo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo. Apeliacinės instancijos teismo kolegija pritaria tokiai teismo išvadai.

33. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2017 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje A-2428-520/2017 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

34. Taigi, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs pareiškėjos teiktą skundą ir nenustatęs Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo pareiškėjos atžvilgiu, jos skundo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, atmetė pagrįstai.

35. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl pareiškėjos A. I. apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė