2021-06-09 Nr. AB-12603-3-62-3-00487-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1419-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00487-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 12.18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. S. skundą atsakovams uždarajai akcinei bendrovei Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui, Alytaus miesto savivaldybės tarybai dėl vietinės rinkliavos permokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja I. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) ištirti, ar Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. T-214 (Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. 38 redakcija) 1.1 punktu patvirtintų Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 16.1, 17.1, 23 punktų kintamosios dedamosios nustatymas, 1.2 punktu patvirtintų Komunalinių atliekų susikaupimo normų 1, 2 lentelėse nurodyti vietinės rinkliavos dydžiai neprieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ) 302 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems principams; 2) priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro (toliau – ir ARATC) 22,96 Eur permoką už neteisingai priskaičiuotą vietinę rinkliavą.

2. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012 pripažino, kad Nuostatų 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumatyta jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui.

3. Pareiškėja paaiškino, jog yra vietinės rinkliavos mokėtoja, gyvena Alytaus mieste esančiame nuosavame name. Komunalines atliekas rūšiuoja, žaliąsias ir maisto atliekas kompostuoja. Alytaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214 (Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. T-38 redakcija) nustatė vidutinę mišrių komunalinių atliekų susikaupimo normą – 5,3 kg/kv. m per metus (individualiems namams), įpareigojo pareiškėją sukaupti 363 kg atliekų (Nuostatų 2 priedo 2 priedėlis). Taip pat nustatė minimalų konteinerių ištuštinimo skaičių – 12 kartų per metus, naudojant 240 litrų talpos (40 kg svorio atliekų) konteinerį, ir įpareigojo apmokėti už 480 kg (12x40=480) mišrių komunalinių atliekų (Nuostatų 18 p.). Pareiškėja ARATC per 2017 metų antrą pusmetį pridavė tvarkyti vieną, o per 2018 metus – du 240 litrų talpos konteinerius – 120 kg (40 kg x 3 =120) mišrių komunalinių atliekų. 2017 metų Specialiojoje komunalinių atliekų tvarkymo programoje, taip pat ir ARATC direktoriaus 2016 m. gruodžio 23 d. įsakyme dėl komunalinių atliekų tvarkymo kainos nustatymo buvo nustatytas būtinųjų sąnaudų dydis – 104,57 Eur. 2018 metams nustatytas būtinųjų sąnaudų dydis – 124,30 Eur. Pareiškėja teigė, kad ARATC dėl pareiškėjos perduotų tvarkyti 120 kg mišrių komunalinių atliekų patyrė 14,12 Eur sąnaudų (104,57x0,04+124,30x0,08=14,12), tačiau pareiškėja pagal 2017 m. II pusmečio pateiktą sąskaitą sumokėjo 37,08 Eur. 1 tonos atliekų tvarkymo kaina tapo 309 Eur. Dėl to pareiškėja ARATC nepagrįstai permokėjo 22,96 Eur (37,08-14,12=22,96). 2019 m. sausio 23 d. pareiškėja kreipėsi į ARATC ir į Alytaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) dėl 22,96 Eur permokos grąžinimo, tačiau gavo neigiamą atsakymą.

4. Pareiškėjos įsitikinimu Alytaus miesto savivaldybės taryba, piktybiškai nevykdydama LVAT 2012 m. birželio 11 d. nutarties, pažeidė pareiškėjos teisę mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį atliekų kiekį. Alytaus miesto savivaldybės taryba 2017 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. T-38 pakeitė Nuostatus, numatydama, kad rinkliava susideda iš pastoviosios ir kintamosios rinkliavos dedamųjų.

5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 buvo patvirtintas Valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas (2007 m. spalio 31 d. nutarimo Nr. 1224 redakcija). Atlikus skaičiavimus pagal ARATC pateiktą informaciją apie nekilnojamojo turto objektų plotus ir Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 9 d.sprendimu Nr. T-38 patvirtintus vietinės rinkliavos dydžius, paaiškėjo, kad metinės vietinės rinkliavos pajamos Alytaus mieste yra 1 941 167 Eur. Pajamų prieaugis Alytaus mieste – 417 311 Eur. Ši suma gali kompensuoti ne tik miesto, bet ir viso Alytaus regiono savivaldybių sąnaudų trūkumą ir dar 178 782 Eur viršyti būtinųjų sąnaudų poreikį. Dėl to Alytaus miesto savivaldybės tarybos patvirtinti vietinės rinkliavos dydžiai ir jų sugeneruotos papildomos pajamos ženkliai viršija tai, kas yra būtina Alytaus miesto komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtros finansavimui užtikrinti ir prieštarauja ATĮ 302 straipsnyje įtvirtintiems „teršėjas moka“ bei sąnaudų susigrąžinimo principams.

6. Pareiškėjos teigimu, Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano 96 punkte nurodyta, jog viename atliekų tvarkymo regione visiems komunalinių atliekų turėtojams turėtų būti vienoda atliekų tvarkymo kaina už tokį patį tvarkomų atliekų kiekį ir tokią pačią teikiamos paslaugos kokybę. Nuostatų 23 punkte nurodyta, kad nekilnojamojo turto objektams, išskyrus gyvenamosios paskirties, kurie naudojasi jiems priskirtais individualaus rūšiavimo konteineriais, minimali konteinerių ištuštinimo norma apskaičiuojama atitinkamai nekilnojamojo turto objekto rūšiai nustatytą minimalią konteinerių ištuštinimo normą dauginant iš koeficiento 0,8. Atlikus skaičiavimus matyti, kad sumažinus minimalią konteinerių ištuštinimo normą 20%, 14 nekilnojamojo turto objektų 1 tonos atliekų tvarkymo kaina išaugo nuo 26% iki 32%, o paslaugų paskirties objektams ši kaina sumažėjo 27%. Tai prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnyje įtvirtintam nediskriminavimo principui. Įvairių paskirčių nekilnojamojo turto objektų atliekų turėtojai apmokestinti skirtingomis paslaugos už 1 tonos atliekų tvarkymą kainomis.

7. Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas, skaičiuojant vietinę rinkliavą nuo buto/namo ploto, nevertinant tame plote gyvenančių asmenų skaičiaus, prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnyje įtvirtintiems proporcingumo, „teršėjas moka“, sąnaudų susigrąžinimo, nediskriminavimo principams. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis su komunalinių atliekų tvarkymu susijusiomis sąnaudomis.

8. Atsakovas ARATC atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas teigė, kad pareiškėjos skundo reikalavimai grindžiami vien bendro pobūdžio teiginiais, prielaidoms ir samprotavimais, taip pat neteisingu teisės aktų aiškinimu bei teisminės praktikos nepaisymu. Pareiškėja patikslintame skunde cituoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtintą Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo planą (2007 m. spalio 31 d. nutarimo Nr. 1224 redakcija), nors šiuo metu galioja Vyriausybės 2014 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 366 patvirtintas Valstybinis atliekų tvarkymo 2014–2020 m. planas. Valstybinis atliekų tvarkymo planas nėra teisės aktas ar kitoks dokumentas, kuriuo remiantis būtų galima apskaičiuoti mokėtiną vietinės rinkliavos dydį.

10. LVAT jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, akcentuojama, kad vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, aptariamos rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu). Aiškinant ATĮ nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, taip pat konstatuota, jog Atliekų tvarkymo įstatymas expessis verbis nenustato reikalavimo, kad atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Pareiškėjos cituojamame ATĮ 302 straipsnyje taip pat įtvirtintas solidarumo principas, naudojamas sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą. Pareiškėja, kuri yra vietinės rinkliavos mokėtoja, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą).

11. LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-556-334/2014 pabrėžė, jog vien aplinkybė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą. Atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu. Aptariamos rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir šių atliekų apdorojimą teisės aktuose nustatytais būdais ir tvarka, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą bei atliekų šalinimo vietos priežiūrą po uždarymo. Todėl abejonių, kad nekilnojamojo turto objekto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, nekyla.

12. Atsakovas teigė, kad pareiškėjos teiginiai nesudaro pagrindo abejoti Nuostatų atitikimu ATĮ 302 straipsniui. Pareiškėjos skunde pateiktas jos mokėtinas rinkliavos dydžio paskaičiavimas atliktas akivaizdžiai neįvertinus taikytinų teisės aktų nuostatų bei suformuotos teisminės praktikos. Pareiškėjai apskaičiuotas vietinės rinkliavos dydis nėra neproporcingas ar per didelis.

II. 13. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. kovo 24 d. atmetė pareiškėjos skundą, taip pat atmetė pareiškėjos prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Be to, teismas priteisė atsakovui ARATC iš pareiškėjos 707,85 Eur bylinėjimosi išlaidų.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėja iš esmės apsiribojo vien bendro pobūdžio teiginiais (principų lygmenyje), nepateikė konkrečios teisinės motyvacijos, sudarančios pagrindą abejoti jos paminėto norminio administracinio akto konkrečios dalies atitikimu ATĮ 302 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems principams. Įvertinus jau suformuotą LVAT ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką vietinės rinkliavos klausimu, teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos prašomų ištirti Nuostatų ir jų priedų teisėtumo. Nekilnojamojo turto objekto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant. Net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo. Vien aplinkybė, kad nebuvo numatyta galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą.

15. Teismas nurodė, kad pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą pareiškėjai kyla pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, ATĮ 32 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų imperatyvias nuostatas. Iš LVAT praktikos analizės seka išvada, kad teisiškai nėra svarbus realiai susidariusių atliekų kiekis arba jų išvežimo (neišvežimo) periodiškumas. Dėl to teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad ji privalo sumokėti tik už realiai perduotų tvarkyti atliekų kiekį.

16. Atmesdamas pareiškėjos argumentus, kad jai priskaičiuota per didelė vietinė rinkliava, teismas nurodė, jog Valstybinis atliekų tvarkymo planas nėra tas teisės aktas, kuriuo remiantis pareiškėja galėtų tiksliai apskaičiuoti mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą konkretų dydį, kurį apsprendžia aukščiau teisinis reglamentavimas, nustatytas Nuostatuose, ATĮ, Rinkliavų įstatyme. Tie patys argumentai taikytini ir 2017 metų Specialiajai komunalinių atliekų tvarkymo programai. ARATC direktoriaus 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. V-269 skirtas teisinių santykių (atsiskaitymų) reguliavimui tik tarp ARATC ir atskirų savivaldybių ir netaikomas konkretiems vietinės rinkliavos mokėtojams. ATĮ 302 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas solidarumo principas tiesiogiai naudojamas sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą. Pareiškėja, kuri yra vietinės rinkliavos mokėtoja, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais neišvengiamai privalo padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal perduotų tvarkyti atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą).

III. 17. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti pareiškėjai iš ARATC 22,96 Eur permoką už neteisingai priskaičiuotą vietinę rinkliavą. Pareiškėja taip pat prašo ištirti, ar Nuostatų 16.1, 17.1, 23 punktų kintamosios dedamosios nustatymas, 1.2 punktu patvirtintų Komunalinių atliekų susikaupimo normų 1 ir 2 lentelėse nurodyti vietinės rinkliavos dydžiai atitinka ATĮ 302 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus principus. Apeliantė, be jos skunde išdėstytų argumentų, nurodo, kad:

17.1. Administracijos Teisės skyriaus vedėjai pagal įgaliojimą buvo suteikta teisė atstovauti Alytaus miesto savivaldybę teismuose, bet nesuteikta teisė pasirašyti atsiliepimo į patikslintą skundą. Nuslėpusi nuo Alytaus mesto savivaldybės tarybos narių informaciją, kad teismui yra pateiktas skundas šioje byloje, Teisės skyriaus vedėja nesuteikė tarybai teisės skundą apsvarstyti ir priimti atitinkamus sprendimus. Tokiu būdu Teisės skyriaus vedėja perėmė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu savivaldybės tarybai priskirtą išimtinę kompetenciją, viršijo jai priskirtą kompetenciją, o savivaldybės tarybos atsiliepimas yra ne tarybos narių nuomonė, bet asmeniška Teisės skyriaus vedėjos nuomonė. Pareiškėja prašo ištirti, ar Administracijos Teisės skyriaus vedėja turėjo teisę pasirašyti atsiliepimą į skundą, o Administracijos darbuotoja E. S. – atstovauti teisme Alytaus miesto savivaldybės tarybą.

17.2. Teismas, atmesdamas prašymą dėl neteisingai priskaičiuotos vietinės rinkliavos priteisimo, vadovavosi tik principu „teršėjas moka“. Teismo sprendimas atmesti prašymą dėl neteisingai priskaičiuotos vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą priteisimą yra neteisėtas, kadangi jis prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam proporcingumo principui.

17.3. Už didžiąją dalį nekilnojamojo turto objektų rūšių, pagal pareiškėjos teikiamus skaičiavimus, buvo permokėta už 1 tonos atliekų tvarkymą. Transporto paskirties objektams, kurie naudojasi individualiais konteineriais, 1 tonos atliekų tvarkymo kaina yra 26 proc. didesnė už transporto paskirties objektų, kurie naudojasi kolektyviniais konteineriais, atliekų tvarkymo kainą. Nauji vietinės rinkliavos tarifai sugeneruos 301 089 Eur daugiau pajamų, nei numatyta specialiojoje programoje.

17.4. Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintos techniškai ir ekonomiškai nepagrįstos mišrių komunalinių atliekų susikaupimo normos, pastoviosios ir kintamosios rinkliavos dedamųjų dydžiai (Nuostatų 16.1 ir 17.1 p., lentelės Nr. 1 ir 2) sudarė sąlygas situacijai, kad vienos tonos atliekų tvarkymo kaina yra skirtinga nekilnojamojo turto objektams. Tai prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems proporcingumo ir nediskriminavimo principams.

17.5. Savivaldybės tarybos nustatytos vienos tonos atliekų tvarkymo kainos, ženkliai didesnės už ARATC direktoriaus 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymu patvirtintą vienos tonos atliekų tvarkymo kainą (104,57 Eur), sudarė prielaidas sugeneruoti papildomas pajamas, t. y. viršyti tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti. Savivaldybės tarybos patvirtinti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai pagal nekilnojamojo turto kategorijas per metus sugeneravo 5 900 615 Eur pajamų ir 1 009 401 Eur viršijo tai, kas buvo būtina Alytaus regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtros finansavimui užtikrinti. Tai prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems „teršėjas moka “ ir sąnaudų susigrąžinimo principams.

18. Atsakovas ARATC atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad:

18.1. Apeliaciniame skunde nepateikiama jokių teisiškai pagrįstų motyvų, dėl ko turėtų būti panaikintas priimtas teismo sprendimas. Nei teismo posėdyje, nei apeliaciniame skunde pareiškėja nepagrindė, kodėl neapskundė Nuostatų anksčiau, o į teismą kreipėsi tik praėjus ilgam laikui. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl Nuostatų ir jų priedų teisėtumo.

18.2. Alytaus miesto savivaldybės meras 2019 m. balandžio 19 d. įgaliojimu Nr. ĮG-41(6.13) įgaliojo Alytaus miesto savivaldybės Teisės skyriaus vedėją ne tik atstovauti teismuose, bet ir suteikė jai teisę pasirašyti procesinius dokumentus, o 2019 m. balandžio 19 d. įgaliojimu Nr. ĮG-44-(6.13) įgaliojo Alytaus miesto savivaldybės Teisės skyriaus vyriausiąją specialistę atstovauti teismuose. Atstovo įgaliojimas vesti teisme bylą suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime.

18.3. Atsižvelgiant į LVAT praktiką teisiškai nėra svarbus realiai susidariusių atliekų kiekis arba jų išvežimo periodiškumas. Apeliantė, kuri yra vietinės rinkliavos mokėtoja, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais privalo padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Pareiškėja teismui pareiškė materialinį teisinį reikalavimą priteisti iš atsakovo UAB ARATC vietinės rinkliavos permoką 22,96 Eur, nes už 120 kg (0,12 tonos) jos realiai perduotas tvarkyti mišrias komunalines atliekas 2017 metų II pusmetį ir 2018 metais ji viso sumokėjo 37,08 Eur, o turėjo sumokėti tik 14,12 Eur. Šį reikalavimą pareiškėja iš esmės grindžia tuo, jog ši rinkliava turėjo būti skaičiuojama pagal jos faktiškai priduotų atliekų kiekį, o ne pagal Nuostatais nustatytas minimalias atliekų normas ir pan. Šiems savo argumentams pagrįsti prašo ištirti Nuostatų atitiktį ATĮ 302 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems principams.

20. Iš pareiškėjos skundo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinio skundo motyvų matyti, kad kreipimasis į teismą dėl permokos priteisimo iš atsakovo iš esmės yra pareiškėjos siekis pradėti Nuostatų, kaip norminio teisės akto, teisėtumo ištyrimą, nes pareiškėjos skundų motyvacija iš esmės yra nukreipta ir sukoncentruota būtent į Nuostatų neatitikimą ATĮ 302 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

21. Pažymėtina ir tai, kad ginčo byloje dėl pareiškėjai pagal Nuostatų reikalavimus paskaičiuoto ir sumokėto rinkliavos dydžio už 2017–2018 m. nėra.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo.“ To paties straipsnio 2 dalies 5 punkte taip pat nustatyta, kad „Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais administracinis teismas motyvuota nutartimi arba motyvuotu sprendimu išsprendžia, ar yra pagrindas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, jeigu: <…> teismui nekyla abejonių dėl norminio administracinio akto teisėtumo.”

23. Tai reiškia, kad teismui pareikštas prašymas pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, nėra savarankiškas materialinis teisinis reikalavimas, kurį gali reikšti teismui ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai. Tai yra šių subjektų procesinio teisinio pobūdžio prašymas, kuris, kaip procesinė priemonė, gali padėti išspręsti byloje kilusį ginčą, o tuo pačiu apginti proceso dalyvių subjektines teises.

24. Teismų praktikoje šiuo klausimu taip pat yra konstatuota, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013); bylos dėl norminių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, t. y. teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal normų turinį, reguliavimo apimtį, formą, nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014); nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia savo, o ne asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018). Norminės administracinės bylos ir individualiosios administracinės bylos ryšio buvimo sąlyga lemia būtinybę įvertinti individualiojoje administracinėje byloje pareikštų skundo reikalavimų pobūdį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-249/2012); tiriant norminių administracinių aktų teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla, atliekama norminių administracinių aktų kontrolė tik ta apimtimi ir tiek, kiek tai susiję su teisės taikymu nagrinėjamoje konkrečioje individualiojoje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I415-4/2007).

25. Byloje nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Atliekų tvarkymo įstatymas, Rinkliavų įstatymas ir kiti teisės aktai, susiję su jų įgyvendinimu.

26. Pareiškėja grįsdama savo materialinį teisinį reikalavimą dėl permokos priteisimo, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-l592/2012, kuria buvo pripažinta, kad Nuostatų, patvirtintų 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214, 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumatyta jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui. Tuo remdamasi teigia, kad dabar galiojantys Nuostatai, patvirtinti Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. T-38, kurie taip pat nenumato galimybės vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, pažeidžia pareiškėjos teisę mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį atliekų kiekį.

27. ATĮ 302 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį, turi būti vadovaujamasi Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis.“

28. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama ATĮ 302 straipsnio 3 dalį, 2013 m. liepos 24 d. priėmė nutarimą Nr. 711, kuriuo patvirtino Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisykles (toliau – ir Taisyklės).

29. Pagal Taisyklių 20, 22, 25 ir 31 punktų nuostatas yra taikoma dvinarė įmoka, susidedanti iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų. Savivaldybėms rekomenduojama nustatyti mišrių komunalinių ir atskirai surenkamų komunalinių atliekų susikaupimo normas (toliau – atliekų susikaupimo norma). Pagal nustatytas atliekų susikaupimo normas, atsižvelgdamos į atliekų tvarkymo infrastruktūros eksploatavimo sąnaudas, savivaldybės kiekvienos rūšies nekilnojamojo turto objektui gali nustatyti minimalią komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos apimtį. Atliekų susikaupimo norma skaičiuojama kilogramais vienam gyventojui/darbuotojui. Pastovioji įmokos dedamoji nustatoma pagal vieną iš šių kintamųjų pasirinktinai: nekilnojamojo turto paskirtis ir plotas; nekilnojamojo turto paskirtis ir objektų skaičius; gyventojų/darbuotojų skaičius. Kintamoji įmokos dedamoji nustatoma pagal vieną iš šių kintamųjų pasirinktinai: naudojamų komunalinių atliekų konteinerių skaičius ir tūris (dydis); naudojamų komunalinių atliekų konteinerių skaičius, tūris (dydis) ir ištuštinimo dažnis; atiduodamų komunalinių atliekų svoris.

30. Iš Nuostatų, patvirtintų Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. T-38 matyti, kad rinkliavos kainodara atitinka Taisyklių reikalavimus, t. y., rinkliavos kaina nustatyta iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų, taip pat nustatyta atliekų susikaupimo norma skaičiuojama kilogramais vienam gyventojui, remiantis nekilnojamojo turto paskirtimi bei plotu ir pan.

31. Tai lemia, kad pareiškėjos ginčijami Nuostatai, kainodaros sudarymo aspektu, atitinka teisės aktų, reglamentuojančių vietinės rinkliavos nustatymo už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, reikalavimus.

32. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad ATĮ 302 straipsnio 3 dalis (2015 m. kovo 26 d. įstatymo Nr. XII-1590 redakcija) ir Taisyklės (nauja redakcija nuo 2016 m. balandžio 23 d.) yra vėliau priimti teisės aktai už Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-l592/2012, dėl to ši nutartis neturi prejudicinės galios byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams, nes po jos priėmimo pasikeitė teisinis reglamentavimas. Todėl pareiškėjos argumentai, remiantis šia nutartimi, jog Nuostatai yra neatitinkantys teisės aktų reikalavimų, nes nenumato galimybės vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, o tuo pačiu pažeidžia pareiškėjos teisę mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį atliekų kiekį, yra nepagrįsti bei neteisingi.

33. Administracinių teismų praktikoje aiškinant minėtas ATĮ ir Taisyklių nuostatas taip pat yra konstatuota, kad ATĮ 302 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas solidarumo principas sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą. Tai reiškia, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-605-492/2018.) Sisteminis aktualaus teisinio reguliavimo aiškinimas suponuoja, jog pastovioji vietinės rinkliavos dalis, kaip viena iš priemonių išlaikyti komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo paslaugų sistemą, yra siejama išimtinai su ta aplinkybe, kad asmuo yra savivaldybėje esančio nekilnojamojo turto objekto savininkas (ar įgaliotas asmuo) ir nei jos apskaičiavimas, nei pati paskirtis nėra susijusi su faktiniu atliekų susidarymu, dėl ko pastoviosios dedamosios kontekste netgi netinkami naudoti objektai ginčo laikotarpiu vis tiek apmokestinami vietinės rinkliavos pastoviąja dedamąja dalimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1070-602/2020).

34. Minėta, kad pareiškėja savo materialinį teisinį reikalavimą dėl permokos priteisimo iš esmės grindžia tuo, jog rinkliava turėjo būti skaičiuojama pagal jos faktiškai priduotų atliekų kiekį, o ne pagal Nuostatais nustatytas minimalias atliekų normas ir pan. Toks jos reikalavimas neatitinka aptarto teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos, todėl jis yra nepagrįstas. Tai savo ruožtu lemia ir tai, kad nėra pagrindo tenkinti jos prašymo ištirti Nuostatų atitiktį jos nurodomų teisės aktų reikalavimams, nes tai neturės įtakos jos subjektinėms teisėms. Tai lemia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai atsisakė tenkinti šį jos prašymą.

35. Nepagrįsti ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl administracijos Teisės skyriaus vedėjos teisės pasirašyti atsiliepimą į patikslintą skundą ir pan. Pagal ABTĮ 47 ir 48 straipsnių nuostatas proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Įgaliotaisiais atstovais (pagal pavedimą) teisme gali būti juridinių asmenų darbuotojai ar valstybės tarnautojai (apeliacinės instancijos teisme – turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą), atstovaujantys tam juridiniam asmeniui. Atstovo pagal pavedimą įgaliojimas vesti teisme bylą suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime. Byloje nustatyta, kad Alytaus miesto savivaldybės meras 2019 m. balandžio 19 d. įgaliojimu Nr. ĮG-41-(6.13) įgaliojo Alytaus miesto savivaldybės Teisės skyriaus vedėją atstovauti teismuose, bei suteikė jai teisę pasirašyti procesinius dokumentus, o 2019 m. balandžio 19 d. įgaliojimu Nr. ĮG-44-(6.13) įgaliojo Alytaus miesto savivaldybės Teisės skyriaus vyriausiąją specialistę E. S. atstovauti teismuose. Toks įgaliojimų turinys patvirtina šių asmenų teisę atstovauti Alytaus miesto savivaldybę teisme bei pasirašyti atitinkamus procesinius dokumentus. Todėl priešingi šiuo klausimu pareiškėjos teiginiai yra nepagrįsti.

36. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, dėl to tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė