9b5347c5-da0a-49ef-9f28-62b4e985660d · Vilniaus apygardos administracinis teismas

                                                                                            Administracinė byla Nr. I-4077-561/2013                                                                                                         Proceso Nr. 3-61-3-02067-2013-4                                                                                           Procesinio sprendimo kategorija 9.9., 73.(S) (S)          VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS N U T A R T I S2013 m. lapkričio 27 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas ArÅ«nas Kaminskas, dalyvaujant  atsakovės atstovui ArÅ«nui Abromavičiui, vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundÄ dėl sprendimo panaikinimo (pareiÅ¡kėjas R.

Č., tretieji suinteresuotieji asmenys A. Č., Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ ,  n u s t a t ė : Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI) su skundu kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2013-05-24 sprendimÄ Nr. S-84 (7-135/2012) ir palikti galioti VMI 2012-05-25 sprendimÄ Nr. 68-89.  Skunde atsakovė nurodė, kad nesutinka su Komisijos sprendime Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAÄ®) 67 str. 1 dalies nuostatų interpretavimu.

Pažymėjo, kad Komisija laikosi pozicijos, jog sprendžiant klausimÄ , ar konkretus asmuo turėjo galimybes pagal atitinkamÄ sandorį perduoti deklaruojamas pinigines lėšas, lemiamÄ reikÅ¡mę turi tiesioginiai įrodymai – raÅ¡ytinės sutartys, Å¡alių raÅ¡ytiniai paaiÅ¡kinimai apie lėšų perdavimÄ . IÅ¡ Å¡ių dokumentų galima daryti vienareikÅ¡mę iÅ¡vadÄ apie įrodinėjimo dalykÄ sudarančias aplinkybes – pajamų gavimÄ . Kitaip sakant, sistemiÅ¡kas tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, pagrindžiančių ar paneigiančių objektyvų pajamų gavimo faktÄ , tyrimas neturi reikÅ¡mės, nes raÅ¡ytinės sutartys ir raÅ¡ytiniai paaiÅ¡kinimai savaime yra įrodymai, kurie patvirtina faktinį pajamų gavimÄ .

  Pabrėžė, kad MAĮ 67 str. 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo.

Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumÄ bei teisingumÄ , mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas.

Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo Å¡ios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotÄ mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.Nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamoje praktikoje pažymėta, jog pateikti įrodymus apie realų pajamų gavimÄ turėtų tiek Å¡ias aplinkybes siekiantis įrodyti mokesčių mokėtojas, tiek jas siekiantis paneigti mokesčių administratorius, tačiau, administratoriui atlikus asmenų turtinės padėties ir pajamų analizę, bei nustačius, kad asmuo neturėjo finansinių galimybių perduoti pinigines lėšas mokesčių mokėtojui, traktuojama, jog mokesčių mokėtojas nepagrindė pozicijos dėl gautų pajamų realumo.

Atsakovės vertinimu, Å¡iuo atveju, iÅ¡siskyrė Komisijos ir VMI pozicijos dėl MAÄ® 67 str. 1 dalies aiÅ¡kinimo ir taikymo. Komisija konstatavo, kad mokesčių administratorius atliko J. Y. ir V. P. turto ir pajamų analizę, pateikė įrodymus dėl S. Č. finansinių galimybių nebuvimo suteikti pinigines lėšas, tačiau, kaip buvo minėta, raÅ¡ytinės sutartys ir Å¡alių paaiÅ¡kinimai yra įrodymai, kurie patvirtina faktinį pajamų gavimÄ , todėl yra pagrindas iÅ¡ naujo iÅ¡tirti gautų pajamų dydį ir jų perdavimÄ mokesčių mokėtojui.

Atsakovės nuomone, tokia pozicija prieÅ¡tarauja LVAT formuojamai praktikai, kurioje nurodoma, jog mokesčių administratoriaus atliktos asmenų turtinės padėties ir pajamų analizės iÅ¡vados yra pakankamas mokesčių mokėtojo pozicijos dėl gautų pajamų pagrindimas (arba nepagrindimas), todėl nėra teisinio pagrindo mokesčių administratoriui nagrinėti iÅ¡ naujo gautų pajamų dydžio, jei pajamos yra iÅ¡tirtos ir jos nėra pagrįstos.Darė iÅ¡vadÄ , jog skiriasi Komisijos ir atsakovės nuomonės dėl teisės normos, reglamentuojančios mokesčių mokėtojui apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų pagrindimÄ , interpretavimo, jos turinio aiÅ¡kinimo ir taikymo.

Komisijos nuomone, įstatymų leidėjas nenustatė, kad mokesčių administratoriaus atliktos asmenų turtinės padėties ir pajamų analizės išvados yra pakankamas mokesčių mokėtojo pozicijos dėl gautų pajamų pagrindimas (arba nepagrindimas) ir, nepagrindimo atveju, jų apmokestinimo pagrindas.Atsakovė laikosi priešingos nuomonės, kad įstatymų leidėjas pripažino, jog mokesčių  administratoriaus atliktos analizės išvados dėl asmens neturėjimo finansinių galimybių perduoti pinigines lėšas mokesčių mokėtojui yra pakankamas pagrindas traktuoti, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pozicijos dėl gautų pajamų realumo, todėl konstatavus, kad minėta analizė yra atlikta,VMI sprendimas turėjo būti paliktas galioti.

Atsakovė tvirtino, kad Komisija formuoja nuomonę, jog tik tiesioginiai įrodymai gali patvirtinti asmenų piniginių lėšų perdavimÄ mokesčių mokėtojui.Atsikirsdama į pareiÅ¡kėjo pateiktus argumentus dėl galimo asmenų lygybės principo pažeidimo nustatant papildomus rÅ«pestingumo reikalavimus grynaisiais disponuojantiems mokesčių mokėtojams, pastebėjo, jog pareiga nurodyti pajamų Å¡altinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti Å¡iuos Å¡altinius pagrindžiančius dokumentus.

Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko Å¡ių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sÄ skaitų įraÅ¡uose) ir Å¡ių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visÄ rizikÄ dėl jam tenkančios įrodinėjimo naÅ¡tos. Pastebėjo, kad net ir darant prielaidÄ (nors byloje surinkti duomenys objektyviai neleidžia tokios prielaidos daryti), kad pareiÅ¡kėjas iÅ¡ tiesų disponavo minėtomis dovanotomis ir iÅ¡ medienos pardavimo gautomis lėšomis ginčo laikotarpiu, tokias lėšas (atsižvelgiant į jų dydį) privalėjo deklaruoti, pateikdamas 2003-12-31 turėto turto deklaracijÄ FR0593.

Å i jo pareiga buvo imperatyviai nustatyta Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 str. 1 punkte. Tačiau tokiÄ deklaracijÄ su joje nurodyta ne banke turėtų 275000 Lt suma pareiÅ¡kėjas mokesčių administratoriui pateikė tik 2010-11-24, nors, vadovaujantis minėto įstatymo 4 str. 1 dalimi, ji (deklaracija) turėjo bÅ«ti pateikta iki 2005-05-01. Darė iÅ¡vadÄ , jog skiriasi Komisijos ir atsakovės nuomonės dėl teisės normos, reglamentuojančios mokesčių mokėtojui apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų pagrindimÄ , interpretavimo, jos turinio aiÅ¡kinimo ir taikymo, t. y., Komisijos nuomone, įstatymų leidėjas nenustatė, kad mokesčių mokėtojo kredito įstaigų sÄ skaitų iÅ¡raÅ¡ai ir mokesčių deklaracijos, kaip mokesčių administratoriaus turima informacija apie pajamas ir iÅ¡laidas, yra tiesioginiai įrodymai, patvirtinantys pajamų gavimÄ (ar negavimÄ ), atsakovė laikosi prieÅ¡ingos nuomonės – įstatymų leidėjas pripažino, kad minėti įrodymai pagrindžia mokesčių mokėtojo pajamų gavimÄ ar (negavimÄ ) iÅ¡ kitų asmenų, todėl konstatavus, kad minėti įrodymai mokesčių administratoriaus yra surinkti bei iÅ¡tirti, VMI sprendimas turėjo bÅ«ti paliktas galioti.Teismo posėdžio metu atsakovės VMI atstovas palaikė skunde iÅ¡dėstytus argumentus ir prašė skundÄ tenkinti.PareiÅ¡kėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo A.

Č. atsiliepime į atsakovės skundÄ su skundu nesutiko ir prašė atsakovės skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .Teismo posėdyje pareiÅ¡kėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo A. Č. nedalyvavo.Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į VMI skundÄ nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo. Byloje nustatyta, kad VMI 2012-05-25 sprendimu Nr. 68-89 patvirtino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2012-03-19 sprendimo Nr. (04.7.2)-K3-75 nurodymus pareiÅ¡kėjui sumokėti į biudžetÄ 92949 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 74838 GPM delspinigių, 10 procentų, t. y. 9356 Lt GPM baudÄ (Komisijos byla, t. 1, b. l. 8–11).

VMI sprendime pažymėjo, kad pareiÅ¡kėjas skundÄ kėlė ir grindė tik dėl konkrečių sandorių, turėjusių įtakÄ pareiÅ¡kėjo apmokestinimui, todėl VMI sprendime pasisakė tik dėl Å¡ių sandorių. VMI, įvertinusi pareiÅ¡kėjo sandorį su V. P. (2005-01-25 paskolos sutartis), priėjo iÅ¡vados, kad V. P. neturėjo finansinių galimybių 2005-01-25 sutarties pagrindu paskolinti pareiÅ¡kėjui 50000 Lt piniginių lėšų. VMI Å¡iuos savo argumentus grindė V. P. sÄ skaitų iÅ¡raÅ¡ais, VMI esančia informacija apie V.

P. pajamas ir iÅ¡laidas, įsigytÄ ir perleistÄ nekilnojamÄ jį ir privalomai registruotinÄ kilnojamÄ jį turtÄ . VMI, įvertinusi sandorį tarp pareiÅ¡kėjo ir J. Y. (2005-03-18 paskolos sutartis), taip pat priėjo iÅ¡vados, kad J. Y. neturėjo finansinių galimybių 2005-03-18 paskolinti pareiÅ¡kėjui 130000 Lt piniginių lėšų. Sprendime taip pat nurodyta, kad pareiÅ¡kėjo teiginiai, jog jis iÅ¡ brolio R. Č. gavo 100000 Lt piniginių lėšų, o iÅ¡ S. Č. (pareiÅ¡kėjo tėtis) 370000 Lt piniginių lėšų niekuo nepagrįsti, iÅ¡skyrus tik pareiÅ¡kėjo paaiÅ¡kinimais.

Nurodė, kad pareiÅ¡kėjas ne siekia patvirtinti iÅ¡ tikrųjų buvusius faktus, bet siekia sudaryti savo veiksmų teisėtumo regimybę bei iÅ¡vengti mokestinių prievolių.PareiÅ¡kėjas, nesutikdamas su VMI ir Kauno AVMI priimtais sprendimais, 2012-06-25 su skundu kreipėsi į KomisijÄ (Komisijos byla, t. 1, b. l. 1–3). Komisija 2012-07-24 posėdžio protokolu 2012-06-25 skundÄ laikė nepaduotu ir grÄ Å¾ino pareiÅ¡kėjui, nes praleistas skundo padavimo terminas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013-03-01 sprendimu pareiÅ¡kėjo skundÄ tenkino iÅ¡ dalies ir perdavė pareiÅ¡kėjo 2012-06-25 skundo dėl VMI 2012-05-25 sprendimo Nr. 68-89 priėmimo klausimÄ spręsti iÅ¡ naujo (informacinė sistema LITEKO, sprendimas administracinėje byloje Nr. I-920-168/2013).Komisija, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-03-01 sprendimÄ , iÅ¡nagrinėjo pareiÅ¡kėjo 2012-06-25 skundÄ ir 2013-05-24 sprendimu Nr. S-84 (7-135/2012) pareiÅ¡kėjo skundÄ tenkino iÅ¡ dalies.

Komisija minėtu sprendimu VMI 2012-05-25 sprendimÄ Nr. 68-89 panaikino ir perdavė pareiÅ¡kėjo skundÄ iÅ¡ naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui (b. l. 6–11). Komisija, įvertinusi ginčo byloje surinktÄ informacijÄ , konstatavo, kad teisingo galutinio sprendimo priėmimui Å¡iame mokestiniame ginče yra bÅ«tina papildomai iÅ¡tirti aplinkybes, susijusias su tuo, kokio dydžio pajamas pareiÅ¡kėjas de fakto gavo iÅ¡ J. Y., V. P. pagal nagrinėjamai bylai aktualius sandorius ir, ar pagal minėtus sandorius piniginės lėšos iÅ¡ tiesų buvo perduotos pareiÅ¡kėjui, surenkant tiesioginius įrodymus Å¡ioms aplinkybėms pagrįsti.

Komisijos vertinimu, reikÅ¡mingu tyrimo objektu galėtų bÅ«ti ir papildomos informacijos, susijusios su dokumentuose nurodomų fizinių asmenų finansinių galimybių suteikti pareiÅ¡kėjui nurodomas sumas vertinimu, surinkimas. Komisija pažymėjo, kad VMI pateikus leistinus įrodymus dėl S. Č. finansinių galimybių, byloje nesant kitų įrodymų dėl pareiÅ¡kėjo sandorių su R. Č. ir S. Č., vien tik pareiÅ¡kėjo ir jo sutuoktinės paaiÅ¡kinimai nėra pakankami patvirtinti realų piniginių lėšų perdavimo faktÄ , turi bÅ«ti pateikti pakankami ir neginčijami įrodymai, kad atitinkamo dydžio pajamos realiai yra gautos konkrečiu nurodytu bÅ«du iÅ¡ nurodytų pajamų Å¡altinių.

Rėmėsi LVAT praktika, jog pagrindas Komisijai perduoti skundÄ centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iÅ¡ naujo atsiranda, kai nustatomos teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos aplinkybės, kurios trukdo priimti teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ dėl kilusio ginčo. Byloje ginčas kilęs dėl Komisijos 2013-05-24 sprendimo Nr. S-84 (7-135/2012) teisėtumo bei pagrįstumo. Mokesčių administravimo įstatymo 159 str. 2 dalyje nustatyta, kad apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimÄ dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginÄÄ (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.

IÅ¡ minėtos teisės normos formuluotės darytina iÅ¡vada, kad, pirma, Å¡i norma skirta reglamentuoti administracinio teismo jurisdikcinę kompetencijÄ nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundÄ sÄ lyginį priskirtinumÄ teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundÄ nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginÄÄ pagal mokesčių administratoriaus skundÄ nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiÅ¡kinimo teisingumÄ ) (LVAT plenarinės sesijos 2004-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, Administracinių teismų praktika, Nr. 6;

LVAT 2005-03-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A5-236/2005, Administracinių teismų praktika, Nr. 7). Tokio Mokesčių administravimo įstatymo 159 str. 2 dalies nuostatų aiÅ¡kinimo LVAT nuosekliai laikosi ir kitose bylose. Atsakovė skunde tvirtina, kad skiriasi Komisijos ir atsakovės nuomonės dėl teisės normos, reglamentuojančios mokesčių mokėtojui apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų pagrindimÄ , interpretavimo, jos turinio aiÅ¡kinimo ir taikymo, t. y., atsakovės vertinimu, Å¡iuo atveju, iÅ¡siskyrė Komisijos ir VMI pozicijos dėl MAÄ® 67 str. 1 dalies aiÅ¡kinimo ir taikymo.  Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumÄ bei teisingumÄ , mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas.

Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo Å¡ios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotÄ mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.Kaip matyti iÅ¡ nagrinėjamu atveju skundžiamo Komisijos sprendimo turinio ir VMI pateikiamos argumentacijos, Komisijos ir VMI pozicijos dėl teisės normų aiÅ¡kinimo nesiskiria.   Atkreiptinas dėmesys, kad Komisija konstatavo, jog mokesčių administratorius nepagrįstai nesiaiÅ¡kino, kokio dydžio pajamas pareiÅ¡kėjas de fakto gavo iÅ¡ J.

Y., V. P. pagal nagrinėjamai bylai aktualius sandorius ir, ar pagal minėtus sandorius piniginės lėšos iš tiesų buvo perduotos pareiškėjui, taip pat laikė, kad nėra pakankamų ir neginčijamų įrodymų, kad atitinkamo dydžio pajamos yra realiai gautos konkrečiu nurodytu būdu iš nurodytų pajamų šaltinių. Komisijos vertinimu, reikšmingu tyrimo objektu galėtų būti ir papildomos informacijos, susijusios su dokumentuose nurodomų fizinių asmenų finansinių galimybių suteikti pareiškėjui nurodomas sumas vertinimu, surinkimas.

Atkreipė dėmesį, kad pats V. P. (paskolos davėjas) paaiÅ¡kinimų dėl sandorių su pareiÅ¡kėju mokesčių administratoriui neteikė, apklaustas nebuvo. Pažymėjo, kad byloje esanti raÅ¡ytinė medžiaga patvirtina, jog V. P. aktualiu laikotarpiu galėjo disponuoti didelėmis piniginių lėšų sumomis.   Taigi, iÅ¡ skundžiamo Komisijos sprendimo matyti, kad atsakovės sprendimas buvo panaikintas dėl motyvų, susijusių su įrodymų pakankamumu.   Teismas nesutinka su atsakovės teiginiu, kad Komisija formuoja nuomonę, jog tik tiesioginiai įrodymai gali patvirtinti asmenų piniginių lėšų perdavimÄ mokesčių mokėtojui.

Pažymėtina, kad Komisija, prieÅ¡ingai nei teigia atsakovė, nurodė, kad iÅ¡vados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumÄ darytinos sistemiÅ¡kai bei kompleksiÅ¡kai įvertinus visus tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktÄ . Teismo vertinimu, Komisija pažymėjo, jog mokestinio ginčo byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad VMI bÅ«tų iÅ¡ esmės tyrusi, ar iÅ¡ tiesų pajamas pareiÅ¡kėjas pagal minėtus sandorius gavo ar negavo.

Å ios aplinkybės, Komisijos teigimu, visų pirma, turėtų bÅ«ti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais (asmenų, iÅ¡ kurių pajamos neva gautos, paaiÅ¡kinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimÄ , parodymai).  Taigi, įvertinus ginčijamo Komisijos 2013-05-24 sprendimo Nr. S‑84 (7‑135/2012) priėmimo motyvus bei centrinio mokesčių administratoriaus skundo teismui argumentus, galima konstatuoti, jog Komisija VMI sprendimo panaikinimÄ grindžia ne skirtingu, nei nurodo centrinis mokesčių administratorius, teisės normos (MAÄ® 67 str. 1 dalies) aiÅ¡kinimu, bet nagrinėjant mokestinį ginÄÄ iÅ¡ esmės kyla klausimai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių nustatymo – pateiktų įrodymų pakankamumo ir jų vertinimo, įrodomosios galios ir panaÅ¡iai.

Pažymėtina, kad įrodymų pakankamumas mokestiniame ginče yra fakto, o ne teisės klausimas.Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, byla pagal atsakovės VMI skundÄ nutrauktina.Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 punktu, 149 straipsniu, teismas      n u t a r ė : BylÄ pagal atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundÄ dėl sprendimo panaikinimo (pareiÅ¡kėjas R. Č., tretieji suinteresuotieji asmenys A.

Č., Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) nutraukti. Nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundÄ paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .           Teisėjas                                                                 ArÅ«nas Kaminskas