2017-01-16 Nr. AB-1186-3-62-3-01101-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-36-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01101-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.4.1; 6.8; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. Ž. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyriaus 2015 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 8.11-100043, įpareigoti VSDFV Kauno skyrių perskaičiuoti bei sumokėti pareiškėjai priklausančią ligos pašalpą už vaiko slaugos laikotarpį nuo 2015 m. vasario 12 d. iki 2015 m. vasario 18 d. bei priteisti iš atsakovo 5500 Eur neturtinę žalą (b. l. 19–21).

S. Ž. patikslintame skunde nurodė, kad susirgus pareiškėjos sūnui T. L., jo slaugai pareiškėjai buvo išduoti elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. vasario 4 d. Sūnaus T. L. ligos metu 2015 m. sausio 27–29 d. susirgo kitas pareiškėjos sūnus A. Ž., dėl to ji kreipėsi į gydytoją, tačiau nedarbingumo pažymėjimo išduoti neprašė ir A. Ž. slaugai už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 29 d. iki 2015 m. vasario 4 d. nedarbingumo pažymėjimas jai nebuvo išduotas. A. Ž. slaugai nedarbingumo pažymėjimai pareiškėjai buvo išduoti nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2015 m. vasario 18 d. Atsakovas skundžiamu sprendimu atsisakė skirti ligos pašalpą už A. Ž. slaugos laikotarpį nuo 2015 m. vasario 12 d. iki 2015 m. vasario 18 d. Šis atsisakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes sūnaus T. L. slaugos metu ji neprašė išduoti nedarbingumo pažymėjimo sūnaus A. Ž. slaugai, taip pat minėtu laikotarpiu neįrodytas A. Ž. slaugos faktas, abiejų vaikų slaugai nedarbingumo pažymėjimai išduoti vienas po kito, laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl ligos pašalpa už vaikų slaugą jai turėjo būti išmokėta pagal išduotuose nedarbingumo pažymėjimuose nurodytus laikotarpius, t. y. už T. L. slaugą laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. vasario 4 d., o už A. Ž. slaugą laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2015 m. vasario 18 d. Tvirtino, kad galiojantis teisinis reglamentavimas leidžia tam pačiam asmeniui išduoti kelis nedarbingumo pažymėjimus, vieno šeimos nario slaugos metu susirgusiam kitam šeimos nariui slaugyti. Paaiškino, jog kreipėsi į socialinio draudimo įstaigų specialistus dėl įstatymo nuostatų slaugant kelis šeimos narius paaiškinimo, kur jai buvo išaiškinta, jog pašalpa turi būti mokama už abiejų vaikų slaugą po 14 dienų. Tvirtino, kad dėl neteisėtų VSDFV Kauno skyriaus veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, nerimą, neteisybės ir bejėgiškumo jausmą, nepatogumą, dvasinę skriaudą, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovo.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepimu į patikslintą skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 43–47).

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir LMSD įstatymas) 10 straipsnio 2 dalis nustato, kad turinčiam teisę gauti ligos pašalpą šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka šeimos nariui, globėjui, slaugančiam sergantį iki keturiolikos metų vaiką, pašalpa iš valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų pradedama mokėti nuo pirmos vaiko slaugymo ar priežiūros dienos ir mokama ne ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų. LMSD įstatymo 8 straipsnio 6 dalis nustato, kad pagrindas skirti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2010 m. liepos 21 d.

Nr. V-653/A1-356 įsakymu patvirtintas Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurių 57.3 punktas numato, jog nedarbingumo pažymėjimai sergančiam vaikui slaugyti duodami reikalingam slaugos laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų slaugant ambulatoriškai gydomus vaikus iki 14 metų. Pagal Taisyklių 59 punktą, jeigu vieno šeimos nario slaugos metu suserga kiti šeimos nariai, elektroninis pažymėjimas jiems slaugyti ambulatoriškai išduodamas tik vienam slaugančiam asmeniui.

Nepertraukiamos slaugos laikotarpiu elektroninis pažymėjimas slaugyti gali būti išduotas ir kitam šeimos nariui, tačiau bendra slaugos trukmė negali viršyti slaugomų asmenų amžių atitinkančiai šių Taisyklių 56–57 punktuose nurodytos trukmės (t. y. 14-os kalendorinių dienų). Pažymėjo, jog pareiškėja savo sūnų A. Ž. nepertraukiamai ambulatoriškai slaugė kito vaiko T. L. slaugymo metu t. y. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 29 d. iki 2015 m. vasario 4 d. Kadangi T. L. slaugos metu susirgo kitas šeimos narys A. Ž., todėl vadovaujantis Taisyklių 59 punkto nuostata, pareiškėjai nebuvo ir negalėjo būti išduoti nauji elektroniniai pažymėjimai A.

Ž. slaugai. Pareiškėjos vaikai nebuvo slaugomi stacionare bei neatitiko kitų sąlygų, kurių pagrindu galėjo būti išduoti keli elektroniniai pažymėjimai skirtingiems sergantiems šeimos nariams slaugyti (Taisyklių 59 p.). Remiantis įrašais pareiškėjos sūnaus A. Ž. medicininiuose dokumentuose buvo nustatyta, jog pareiškėjos sūnus A. Ž. susirgo 2015 m. sausio 29 d. bei nepertraukiamai sirgo laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 29 d. iki 2015 m. vasario 18 d. t. y. 21 kalendorinę dieną be pertraukų. Pareiškėja sūnų A. Ž. ambulatoriškai slaugė ilgiau nei 14 kalendorinių dienų, o nedarbingumo pažymėjimai sergančiam vaikui slaugyti buvo išduoti ilgesniam kaip 14 kalendorinių dienų laikotarpiui, todėl pareiškėjai laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 12 d. iki 2015 m. vasario 18 d. negalėjo būti išduoti elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai vaiko slaugai bei už šį laikotarpį paskirta ligos pašalpa.

Kadangi pareiškėjai nepagrįstai buvo tęsiami elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 12 d. iki 2015 m. vasario 18 d., VSDFV Kauno skyrius 2015 m. balandžio 22 sprendimu Nr. 9.11-100043 atsisakė skirti pareiškėjai ligos pašalpą už vaiko A. Ž. slaugos laikotarpį nuo 2015 m. vasario 12 d. iki 2015 m. vasario 18 d. Pažymėjo, jog įstatymų nežinojimas neatleidžia asmens nuo atsakomybės. Pareiškėjos nurodytas socialinio draudimo įstaigos darbuotojos socialinio draudimo įstatymų bei juos įgyvendinančių teisės aktų paaiškinimas neturi teisės akto galios bei išreiškia nuomonę socialinio draudimo įstatymų reglamentuojamais klausimais, todėl minėti teisės aktų aiškinimai nepakeičia galiojančių teisės aktų ir negali turėti sprendžiamojo pobūdžio reikšmės bylą nagrinėjant teisme.

Be to, šie paaiškinimai nesukėlė pareiškėjai jokių teisinių pasekmių. Atsakovo nuomone, ligos pašalpa už vaiko slaugos laikotarpį nuo 2015 m. vasario 12 d. iki 2015 m. vasario 18 d. pareiškėjai nepaskirta vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl nesant vienos esminių civilinės atsakomybės kilimo sąlygų – VSDFV Kauno skyriaus neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo žalos atlyginimui.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 8.11-100043; įpareigojo VSDFV Kauno skyrių priimti sprendimą dėl ligos pašalpos skyrimo S. Ž. už šeimos nario slaugos laikotarpį nuo 2015 m. vasario 12 d. iki 2015 m. vasario 18 d.; pripažino, kad S. Ž. teisė į teisės aktuose nustatytą ligos pašalpą buvo pažeista, tačiau pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 92–98).

Teismas nurodė, kad ginčo atveju, dokumentai, įrodantys pareiškėjos teisę į ligos pašalpą už jos sūnų slaugą, yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Aušros medicinos centras“ gydytojos išduoti nedarbingumo pažymėjimai – už T. L. slaugą laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. vasario 4 d. bei už A. Ž. slaugą laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2015 m. vasario 18 d. (b. l. 14, 48–53).

Teismas pažymėjo, jog ligos pašalpos skyrimui teisės aktai nustato tam tikras sąlygas. Kad ji būtų paskirta, turi būti išduotas elektroninis nedarbingumo pažymėjimas sergančio šeimos nario slaugymui, kuris išduodamas gydytojo nurodymu konstatavus būtiną vaiko slaugą (LMSD įstatymo 8 str. 6d., Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių, patvirtintos sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189 (toliau – ir Pažymėjimų išdavimo taisyklės) 55 p.). Taigi minėtų teisės aktų nuostatos leidžia daryti išvadą, jog slaugos būtinumo nustatymas yra priskirtas gydytojo kompetencijai. Konkrečiu atveju administracinėje byloje nustatyta, jog pareiškėja nors ir kreipėsi dėl A. Ž. gydymo į medicinos įstaigą 2015 m. sausio 27 d., po to – sausio 29 d. (b. l. 70–71), tačiau vaiką gydančios gydytojos įrašas medicinos dokumentuose patvirtina, jog slaugos reikalingumas pareiškėjai (vaiko motinai) nustatytas nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2015 m. vasario 18 d. (b. l. 72–74). Slaugos laikotarpis medicininiuose dokumentuose atitinka nurodytą slaugos laikotarpį elektroniniuose pažymėjimuose (b. l. 51–53), todėl atsakovui nebuvo pagrindo konstatuoti teisės aktų pažeidimus, išduodant elektroninius pažymėjimus A. Ž. slaugai. Remdamasis išdėstytais argumentais teismas nurodė, jog 2015 m. kovo 12 d. VSDFV Kauno skyriaus vyr. specialistės surašytoje S. Ž. (A. Ž. slaugos medicininių dokumentų) patikrinimo pažymoje Nr. 8.2-923 (b. l. 64) padaryta išvada, kuria konstatuoti 57.2 ir 59 punktų pažeidimai, nepagrįsta teisės aktų reikalavimais. Kadangi ginčo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normose nėra nurodyta, kad pagrindu skirti ligos pašalpą už vaiko iki 14 metų slaugą gali būti įrašai medicinos dokumentuose apie jo sveikatos būklę, skirtą gydymą, teismo nuomone, atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjai ligos pašalpą už A. Ž. slaugą, neturėjo pagrindo remtis A. Ž. asmens sveikatos istorijoje esančiais įrašais apie jo sveikatos būklę, jam skirtą gydymą bei gydymo eigą.

Teismas akcentavo, kad pagal Pažymėjimų išdavimo taisyklių nuostatas vieno šeimos nario ligos metu susirgus kitam šeimos nariui nedarbingumo pažymėjimas jo slaugai yra išduodamas, tačiau jis išduodamas tam pačiam slaugančiam asmeniui. Kitam šeimos nariui nedarbingumo pažymėjimas gali būti išduodamas nepertraukiamos slaugos laikotarpiu, tačiau bendra slaugos trukmė negali viršyti slaugomų asmenų amžių atitinkančiai trukmei (šiuo atveju 14 kalendorinių dienų). Atsižvelgdamas į tai, teismas atsakovo argumentus dėl negalimumo išduoti daugiau nei vieną nedarbingumo pažymėjimą vieno šeimos nario slaugos metu susirgus kitam šeimos nariui atmetė kaip nepagrįstus. Be to, nurodė, jog šioje byloje jie ir nėra aktualūs, nes konkrečiu atveju pareiškėjai nebuvo išduoti du nedarbingumo pažymėjimai tuo laikotarpiu, kai vaikų ligos laikotarpis sutapo (nuo 2015 m. sausio 27–29 d. iki 2015 m. vasario 4 d.). Tuo metu pareiškėjai buvo išduotas vienas nedarbingumo pažymėjimas sūnaus T. L. slaugai.

Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nustatyta, kad T. L. buvo slaugomas pareiškėjos nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. vasario 4 d. (13 kalendorinių dienų), A. Ž. – nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2015 m. vasario 18 d. (14 kalendorinių dienų) (b. l. 48–53). Teismo vertinimu šios faktinės aplinkybės patvirtino, kad nedarbingumo pažymėjimai pareiškėjai jos sūnų slaugai nurodytais laikotarpiais buvo išduoti nepažeidžiant Taisyklių 57.3. punkte nustatyto termino, o pareiškėja turi teisę į ligos pašalpą už jos sūnų slaugą aukščiau nurodytais laikotarpiais (LMSD įstatymo 10 straipsnio 2 dalis, LMSD nuostatų 23 punktas.), todėl atsakovo sprendimas neskirti S. Ž. ligos pašalpos už šeimos nario slaugos laikotarpį nuo 2015 m. vasario 12 d. iki 2015 m. vasario 18 d. yra nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad VSDFV Kauno skyrius, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjai ligos pašalpą už A. Ž. slaugą netinkamai taikė teisės normas, pažeidė LMSD įstatymo 10 straipsnio 2 dalies ir LMSD nuostatų 23 punkto nuostatas, todėl VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr. 8.11-100043 naikintinas, atsakovas įpareigotinas priimti sprendimą dėl ligos pašalpos skyrimo pareiškėjai už šeimos nario slaugos laikotarpį nuo 2015 m. vasario 12 d. iki 2015 m. vasario 18 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 2 p.).

Teismas sprendime konstatavo, kad VSDFV Kauno skyriaus tarnautojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjos patirtos neturtinės žalos, nes akivaizdu, kad dėl nurodytų atsakovo atstovo veiksmų, pareiškėja patyrė nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. patyrė neturtinę žalą. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja jos patirtą žalą iš dalies kildina iš ankstesnių santykių su atsakovu, neišmokėta ligos pašalpos suma yra nedidelė, jos patirti neigiami išgyvenimai nebuvo ilgalaikiai, nesukėlė įrodymais pagrįstų pasekmių pareiškėjos sveikatai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjos teisės į teisės aktuose nustatytą ligos pašalpą pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jos teisių pažeidimą.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, pareiškėjos S. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas sprendime netinkamai išaiškino Taisyklių 59 punkto nuostatą bei nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjai S. Ž. abiejų vaikų ligos laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 29 d. iki 2015 m. vasario 4 d. galėjo būti išduoti atskiri nedarbingumo pažymėjimai abiejų vaikų slaugai. Pabrėžė, jog Taisyklių 59 punktas nenumato ir nereglamentuoja kelių elektroninių nedarbingumo pažymėjimų išdavimo tam pačiam slaugančiam asmeniui. Tačiau tokia teisė yra numatyta tais Taisyklių 59 punkte numatytais atvejais kai kelis šeimos narius slaugo keli (skirtingi) šeimos nariai. Būtent, Taisyklių 59 punkto 1 dalyje numatyta, jog jeigu vieno šeimos nario slaugos metu suserga kiti šeimos nariai, elektroninis pažymėjimas jiems slaugyti ambulatoriškai išduodamas tik vienam slaugančiam asmeniui. Šiuo atveju, akivaizdu, jog susirgus keliems šeimos nariams elektroninis nedarbingumo pažymėjimas gali būti išduotas kitam slaugančiam asmeniui kai yra nepertraukiama slauga ir paeiliui kelis šeimos narius slaugo keli (skirtingi) šeimos nariai (tačiau bendra slaugos trukmė negali viršyti slaugomų asmenų amžių atitinkančiai šių Taisyklių 56–57 punktuose nurodytai trukmei) arba kai kelis šeimos narius tuo pačiu metu slaugo keli (skirtingi) šeimos nariai, tačiau vienas iš sergančiųjų šeimos narių slaugomas stacionare ar vaikas iki 18 metų, sergantis sunkiomis ligomis, įrašytomis į sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintą sąrašą, yra slaugomas medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigoje. Šiuo atveju, pareiškėjos vaikai nebuvo slaugomi stacionare bei neatitiko kitų sąlygų, kurių pagrindu skirtingiems slaugantiems asmenims galėjo būti išduoti keli elektroniniai pažymėjimai skirtingiems sergantiems šeimos nariams slaugyti.

Apeliantas atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas sprendime netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, nurodęs, jog elektroninis nedarbingumo pažymėjimas sergančio šeimos nario slaugymui išduodamas, kai gydytojo nurodymu konstatuojama būtina vaiko slauga. Iš teismui pateiktų UAB „Aušros medicinos centras" pareiškėjos vaikų T. L. bei A. Ž. medicininių dokumentų akivaizdu, jog slaugos poreikis A. Ž. atsirado dar 2015 m. sausio 29 d., kuomet pareiškėja kreipėsi į gydymo įstaigą dėl A. Ž. ligos, tačiau ne nuo 2015 m. vasario 5 d., kuomet minėtas pacientas jau pradėjo sveikti. Nors pareiškėja A. Ž. ambulatoriškai gydė nuo 2015 m. sausio 29 d. ir šios dienos medicininiai įrašai patvirtino slaugos reikalingumą pacientui, tačiau vadovaujantis Taisyklių 59 punkto nuostata, pareiškėjai nebuvo ir negalėjo būti išduoti nauji elektroniniai pažymėjimai A. Ž. slaugai, nes pareiškėjai UAB „Aušros medicinos centras" už nedarbingumo laikotarpį nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. vasario 4 d. jau buvo išduoti elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai serija EE Nr. 1166295, serija EE Nr. 1205149, serija EE Nr. 1244950 sūnaus T. L. slaugai. Tik užbaigus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus T. L. slaugai, o A. Ž. ir toliau sergant ta pačia liga gydanti gydytoja medicininiuose dokumentuose nurodė A. Ž. slaugos poreikį bei tuo pagrindu nuo 2015 m. vasario 5 d. išdavė nedarbingumo pažymėjimą A. Ž. slaugai. Šiuo atveju, pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog slaugos būtinumo vaikui nustatymas yra priskirtas gydytojo kompetencijai, tačiau nepagrįstai sprendė, jog slaugos poreikis atsirado tik nuo 2015 m. vasario 5 d. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėja 2015 m. liepos 27 d. patikslintame skunde „Dėl sprendimų panaikinimo, ligos pašalpos sumokėjimo ir žalos priteisimo" bei 2015 m. rugsėjo 24 d. bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino sūnaus A. Ž. slaugos poreikį nuo 2015 m. sausio 29 d.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog slaugos reikalingumas pareiškėjai kaip vaiko motinai nustatytas nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2015 m. vasario 18 d. bei be pagrindo vadovavosi pareiškėjos paaiškinimu, jog namuose, kur buvo slaugomas kitas pareiškėjos sūnus T. L., laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 29 d. iki 2015 m. vasario 4 d. jai nebuvo poreikio slaugyti kartu ir kitą sūnų A. Ž., kadangi už dviejų vaikų slaugymą nėra mokama dviguba ligos pašalpa. Pažymėjo, jog galiojantys teisės aktai nenumato ligos pašalpos padidinimo slaugančiajam priklausomai nuo slaugomų asmenų skaičiaus.

Apeliantas pažymėjo, jog Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 14 d. sprendimu, panaikinęs VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 8.11-10043, nepanaikino išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos – VSDFV prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos - 2015 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. (1.11)I-3837, kuriuo buvo nustatytas VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 8.11-100043 teisėtumas bei pagrįstumas. VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas neginčijant VSDFV sprendimų negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, o VSDFV sprendimai, išnagrinėjus skundus dėl tiesiogines teisines pasekmes sukeliančių VSDFV teritorinių skyriaus sprendimų, taip pat turi įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Minėtu pagrindu iš esmės panašioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje Nr. eA-1324-502/2015 yra konstatavęs, jog pirmos instancijos teismas pripažinęs VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo neteisėtumą turėjo spręsti ir dėl išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos t. y. VSDFV sprendimo, taip pat sukeliančio pareiškėjui teisines pasekmes, panaikinimo bei nepagrįstai šio reikalavimo nesprendė.

Apeliantas akcentuoja, kad panaikinus VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 8.11-100043 liko galioti pareiškėjai teisines pasekmes sukeliantis 2015 m. birželio 5 d. VSDFV sprendimas Nr. (11.1) I-3837 dėl 2015 m. balandžio 22 d. VSDFV Kauno skyriaus sprendimo Nr. 8.11-100043 teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai neišnagrinėjo visų reikalavimų, o dėl šių procesinių teisės normų pažeidimo buvo neteisingai išspręsta administracinė byla.

Pareiškėja S. Ž. nesutinka su atsakovo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti (b. l. 115–120).

Pareiškėja nurodo, kad Taisyklių nuostatų nepažeidė, nes abu elektroniniai pažymėjimai buvo išduoti tik jai vienai, abiejų pažymėjimų galiojimo terminas po 14 kalendorinių dienų, abu išduoti slaugyti jos vaikus, iš pradžių vieną sūnų – T. L., laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 29 d. iki 2015 m. vasario 4 d., o po to kitą sūnų A. Ž., laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2015 m. vasario 18 d. ir antras pažymėjimas išduotas pasibaigus pirmo pažymėjimo galiojimo laikui.

Atkreipia dėmesį, kad elektroninį nedarbingumo pažymėjimą išduoda ne VSDFV Kauno skyriaus darbuotojai, o gydytojai, kurie atsakingi už šio dokumento išdavimą. Teigia, kad elektroninis pažymėjimas turi būti išduotas nuo to momento kai jo paprašoma, o ne nuo pirmos slaugos dienos ir ligos pašalpa bus mokama ne už slaugos laikotarpį nuo pirmos dienos ir iki slaugos pabaigos, bet tik už tas dienas, kurioms bus išduotas elektroninis pažymėjimas. Nurodo, kad ne už slaugą mokama ligos pašalpa, o remiantis Taisyklių 2 punktu mokama už tas dienas kurioms išduotas elektroninis nedarbingumo pažymėjimas, bet ne ilgiau kaip už 14 kalendorinių dienų.

Dėl neturtinės žalos pareiškėja nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, neturtinė žala yra tai, ko nereikia įrodinėti, kadangi tai dvasiniai išgyvenimai, pažeminimas, neteisybės jausmas, nepatogumas ir kita teismo įvertinti pinigais. Taip pat prašo priteisti 11 000 Eur neturtinės žalos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime nurodė sutinkanti su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir prašo VSDFV Kauno skyriaus apeliacinį skundą tenkinti (b. l. 112–114).

Atsiliepime nurodoma, kad tiek LMSD įstatyme, tiek Taisyklėse aiškiai ir nedviprasmiškai reglamentuota ligos pašalpos mokėjimo bei nedarbingumo pažymėjimų išdavimo tvarka šeimos nario slaugos atveju. Nagrinėjamos situacijos kontekste pabrėžė, kad ta aplinkybė, jog pirmos vaiko slaugos metu serga kitas vaikas, neįpareigoja gydytojo išduoti ir tęsti nedarbingumo pažymėjimo po 14 kalendorinių dienų dėl kiekvieno slaugomo vaiko. Priešingai, LMSD įstatymo 8 straipsnio 6 dalis nustato, kad pagrindas skirti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal Taisykles, o Taisyklėse aiškiai reglamentuotas nedarbingumo pažymėjimų išdavimas bei tęsimas, kai vieno šeimos nario (šiuo atveju vaiko) slaugos metu serga kitas šeimos narys (vaikas). Atkreipia dėmesį į tai, kad sergant keliems vaikams tuo pačiu metu nedarbingumo pažymėjimas dėl kiekvieno vaiko slaugos atskirai neišduodamas, o tęsiamas, jei vėliau susirgęs vaikas serga ilgiau, tačiau bendra slaugos trukmė negali viršyti slaugomų asmenų amžių atitinkančiai Taisyklėse nurodytai trukmei (Taisyklių 59 punktas). Taisyklių dalyje, reglamentuojančioje nedarbingumo pažymėjimų išdavimą bei tęsimą kelių šeimos narių (vaikų) slaugos atveju, kaip tik ir akcentuojama kito vaiko susirgimo pradžia.

Atsiliepime pažymima, kad remiantis įrašais medicininiuose dokumentuose, pareiškėjos sūnus A. Ž. sirgo 21 kalendorinę dieną be pertraukos, todėl laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 12 d. iki 2015 m. vasario 18 d. nedarbingumo pažymėjimas pareiškėjai buvo tęsiamas pažeidžiant Taisyklių reikalavimus, t. y. už šį laikotarpį turėjo būti išduota medicininė pažyma (forma 094/a). Įvertinus tai, kas išdėstyta, pareiškėjai turėjo būti tęsiamas ligos pašalpos mokėjimas slaugant sūnų A. Ž. iki 2015 m. vasario 11 d., todėl VSDFV pavedė VSDFV Kauno skyriui panaikinti 2015 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 8.11-60963 neskirti S. Ž. ligos pašalpos už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. vasario 18 d. ir priimti naują sprendimą dėl ligos pašalpos pareiškėjai skyrimo už 2015 m. vasario 11 d. VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr. 8.11-100043, kuriuo buvo pareiškėjai ligos pašalpa neskirta nuo 2015 m. vasario 12 d. iki 2015 m. vasario 18 d. priimtas pagrįstai. Dėl to nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas nepagrįstai panaikino minėtą sprendimą bei netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias ligos pašalpos slaugant sergantį iki keturiolikos metų vaiką skyrimo ir mokėjimo sąlygas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (ABTĮ pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Byloje kilęs ginčas dėl ligos pašalpos mokėjimo pareiškėjai, vieną po kito slaugiusiai du sergančius vaikus iki 14 metų, laikotarpio.

Pareiškėja nesutiko su atsakovo pozicija, kad vieno vaiko ligos metu susirgus antrajam, nedarbingumo pažymėjimas gali būti išduodamas ne ilgiau kaip keturiolikai dienų abiejų vaikų slaugymui ir kreipėsi į administracinį teismą, prašydama atlyginti ir neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas skundą tenkino iš dalies, pripažino atsakovo veiksmus neteisėtais, panaikino skundžiamą aktą, bet atmetė pareiškėjos reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

VSDFV Kauno skyrius apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir taikė Taisyklių 59 punktą. Be to, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl VSDFV 2015 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. (11.1) I-3837, kuriuo buvo paliktas galioti apskųstasis VSDFV Kauno skyriaus sprendimas.

Byloje nustatyta, kad susirgus pareiškėjos sūnui T. L., S. Ž. jo slaugai nuo 2015 m. sausio 23 d. iki vasario 4 d. buvo išduotas elektroninis nedarbingumo pažymėjimas. 2015 m. sausio 27 d. susirgo kitas pareiškėjos vaikas A. Ž.. Jo slaugai nuo 2015 m. vasario 5 iki 18 d. pareiškėjai buvo išduotas kitas elektroninis nedarbingumo pažymėjimas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2015 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 8.11-100043 nuspręsta neskirti pareiškėjai ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laiką nuo 2015 m. vasario 12 d. iki 2015 m. vasario 18 d., nes viršytas keturiolikos dienų laikotarpis, numatytas LMSD įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje ir Taisyklių 59 punkte.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (byloje aktuali 2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-284 redakcija) bei su šio įstatymo įgyvendinimu susiję poįstatyminiai teisės aktai: Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr.86 patvirtinti Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai (byloje aktuali 2014 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 759 redakcija) ir Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklės, patvirtintos Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2005m. birželio 30d. įsakymu Nr.V-533/A1-189 (byloje aktuali 2013 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. V-1116/A1-658 redakcija).

Pagal LMSD įstatymo 8 straipsnio 6 dalį pagrindas skirti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų patvirtintas Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisykles. Šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad ligos pašalpos skiriamos turintiems teisę jas gauti asmenims sergantiems šeimos nariams slaugyti. Ši pašalpa skiriama, jeigu gydytojo nurodymu būtina slaugyti susirgusį apdraustojo asmens šeimos narį. To paties įstatymo 10 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad turinčiam teisę gauti ligos pašalpą šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka šeimos nariui, globėjui, slaugančiam sergantį iki keturiolikos metų vaiką, <...> pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų pradedama mokėti nuo pirmos vaiko slaugymo ar priežiūros dienos ir mokama ne ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų. Ši įstatymo nuostata perkelta į Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 23 punktą. Minėta įstatymo nuostata taikytina ambulatorinei slaugai ir siejama būtent su vaiko slauga ar priežiūra, o ne su jo ligos faktu.

Pagal Ligos ir motinystės pašalpų nuostatų 50 punktą ir Taisyklių 2 punkto nuostatas pagrindas skirti ir mokėti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas, gydytojo išduotas ir tęsiamas laikantis Taisyklių.

Taisyklių 59 punkte yra nustatyta, kad jeigu vieno šeimos nario slaugos metu suserga kiti šeimos nariai, elektroninis pažymėjimas jiems slaugyti ambulatoriškai išduodamas tik vienam slaugančiam asmeniui. Nepertraukiamos slaugos laikotarpiu elektroninis pažymėjimas slaugyti gali būti išduotas ir kitam šeimos nariui, tačiau bendra slaugos trukmė negali viršyti asmenų amžių atitinkančiai šių Taisyklių 56-57 punktuose nurodytai trukmei (nagrinėjamu atveju – 14 kalendorinių dienų). Šių Taisyklių 60 punkte nustatyta, kad slaugant vaiką ambulatoriškai, pažymėjimas gali būti duodamas ir kiekvieną kartą tęsiamas ne ilgiau kaip 5 kalendorines dienas.

Sisteminis Įstatymo bei Taisyklių nuostatų aiškinimas, teismo vertinimu, patvirtina, kad pagrindas ligos pašalpai už sergančio šeimos nario slaugą ne ilgesniam nei 14 dienų terminui skirti yra gydytojo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Taigi, apelianto tvirtinimas, kad pareiškėjos sūnaus A. Ž. slaugos laikotarpio pradžia turi būti skaičiuojama nuo 2015 m. sausio 27 d., kai dėl jo ligos buvo kreiptasi į gydytoją, nepagrįstas teisės normomis. Pagal byloje surinktus įrodymus konstatuotina, kad tai yra tik asmens lankymosi pas gydytoją faktas, neturintis esminės reikšmės vaiko slaugos skaičiavimo pradžiai. Įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad elektroniniai pažymėjimai sergančiam šeimos nariui slaugyti išduodami, jeigu vaiko slauga yra būtina gydytojo nurodymu (LMSD įstatymo 5 str.2 d. 2 p. ir Taisyklių 55 p.). Byloje nėra duomenų, kad gydytojas 2015 m. sausio 27-29 d. pareiškėjos su sūnumi apsilankymų metu būtų nurodęs, jog A. Ž. tuo metu reikalinga slauga. Taigi atsakovas, kvestionuodamas gydančio gydytojo nurodymus, peržengė savo kompetencijos ribas.

Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nagrinėjamu atveju netaikytinos Taisyklių nuostatos, skirtos kelių nedarbingumo pažymėjimų išdavimui ar nedarbingumo pažymėjimų išdavimui keliems šeimos nariams. Teisės aktai nedraudžia išduoti vienam ir tam pačiam asmeniui skirtingiems šeimos nariams slaugyti kelis nedarbingumo pažymėjimus vieną po kito, svarbu, kad vieno iš šeimos narių slaugos terminas, už kurį mokama ligos pašalpa, neviršytų Taisyklėse numatyto termino.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir materialinės teisės normų taikymo aspektais, konstatuoja, kad Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje ir Taisyklių 57.3 punkte nustatytas keturiolikos dienų terminas nei T. L., nei A. Ž. slaugai nebuvo viršytas, nesidubliavo ir atsakovas pareiškėjai pagal jos prašymą turėjo skirti ligos pašalpą už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 12 d. iki 2015 m. vasario 18 d.

Nagrinėjamu atveju medicininiuose dokumentuose ar kituose byloje surinktuose įrodymuose nėra užfiksuota pakankamai duomenų, kad pareiškėja nepertraukiamai slaugė kurį nors iš susirgusių vaikų ilgiau nei 14 dienų. Taigi nėra pagrindo vadovautis apeliaciniame skunde nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose ( LVAT 2005 m. sausio 19 d. sprendimas byloje Nr..A10-79/2005 ir LVAT 2009 m. spalio 19 d. sprendimas byloje Nr..A146-1198/2009) suformuluotomis taisyklėmis. Šios administracinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo minėtose bylose susiklosčiusių aplinkybių, be to, nuo to laiko keitėsi ir aktualus šių santykių teisinis reguliavimas.

Atsakydama į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl VSDFV 2015 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. (11.1) I-3837, teisėjų kolegija pažymi, jog vyraujančioje administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad privaloma ikiteismine tvarka ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimai sukelia materialines teisines pasekmes ir gali bei turi būti savarankiškai skundžiami, kai panaikina ar pakeičia apskųstus ikiteismine tvarka pavaldžių pareigūnų ar institucijų sprendimus. Nagrinėjamu atvejų tokių aplinkybių nėra nustatyta, nes minėtu VSDFV 2015 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. (11.1) I-3837 pareiškėjai tik buvo paaiškinta ligos pašalpos skyrimo ir mokėjimo tvarka bei pabrėžta, kad į jos nusiskundimus jau buvo atsakyta VSDFV 2015 m. balandžio 20 d. raštu. Taigi jokių imperatyvių patvarkymų šiuo sprendimu VSDFV pareiškėjos atžvilgiu neatliko ir materialinių teisinių pasekmių nesukėlė. Apelianto minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015 buvo vertinamos visiškai kitokios faktinės ir teisinės aplinkybės, todėl minėta nutartis negali būti vertinama kaip precedentas nagrinėjamai bylai.

Pareiškėja S. Ž. savo atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą suformulavo reikalavimą priteisti jai 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja apeliacinio skundo nėra padavusi, ir laikydamasi non reformatio in peius principo, teisėjų kolegija nemato pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo aspektu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjai padarytos neturtinės žalos mastą, pobūdį ir trukmę bei pagrįstai apsiribojo pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jos teisių pažeidimą.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas