2022-06-22 Nr. AB-17349-3-62-3-00310-2022-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3003-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00310-2022-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3;8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Beatos Martišienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 21S42266 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini).

2.2. Dėl politinių ir religinių įsitikinimų persekiojamam pareiškėjui kyla didesnė rizika, todėl jis priskirtinas padidintos rizikos asmenų grupėms, kuriems suteikiama papildoma apsauga. Pareiškėjo išvykimo priežastis negalima laikyti ekonominėmis, nes skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus taip pat, kaip ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių pareiškėjo kilmės šalyje.

2.3. Atsakovas rėmėsi 1 metų senumo duomenimis apie padėtį (duomenys neskelbtini). Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai ir labai fragmentiškai atkartoti Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) nurodytus duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti kitą naujausią ir aktualią informacija iš skirtingų informacijos šaltinių apie ginkluotus susirėmimus bei individualias pareiškėjo galimybes apsisaugoti, ypač, kai jis yra iš (duomenys neskelbtini) regiono, kuriame vyksta karinis konfliktas su (duomenys neskelbtini) karinėmis pajėgomis.

2.4. Savo elgesiu pareiškėjas niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo, pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedinas siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Jo veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, pareiškėjas laikėsi nustatytų tvarkų, o jo išvykimas iš kilmės valstybės buvo įtakotas siekiant suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo, todėl pareiškėjui prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

3.1. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, atliko tyrimą ir ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 metų Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, buvo nustatyta, kad pareiškėjo pateikti paaiškinimai nepagrindžia, jog jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių. Įvertinus prieglobsčio prašytojo pasakojimą, buvo konstatuota, kad jis su trūkumais, pateikti dokumentai įvertinti kaip esantys žemos įrodomosios galios, jų autentiškumo negalima patikrinti. Vertinant pareiškėjo pateiktą informaciją bei surinktą kilmės valstybės informaciją buvo konstatuota, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Departamentas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą yra nepagrįsta ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

3.2. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjo kilmės šalyje tikimybė. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, konstatuotina, kad jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.3. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Tyrimo metu nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo neįrodinėjo tokiomis aplinkybėmis, kad prieš jį kilmės valstybėje naudojamos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės, kad jis yra persekiojamas, diskriminuojamas, kad dėl jo individualių savybių neleidžiama įsidarbinti ar kt. Tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir savo skunde.

3.4. Sprendime išsamiai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios Sprendimo dalių dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti teisėtumą. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, su savimi neturėjo asmens dokumentų, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Atsižvelgus į tai, tikėtina, kad prašymo suteikti prieglobstį Lietuvoje nebuvo pareiškėjo tikslas, o vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti. Be to, pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę iki Sprendimo priėmimo.

3.5. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“; 2) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 3) kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

5. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

5.1. (duomenys neskelbtini) .

5.2. (duomenys neskelbtini).

5.3. (duomenys neskelbtini).

5.4. Departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

6. Teismas vadovavosi 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalies 2 punktu, Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, analizavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.

7. Įvertinęs Departamento surinktus duomenis apie (duomenys neskelbtini) organizaciją, teismas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) organizacija nėra valstybinis subjektas, tačiau labai glaudžiai susijęs su valstybinėmis institucijomis.

8. Teismas pareiškėjo pateiktą (duomenys neskelbtini) organizacijos (duomenys neskelbtini) įspėjimą vertino kritiškai ir nurodė, kad jis negali būti laikomas patikimu įrodymu, kadangi yra abejonių dėl jo autentiškumo, kurio negalima nustatyti. Be to, teismas pažymėjo, kad, vertinant paskutinio įspėjimo turinį, spręstina, jog pareiškėjas po atliktos bausmės ir toliau šmeižia religinius simbolius ir dėl to yra įspėtas. Jokių grasinimų minėtame rašte nėra. Todėl pateiktas pareiškėjo įspėjimas neįrodo, jog jam yra grasinama ir siekiama su juo susidoroti.

9. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo paaiškinimai apie grėsmę jo gyvybei ir saugumui, yra bendro pobūdžio informacija, jie nėra detalūs ir pagrįsti. Byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad dėl religinių simbolių šmeižimo dėl ko jau pareiškėjas kaip nurodo atliko bausmę yra grasinama ir pakartotinai siekiama jį nubausti. Tteismas vertino, kad šios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą kritiškiau vertinti pareiškėjo pasakojimo patikimumą, o pareiškėjo paaiškinimai apie grasinimus, neva gautus grasinančius laiškus, kurių autentiškumas abejotinas bei nekonkretūs, grindžiami prielaidomis, bendro pobūdžio teigimais, jie negali būti pripažinti patikimais ir laikomi „nenustatytais faktais“, todėl teismas juos atmetė ir nenagrinėjo vertinant pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą.

10. Teismas pabrėžė, kad Departamentas surinko aktualią kilmės valstybės informaciją ir Sprendime pagrįstai nurodė, jog pareiškėjo pasakojimas neleidžia identifikuoti tariamo persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją. Departamentas tyrimo metu nenustatė, jog ši organizacija siunčia grasinančius laiškus ir taikiniai yra pavieniai asmenys šmeižiantys religinius simbolius. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokios kilmės valstybės informacijos, kad (duomenys neskelbtini) organizacija persekiotų pavienius asmenis. Pareiškėjas nevykdo jokios veiklos prieš (duomenys neskelbtini), taip pat nevykdo jokios veiklos, kuri galėtų patraukti (duomenys neskelbtini) atstovų dėmesį. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nėra tikėtina, jog (duomenys neskelbtini) turėjo tikslą susidoroti su pareiškėju. Teismas sutiko su Departamento pozicija, kad nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo pasakojimas neleidžia identifikuoti tariamo persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti asmenį bei, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės.

11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo baimė būti persekiojamam nepagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, iš esmės grindžiama bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę, tariamas persekiojimas nėra individualaus pobūdžio. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas, Departamentas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą.

12. Teismas taip pat konstatavo, kad nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Papildomos apsaugos suteikimą pareiškėjas grindė tais pačiais argumentais kaip ir suteikti pabėgėlio statusą. Teismas pažymėjo, kad turima informacija pagrindžia išvadą, jog (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas, tačiau 2021 m. sausio mėnesio EPPB gairėse (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gairės) nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjas nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidėjusia persekiojimo grėsme, taip pat nėra pažeidžiamu asmeniu.

13. Vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 6 ir 7 straipsnių nuostatomis, įvertinęs pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, pažymėjęs, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas gali pasislėpti, teismas pripažino pagrįsta Departamento Sprendimo dalį išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

14. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (redakcija, galiojusia nuo 2018 m. liepos 5 d.) patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 ir 44 punktais ir pažymėjo, kad pagal Tvarkos 44.4.1 punktą, nustačius dvi ir daugiau aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 punkte, gali būti nustatomas maksimalus 2 metų draudimo atvykti terminas. Teismo vertinimu, byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą.

15. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

16. Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, SIS II reglamento nuostatas ir pažymėjo, jog pareiškėjui taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šio asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai. Tačiau pakeitus Departamento sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir sumažinus terminą iki 3 metų, teismo vertinimu, yra pagrindas keisti ir kitą Departamento Sprendimo dalį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 17. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

18. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

18.1. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos. Teismas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjui negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas akcentuoja padėtį kilmės valstybėje – pateikia faktus apie (duomenys neskelbtini).

18.2. (duomenys neskelbtini) vykstančio (duomenys neskelbtini), visiškai tikėtina, kad pareiškėjas dėl jo viešai išreikštos neigiamos nuomonės apie (duomenys neskelbtini) buvo kalinamas ir toliau yra persekiojamas. Pareiškėjo prieglobsčio prašymo priežastys visiškai atitinka kilmės šalies realijas dėl karinių grupuočių savivalės, todėl pareiškėjui dėl individualios grėsmės suteiktinas prieglobstis. Pareiškėjas priskirtinas padidintos rizikos asmenų grupei, nes yra persekiojamas dėl politinių priežasčių už aktyviai reiškiamą savo pilietinę poziciją.

18.3. Gairės yra tik rekomendacinio pobūdžio, be to, jos yra pasenusios (1 metų senumo), todėl atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją, o to nepadarius nėra pagrindo atsakovo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto.

18.4. Pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, taip pat visapusiškos ir naujausios informacijos. Departamento sutrinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją sutrinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.

19. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Departamentas, pakartodamas atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pažymi, kad pareiškėjas savo prašymo suteikti prieglobstį negrindė jokiomis ekonominėmis priežastimis. Tiek Departamentas, tiek ir teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo Departamento 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 21S42266, kuriuo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas skunde taip pat suformulavo prašymą įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo (pareiškėjo) prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.

21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose numatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Teismas sprendė, kad Departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Departamento Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, be kita ko, norėtų būti tiesiogiai išklausytas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

23. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

24. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, kad Departamento Sprendimas pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, yra pagrįstas ir teisėtas, teisingumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

26. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

27. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

28. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

29. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

30. Pagal Aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

31. Pagal Aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

32. Aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

33. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą;

b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą;

c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;

d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala;

e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 str. 3 d. a–e p.). Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (4 str. 4 d.). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą;

b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija;

c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju;

d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.). Iš esmės analogiško pobūdžio nuostatos buvo įtvirtintos iki 2013 m. gruodžio 21 d. galiojusios 2009 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ 4 straipsnyje.

34. Aiškindamas šias teisės normas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pažymėjo, jog prieglobsčio procedūros metu nustatytų faktų ir aplinkybių vertinimas vyksta dviem skirtingais etapais. Pirmasis etapas susijęs su faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, nustatymu, o antrasis etapas – su šių įrodymų teisiniu įvertinimu, t. y. sprendimo dėl klausimo, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, yra įvykdyti materialūs reikalavimai, priėmimu. Nors paprastai prieglobsčio prašytojas privalo pateikti visą jo prašymui pagrįsti būtiną informaciją, atitinkama valstybė narė privalo bendradarbiauti su prašytoju nustatant atitinkamą su šiuo prašymu susijusią informaciją. Valstybei narei nustatytas reikalavimas bendradarbiauti konkrečiai reiškia, kad, jeigu dėl kokių nors priežasčių tarptautinės apsaugos prašytojas pateikė ne visą, neaktualią arba nereikšmingą informaciją, reikia, kad atitinkama valstybė narė šioje procedūros stadijoje aktyviai bendradarbiautų su prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją. Be kita ko, valstybei narei gali būti paprasčiau nei prašytojui gauti tam tikrus dokumentus ir su jais susipažinti. Tačiau šis reikalavimas aktualus pirmuoju etapu, t. y. kai nustatomi faktai ir aplinkybės, kurie gali būti prieglobsčio prašymą pagrindžiantys įrodymai; antruoju etapu, t. y. nustatant, ar informacija iš tikrųjų atitinka prašomos tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimus, prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimas yra vien kompetentingos nacionalinės institucijos atsakomybė, todėl šioje procedūros stadijoje reikalavimas, kad institucija bendradarbiautų su prieglobsčio prašytoju, neturi reikšmės (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą byloje M. M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform ir kt., C-277/11, ECLI:EU:C:2012:744).

35. Iš Departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apklausos metu apie jo individualią situaciją. Atsakovo atlikto tyrimo metu pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti visą turimą informaciją, pagrindžiančią jo prašymo suteikti prieglobstį motyvus. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, Departamento nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs visus įrodymus ir jų visumą.

36. Pareiškėjas pateiktą prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad jis sulaukė grasinimų iš (duomenys neskelbtini) ginkluotosios partijos, jį nori nužudyti, jis (duomenys neskelbtini) buvo kalėjime. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad grįžti negali, nes yra pavojus jo gyvybei dėl nurodytų aplinkybių.

37. Departamentas, Sprendime vertindamas, ar pareiškėjo nurodoma grėsmė iš (duomenys neskelbtini) grupuotės yra pagrįsta, pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) organizacijos administracinis biuras nėra valstybinis subjektas, o pirminė pareiga apsaugoti savo piliečius priklauso kilmės valstybei, o duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad pareiškėjo kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), prieglobsčio prašytojas nepateikė, o turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai išvadai. Atsakovas akcentavo, kad pagal kilmės valstybės informaciją, (duomenys neskelbtini) organizacijos (ar grupuotės) veiksmai laikomi neteisėtais ir su jais aktyviai kovojama, todėl sprendė, kad, tikėtina, jog pareiškėjo baimė būti nužudytam yra tik hipotetinio pobūdžio. Departamentas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo pateiktų dokumentų autentiškumą.

38. Atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjo pasakojimo turinio trūkumus bei į surinktą kilmės valstybės informaciją, nėra pagrindo nustatyti individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojo suteikimo poreikį. Departamentas tyrimo metu pagrįstai nenustatė pareiškėjo persekiojimo, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojui jo gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Šiuo aspektu konstatuotina, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, o jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina realia, pareiškėjo nurodyta grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta tikimybe.

39. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad Departamentas rėmėsi Gairėmis, kuriose informacija yra rekomendacinio pobūdžio ir vienerių metų senumo, nors turėjo rinkti naujausią ir aktualiausią kilmės valstybės informaciją, teisėjų kolegija pažymi, kad šiais duomenimis remiamasi ir kitose panašaus pobūdžio bylose dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo (žr., pvz., LVAT 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021; 2022 m. vasario 23 d. nutartis administracinėse byloje Nr. eA-1277-520/2022, Nr. eA-1287-968/2022, Nr. eA-1299-815/2022, Nr. eA-1336-575/2022). Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad nors tam, jog tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Departamentas turi surinkti informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti šio asmens norimais aspektais ir remtis tik prieglobsčio prašytojo pageidaujama informacija apie jo kilmės šalį. Be to, Vien tai, kad Gairėse pateikta informacija yra vienerių metų senumo, nesant jokių duomenų, kurie buvo renkami tyrimo metu, apie reikšmingus nagrinėjamos bylos kontekste pokyčius kilmės šalyje, negali būti pagrindu Gairėse nurodytą informaciją vertinti kritiškai ir ja nesivadovauti. Pažymėtina, kad tokių duomenų nenurodo ir pareiškėjas.

40. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

41. Įvertinus pareiškėjo šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, jog pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė kilmės šalyje. Konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

42. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojo pateiktus paaiškinimus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė, ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.

43. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

44. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jam nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė jo kilmės šalyje. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

45. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kuriomis remiantis turėtų būti daroma išvada, kad jis (pareiškėjas) kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad, panaikinus Departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Departamento Sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta pareiškėją išsiųsti į kilmės šalį ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas sutrumpino Sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę iki 2 metų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neskundžia pirmosios instancijos teismo nustatytų laikotarpių proporcingumo, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę turėtų būti dar labiau sutrumpintas.

47. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Beata Martišienė