2017-08-23 Nr. AB-15487-3-65-3-00488-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-4081-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00488-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo, neturtinės žalos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas 1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Savivaldybės administracija) direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 17 d. įsakymą Nr. AP-340 „Dėl J. R. atleidimo iš pareigų“; 2) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją gražinti pareiškėją J. R. į buvusias valstybės tarnautojo pareigas Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje, šią teismo sprendimo dalį vykdyti skubiai; 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjui jo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo; 4) priteisti iš atsakovo pareiškėjui 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 5) priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2013 m. gegužės 13 d. dirbo vyriausiuoju jaunimo reikalų koordinatoriumi (A lygis 9 kategorija). Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu buvo nustatytas didžiausias leistinas valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičius bei patvirtinta nauja Panevėžio miesto savivaldybės administracijos struktūra. 2016 m. balandžio 28 d. jam buvo įteiktas įspėjimas apie jo pareigybės nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. panaikinimą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, pareiškėjas Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. AP-340 buvo atleistas 2016 m. rugpjūčio 31 d. iš vyriausiojo jaunimo koordinatoriaus pareigų. Pareiškėjo manymu, jo pareigybės panaikinimas nebuvo realus, nes vyriausiojo jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybė perkelta į Švietimo skyrių, po ko minėtas skyrius vien tik dėl šios pareigybės buvo pervadintas Švietimo ir jaunimo reikalų skyriumi. Teigė, kad atsakovas pažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes iki atleidimo iš pareigų dienos pareiškėjui nebuvo pasiūlyta užimti kitą laisvą pareigybę. Pareiškėjo įsitikinimu, laisvų pareigų, kurias atsakovas jam galėjo pasiūlyti, buvo. Nurodė, jog buvo pažeista atleidimo iš pareigų procedūra. Lietuvos Respublikos 130 straipsnio 4 dalis, be kita ko, numato, kad įspėjimo terminas pratęsiamas ligos ir atostogų laiku. Per įspėjimo laikotarpį pareiškėjas buvo nedarbingas nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2016 m. rugpjūčio 5 d. ir atostogavo nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d., todėl jo įspėjimo terminas turėjo baigtis ne 2016 m. rugpjūčio 31 d., o 2016 m. lapkričio 7 d. Paaiškino, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas buvo atleistas nepagrįstai, patyrė dvasinius išgyvenimus, didelį diskomfortą, psichologinę įtampą, nerimą dėl šeimos ateities, be to, galimybių gauti kitas pareigas Panevėžio mieste yra mažai, jam turėtų būti priteistas ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad siekiant optimizuoti darbuotojų ir valstybės tarnautojų darbo krūvį, Panevėžio miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Savivaldybės taryba) 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 1-296 buvo sumažintas didžiausias leistinas Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičius: nuo 270 iki 245, bei patvirtinta nauja Savivaldybės administracijos struktūra – iš buvusių 27 skyrių liko 17 skyrių. Dėl struktūrinių pertvarkymų buvo panaikinta pareiškėjo užimama vyriausiojo jaunimo reikalų koordinatoriaus (A lygio, 9 kategorijos) pareigybė, buvo įkurtas Švietimo ir jaunimo reikalų skyrius, jame įsteigta A lygio 12 kategorijos vyriausiojo jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybė. Naujai įsteigtos Švietimo ir jaunimo reikalų skyriaus vyriausiojo jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigos esmingai skyrėsi nuo iki pertvarkymo pareiškėjo užimtų pareigų – skirtinga pareigybių kategorija, šiai pareigybei keliami specialieji reikalavimai, funkcijų apimtis. Pareiškėjui nebuvo pasiūlytos kitos laisvos pareigos, kadangi A lygio 9 kategorijos ar žemesnės kategorijos laisvų pareigybių Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje nebuvo. Pažymėjo, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalis reglamentuoja įspėjimo apie pareigybės panaikinimą tvarką, todėl DK nuostatos, reglamentuojančios įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą, yra netaikomos. Be to, VTĮ 44 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad kai pareigybė yra naikinama, valstybės tarnautojas gali būti atleidžiamas net ir laikinojo nedarbingumo ar atostogų metu. Tvirtino, kad nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl žalos atlyginimo.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 18 d. įsakymo Nr. AP-340 „Dėl J. R. atleidimo iš pareigų“, kuriuo pareiškėjas atleistas iš administracijos vyriausiojo jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatytu bylos ginčo aspektu teismas analizavo VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10 punktą, 29 straipsnio 8 dalies 3 ir 6 punktus.

Byloje nustatyta, kad savivaldybės administracijos struktūriniai pertvarkymai buvo atliekami remiantis Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 1-296, kuriuo buvo sumažintas didžiausias leistinas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičius: nuo 270 iki 245, bei patvirtinta nauja savivaldybės administracijos struktūra. Naujojoje savivaldybės administracijos struktūroje buvo sumažintas skyrių skaičius.

Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius tinkamai realizavo teisės aktais suteiktą diskrecinio pobūdžio teisę panaikinti, įsteigti ir tvirtinti įstaigos pareigybių sąrašus bei pareigybių aprašymus. Savivaldybės administracijos struktūriniai pertvarkymai yra įforminti kompetentingo organo sprendimu, atsakovo struktūros pakeitimais buvo siekiama optimizuoti savivaldybės administracijos darbą, buvo perskirstytos padalinių funkcijos, sumažintas pareigybių skaičius, todėl, teismo vertinimu, atsakovas atliko realius struktūrinius pertvarkymus. Todėl atsakovas turėjo teisėtą pagrindą priimti sprendimą panaikinti pareiškėjo užimamą vyriausiojo jaunimo reikalų koordinatoriaus (A lygis 9 kategorija), tiesiogiai pavaldaus Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriui, pareigybę.

Vadovaudamasis byloje pateiktais įrodymais, teismas nustatė, kad dėl struktūrinių pertvarkymų Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje buvo panaikinta Švietimo skyrius ir vyriausiojo jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybė (A lygis 9 kategorija ), kuri buvo tiesiogiai pavaldi Administracijos direktoriui. Vietoje jų įkurtas Švietimo ir jaunimo reikalų skyrius ir jame įsteigta A lygio 12 kategorijos vyriausiojo jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybė.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pareigybės panaikinimas buvo realus, įvykęs pakeičiant Panevėžio miesto savivaldybės administracijos struktūrą ir sumažinant savivaldybės administracijos tarnautojų ir darbuotojų skaičių. Be to, pareiškėjas negalėjo toliau tęsti tarnybos Švietimo ir jaunimo reikalų skyriaus vyriausiojo jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigose, kadangi pareiškėjas neatitiko šiai pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų. Šiai pareigybei buvo suteikta aukštesnė 12 kategorija. 2016 m. birželio 21 d. buvo paskelbtas konkursas Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir jaunimo reikalų skyriaus vyriausiojo jaunimo reikalų kuratoriaus pareigoms užimti ir šias pareigas užėmė konkursą laimėjęs asmuo.

Atsižvelgus į bylos medžiagą, nustatyta, kad apie visas laisvas pareigybes per visą įspėjimo laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 28 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. buvo skelbiama Panevėžio miesto savivaldybės tinklalapyje www.panevežys.lt bei darbuotojai supažindinami elektroniniais laiškais. Pareiškėjui nebuvo pasiūlytos kitos laisvos pareigos, kadangi A lygio 9 kategorijos ar žemesnės kategorijos laisvų pareigybių Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje nebuvo.

Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad, vadovaujantis DK 130 straipsnio 4 dalimi, įspėjimo terminas turėjo būti pratęstas iki 2016 m. lapkričio 7 d., nes pareiškėjas per įspėjimo laikotarpį sirgo ir atostogavo. Teismo vertinimu, VTĮ 43 straipsnio 1 dalis reglamentuoja įspėjimo apie pareigybės panaikinimą tvarką, todėl DK nuostatos, reglamentuojančios įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą, yra netaikomos. Be to, VTĮ 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad kai pareigybė yra naikinama, valstybės tarnautojas gali būti atleidžiamas net ir laikinojo nedarbingumo ar atostogų metu. Todėl teismas darė išvadą, kad, atleidžiant pareiškėją iš pareigų, atleidimo iš valstybės tarnybos procedūros reikalavimai nebuvo pažeisti.

Teismas, atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad nėra jokio pagrindo panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 17 d. įsakymą Nr. AP-340 „Dėl J. R. atleidimo iš pareigų“, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas, taip pat – tenkinti kitų pareiškėjo reikalavimų (be kita ko, prašymo priteisti neturtinę žalą, kadangi nėra visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų).

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo tas pačias aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad pareigybės panaikinimas nebuvo realus, nauji specialieji reikalavimai pareigybei nustatyti formaliai – pareiškėjas niekada nepatyrė sunkumų dėl to, jog nemoka užsienio kalbos.

Atsakovas pateikė atsilepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Nurodo tokiu pat argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Akcentuoja, kad naujai įtvirtinti reikalavimai buvo objektyviai reikalingi, be to, pareiškėjas galėjo pasitobulinti savo užsienio kalbos žinias ir dalyvauti konkurse.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 17 d. įsakymo Nr. AP-340 „Dėl J. R. atleidimo iš pareigų“ teisėtumo bei pagrįstumo.

Šiuo įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama.

Pirmosios instancijos teismas 2017 m. kovo 21 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėjo ginčijamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, atsakovas, įtvirtindamas struktūrinius pokyčius bei atleisdamas pareiškėją jam įstatymų suteiktos kompetencijos ribų neperžengė.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas savo nesutikimą su atleidimu iš valstybės tarnybos iš esmės grindžia tuo, kad jo pareigybės panaikinimas nebuvo realus, nes vyriausiojo jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybė (A lygis, 9 kategorija) perkelta į Švietimo ir jaunimo reikalų skyrių (A lygis, 12 kategorija), į šias pareigas priimtas naujas asmuo, tačiau pareigos nebuvo pasiūlytos pareiškėjui.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, nustatanti, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su ginčijamu atsakovo įsakymu pagrindai lemia šios bylos nagrinėjimo dalyką bei ribas.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas iš valstybės tarnybos atleistas pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Šios teisės normos tinkamas taikymas yra apribotas VTĮ 43 straipsnio 1 dalies reikalavimų įvykdymo.

VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies tarpusavio ryšio, yra pažymėjęs, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos taikytinos tuo atveju, kai naikinama karjeros valstybės tarnautojo užimama pareigybė. Tačiau paties pareigybės panaikinimo ši teisės norma nereglamentuoja. Tai reiškia, kad šios normos nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. toliau neišlieka. Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta (žr., pvz., 2010 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-247/2010, 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-674/2011, 2011 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-346/2011, 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1074/2013 ir kt.). Sprendžiant VTĮ 43 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą, pirmenybė turi būti teikiama su pareigybės (pa)naikinimu susijusių teisinių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (formai), šiuo tikslu, be kita ko, išsiaiškinant (nustatant) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. būtina nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2004 m. dirbo Panevėžio miesto savivaldybės Civilinės saugos skyriuje vyresniuoju specialistu, nuo 2013 m. gegužės 13 d. dirbo vyriausiuoju jaunimo reikalų koordinatoriumi, nuo 2014 m. kovo 4 d. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. AP-239 iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos vyriausiojo jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigų (A lygio 8 kategorijos) buvo perkeltas į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos vyriausiojo jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigas (A lygio 9 kategorijos), suteikiant jam antrą kvalifikacinę klasę.

Savivaldybės administracijos struktūriniai pertvarkymai buvo atliekami remiantis Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 1-296, kuriuo buvo sumažintas didžiausias leistinas Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičius nuo 270 iki 245, bei patvirtinta nauja Savivaldybės administracijos struktūra. Naujojoje Savivaldybės administracijos struktūroje buvo sumažintas skyrių skaičius, be kita ko, panaikintas Švietimo skyrius ir vyriausiojo jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybė (neįėjusi į skyriaus sudėtį) ir vietoje jų įkurtas Švietimo ir jaunimo reikalų skyrius kartu su nauja vyriausiojo specialisto (jaunimo reikalų koordinatoriaus) (A lygis, 12 kategorija) pareigybe (b. l. 79–85; 113–117; 118–121).

Iš pareiškėjo pareigybės – Savivaldybės administracijos vyriausiojo jaunimo reikalų koordinatoriaus (A lygio, 9 kategorijos) – aprašymo matyti, kad pareiškėjas iki jo pareigybės panaikinimo koordinavo jaunimo ir nevyriausybinių organizacijų politiką, rengė siūlymus Savivaldybės tarybai, rengė ir sistemino teisės aktus bei atliko kitas funkcijas šiose abiejose srityse (b. l. 26–28).

Po pareiškėjo pareigybės panaikinimo (2016 m. rugsėjo 1 d.) dalis jo vykdytų funkcijų buvo perduota naujai įsteigto Švietimo ir jaunimo reikalų skyriaus vyriausiojo jaunimo reikalų koordinatoriaus (A lygis, 12 kategorija) pareigybei – funkcijos, susijusios su jaunimo reikalais bei politika Savivaldybėje (b. l. 93–94), o kita dalis pareiškėjo vykdytų funkcijų buvo perkelta naujai įsteigto Komunikacijų skyriaus darbuotojams – funkcijos, susijusios su nevyriausybinėmis organizacijomis (b. l. 90–92).

Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad naujai įsteigto Švietimo ir jaunimo reikalų skyriaus vyriausiajam jaunimo reikalų koordinatoriui buvo patikėtos ir naujos funkcijos, kurių iki tol pareiškėjo pozicijai priskirta nebuvo: koordinuoti Savivaldybės švietimo institucijų, vaikų ir mokinių organizacijų veiklą; koordinuoti kūno kultūros ir sporto varžybų tarp miesto, respublikos bendrojo ugdymo mokyklų vykdymą, inicijuoti ir įgyvendinti gerosios patirties perėmimą iš užsienio šalių ir savivaldybės jaunimo politikos patirties perdavimą užsienio šalims, rengti sutarčių, papildomų susitarimų prie sutarčių, susijusių su šios pareigybės funkcijomis, projektus bei kontroliuoti tokių sutarčių vykdymą ir kt.

Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta realiai, kadangi pareiškėjo vykdytos funkcijos buvo išskaidytos Komunikacijos ir Švietimo ir jaunimo reikalų skyrių pareigybėms, o naujai įsteigtai vyriausiojo jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybei, be anksčiau pareiškėjo vykdytų funkcijų, buvo priskirta ir kitų naujų funkcijų, be kita ko, susijusių su naujai įtvirtintais specialiaisiais pareigybės reikalavimais, t. y. koordinuoti Savivaldybės švietimo institucijų, vaikų ir mokinių organizacijų veiklą – nauja plataus masto funkcija, susijusi su Švietimo ir jaunimo reikalų skyriaus paskirtimi, kurios anksčiau, kaip pavaldus tik Savivaldybės administracijos direktoriui, nevykdė pareiškėjas, inicijuoti bendradarbiavimą su užsienio valstybėmis dalinantis praktika jaunimo politikoje, rengti aktualias sutartis bei užtikrinti šių sutarčių vykdymą ir pan.

Pažymėtina, kad, administracinių teismų praktikoje aiškinant kitas VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat yra konstatuota, kad karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas nėra absoliuti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3672-525/2016). Ši garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme nėra nustatyti specialūs reikalavimai. Tačiau, jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, kurią tarnautojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes, priešingu atveju, gali būti neatlikti arba netinkamai įgyvendinti tie ypatingi valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms. Tai lemia, kad tais atvejais, kai karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, pretenduoja užimti pareigybes, kurioms, jų aprašyme, yra nustatyti specialūs reikalavimai, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar tokio tarnautojo dalykinės savybės atitinka šiuos specialiuosius reikalavimus, ar šie specialieji reikalavimai, kurių tarnautojas neatitinka yra esminiai, t. y., ar jų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-1743/2009).

Byloje nustatyta, kad naujai įsteigtai vyriausiojo jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybei (A lygis 12 kategorija) yra įtvirtinti specialūs reikalavimai: mokėti bent vieną užsienio kalbą B1 lygiu; turėti projektų vadybos žinių ar įgūdžių. Pareiškėjas neneigė, kad šių reikalavimų neatitinka.

Šiuo konkrečiu atveju naujai pareigybei priskirtų iki tol pareiškėjo nevykdytų funkcijų pobūdis nesudaro pagrindo išvadai, jog šie specialieji reikalavimai yra nebūtini vykdant šiai pareigybei priskirtas funkcijas ir uždavinius. Pareigybei priskyrus platesnes funkcijas jaunimo reikalų srityje (bendradarbiavimas su užsienio valstybėmis dalinantis praktika jaunimo politikos srityje, sutarčių ruošimas bei šių sutarčių vykdymo kontrolė, kūno kultūros ir sporto varžybų vietos ir valstybės mastu vykdymo koordinavimas, skyriaus darbuotojo pavadavimas ir pan.) bei naujas funkcijas švietimo srityje – Savivaldybės švietimo institucijų, vaikų ir mokinių organizacijų veiklos koordinavimas (viena esminių Švietimo ir jaunimo reikalų skyriaus funkcijų), išsiplėtė ne tik darbo apimtis, bet ir reikalavimai darbo kokybei bei atsakomybei.

Atsižvelgus į tai, buvo nuspręsta naujai įsteigtai pareigybei suteikti aukštesnę kategoriją, t. y. vietoje A lygio 9 kategorijos, suteikti A lygio 12 kategoriją. Akcentuotina, kad pareiškėjas neginčija didesnės kategorijos pareigybei suteikimo pagrįstumo.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad, nepasiūlius pareiškėjui užimti Švietimo ir jaunimo reikalų skyriaus vyriausiojo jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybės, nebuvo pažeistos jo teisės, kurias garantuoja VTĮ 43 straipsnio 1 dalis, kadangi naujai įsteigtai pareigybei buvo suteikta aukštesnė kategorija bei įtvirtinti specialūs reikalavimai, atsižvelgiant į platesnes naujos pareigybės funkcijas.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų detaliai nebekartoja.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje priėmė pagrįstą, teisėtą bei teisingą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. R. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ramutė Ruškytė

Virginija Volskienė