2018-03-07 Nr. AB-4738-3-64-3-00483-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-216-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00483-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja A. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2), prašydama priteisti jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 5 d. iki 2016 m. vasario 20 d. buvo daugelį kartų etapuota į Šiaulių TI ir kiekvieną kartą būdavo laikoma laikino sulaikymo bei karantino kamerose, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI, darant asmens ir jo daiktų apžiūras, tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, asmuo, esant žemai oro temperatūrai, yra verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Be to, teigė, kad minėtose kamerose trūko oro, buvo šalta, tamsu, drėgna, mažai vietos, jose nebuvo tualeto. Dėl tokių neteisėtų Šiaulių TI administracijos veiksmų pareiškėja tvirtino patyrusi dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, galimybių sumenkinimą, t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 38–40) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėja įstaigoje periodiškai buvo laikoma nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2016 m. vasario 20 d. Paaiškino, kad suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas, siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama, kuri skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant) (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 143–144 p.).

Pagal Instrukcijos 145 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjos buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11 punktu, priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras.

Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Vadovaujantis Šiaulių TI direktoriaus įsakymu Nr. 1/01-157 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), rėžiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose Nr. 1–9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas ir suimtieji bei nuteistieji iš paskirstymo kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną.

Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių TI registruoti duomenis, į kurias rėžiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus) asmuo buvo paskirtas ir kiek asmenų buvo patalpinti kartu su pareiškėju į rėžiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus). Be to, nurodė, kad sanitariniai mazgai laikino (trumpalaikio) sulaikymo kamerose bei rėžiminiame korpuse esančiose kamerose neatitverti. Šiose kamerose yra suoliukai, inventoriaus nėra. Tačiau Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja stalų ir kėdžių buvimo kameroje.

Higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui, tačiau trumpalaikio laikymo kameros ir rėžiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Pažymėjo, kad iš Šiaulių TI Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2016 m. kovo 10 d. pažymos Nr. 20/01-1497 matyti, jog pareiškėja į įstaigą būdavo konvojuojama laikotarpiu nuo 12.15 val. iki 12.50 val. Tuo tarpu atvykusius konvojuojamuosius, tame tarpe ir pareiškėją, vadovaujantis Taisyklių III dalies 11 punktu, kol įforminami dokumentai ir atliekamos asmens kratos bei daiktų patikrinimai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, įstaigos pareigūnai priima ir uždaro į trumpalaikio laikymo kameras, esančias priėmimo-paskirstymo skyriuje.

Pagal nusistovėjusią tvarką nepilnamečiams ir moterims kratos atliekamos pirmoje eilėje, tame tarpe krata ir pareiškėjai buvo atliekama laikantis šios nuostatos. Kadangi Šiaulių TI direktoriaus patvirtintame Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose plane nėra numatytų paskirstymo kamerų, skirtų moterims, pareiškėja, kaip ir kitos moterys, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnų į gyvenamąją kamerą būdavo paskiriama dar būdama priėmimo-paskirstymo skyriuje ir iš karto po atliktos kratos ji būdavo nuvedama į rėžiminį korpusą bei patalpinama į paskirtą gyvenamąją kamerą.

Šiaulių TI laikino sulaikymo kamerų švaros užtikrinimu rūpinasi įstaigos Ūkio būryje gyvenantys nuteistieji (valytojai). Minėtos patalpos valomos vieną kartą per dieną, esant poreikiui – dažniau. Pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, esant poreikiui – dažniau. Kartu akcentavo, kad 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-354 nustatyta, jog laikino sulaikymo, paskirstymo kameros buvo išvalytos, išvėdintos, tačiau tualetai neatitverti. Taigi, Šiaulių TI pabrėžė, kad patikrinimo akto turinys paneigia pareiškėjos dėstomas aplinkybes, jog sąlygos apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje antisanitarinės, o pareiškėjos teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl nėra galimybės įvertinti jų teisingumą.

Be to, Šiaulių TI atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja skundžiamu laikotarpiu į įstaigą buvo etapuota penkis kartus, todėl tai negalėjo sukelti jai negrįžtamų sveikatos sutrikimų ar emocinių negalavimų. Šiaulių TI manymu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjos pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo įstaigos pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Tuo tarpu, nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimu (b. l. 58–64) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad jos teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad iš byloje pateiktų 2015 m. lapkričio 13 d. Atvykusių suimtųjų (nuteistųjų) apskaitos paros žiniaraščių bei atsakovo atsiliepimo matyti, jog pareiškėja į Šiaulių TI buvo etapuota penkis kartus – 2015 m. lapkričio 13 d., 2015 m. gruodžio 8 d., 2016 m. sausio 14 d., 2016 m. vasario 2 d. ir 2016 m. vasario 18 d. bei buvo patalpinama į kamerą Nr. 107. Duomenys, patvirtinantys, kiek laiko pareiškėja nurodytas dienas buvo laikoma laikino sulaikymo kameroje, teismui nepateikti, tačiau teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo atsiliepime nurodyta informacija, jog pagal Taisyklių 11 punktą priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras.

Taigi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja šiose kamerose jos nurodytu laikotarpiu maksimaliai galėjo būti laikoma iš viso apie 10 valandų. Be to, teismas nustatė, kad atsakovas nefiksuoja, kiek tiksliai nuteistųjų (suimtųjų) vienu metu būna laikoma laikinojo sulaikymo kamerose, todėl nėra galimybės nustatyti, kiek asmenų buvo kartu su pareiškėja laikino sulaikymo kamerose bei kiek ploto jai jose teko. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) taikoma laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms (2 punktas), todėl nesutiko su Šiaulių TI teiginiu, jog laikino sulaikymo patalpoms minėtos higienos normos reikalavimai nėra taikomi.

Tačiau teismas pabrėžė, kad Higienos normoje HN 76:2010 tokios paskirties patalpoms atskirai specialūs reikalavimai nenustatyti, todėl spręstina, kad negyvenamosios patalpos, kurios atskiriamos pagal higienos normoje vartojamų sąvokų apibrėžimus (5 punktas), turi atitikti negyvenamosioms patalpoms keliamus bendruosius reikalavimus, t. y. suimtiesiems (nuteistiesiems) turi būti sudaryta saugi sveikatai aplinka. Tuo tarpu atsakovas nepaneigė pareiškėjos argumento, jog sanitarinis mazgas laikino sulaikymo kamerose neatitinka keliamų reikalavimų.

Nors jokie teisės aktai bei normos nereglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimo standartų laikino sulaikymo kamerose, teismas sprendė, kad tiek gyvenamosiose, tiek negyvenamosiose patalpose turi būti sudaroma saugi sveikatai aplinka, užtikrinamos garbės ir orumo nežeminančios sąlygos. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. kovo 4 d. pažymoje Nr. 62/08-159 nurodyta, jog vienvietėse trumpalaikio laikymo kamerose sanitarinių mazgų nėra; kitose kamerose sanitariniai mazgai įrengti bendroje patalpoje, neatskirti; kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų suoliukai; priėmimo-paskirstymo kamerose yra neatitverti sanitariniai mazgai; kameros vėdinamos per langus, mechaninės kamerų vėdinimo sistemos nėra; kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų gultai.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas, neįrengęs atitverto sanitarinio mazgo laikino sulaikymo kamerose, kuriose kartu su pareiškėja būdavo ir daugiau asmenų, pažeidė jos teisę būti laikomai garbės ir orumo nežeminančiomis sąlygomis. Be to, teismas nurodė, kad byloje yra Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo aktas Nr. EP-354, kuriame nustatyta, jog 2015 m. rugpjūčio 24 d. atlikto patikrinimo metu priėmimo-paskirstymo skyriuje kameros išvalytos, išvėdintos, metaliniai kameros paviršiai aprūdiję (nustatytas Higienos normos HN 76:2010 54 punkto pažeidimas), laikino laikymo ir paskirstymo kamerose tualetai neatitverti, veidrodžių nėra (nustatytas Higienos normos HN 76:2010 21 punkto pažeidimas).

Tačiau teismas pabrėžė, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Higienos normos HN 76:2010 2 punkte. Taigi, teismas sprendė, jog negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėto neveikimo dėl ventiliacijos laikino sulaikymo kamerose nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

7. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje. Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. Tuo tarpu atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atitinkamai teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja jos nurodytu laikotarpiu laikino sulaikymo kamerose buvo laikoma sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI pareiškėja buvo kaip nors išskirta iš kitų nuteistųjų ir jai kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Taigi, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjos buvimas Šiaulių TI laikino sulaikymo kamerose, neužtikrinant garbės ir orumo nežeminančių sąlygų, jai sukėlė sunkumus, nepatogumus, todėl buvo pažeistos pareiškėjos neturtinės teisės. Tačiau, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir tai, kad pareiškėja iš viso laikino sulaikymo kamerose nagrinėjamu laikotarpiu maksimaliai buvo laikoma 5 dienas po 2 valandas per dieną, iš viso apie 10 val., t. y. buvimas šiose kamerose buvo neilgas, atsižvelgęs į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir į tai, kad pareiškėja nepagrindė bei neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jai padarytos neturtinės žalos, remdamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jos teisės į teisės aktuose nustatytas laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jos teisių pažeidimą, o reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. 8. Pareiškėja A. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 70), kuriame prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą, priteisiant jai iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėja teigia, kad nagrinėjamu atveju ji patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, kurie viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir sukėlė jai dvasines kančias, todėl, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, ji patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik teisių pažeidimo pripažinimu, t. y. ji patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Savo teiginiams paremti pareiškėja nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008 bei Nr. A502-734/2009, nuo kurių pateiktų išaiškinimų, pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismas nukrypo.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 73–75) prašo jį atmesti. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, o pareiškėjos apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš to, kad nuo 2015 m. spalio 5 d. iki 2016 m. vasario 20 d. ji Šiaulių TI laikino sulaikymo bei karantino kamerose buvo laikoma, taip pat asmens ir daiktų apžiūros buvo atliekamos teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.

11. Pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde prašė priteisti jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Tačiau pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjos teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygas, o jos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

12. Apeliaciniame skunde pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad nagrinėjamu atveju ji patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą, todėl prašo priteisti jai iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Taigi, iš pareiškėjos apeliacinio skundo turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju ji iš esmės nesutinka tik su teismo atliktu dėl byloje nustatytų pažeidimų pareiškėjos patirtų neigiamų pasekmių vertinimu ir neturtinės žalos atlyginimo būdu. Tuo tarpu jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo.

13. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

14. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegija, iš esmės pritardama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams dėl pareiškėjos skunde nurodytų pažeidimų, jų nebekartoja. Juolab kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjos nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo.

Pabrėžtina, kad pareiškėja nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Todėl teisėjų kolegija, pritardama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina atsižvelgdama būtent į pačios pareiškėjos apeliaciniame skunde apibrėžtas ginčo ribas.

15. Taigi, pasisakydama dėl parinkto neturtinės žalos atlyginimo būdo pareiškėjai dėl byloje nustatytų pažeidimų, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų pareiškėjos patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje nustatyti pažeidimai buvo trumpalaikiai (truko tik iki 2 val.) ir ginčo laikotarpiu pasikartojo tik 5 kartus, o byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgtis. Tuo tarpu tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos sveikatos sutrikimai būtent dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų nenustatyti ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu, esant poreikiui, nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipusis į Šiaulių TI administraciją su prašymais ar skundais dėl jos laikymo sąlygų.

17. Taigi, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjos patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pati pareiškėja iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jai buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjos nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjos teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

18. Dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008 bei Nr. A502-734/2009 akcentuotina, jog šios nutartys nėra nagrinėjamai bylai aktualūs teismų precedentai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos nurodytų administracinių bylų faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis šiomis nutartimis.

19. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė