2015-09-28 Nr. AB-18822-3-61-3-00189-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2152-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00188-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 33.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – valstybės įmonė Turto bankas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja G. V. (buvusi J.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti: 1) Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2010 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. BR6-(14.4)-3637 „Dėl informacijos pateikimo“; 2) Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymo Nr. 3D-849 (toliau – ir Įsakymas) dalį, kuria pareiškėja įtraukta į Skolininkų, kurie privalo grąžinti neteisėtai gautą ir (arba) panaudotą paramą pagal Lietuvos 2004–2006 metų bendrojo programavimo dokumento Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemones, sąrašą (toliau – ir Skolininkų sąrašas).

Pareiškėja paaiškino, kad 2005 m. rugsėjo 27 d. su Agentūra pasirašė Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonės „Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas“ veiklos sritis „Kaimo turizmo ir amatų skatinimas“ paramos sutartį Nr. BPD2004-EZUOGF-4.4.5-01-04/0010 (toliau – ir Paramos sutartis), pagal kurią pareiškėja įsipareigojo įgyvendinti projektą „Norviliškių Pilies sodybos pritaikymas kaimo turizmo paslaugoms teikti“ Nr. BPD2004-EZUOGF-4.4.5-01-04/0/0010 (toliau – ir Projektas), o Agentūra įsipareigojo kompensuoti pareiškėjai Paramos sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis iki 484 353 Lt išlaidų. Pareiškėja teigė, kad tinkamai įgyvendino Projektą ir gavo 450 696,41 Lt Paramos sutartyje numatytą paramą.

Pareiškėja nurodė, kad 2007 m. sausio 3 d. su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Klimkynės parkai“ sudarė bendradarbiavimo sutartį (toliau – ir Bendradarbiavimo sutartis), kuria pareiškėja, kaip Norviliškių pilies nuomotoja, teikė verslo plane ir Projekte numatytas kaimo turizmo paslaugas. Ginčas iš esmės kilo tada, kai Agentūra, vadovaudamasi Lietuvos 2004–2006 metų bendrojo programavimo dokumento priemonių ir projektų, finansuojamų įgyvendinant šias priemones, administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1K-033 (toliau – ir Administravimo taisyklės), 140 punktu, pareikalavo pareiškėjos pajamas, gautas iš kaimo turizmo sodybos nuomos vienerius metus po Projekto įgyvendinimo pabaigos, per 10 darbo dienų pervesti į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Žemės ūkio ministerija) sąskaitą. Gautas pajamas buvo reikalaujama grąžinti, nes Bendradarbiavimo sutartis buvo pripažinta nuomos sutartimi, todėl pagal šią sutartį gautos pajamos nėra pajamos, gautos iš kaimo turizmo paslaugų teikimo.

Pareiškėja paaiškino, kad Agentūros 2010 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. BR6-(14.4)-3637 ji buvo informuota, jog atsižvelgus į tai, kad ji pinigų negrąžino, buvo nustatyta, kad pareiškėja nesilaikė Administravimo taisyklių 140 punktu Paramos sutarties 1.1.1 punkte nustatyto įpareigojimo įgyvendinti Projektą nepažeidžiant Paramos sutarties sąlygų bei Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aktų reikalavimų. Minėtu raštu pareiškėja pakartotinai buvo įpareigota ištaisyti pažeidimą per 10 dienų, nurodant, jog priešingu atveju, bus inicijuotas paramos dalies susigrąžinimas. Vėliau pareiškėja iš viešai skelbiamos informacijos sužinojo, kad Įsakymu įtraukta į Skolininkų sąrašą.

Pareiškėja teigė, kad Agentūra Bendradarbiavimo sutartį vertino formaliai, neatsižvelgė į šios sutarties turinį, tikruosius sutarties šalių ketinimus ir tarp šalių susiklosčiusius santykius. Pareiškėjos teigimu, Bendradarbiavimo sutarties šalys susitarė ne dėl nuomos, o dėl turizmo paslaugų teikimo. Be to, pareiškėja Agentūrai teiktose ūkininko ūkio veiklos rezultatų ataskaitose pajamas, gautas pagal Bendradarbiavimo sutartį, apskaitė kaip pajamas, gautas iš turizmo. Agentūra pastabų dėl to nereiškė, nuomos sutartis niekada nebuvo registruota Nekilnojamojo turto registre.

Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su juo nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Atsakovas teigė, kad ginčijami administraciniai aktai yra informacinio pobūdžio tarpiniai aktai. Atsakovas paaiškino, jog 2010 m. birželio 16 d. raštu Nr. BR6-(14.4)-3637 pareiškėjai primenama, kad negrąžinus lėšų, vadovaujantis teisės aktais, bus inicijuota lėšų susigrąžinimo procedūra. Atsakovas akcentavo, kad Įsakymu pareiškėja buvo įtraukta į Skolininkų sąrašus ir šis administracinis aktas yra paskutinis paramos administravimo metu priimtas sprendimas, kuris pareiškėjai nesukūrė jokių naujų teisių ar pareigų, nes juo baigtas paramos administravimas.

Atsakovas Žemės ūkio ministerija atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos skundu, ir prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pripažino Agentūros 2010 m. birželio 16 d. raštą (kartu su kitais Agentūros sprendimais) teisėtu, todėl vadovaudamasis Administravimo taisyklių 140 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimo Nr. 590 „Dėl Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių patvirtinimo“ nuostatomis, pareiškėją įtraukė į Skolininkų, kurie privalo grąžinti neteisėtai gautą ir (ar) panaudotą paramą pagal Lietuvos 2004–2006 metų bendrojo programavimo dokumento Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemones, sąrašą. Atsakovas paaiškino, kad Įsakymu Agentūra buvo įpareigota Žemės ūkio ministerijai pateikti visą reikalingą informaciją dėl reikalavimo teisės į pareiškėjos negrąžintą sumą perleidimo valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Turto bankui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su juo nesutinka, ir prašė jį atmesti.

VĮ Turto bankas nurodė, kad VĮ Turto bankui reikalavimo teisė į pareiškėjos skolą buvo perduota jau įsiteisėjus valstybės institucijų sprendimams dėl lėšų grąžinimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjos G. V. skundą ir panaikino Žemės ūkio ministerijos 2010 m. birželio 17 d. įsakymo Nr. 3D-849 dalį, kuria pareiškėja įtraukta į Skolininkų sąrašą, bei nutraukė bylos dalį dėl Agentūros 2010 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. BR6-(14.4)-3637 panaikinimo.

Iš prie administracinės bylos pridėtos civilinės bylos Nr. 2-3031-600/2014 teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo VĮ Turto banko ieškinį G. V. dėl skolos priteisimo, 2014 m. sausio 2 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartimi palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, VĮ Turto banko ieškinį atmetė. Teismas civilinėje byloje konstatavo, kad Bendradarbiavimo sutartis nelaikytina sodybos nuomos sutartimi, o pagal savo esmę ji atitinka paslaugų sutarties turinį ir dalyką, nes įvertinus šią sutartį buvo nustatyta, kad šia sutartimi buvo teikiamos kaimo turizmo paslaugos – atvykstančiųjų apgyvendinimas, maitinimas, pramogų organizavimas. Teismas civilinėje byloje taip pat konstatavo, kad Bendradarbiavimo sutartis negali būti vertinama kaip kaimo turizmo sodybos nuomos sutartis, todėl pajamos, gautos pagal sutartį ir jos priedus, nelaikytinos pajamomis, gautomis iš kaimo turizmo sodybos nuomos, ir padarė išvadą, kad VĮ Turto bankas neįrodė reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleisto reikalavimo pagrįstumo.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog nurodytoje civilinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai administracinei bylai, nes įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimu buvo konstatuotas pagrindo, vadovaujantis kuriuo pareiškėja buvo įtraukta į Skolininkų sąrašą, neteisėtumas.

Teismas taip pat konstatavo, jog pareiškėjai neskundus Agentūros sprendimų (raginimų) dėl nuomos pajamų, gautų vykdant Bendradarbiavimo sutartį, sugrąžinimo, Žemės ūkio ministerija pagal tuo metu buvusią faktinę situaciją skundžiamu Įsakymu turėjo teisinį pagrindą pareiškėją įtraukti į Skolininkų sąrašą bei vėliau reikalavimo teisių perleidimo sutartimi pareiškėjos skolą perleisti VĮ Turto bankui, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra paneigtas kitoje byloje įsiteisėjusiu sprendimu, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė panaikinti Įsakymo dalį, kuria pareiškėja įtraukta į Skolininkų sąrašą.

Teismas padarė išvadą, kad Agentūros 2010 m. birželio 16 d. sprendimas Nr. BR6-(14.4)-3637 yra informacinio pobūdžio ir nelaikytinas valiniu viešojo administravimo subjekto patvarkymu pareiškėjai, vadovaujantis kuriuo galėtų atsirasti, pasibaigti ar pasikeisti administraciniai teisiniai santykiai, todėl nepriskirtinas prie aktų, kurie yra ginčo administraciniame teisme dalykas. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė nutraukti bylos dalį dėl Agentūros 2010 m. birželio 16 d. sprendimo panaikinimo.

III. Atsakovas Žemės ūkio ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos G. V. skundas būtų atmestas.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimu buvo konstatuotas pagrindo, kuriuo vadovaujantis pareiškėja buvo įtraukta į Skolininkų sąrašą, neteisėtumas. Atsakovas paaiškina, kad Įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužes 30 d. nutarimu Nr. 590 „Dėl finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių patvirtinimo“.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjai neskundus Agentūros sprendimų dėl nuomos pajamų, gautų vykdant Bendradarbiavimo sutartį, sugrąžinimo, Žemės ūkio ministerija pagal tuo metu buvusią faktinę situaciją, Įsakymu turėjo teisinį pagrindą pareiškėją įtraukti į Skolininkų sąrašą bei vėliau reikalavimo teisių perleidimo sutartimi pareiškėjos skolą perleisti VĮ Turto bankui.

Pareiškėja G. V. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka.

Pareiškėja paaiškina, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas teisės aktas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužes 30 d. nutarimas Nr. 590 „Dėl finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių patvirtinimo“ yra Įsakymo teisinis pagrindas, tačiau Įsakymas, kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, negali būti laikomas teisėtu, nes civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu neteisėtu pripažintas Įsakymo faktinis pagrindas – pripažinta, kad Agentūra ir Žemės ūkio ministerija neteisingai kvalifikavo Bendradarbiavimo sutartį ir todėl padarė neteisingą išvadą, jog pareiškėja yra skolinga.

Pareiškėja papildomai akcentuoja, jog šioje administracinėje byloje ginčijami administraciniai aktai priimti pažeidžiant pagrindines jų priėmimo procedūras, nes nebuvo priimtas sprendimas grąžinti neteisėtai gautą ir (arba) panaudotą paramą, todėl negalėjo būti priimtas sprendimas pareiškėją įrašyti į Skolininkų sąrašą, o Agentūros priimtas sprendimas, kuriuo vadovaudamasi Žemės ūkio ministerija priėmė Įsakymą, yra informacinio pobūdžio.

Atsakovas Agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo sutinka, ir prašo jį tenkinti.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėja neskundė Agentūros 2009 m. gruodžio 30 d. atsakymo Nr. BR6-(10.42)-15396 bei Žemės ūkio ministerijos 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 3IN-J-11-1409 „Dėl įgyvendinto projekto Nr. BPD2004-EZUOGF-4.4.5-01-04/0/0010“, kuriuo pareiškėja buvo informuota apie nuomos pajamų sugrąžinimą.

Atsakovas taip pat nurodo, kad bendrosios kompetencijos teismai, peržengdami savo kompetencijos ribas, pasisakė ir nagrinėjo administraciniam teismui priskirtinus klausimus, kurių pareiškėja civilinėje byloje nekėlė, todėl tai nebuvo civilinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo, kuriuo panaikinta atsakovo Žemės ūkio ministerijos 2010 m. birželio 17 d. įsakymo Nr. 3D-849 dalis, kuria pareiškėja G. V. įtraukta į Skolininkų sąrašą, pagrįstumas bei teisėtumas.

Remiantis byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja 2005 m. rugsėjo 27 d. su Agentūra pasirašė Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonės „Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas“ veiklos sritis „Kaimo turizmo ir amatų skatinimas“ paramos sutartį Nr. BPD2004-EZUOGF-4.4.5-01-04/0010 (I t., b. l. 61–74), kuria pareiškėja įsipareigojo įgyvendinti projektą „Norviliškių pilies sodybos pritaikymas kaimo turizmo paslaugoms teikti“, o Agentūra įsipareigojo kompensuoti pareiškėjai Paramos sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis iki 484 353 Lt išlaidų. 2007 m. sausio 3 d. pareiškėja su UAB „Klimkynės parkai“ sudarė bendradarbiavimo sutartį (I t., b. l. 75–93), kurios 1 straipsnyje (sutarties objektas) nustatyta, kad pagal šią sutartį nuomotojas (pareiškėja) pagal atskirą nuomininko (UAB „Klimkynės parkai“) pareikalavimą, kai šis įspėja nuomotoją ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį, išnuomoja nuomininkui reikiamam laikotarpiui renginiams organizuoti sodybą, kurią sudaro gyvenamasis namas, pirtis ir sandėlis, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį šioje sutartyje nustatyta tvarka ir terminais.

Agentūros Specialiosios žemės ūkio ir kaimo plėtros programos, Lietuvos 2004–2006 metų bendrojo programavimo dokumento Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto bei Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos investicinių priemonių administravimo problemų sprendimo komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos pateiktus 2008 metų trijų ketvirčių finansinius duomenis, padarė išvadą, kad pareiškėja nevykdo realios kaimo turizmo veiklos, o kaimo sodybą nuomoja UAB „Klimkynės parkai“, iš kurios gauti nuomos pinigai ir sudaro pareiškėjos – Projekto vykdytojos – pajamas, todėl Projektą administruojančiam specialistui pavesta informuoti pareiškėją, kad vadovaujantis Administravimo taisyklių 140 punktu iš kaimo turizmo sodybos nuomos vienerius metus po Projekto įgyvendinimo pabaigos gautos pajamos turi būti grąžintos (II t., b. l. 135–137).

Agentūra 2008 m. gruodžio 17 d. priėmė sprendimą Nr. BR6-(10.31)-30067 „Dėl įgyvendinto projekto priežiūros“ (I t., b. l. 96–97), kuriuo, nustačiusi, kad pareiškėja pagal Bendradarbiavimo sutartį teikia nuomos paslaugas, ir vadovaudamasi Administravimo taisyklių 140 punktu pareiškėjos paprašė grąžinti iš kaimo turizmo sodybos nuomos vienerius metus po Projekto įgyvendinimo pabaigos gautas pajamas.

Pareiškėja su šiuo Agentūros sprendimu nesutiko ir jį apskundė Žemės ūkio ministerijai (I t., b. l. 98–99). Skunde pareiškėja nurodė, jog sodyba nėra išnuomota UAB „Klimkynės parkai“, o šioje sodyboje ji teikia kaimo turizmo paslaugas.

Žemės ūkio ministerija 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu 3IN-J-11-1409 „Dėl įgyvendinto projekto Nr. BPD2004-EZUOGF-4.4.5-01-04/0/0010“ (I t., b. l. 102–103) konstatavo, kad Bendradarbiavimo sutarties pavadinimas neatitinka sutarties turinio, t. y. tikrosios šalių valios, o iš sodybos nuomos gaunamas mokestis nelaikytinas iš kaimo turizmo paslaugų teikimo gautomis pajamomis, todėl pareiškėja, kaip Europos Sąjungos paramos gavėja, neužsiima verslo plane numatyta veikla – atvykstamuoju aktyviuoju kaimo turizmu, todėl vadovaujantis Administravimo taisyklių 140 punktu pareiškėja privalo grąžinti iš kaimo turizmo sodybos nuomos vienerius metus po Projekto įgyvendinimo pabaigos gautas pajamas.

Agentūra 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. BR6-(10.42)-15396 „Dėl nuomos pajamų grąžinimo“ (I t., b. l. 100–101) dar kartą paprašė grąžinti iš kaimo turizmo sodybos nuomos vienerius metus po Projekto įgyvendinimo pabaigos gautas pajamas.

Agentūra 2010 m. birželio 16 d. sprendime Nr. BR6-(14.4)-3637 „Dėl informacijos pateikimo“ (I t., b. l. 104–105) nurodė, kad pareiškėja Agentūros 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimu bei 2009 m. gruodžio 30 d. pakartotiniu sprendimu ir Žemės ūkio ministerijos 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu buvo įpareigota grąžinti iš kaimo turizmo sodybos nuomos vienerius metus po Projekto įgyvendinimo pabaigos gautas pajamas. Šiame sprendime Agentūra, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėja neįvykdė nustatyto įpareigojimo ir nustatytu terminu pajamų negrąžino, konstatavo, kad pareiškėja nesilaikė Paramos sutarties 1.1.1 punktu prisiimto įsipareigojimo. Sprendime konstatuota, kad pareiškėja pažeidė Paramos sutarties 7.1.4 punktą, ir ji įpareigota per 10 darbo dienų grąžinti iš kaimo turizmo sodybos nuomos vienerius metus po Projekto įgyvendinimo pabaigos gautas pajamas.

Žemės ūkio ministras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintomis Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklėmis (toliau – ir Paramos grąžinimo taisyklės), 2010 m. rugsėjo 17 d. priėmė Įsakymą, kuriuo pareiškėją įtraukė į skolininkų, kurie privalo grąžinti neteisėtai gautą ir (arba) panaudotą paramą pagal Lietuvos 2004–2006 metų bendrojo programavimo dokumento Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemones, sąrašą, nurodydamas, kad bendra apskaičiuota grąžintinų lėšų suma – 74 406,78 Lt.

Paramos grąžinimo taisyklėse (2010 m. kovo 17 d. nutarimo Nr. 293 redakcija) nustatytos finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą gražinimo procedūros ir tvarka. Paramos grąžinimo taisyklių 4 punkte nustatyta, kad pagrindas projekto vykdytojui grąžinti jo gautas arba už jį sumokėtas lėšas yra sprendimas, įsiteisėjęs Lietuvos Respublikos teismo sprendimas arba įsiteisėjusi teismo nutartis iškelti projekto vykdytojui bankroto arba restruktūrizavimo bylą. Sprendimą šios taisyklės apibrėžia kaip administruojančiosios institucijos arba įgyvendinančiosios institucijos (jeigu ji yra asignavimų valdytoja) vadovo įsakymą ir (arba) kito jo įgalioto asmens potvarkį grąžinti neteisėtai išmokėtas ir (arba) panaudotas lėšas ir (arba) administruojančiosios institucijos arba įgyvendinančiosios institucijos (jeigu ji yra asignavimų valdytoja) patvirtintą siūlomų grąžinti lėšų formą, pildomą ir teikiamą naudojantis informacinėmis sistemomis (toliau – ir Sprendimas). Paramos grąžinimo taisyklių 5.2.2 punkte nustatyta, kad sprendimas priimamas ir lėšos turi būti susigrąžinamos, jeigu projekto vykdytojas nesilaikė Europos Sąjungos ir (arba) Lietuvos Respublikos teisės aktų ir (arba) tarptautinių sutarčių, ir (arba) paramos sutarties ir dėl to projekto vykdytojui išmokėta arba už jį sumokėta didesnė nei priklauso lėšų suma. Vadovaujantis Paramos grąžinimo taisyklių 12.2 punktu, jeigu projekto vykdytojas, kuriam išsiųstas sprendimas, per sprendime nustatytą terminą šių lėšų negrąžina, grąžina dalį lėšų arba nepakanka lėšų sumos, išskaičiuotos iš sumos, mokėtinos pagal projekto vykdytojo pateiktą ar kitą teikiamą mokėjimo prašymą, ar kitų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto mokamų asignavimų, ir šių lėšų suma didesnė nei 10 000 Lt, o projekto vykdytojas nėra biudžetinė įstaiga, administruojančioji institucija arba įgyvendinančioji institucija (jeigu ji yra asignavimų valdytoja) reikalavimo teisę į šią projekto vykdytojo negrąžintą sumą per 30 kalendorinių dienų nuo sprendime nustatyto nurodytos lėšų sumos grąžinimo termino pabaigos perleidžia akcinei bendrovei Turto bankui pagal reikalavimo teisių perleidimo sutartį.

Kaip buvo pažymėta, Įsakymas priimtas vadovaujantis Paramos grąžinimo taisyklėmis, tačiau šiose taisyklėse nei skolininko, nei skolininkų sąrašo sąvoka nėra įtvirtinta.

Skolininko apibrėžimą pateikia tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 patvirtintos Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklės. Šiose taisyklėse skolininkas apibrėžiamas kaip fizinis arba juridinis asmuo, kuris vykdomosios institucijos sprendimu turi grąžinti grąžintinas lėšas.

Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1 straipsniu, skolininkas apibrėžiamas kaip teisinio santykio – prievolės – šalis, privalanti atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Skolininkui už pareigų nevykdymą taikomos civilinės teisinės sankcijos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2012). Prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, kreditorius įgyja teisę naudotis įstatymo suteikta jo reikalavimo teisės apsauga ir gynimo būdais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013).

Nagrinėjamu atveju atsakovas (apeliantas) apeliaciniame skunde, teigdamas, kad jis turėjo teisę įrašyti pareiškėją į Skolininkų sąrašą, nurodo aplinkybes apie tai, jog Įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužes 30 d. nutarimu Nr. 590 „Dėl finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių patvirtinimo“, kad pareiškėja Agentūros 2008 m. gruodžio 17 d. raštu Nr. BR6-(10.31)-30067 ir 2009 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. BR6-(10.42)-15396 buvo informuota apie pareigą grąžinti pajamas, gautas iš kaimo turizmo sodybos nuomos vienerius metus po Projekto įgyvendinimo dienos, ir šie raštai nebuvo apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka. Su tokia atsakovo (apelianto) pozicija nesutiktina, nes šiuo atveju esminė teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, ar atliekant paramos administravimą buvo pagrįstai ir teisėtai nustatyta, kad pareiškėja yra skolininkė, ir kaip skolininkė buvo įtraukta į Skolininkų sąrašą.

Paramos sutarties 7.1.4 punkte nustatyta Agentūros teisė sustabdyti paramos teikimą, nutraukti Paramos sutartį ir / arba reikalauti, kad Projekto vykdytojas grąžintų jau išmokėtas lėšas, kai Projekto vykdytojas vykdydamas Projektą pažeidė Europos Sąjungos arba Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu. Administravimo taisyklių 140 punkte (2007 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 1K-229 redakcija) be kita ko nustatyta, kad jeigu projekto vykdytojas ar partneris iš projekto veiklos gauna pajamų, kaip jos apibrėžtos Europos Komisijos reglamento (EB) Nr. 448/2004 priedo 2 taisyklėje, šių pajamų suma mažinama deklaruotinų Europos Komisijai išlaidų suma; jei projekto vykdytojas ar partneris gauna šiame punkte nurodytų pajamų vienerius metus po projekto įgyvendinimo pabaigos, projekto pajamas projekto vykdytojas privalo grąžinti tarpinei institucijai. Europos Komisijos reglamento (EB) Nr. 448/2004 priedo 2 taisyklėje veiklos pajamos, gautos iš nuomos mokesčio, yra laikomos įsipareigojimais, mažinančiais struktūrinių fondų bendro finansavimo sumą, reikalingą tokiai veiklai.

Pagal nurodytas nuostatas, Agentūra, nustačiusi, kad pareiškėja gavo pajamų, atitinkančių Europos Komisijos reglamento (EB) Nr. 448/2004 priedo 2 taisyklėje nustatytų įsipareigojimų, mažinančių struktūrinių fondų bendro finansavimo sumą, reikalingą tokiai veiklai, sąvoką, turėjo teisę reikalauti, jog pareiškėja gražintų iš kaimo turizmo sodybos nuomos vienerius metus po Projekto įgyvendinimo pabaigos gautas pajamas. Šį reikalavimą Agentūra buvo pareiškusi tiek 2008 m. gruodžio 17 d., tiek ir šioje byloje ginčijamame 2010 m. birželio 16 d. sprendime. Pažymėtina, kad pareiškėja Agentūros sprendimais nustatyto įpareigojimo neįvykdė – reikalaujamos sumos negrąžino, su reikalavimu grąžinti iš kaimo turizmo sodybos nuomos vienerius metus po Projekto įgyvendinimo pabaigos gautas pajamas nesutiko ir tiek Agentūrai, tiek Žemės ūkio ministerijai bei Lietuvos Respublikos finansų ministerijai teikė paaiškinimus (I t., b. l. 108–113, 115–120, 125–128). Dėl Agentūros teisės reikalauti iš pareiškėjos grąžinti iš kaimo turizmo sodybos nuomos vienerius metus po Projekto įgyvendinimo pabaigos gautas pajamas bei pareiškėjos pareigos mokėti Agentūros sprendimuose nurodytas pinigų sumas, t. y. skolą, buvo nagrinėjamas ginčas bendrosios kompetencijos teisme.

Iš prie administracinės bylos pridėtos civilinės bylos Nr. 2-3031-600/2014 (teisminio proceso Nr. 2-01-3-17422-2012-7) medžiagos nustatyta, kad VĮ Turto bankui pagal 2010 m. rugsėjo 30 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. (7.22-52-10)-TS-30 (civilinės bylos I t., b. l. 17–18), 2012 m. rugsėjo 4 d. Reikalavimo teisių į projekto vykdytojų skolas ir dokumentus perdavimo–priėmimo aktą Nr. E6-4(7.5-42) (civilinės bylos I t., b. l.

19) bei jo priedą (civilinės bylos I t., b. l. 20) Žemės ūkio ministerija perleido reikalavimo teisę į pareiškėjos skolą – 74 406,78 Lt grąžintinų lėšų bei 14 665,58 Lt delspinigių. Taip pat nustatyta, kad VĮ Turto bankas su ieškiniu kreipėsi į teismą dėl 74 406,78 Lt grąžintinų lėšų, 11 161,01 Lt delspinigių bei 6 procentų metinių palūkanų, skaičiuojamų už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 2 d. sprendimu ieškovo VĮ Turto banko ieškinį atmetė.

Teismas šioje byloje nustatė, kad tarp šalių (VĮ Turto fondo ir G. V.) kilo ginčas dėl perleisto reikalavimo pagrįstumo. Civilinėje byloje teismas nustatė, kad ieškovas, reikalaudamas priteisti iš atsakovės G. V. (buvusi J.) 74 406,78 Lt skolą, nurodo, kad atsakovė pažeidė Paramos sutarties 1.1.1 punkto nuostatas, nes nesilaikė norminių aktų, reglamentuojančių projekto įgyvendinimą, t. y. Administravimo taisyklių 140 punktą, taikytiną 212.2 punkto pagrindu. Teismas civilinėje byloje taip pat nustatė, kad Agentūra ir Žemės ūkio ministerija, susipažinusios su Bendradarbiavimo sutartimi ir jos priedais, padarė išvadą, jog už paramos lėšas įsigyta kaimo turizmo sodyba buvo išnuomota pagal ilgametę nuomos sutartį – tai iš esmės buvo fiksuota Žemės ūkio ministerijos 2009 m. gruodžio 30 d. rašte Nr. BR6-(10.42)-15396 bei Agentūros 2008 m. gruodžio 17 d. rašte Nr. BR6-(10.31)-30067 ir 2009 m. gruodžio 30 d. rašte Nr. BR6-(10.42)-15396.

Teismas taip pat nustatė, kad Žemės ūkio ministerija, vadovaudamasi nurodytais Agentūros raštais 2010 m. rugsėjo 30 d., priėmė sprendimą atsakovės Paramos sutarties pažeidimo neregistruoti, Žemės ūkio ministerijai pradėjus lėšų, gautų iš kaimo turizmo nuomos susigrąžinimą pagal Paramos grąžinimo taisykles. Teismas civilinėje byloje akcentavo, kad teismas nevertina ir neturi vertinti aplinkybių, ar tinkamai buvo įforminta Paramos sutarties administracinė kontrolė, ir pasisako tik dėl Paramos sutarties nuostatų, numatančių, jog per penkerius metus nuo sutarties pasirašymo dienos Projekto vykdytojas negali parduoti ar kitaip perduoti turto, įsigyto iš paramos lėšų, pažeidimo, nes šios aplinkybės sudaro civilinio ginčo esmę, kurių vertinimui trečiųjų asmenų priimti aktai dėl Paramos sutarties administracinės kontrolės neturi įtakos.

Civilinę bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Bendradarbiavimo sutarties kvalifikavimo ir aiškinimo.

Civilinę bylą išnagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas nustatė, kad Bendradarbiavimo sutartis nelaikytina sodybos nuomos sutartimi, o pagal savo esmę ji atitinka paslaugų sutarties turinį ir dalyką, t. y. sutartimi buvo teikiamos tam tikros paslaugos, t. y. kaimo turizmo paslaugos – atvykstančiųjų apgyvendinimas, maitinimas, pramogų organizavimas. Teismas nurodė, kad nustačius, jog Bendradarbiavimo sutartis negali būti vertinama kaip kaimo turizmo sodybos nuomos sutartis, pajamos, gautos sutarties ir jos priedų pagrindu, nelaikytinos pajamomis, gautomis iš kaimo turizmo sodybos nuomos, todėl ieškovas neįrodė reikalavimo teisės perleidimo sutartimi perleisto reikalavimo pagrįstumo, todėl ieškinį atmetė.

Šis pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartimi (bylos Nr. 2A-1626-431/2014). Šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.193–6.195 straipsniuose nustatytas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotas sutarčių aiškinimo taisykles ir pagrįstai nustatė, kad Bendradarbiavimo sutartis nelaikytina sodybos nuomos sutartimi, o pagal savo esmę yra pripažintina kaimo turizmo paslaugų teikimo sutartimi. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad Agentūros ir Žemės ūkio ministerijos sprendimai bei Žemės ūkio ministro įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) nustatyto prejudicinio fakto apibrėžimo, todėl atmetė ieškovo apeliacinio skundo argumentą, kad teismas privalėjo vadovautis šiais aktais, o ne juos peržiūrėti. Apeliacinės instancijos teismas civilinėje byloje nurodė, kad Agentūros ir Žemės ūkio ministerijos raštuose nurodyta Paramos sutarties pažeidimo aplinkybė buvo paneigta pirmosios instancijos teismo atlikta Bendradarbiavimo sutarties analize. Šis teismas vadovavosi CPK 584 straipsniu ir pažymėjo, jog Paramos gražinimo taisyklėse nėra nustatyta, kad administruojančių institucijų priimti sprendimai būtų vykdytini dokumentai, todėl atmetė apeliacinio skundo argumentą, kad galiojantys Agentūros ir Žemės ūkio ministerijos sprendimai nagrinėjamos bylos atveju privalomi ir vykdytini.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010). ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai taip vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011; 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2636/2012). Pažymėtina, kad teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose buvo keliama bylos, išspręstos įsiteisėjusių teismo sprendimu, klausimų, medžiagos, įrodymų „naujo“ įvertinimo kitame procese suderinamumo su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio reikalavimais, yra pažymėjęs, kad situacija, kai faktai, jau nustatyti galutiniu sprendimu vienoje byloje, teismų yra nepaisomi kitoje byloje tarp privačių asmenų, gali kelti teisinio tikrumo principo pažeidimo riziką. Šiose bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė bendrąjį principą, kad nukrypimas nuo teisinio tikrumo principo gali būti suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio dalimi, tik jei tai pateisinama primygtiniu socialiniu poreikiu; sprendimą iš principo galima panaikinti tik siekiant ištaisyti esminės svarbos teisminei sistemai (esminiu trūkumu gali būti pripažinta jurisdikcijos klaida, rimti teisminio proceso pažeidimai, piktnaudžiavimas valdžia ir pan.) (žr., pvz., 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą; 2014 m. sausio 16 d. sprendimą Brletič prie Kroatiją).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog civilinė byla buvo inicijuota VĮ Turto fondo, kuriam Žemės ūkio ministerija perleido reikalavimo teisę į pareiškėjos skolą, pareiškus ieškinį, atsižvelgusi į reikalavimo teisės perleidimo sandorio esmę, tai, kad tiek pareiškėja, tiek ir atsakovai šioje administracinėje byloje dalyvavo civilinėje byloje, kurioje įrodinėjimo dalykas buvo toks pat, kaip ir šioje byloje, t. y. ar Agentūra turėjo teisę reikalauti iš pareiškėjos grąžinti iš kaimo turizmo sodybos nuomos vienerius metus po Projekto įgyvendinimo pabaigos gautas pajamas ir pareiškėja turėjo pareigą mokėti Agentūros bei Žemės ūkio ministerijos nurodytą skolą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino civilinėje byloje priimto sprendimo prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje.

Įsiteisėjusiu teismo sprendimu, turinčiu šioje administracinėje byloje prejudicinę galią, nustačius, kad Agentūra sprendimus priėmė netinkamai įvertinusi Bendradarbiavimo sutarties nuostatas, o pareiškėjai nekilo pareiga grąžinti iš kaimo turizmo sodybos nuomos vienerius metus po Projekto įgyvendinimo pabaigos gautas pajamas, darytina išvada, jog pareiškėja nepagrįstai pripažinta skolininke bei įtraukta į Skolininkų sąrašą. Atsižvelgus į tai konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai panaikino Įsakymo dalį, kuria pareiškėja įtraukta į skolininkų sąrašą.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tenkindamas pareiškėjos skundą, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo Žemės ūkio ministerijos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė