2018-05-10 Nr. BB-3050-1-65-1-00580-2014-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-172-511/2018

Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00580-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1;

2.1.7.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,

nuteistajai S. D., jos gynėjui advokatui Gintui Gustaičiui,

nukentėjusiosios L. A. atstovui advokatui Aurelijui Gruodžiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 30 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendžiu S. D. išteisinta dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. A. civilinis ieškinys atmestas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 30 d. nuosprendžiu panaikintas Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendis ir S. D. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu paskirta dvejų metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme, S. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 69 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąją per šį laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas, įpareigojant nuteistąją per trejus metus nuo nuosprendžio paskelbimo dienos atlyginti nukentėjusiajai L. A. padarytą 12 893,88 Eur dydžio turtinę žalą. Tuo pačiu nuosprendžiu priteista iš S. D. nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. A. naudai 12 893,88 Eur turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, nukentėjusiosios atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. S. D. apeliacinės instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad, turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, nuo 2012 m. pavasario iki tiksliau nenustatyto laiko, žodžiu susitarusi su L. A. rengti projektą Nr. 3KT-KK-11-1-007112-PR001 „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir projektas), 2013 m. kovo 14 d. L. A. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad projekto projektinė dokumentacija suruošta blogai, pagal minėtą projektą Europos Sąjungos parama nebus skirta ir projekto galutiniam įgyvendinimui reikia į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją nuvežti 12 893,88 Eur (44 520 Lt), taip tyčia suklaidino L. A., ir ši 2013 m. kovo 15 d., apie 9.30 val., Kauno r., (duomenys neskelbtini), R. S., R. A., V. A., E. V. ir E. G. akivaizdoje jai perdavė 12 893,88 Eur (44 520 Lt), o ji tiksliau nenustatytu laiku, norėdama įgyti L. A. pasitikėjimą, kaip pinigų sumokėjimo pagrindą parodė jai nenustatytu laiku ir vietoje suklastotą 2013 m. kovo 14 d. Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros fondo vardu 12 772,24 Eur (44 100 Lt) sumai išrašytą pinigų priėmimo kvitą, serija BUH, Nr. 6762756, kurį neva pasirašė žemės ūkio ministro patarėjas A. G., nors realiai šis suklastotas kvitas Žemės ūkio ministerijai pateiktas nebuvo, buhalterinėje apskaitoje nėra apskaitytas bei pagal minėtą kvitą 12 772,24 Eur (44 100 Lt) nėra sumokėti į ministerijos kasą, tokiu būdu ji apgaule savo naudai įgijo iš L. A. jai priklausančius 12 893,88 Eur (44 520 Lt) ir jų negrąžino, kitaip neperdavė, taip padarė nukentėjusiai 12 893,88 Eur (44 520 Lt) dydžio turtinę žalą.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistoji S. D. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK pažeidimus, be to, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose.

2.2. Apeliacinės instancijos teismas neatskleidė tikrojo civilinio teisinio santykio, kuris siejo nuteistąją S. D. ir nukentėjusiąją L. A., turinio, nepagrįstai tokį civilinį teisinį santykį kriminalizavo, taip pažeidė baudžiamosios teisės, kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio), principą. Kaltinimas kasatorei buvo suformuluotas taip, kad jame galima įžvelgti ir kitų, negu S. D. inkriminuota (sukčiavimas), nusikalstamų veikų (papirkimo, prekybos poveikiu) požymių. Viena vertus, taip buvo apsunkinta kasatorės gynyba, nes ji faktiškai turėjo gintis ir nuo to, dėl ko formaliai nebuvo kaltinama. Kita vertus, pagal tokį kaltinimą nukentėjusioji L. A. veikė kaip papirkėja, taigi ji byloje nėra neutralus asmuo, kurio parodymais teismas galėtų patikimai remtis. Nuteistajai inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymas taip pat paneigia apgaulės panaudojimą prieš nukentėjusiąją. Kaip tvirtina kasatorė, ji kaip fizinis asmuo nukentėjusiajai jokių paslaugų neteikė, projektinės dokumentacijos paslaugas nukentėjusiosios ūkiui, kaip verslo vienetui, teikė juridinis asmuo UAB „V“. Dėl to kasatorės teisinis santykis su nukentėjusiąja negali būti tapatinamas su UAB „V“ ūkininkės ūkiui teiktomis paslaugomis. Tuo tarpu nukentėjusioji, būdama nepatenkinta UAB „V“ teiktomis paslaugomis, turėjo visas galimybes ginti savo teises civilinio proceso tvarka, tą, beje, ir darė, teikdama civilinėje byloje priešieškinį.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas patikimai nenustatė, ar prieš nukentėjusiąją buvo panaudota esminė apgaulė, nenustatė jos turinio, santykio tarp asmenų susiklosčiusių teisinių santykių, esminės apgaulės susiformavimo ir pateikimo nukentėjusiajai momento. Tai patvirtina, kad kasatorės veiksmuose sukčiavimo sudėties požymiai nebuvo atskleisti, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ji buvo pagrįstai išteisinta. Apeliacinės instancijos teismas nevertino nukentėjusiosios L. A. apdairumo, rūpestingumo, nors toks kriterijus teismų praktikoje pripažįstamas itin reikšmingu, aiškinant sukčiavimo požymius, silpnesniosios teisinio santykio šalies reikšmę. Be to, šis teismas nepagrįstai sprendė, kad kasatorei inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi reikšmės tai, ar paramą projektui nukentėjusioji gavo. Kasatorės įsitikinimu, aplinkybė dėl paramos gavimo (negavimo) yra esminė, susijusi su apgaulės esmingumu.

2.4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, bylos duomenis netinkamai pripažino įrodymais ir pažeidė nuteistosios teisę į tinkamą apeliaciją. Kaip tvirtina kasatorė, gynyba apeliacinės instancijos teismo prašė atnaujinti ir atlikti įrodymų tyrimą, tačiau toks prašymas buvo tenkintas tik iš dalies. Taip pat buvo atmestas gynybos prašymas išreikalauti iš Lietuvos teismo ekspertizės centro, kurio ekspertai teikė 2017 m. balandžio 6 d. ekspertizės aktą Nr. 11-309(17), metodikas.

Pagal šias metodikas buvo atliekama 2013 m. kovo 14 d. pinigų priėmimo kvito (antrojo egzemplioriaus), serija BUH, Nr. 6762756, rašysenos ekspertizė, jos metu nustatyta, kad kvite rankraštinius įrašus padarė S. D., kvito eilutėje „Pinigus gavau“ A. G. vardu pasirašė ne A. G., ir ja vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį. Be to, apeliacinės instancijos teismas atsisakė apklausti ekspertizės aktą surašiusias ekspertes, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos Objektų kriminalistinio tyrimo skyriaus viršininką D.

S., taip neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų aplinkybių. Nenustatęs žodžių „antrasis egzempliorius“ reikšmės, taip pat kuo jis skiriasi nuo dokumento kopijos, ir atsižvelgdamas į Lietuvos teismo ekspertizės centro oficialiame tinklalapyje skelbiamą informaciją, kad rašysenos ekspertizei turėtų būti pateikiami tik tikrinamųjų rankraštinių įrašų ir parašų originalai, o „antrasis egzempliorius“ tokiu negali būti laikomas, apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė duomenimis, neatitinkančiais įrodymų sampratos.

Taip pat nors ekspertizės akte Nr. 11-309(17) nurodyta, kad nustatyti, ar A. G. vardu pasirašė S. D. ar kitas asmuo, nebuvo galima dėl tiriamojoje dalyje nurodytų priežasčių, tačiau tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas interpretavo kasatorės nenaudai ir pašalindamas iš kaltinimo faktinę aplinkybę, kad minėtas dokumentas buvo suklastotas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, pablogino nuteistosios teisinę padėtį. Kasatorė pažymi, kad ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo nutrauktas 2015 m. balandžio 22 d. prokurorės nutarimu konstatavus, jog ikiteisminio tyrimo metu pirmasis minėto kvito egzempliorius (originalas) nepateiktas, jo buvimo vieta nenustatyta, o, pasak D.

S., objektų tyrimas iš turimo antrojo pinigų priėmimo kvito egzemplioriaus, siekiant nustatyti, ar įrašai jame nėra suklastoti, yra negalimas. Apeliacinės instancijos teismas šio prokurorės nutarimo kitų bylos duomenų kontekste nevertino ir prieštaravimų tarp prokurorės pozicijos ir ekspertizės akto nepašalino. Be to, apeliacinės instancijos teismas, ištaisydamas kaltinamajame akte neva padarytą rašymo apsirikimą, t. y. kvito datą ištaisydamas iš 2014 m. kovo 1 d. į 2013 m. kovo 14 d., ir kartu neatnaujindamas įrodymų tyrimo bei nepranešdamas kasatorei apie keičiamas esmines faktines aplinkybes, padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, nes kvito data yra esminė faktinė aplinkybė, pagal kurią bylą nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, ir prokurorė kaltinimo šiuo aspektu nekeitė.

2.5. Nukentėjusioji L. A. civilinėje byloje paaiškino, kad pati suklastojo 2013 m. balandžio 17 d. sutartį, pasirašydama ją tik 2013 m. rugsėjo 9 d. ir turėdama galvoje visiškai kitą sandorį. Civilinę bylą nagrinėję teismai tokius L. A. paaiškinimus paneigė, tačiau apeliacinės instancijos teismas to visiškai nevertino ir nukentėjusiosios parodymus pripažino nuosekliais. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, apie kokį sandorį kalbėjo L. A., ar pinigai buvo skirti valdininkams papirkti, ar suteikti kasatorei kaip paskola, tuo tarpu nukentėjusiosios nurodytos sumos visiškai nepateko į bylos nagrinėjimo apimtį, nebuvo nustatoma, ar tokie pinigai apskritai buvo perduoti ir kokiu pagrindu, ir tai, pasak kasatorės, yra esminis baudžiamosios bylos nagrinėjimo trūkumas. Be to, kaip matyti iš pridėtos civilinės bylos, kasatorės baudžiamasis persekiojimas tėra nukentėjusiosios teisinė reakcija į bankroto administratoriaus jai pareikštą ieškinį civilinio proceso tvarka.

2.6. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad teismų praktika paneigia galimybę civiliniame procese paskolos faktą įrodinėti liudytojų parodymais. Nukentėjusioji, skolindamasi pinigus iš savo giminaičių, surašė skolos lapelį, tačiau jokio pinigų perdavimo kasatorei fakto rašytine tvarka nepatvirtino ir kvietė kitus asmenis, kad šie tokį faktą patvirtintų. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad nukentėjusiosios liudytojų parodymai kelia abejonių dėl jų patikimumo; kad nukentėjusioji, neturėdama įrodymų civiliniam ieškiniui pagrįsti, siekdama išvengti mokėjimo už atliktus darbus, kreipėsi į policiją dėl baudžiamosios bylos iškėlimo kasatorei. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusioji 2011 m. gruodžio 30 d. paskolos sutartimi gavo 500 000 Lt (144 810,01 Eur) beprocentę paskolą iš I. V., kuri šį faktą taip pat neigė.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Nuteistosios S. D. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodomų BPK pažeidimų

4. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014). Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008 ir kt.).

5. Pirmosios instancijos teismas S. D. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisino, padaręs išvadą, kad tarp nuteistosios S. D. ir nukentėjusiosios L. A. buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai; nukentėjusioji nesiėmė visų įmanomų priemonių ją su S. D. siejantiems tik joms žinomiems piniginiams atsiskaitymams užtikrinti – nesirūpino galimai sudaryto sandorio įforminti rašytine forma; lemiamą įtaką susidariusiai nukentėjusiosios nepalankiai situacijai turėjo ne kaltinamosios apgaulė, o galimai pačios nukentėjusiosios nerūpestingas ir aplaidus elgesys. Pirmosios instancijos teismo nuomone, nagrinėjamas atvejis neperžengė civilinių teisinių santykių ribų ir galimai pažeistos nukentėjusiosios teisės turi būti ginamos civilinio proceso tvarka, o ne kaltinamąją traukiant baudžiamojon atsakomybėn. Šias išvadas pirmosios instancijos teismas padarė laikydamas nepatikimais nukentėjusiosios L. A., liudytojų R. S., R. A., V. A., E. V. ir E. G. parodymus, jų duotus dėl pinigų S. D. perdavimo aplinkybių, bei konstatuodamas, kad abejonės traktuotinos nuteistosios S. D. naudai.

6. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus – išsamiai neišnagrinėjo svarbių bylai aplinkybių, bylos įrodymus įvertino fragmentiškai, atsietai nuo teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos, išskirtinį dėmesį suteikdamas S. D. parodymams, nevertindamas jų prieštaringumo objektyviai užfiksuotoms faktinėms bylos aplinkybėms, kitiems teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų ir nukentėjusiosios parodymams bei rašytiniams duomenims, tai lėmė nepagrįstas išvadas dėl S. D. nekaltumo. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, paskyrė rašysenos ekspertizę ištirti 2013 m. kovo 14 d. pinigų priėmimo kvito antrąjį egzempliorių, kurio pirmosios instancijos teismas nepripažino įrodymu. Atlikus ekspertizę nustatyta, kad šį kvitą suklastojo S. D., padarydama jame rankraštinius įrašus, o vietoj kvite nurodyto pinigus priėmusio asmens A. G. pasirašė ne jis, S. D. vėliau šį kvitą parodė nukentėjusiajai, tokiu būdu sudarydama įspūdį, kad nukentėjusiosios perduoti pinigai buvo panaudoti pagal paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šis įrodymas patvirtino nukentėjusiosios viso proceso metu nuosekliai nurodytą versiją dėl pinigų perdavimo S. D., kartu paneigė nuteistosios versiją, kad jokių pinigų ji iš nukentėjusiosios nėra priėmusi ir kad minėtas pinigų priėmimo kvitas surašytas ne jos. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs išsamią nukentėjusiosios, liudytojų parodymų ir kitų byloje surinktų įrodymų analizę, sugretinęs juos tarpusavyje, nerado pagrindo abejoti nukentėjusiosios L. A. parodymais dėl nuteistosios apgaulės būdu įvykdyto pinigų iš nukentėjusiosios užvaldymo.

7. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė bylos faktinių aplinkybių įvertinimą, pateikė aiškius ir detalius motyvus, kodėl nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir kodėl juos vertina kitaip (BPK 331 straipsnio 2 dalis).

8. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė įrodymus, atmesdamas gynybos prašymus išreikalauti iš Lietuvos teismo ekspertizės centro rašysenos ekspertizės atlikimo metodikas, iškviesti į teismo posėdį ir apklausti ekspertizės aktą surašiusias ekspertes, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos Objektų kriminalistinio tyrimo skyriaus viršininką D. S., nevertino pastarojo paaiškinimų, kad objektų tyrimas iš turimo antrojo pinigų priėmimo kvito egzemplioriaus, siekiant nustatyti, ar įrašai jame nėra suklastoti, yra negalimas, kad teismas negalėjo vadovautis kvitu kaip įrodymu. Šie kasatorės argumentai nepagrįsti.

9. BPK 286 straipsnis nustato, kad nagrinėjimo teisme dalyviai gali žodžiu užduoti ekspertui klausimų, norėdami išsiaiškinti ar papildyti ekspertizės aktą arba išsiaiškinti eksperto aktą, kad negalima pateikti išvados. BPK tiesiogiai nereglamentuoja atvejų, kada ekspertas į teismo posėdį privalo būti šaukiamas apklausai, jei ekspertizė buvo paskirta bylos teisminio nagrinėjimo metu. Dėl būtinumo apklausti ekspertą teismo posėdyje sprendžia teismas. Pažymėtina, kad pagal BPK 285 straipsnį tais atvejais, kai ekspertizė buvo atlikta ikiteisminio tyrimo metu ir teismui pateiktas ekspertizės aktas yra pakankamai aiškus ir išsamus, jis teismo posėdyje paskelbiamas ekspertui nedalyvaujant. Ekspertas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, kad jo parodymai būtini ekspertizės aktui paaiškinti ar papildyti. Kai ekspertizė buvo paskirta bylos teisminio nagrinėjimo metu ir atlikta ekspertizės įstaigoje, teismui gavus ekspertizės aktą, eksperto iškvietimo į teismo posėdį klausimas iš esmės spręstinas analogiškai.

10. Pažymėtina, kad pagal BPK 286 straipsnio 3 dalį ekspertas, manydamas, kad jam pateiktos medžiagos nepakanka išvadai padaryti arba kad pateikti klausimai nepriklauso jo kompetencijai, surašo aktą, kad negalima pateikti išvados.

11. Nagrinėjamoje byloje, gavę tyrimui antrąjį pinigų priėmimo kvito egzempliorių, ekspertai nenurodė, kad medžiaga nepakankama rašysenos ekspertizei atlikti, bei pateikė išvadą, kad tirtame kvite rankraštinius įrašus padarė S. D., o vietoj kvite nurodyto pinigus priėmusio asmens A. G. pasirašė ne jis. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas gynybos prašymus dėl ekspertų iškvietimo, šiuos prašymus motyvuotai atmetė, pasisakydamas, kad iš ekspertizės akto matyti, kokius tyrimo metodus naudojo ekspertai, kad šie metodai akredituoti, o išvada kategoriška. Iš bylos matyti, kad ekspertizės aktas pakankamai išsamus, o išvados abejonių nekelia. Tokiu atveju, nesant būtinumo ekspertizės akto išvadas paaiškinti ar papildyti, teismas šaukti į teismo posėdį ekspertus ar išreikalauti tyrimo metodikas neprivalėjo. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokios nustatyta tvarka pateiktos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos Objektų kriminalistinio tyrimo skyriaus viršininko D. S. išvados dėl tyrimo negalimumo, o tik vyresniojo tyrėjo J. D. tarnybiniame pranešime paminėta D. S. nuomonė šiuo klausimu, be to, D. S. nėra rašysenos ekspertas ir jokio tyrimo neatliko. Todėl šaukti į teismo posėdį apklausai D. S. nebuvo būtinumo, nes nebuvo pagrindo tikėtis, kad jį apklausus bus gauta naujų duomenų, reikšmingų bylai teisingai išspręsti.

12. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–P-89/2014) .

13. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas minėto pinigų priėmimo kvito nepripažino įrodymu, jo išsamiai neištyręs ir padaręs nepagrįstą išvadą, kad rašysenos ekspertizė negalima. Apeliacinės instancijos teismas šią klaidą ištaisė, paskirdamas rašysenos ekspertizę, o gautas ekspertizės išvadas, jas sugretinęs su kitais bylos duomenimis, pagrįstai pripažino įrodymu.

14. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas patikslino minėtame kvite nurodytą jo surašymo datą – 2013 m. kovo 14 d., o ne 2014 m. kovo 14 d., kaip buvo nurodyta kaltinamajame akte, nėra esminių veikos faktinių aplinkybių pakeitimas; šis kvitas buvo byloje, jis buvo ištirtas teisiamųjų posėdžių metu, dėl jame nurodytų aplinkybių atliekant įrodymų tyrimą davė parodymus nuteistoji S. D., nukentėjusioji L. A. ir liudytojai. Iš bylos matyti, kad šis techninio pobūdžio netikslumas nurodant kaltinamajame akte neteisingą datą kvite nesuvaržė įstatymų garantuotų kaltinamosios teisių bei nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas S. D. kaltę grindė teisėtai byloje gautais duomenimis, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, išsamiai, visapusiškai ir nešališkai įvertino įrodymų visumą ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistosios S. D. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką; apeliacinės instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėdamas bylą nepadarė.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

16. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kriminalizavo jos ir nukentėjusiosios L. A. civilinius teisinius santykius, be to, nuteistosios veikoje nenustatytas esminės apgaulės požymis.

17. Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012). Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010 ir kt.).

18. Vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės būdas sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais pasitikėjimo santykiais. Tokie santykiai gali susiklostyti dėl asmeninių, tarnybinių, giminystės ar kitokių kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio ryšių. Apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-7-255/2012).

19. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad S. D. pažadėjo nukentėjusiajai L. A. padėti paruošti dokumentus gauti paramą projektui „(duomenys neskelbtini)“ įgyvendinti. 2013 m. kovo 14 d. nuteistoji S. D. nukentėjusiajai L. A. nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad visi dokumentai yra paruošti blogai, pagal minėtą projektą Europos Sąjungos parama nebus skirta ir minėto projekto galutiniam įgyvendinimui reikia į Žemės ūkio ministeriją nuvežti 12 893,88 Eur (44 520 Lt), žadėjo pristatyti nukentėjusiajai pinigų priėmimą patvirtinantį kvitą. Apeliacinės instancijos teismas įvertino, kad nukentėjusioji yra ūkininkė, pati niekuomet nėra tvarkiusi minėtai paramai reikalingų dokumentų, todėl nežinojo paramos gavimo tvarkos ir pasitikėjo S. D., kurią kaip tokios srities specialistę bei tariamai (duomenys neskelbtini) narę jai rekomendavo pažįstamas V. V.. 2013 m. kovo 15 d. L. A. R. S., R. A., V. A., E. V. ir E. G. akivaizdoje perdavė S. D. 12 893,88 Eur (44 520 Lt). Šių pinigų Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros fondui nuteistoji S. D. nemokėjo ir tokiu būdu apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą. Byloje taip pat nustatyta, kad S. D. po kurio laiko nukentėjusiajai parodė suklastotą 2013 m. kovo 14 d. pinigų priėmimo kvitą, kurį neva pasirašė Žemės ūkio ministerijos ministro patarėjas A. G., tokiu būdu sudarydama įspūdį, kad pinigai buvo oficialiai panaudoti pagal nuteistosios nurodytą paskirtį.

20. Taigi apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad S. D. nukentėjusiajai L. A. tyčia pateikdama tikrovės neatitinkančią informaciją apie galimą paramos sustabdymą ir būtinumą sumokėti įmoką, apgaule iš nukentėjusiosios išviliojo didelės vertės pinigų sumą, neturėdama ketinimų šias lėšas sumokėti. Aptartus S. D. veiksmus, suklaidinant nukentėjusiąją, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip esminę apgaulę, nes tai turėjo lemiamą įtaką nukentėjusiosios apsisprendimui perduoti turtą. Nustatęs visus sukčiavimo veikos užvaldant didelės vertės turtą objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, apeliacinės instancijos teismas nuteistosios S. D. veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

21. Nenustačius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios S. D. kasacinį skundą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Vytautas Masiokas

Eligijus Gladutis