2025-10-22 Nr. AB-17303-3-61-3-04851-2025-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1283-442/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04851-2025-0

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. O. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Rusijos Federacijos pilietis V. O. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. 25S184646 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo galiojimą iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas.

Prašyme pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu buvo panaikintas jam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2027 m. sausio 21 d. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas kaip užsieniečiui, kuris vykdo religinę veiklą. Pareiškėjas pažymėjo, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas neanalizavo pareiškėjo ryšių su Lietuva, nors yra akivaizdu, kad pareiškėją su Lietuva sieja glaudus ryšys, čia yra jo socialinių ir visuomeninių interesų centras – pareiškėjas neturi darbo santykių, nes užsiima religine ir visuomenine veikla, Lietuvoje gyvena tiek jo sutuoktinė O. S., tiek nepilnametis sūnus D. O., kuris į Lietuvą atvyko tebūdamas trejų metų amžiaus, nuo pirmos klasės mokosi (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas yra aktyvus religinės bendruomenės ((duomenys neskelbtini)) narys, taip pat dalyvauja Lietuvos veikliųjų žmonių bendrijos veikloje, šios bendruomenės yra vertinamas kaip labai atsakingas ir patikimas dalyvis.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindė tuo, kad jis, tikėtina, ginčydamas Sprendimą pagrindė skundo reikalavimo pagrįstumą. Dėl kitos būtinos sąlygos – realios grėsmės, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala – pareiškėjas tvirtino, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, Migracijos departamentas panaikins ir pareiškėjo nepilnamečio sūnaus D. O. turimą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, dėl ko vaikas neteks atitinkamų socialinių garantijų, teisės lankyti ugdymo įstaigą, lankytis pas šeimos gydytoją.

Pareiškėjo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas atitiktų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2025 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-373-968/2025. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju atitinka protingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principus, nes kadangi jų netaikius, galiojant Sprendimui, pareiškėjas nebegali teisėtai likti Lietuvoje, kur yra jo socialinių ir šeiminių interesų centras, kur gyvena jo sutuoktinė ir nepilnametis sūnus, kurio leidimas laikinai gyventi Lietuvoje yra išduotas šeiminių ryšių su tėvu pagrindu, t. y. atitinkamai irgi bus naikinamas.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 15 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nedirba, tačiau užsiima visuomenine veikla, pareiškėjo nepilnametis vaikas D. O. lanko ugdymo įstaigas Lietuvoje.

Vertindamas argumentus, kuriais pareiškėjas grindė reikalavimo užtikrinimo būtinybę, teismas atkreipė dėmesį, kad leidimas gyventi Lietuvoje pareiškėjo sūnui D. O. išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina mokytis Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 46 straipsnio nuostatas), 46 straipsnio 1 dalies 2 punkto (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis priimtas mokytis į švietimo įstaigą pagal bendrojo ugdymo arba formaliojo profesinio mokymo programą (programas)) pagrindu.

Teismas nurodė, kad, priešingai nei teigė pareiškėjas, jo sūnui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra išduotas ne jo šeiminių ryšių su tėvu pagrindu, o todėl, jog jis mokosi Lietuvos Respublikoje esančioje gimnazijoje.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad nesustabdžius Sprendimo galiojimo jam ir jo nepilnamečiui vaikui kils neproporcingos pasekmės ir nepataisomas subjektinių teisių pažeidimas, t. y. būtų sutrikdytas vaiko vystymasis, kadangi vaikas prarastų turimą stabilią įprastinę gyvenimo aplinką bei Lietuvos Respublikos suteikiamą saugumą visomis prasmėmis, teismas pabrėžė, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti padariniai, kuriais jis grindžia reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę, nepatvirtino, kad bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Buvo atkreiptas dėmesys, jog skundžiamame Migracijos departamento Sprendime nėra nurodoma pareiškėjui išvykti iš Lietuvos Respublikos ir nėra pateikta įrodymų, kad buvo priimtas sprendimas, kuriuo remiantis būtų vykdomas pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, patirs skunde minimus nepatogumus. Teismas pažymėjo, kad analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-569-662/2023).

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025m. rugsėjo 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Sprendimo galiojimą.

Pareiškėjas nurodo, kad tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindžiamas tik prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų nepatogumų, pareiškėjas pažymi, kad leidimas nepilnamečiam sūnui yra išduotas dėl jo mokymosi ugdymo įstaigoje. Tačiau pareiškėjo sutuoktinės O. S. leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. yra šeimos susijungimo atvejis, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio tėvai arba vienas iš jų, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo sutuoktinė Lietuvoje nedirba, vienintelis šeimos pragyvenimo šaltinis – pareiškėjo gaunama parama iš religinės bendruomenės ((duomenys neskelbtini)), kurios jis neteks, kai nebegalės vykdyti krikščioniškų vertybių stiprinimo veiklos – dvasinio ugdymo, šeimos moralinių vertybių palaikymo, paramos išsivaduojant nuo priklausomybių). Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas lems psichologinės žalos kilimą nepilnamečiam vaikui D. O. – jis bus atskirtas nuo tėvo, kuris privalės išvykti iš Lietuvos (kas būtų didelis sukrėtimas vos dvylikos metų vaikui), taip pat Lietuvoje likęs nepilnametis vaikas neteks ir išlaikymo, kadangi šeima praras pragyvenimo šaltinį (tėvui skiriamą paramą).

Akcentuodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kad taikant reikalavimo užtikrinimo priemonės galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti, pareiškėjas taip pat nurodo, kad nors nėra priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją iš šalies, tačiau teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjas privalės savanoriškai išvykti iš Lietuvos (priešingu atveju, jeigu pareiškėją gatvėje sustabdys policijos pareigūnai, bus priimtas atitinkamas sprendimas pareiškėją deportuoti).

Pareiškėjas tvirtinta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju atitinka protingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-373-968/2025), kadangi jų netaikius, galiojant Sprendimui, pareiškėjas nebegali teisėtai likti Lietuvoje, būtų padaryta neatitaisoma žala pareiškėjui ir jo vaikui, būtų sutrikdytas vaikų vystymasis, kadangi vaikai prarastų jų turimą stabilią įprastinę gyvenimo aplinką bei Lietuvos Respublikos suteikiamą saugumą visomis prasmėmis. Tokia situacija būtų nesuderinama su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu ir neproporcinga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 15 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą iki kol įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje, pagrįstumas ir teisėtumas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010, 2024 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2782-520/2024).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 14 dalį, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje apibrėžiamas kaip dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką. Pagal Įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, leidimas gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. Jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi, turėdamas negaliojantį leidimą gyventi ar leidimą gyventi, kuris yra panaikintas, užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu (Įstatymo 39 str. 1–3 p.). Kai užsieniečiui panaikinamas leidimas laikinai gyventi, priimamas sprendimas jį grąžinti į užsienio valstybę (Įstatymo 125 str. 1 d. 2 p.). Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 5 dalį, sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o juos vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl Įstatymo 139 straipsnio nuostatų (2024 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. XIV-2784 redakcija, galiojanti nuo 2024 m. liepos 1 d.) išaiškino, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą sprendimo dėl išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo apskundimas teismui jo vykdymo savaime nesustabdo. Apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių (žr., pvz., 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-646-624/2024).

Pareiškėjas byloje prašo panaikinti Sprendimą, kuriuo atsakovas nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2027 m. sausio 21 d., nes pareiškėjas per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo galiojimą – pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad nesustabdžius Sprendimo galiojimo, pareiškėjas neteks teisės būti Lietuvos Respublikoje, bus priverstas išvykti iš Lietuvos, kuri yra jo socialinių ir šeiminių interesų centras, palikti sutuoktinę ir nepilnametį sūnų, kas neabejotinai sukels psichologinę žalą, vaikui nebus užtikrinta saugi socialinė aplinka, šeima liks be pragyvenimo šaltinio.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2016 metų turi leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sūnus (gim. (duomenys neskelbtini)), kuris yra Rusijos Federacijos pilietis ir turi leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 40 str. 1 d. 6 p. ir 46 str. 1 d. 2 p.), ir sutuoktinė. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 22 d. (po skundžiamos nutarties priėmimo) priėmė sprendimą Nr. 25S206813, kuriuo nusprendė pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2025 m. spalio 22 d.; valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Rusija. Šis sprendimas priimtas, kadangi asmeniui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi reikšmę jo teisėtam buvimui Lietuvos Respublikoje ir Migracijos departamento Sprendimu, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas, sukeliamus teisinius padarinius, t. y. kad pareiškėjas, neįsiteisėjus galutiniam teismo procesiniam sprendimui dėl Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo gali būti išsiųstas į kilmės valstybę (faktiškai užsieniečio grąžinimo procedūra yra pradėta), dėl to nukentėtų pareiškėjo ir jo šeimos interesai, taip pat atsižvelgusi į tai, kad administracinėje byloje dėl ginčo esmės teismo sprendimas dar nėra priimtas (administracinė byla paskirta nagrinėti 2025 m. lapkričio 6 d.) ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo siekį piktnaudžiauti procesu, sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui ir jo šeimai.

Atkreiptinas dėmesys, jog pasikeitus teisiniam reguliavimui, kuriame nėra įtvirtintas administracinio sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo apskundimo teismui suspensyvinis efektas (skundo padavimas nesustabdo sprendimo vykdymo), reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos ir kitose panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-646-624/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-777-520/2024, 2025 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-131-602/2025; 2025 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1013-624/2025; kt.).

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog, atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus argumentus, kuriais jis grindžia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą, nepilnamečio vaiko interesus ir kitas šioje nutartyje aptartas aplinkybes, šiuo atveju yra tikslinga taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą iki įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, ir klausimas išsprendžiamas iš esmės, taikant pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. O. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 15 d. nutartį panaikinti.

Tenkinti pareiškėjo V. O. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 25S184646 galiojimą iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Egidijus Šileikis