2013-10-08 Nr. AB-6001-3-61-3-02841-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1247/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02841-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. (A. T.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), 48 000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 12 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kuriame jam buvo sudarytos netinkamos laikymo sąlygos – kameroje, kurios plotas 7,6 kv. m, jis buvo laikomas dar su 3 asmenimis. Teigė, kad 23 val. per parą būnant perpildytoje kameroje nebuvo galimybės pajudėti, pasimankštinti, trūko oro, skaudėjo galvą, negalėjo gerai išsimiegoti, dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus, nervingas, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija į žodinius skundus nereagavo.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 7–10) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kokiose kamerose, kokio dydžio ir kiek asmenų buvo laikoma nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 12 d. Pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomi teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Teigė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti; suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje, todėl pareiškėjas galėjo pasinaudoti tokia teise.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 24 d. sprendimu (b. l. 45–47) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pareiškėjui 100 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 6 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 12 d. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012.

Pažymėjo, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte. Teismas nustatė, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas iš esmės neginčija, jog dėl susiklosčiusios situacijos kalinimo įstaigoje dažnai nėra užtikrinamas Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 numatytų reikalavimų įgyvendinimas.

Atsakovas atsiliepime detalizavo kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydį bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių. Remdamasis pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad 2012 m. rugpjūčio 3 d. ryte, 2012 m. rugpjūčio 5 d., 2012 m. rugpjūčio 8 d. ryte, 2012 m. rugpjūčio 21 d., 2012 m. rugpjūčio 22 d. ryte, 2012 m. rugpjūčio 29 d. – vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus; vadinasi, bendrai apskaičiavus, iš pareiškėjo 41 dienos, praleistos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, 36 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų.

Teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 numatyti laisvės atėmimo vietos bendrieji sveikatos saugos reikalavimai, kurių, kaip nurodė atsakovas atsiliepime, jis laikosi. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais teismas neturėjo pagrindo. Teismas nustatė, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“), kuri nuolat atlieka buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbus, patalpų priežiūrą.

Tai patvirtino 2012 m. sausio 3 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 102. Teismas taip pat vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui ne visą jo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laiką buvo užtikrinta nustatyta minimali gyvenamojo ploto kalėjimo kameroje norma, todėl tokias sąlygas pripažino nepriimtinomis. Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tam tikrais laikotarpiais, buvo perkeliamas į skirtingas kameras ir ten būdavo trumpą laiką, be to, bendras pareiškėjo buvimas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo ilgas (41 diena), todėl atsakovas savo veiksmais pareiškėjui didelės žalos nepadarė.

Įvertinęs tai, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) pareiškėjo sveikatai nepakenkė, atsižvelgęs į laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime trukmę, į tai, kad pareiškėjas išdėstė abstrakčius teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, t. y. neįvardijo konkrečių pretenzijų dėl laikymo sąlygų kiekvienoje kameroje, išskyrus tai, kad visą laiką jos buvo perpildytos, nepateikė įrodymų, kad jis kreipėsi į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsakingus pareigūnus ar kitas valstybės institucijas pagal jų kompetenciją dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo, į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, teismas pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės 100 Lt kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo procesiniuose sprendimuose ne kartą pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (administracinės bylos Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-122/2010, Nr. A756-116/2011).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 49–50), kurį patikslino (b. l. 57), prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimą ir priteisti 48 000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su priteista 100 Lt suma, kadangi neatsižvelgta į jo sveikatos būklę, daug pinigų išleidžia vaistams. Pabrėžia, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, nesilaikyta higienos normų reikalavimų. Būdamas neįgalus, patyrė daug didesnius išgyvenimus nei kiti kalintys asmenys.

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 61–63) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galbūt mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Pažymi, jog negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomi teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamo laikotarpio savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jo tariamai patirtos neigiamos pasekmės, išgyvenimai turėtų negrįžtamą pobūdį, kad jų mastas būtų itin didelis ir pan. Be to, pareiškėjas neįvardijo konkrečių pretenzijų dėl laikymo sąlygų kiekvienoje kameroje, išskyrus perpildymą, taip pat jis nepateikė įrodymų, kad kreipėsi dėl kalinimo sąlygų. Nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Be to, kai kuriose bylose, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012), reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuoroda į Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto (pagal kurį, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m) pažeidimą bei tuo, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis. Pastebėtina, kad pastarąjį savo teiginį pareiškėjas grindžia iš esmės tik pirmuoju iš jo nurodytų pažeidimu.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad byloje iš esmės nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta ir aptarta faktinė aplinkybė, jog bylai aktualiu laikotarpiu – nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 12 d. – pareiškėjas 36 dienas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas aukščiau paminėtos 3,6 kv. m dydžio gyvenamojo ploto normos laikymasis. Todėl Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo faktas kolegijos pripažintinas nustatytu. Tuo pačiu pripažintinas nustatytu ir atsakovo veiksmų neteisėtumo faktas CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Pažymėtina, kad tokiam atsakovo veiksmų neteisėtumui konstatuoti neturi reikšmės atsakovo (Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) nurodyti argumentai dėl jo kaltės nebuvimo, nes kaltės institutas tokio pobūdžio bylose nėra taikomas (CK 6.271 str. 1 d.). Atsižvelgdama į šio pažeidimo trukmę, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje kartu gali būti konstatuotas ir pareiškėjo atžvilgiu padarytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio (pagal jį, niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas) nuostatų pažeidimas. Tačiau tokio pažeidimo reikšmė nagrinėjamai bylai ir jo sąsaja su pareiškėjo nurodyta (tariamai jo patirta) neturtine žala turi būti nustatomi pagal CK 6.250 straipsnyje nurodytas taisykles.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į aukščiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu (t. y. CK 6.250 str. taikymo klausimu) pateiktais argumentais ir padaryta išvada, kad pareiškėjui nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis (100 Lt) teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje nėra ir skunde teismui pareiškėjas nenurodė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių aukščiau aptartos gyvenamosios normos vienam asmeniui nesilaikymo reikšmės ir poveikio jo sveikatos būklei. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti teiginiai kolegijos nepripažintini pagrįstais. Dėl aukščiau nurodytų argumentų negali būti pripažintas pagrįstu ir atsakovo apeliacinis skundas.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. T. (A. T.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė