2023-01-11 Nr. AB-934-3-61-3-00087-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-785-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00087-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams (po reorganizavimo – Lietuvos kalėjimų tarnyba), Lietuvos valstybei, atstovaujamam Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (po reorganizavimo – Lietuvos kalėjimų tarnyba), (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) panaikinti Vilniaus PN 2020 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 42-1839 (skunde nurodytas Nr. 14-4314) „Dėl perkėlimo į pusiaukelės namus“ (toliau – ir Vilniaus PN sprendimas) ir įpareigoti Vilniaus PN perkelti pareiškėją į pusiaukelės padalinį, pripažįstant jo kandidatūros atmetimą neteisėtu; 3) panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 2S-4535 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Departamento sprendimas); 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad jis atitinka visus reikalavimus tam, kad būtų perkeltas į pusiaukelės padalinį, tačiau jo kandidatūra buvo nepagrįstai (dėl diskriminacijos, pareigūnų piktnaudžiavimo ir neveikimo, biurokratizmo) atmesta. Pareiškėjo įsitikinimu, jo prašymai dėl perkėlimo į pusiaukelės padalinį atmetami formaliai, remiantis išgalvotais formalumais, keršijant už pasikreipimus į administracinį teismą. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą siejo su tuo, kad negalėjo matytis su artimaisiais (pvz., ne darbo dienomis grįžti namo), turėjo daug laiko praleisti kelionėse (dėl darbo turėdavo nuolat keliauti tarp Pravieniškių ir Vilniaus) bei rašydamas skundus, neturėjo sąlygų resocializacijai (pareiškėjas yra vilnietis, tačiau mėginama jį resocializuoti gyvenimui Pravieniškėse). Dėl savo teisių pažeidimo pareiškėjas patyrė įvairius neigiamus išgyvenimus.

3. Atsakovas Vilniaus pataisos namai, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Vilniaus PN apžvelgė ginčo aplinkybes, aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką. Tvirtino, kad Vilniaus PN patariamoji komisija nuteistųjų ir suimtųjų teisinės padėties pokyčių klausimais (toliau – ir Komisija), nagrinėdama pareiškėjo prašymą, įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, turėjusias įtakos priimant sprendimą dėl pareiškėjo perkėlimo į Pusiaukelės namus tikslingumo. Komisija įvertino tiek pozityviąsias, tiek negatyviąsias aplinkybes, vadovavosi galiojančių teisės aktų nuostatomis, bendraisiais protingumo, sąžiningumo ir tikslingumo principais, atsižvelgė į jai suteiktos diskrecijos ribas bei viešąjį interesą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nepateikė duomenų apie nurodytų aplinkybių poveikį jo fizinei ar psichinei sveikatai.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

6. Departamentas apžvelgė ginčo aplinkybes, aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra skatintas, dirbantis, jam suteikta teisė išvykti be sargybos ar palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų, bet atliktos laisvės atėmimo bausmės dalis dar vis nepakankama, siekiant pagrįsti, kad jis savo tikslų sieks teisėtais būdais, ypač atsižvelgiant į prielaidas dėl jo polinkio greitai peržengti teisėtumo ribą. Pareiškėjas, vykdydamas laisvės atėmimo bausmę, buvo orientuotas išskirtinai į savo gerbūvio užtikrinimą, o ne asmeninius pokyčius, kas byloja apie nesėkmingą resocializacijos procesą ir pažangos rizikos valdymo nepakankamumą. Vilniaus PN pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl perkėlimo į Pusiaukelės namus, atsižvelgdami į teisės aktuose įtvirtintus kriterijus. Departamentas manė, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

7. Pareiškėjas 2021 m. gegužės 3 d. teisme gautame atsikirtime į atsiliepimus į skundą apžvelgė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) įtvirtintus principus, socialinę reabilitaciją reglamentuojančias teisės normas. Pakartojo, kad jis atitinka reikalavimus tam, kad būtų perkeltas į Pusiaukelės namus, o atsisakymą atlikti prašomus veiksmus laiko pareigūnų piktnaudžiavimu, kerštu už laimėtas administracines bylas. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis jau atliko beveik 3/4 bausmės trukmės, nuolat dėjo pastangas, siekdamas elgtis tinkamai, nedalyvavo ginčuose su pareigūnais. Pareiškėjui neaišku, kuo pasireiškia neva jo polinkis greitai peržengti teisėtumo ribas. Galbūt tai susiję su jo elgesiu iki suėmimo, tačiau nuo tada praėjo jau 9 metai, pareiškėjas šiuo metu elgiasi gerai, dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą (paveldėjo nekilnojamojo turto). Pareiškėjas nusikaltimus padarė dėl priklausomybės, bet jis per visą laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikotarpį nevartojo svaiginančių medžiagų, jis lanko anoniminių alkoholikų grupes, kurios veikia tuo pačiu pagrindu kaip anoniminių narkomanų grupės. Pareiškėjas šiuo metu atlieka bausmę padalinyje be sargybos, dirba visai netoli Pusiaukelės namų, yra skatinamas, turi lėšų asmeniniams poreikiams tenkinti ir pan., todėl perkėlimas į Pusiaukelės namus palengvintų jo integraciją į visuomenę. Pareiškėjas pakartojo ir argumentus dėl patirtos neturtinės žalos (papildomai akcentavo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti motinos laidotuvėse, už ką teismas jau skyrė jam kompensaciją).

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjo R. P. skundą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 16 d. pateikė prašymą Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriui, prašydamas perkelti jį į Vilniaus pusiaukelės namus tolesniam bausmės atlikimui, prašymo nepagrindė jokiais motyvais.

10. Komisija, 2020 m. spalio 14 d. posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo prašymą perkelti jį į Vilniaus PN padalinį – Pusiaukelės namus. Komisija nusprendė siūlyti Vilniaus PN direktoriui neteikti Departamento direktoriui teikimo dėl pareiškėjo perkėlimo iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos į Pusiaukelės namus.

11. Komisija 2020 m. spalio 22 d. siūlyme dėl nuteistojo neperkėlimo į Pusiaukelės namus Nr. 85-86 nurodė, kad pareiškėjas 7 kartus skatintas, dirba UAB „Finrista“, tačiau vis dar nepakankama atliktos laisvės atėmimo bausmės dalis, kuri pagrįstų, jog pareiškėjas savo tikslų sieks teisėtais būdais, mažiau varžant jo elgesį išorinės kontrolės pagalba. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepripažino kaltės, kas iš esmės sunkina jo resocializacijos procesą. Nusikalstamas elgesys pasižymėjo vienoda motyvacija bei sunkėjo. Pareiškėjo siekis pasipelnyti neteisėtais būdais byloja ne tik apie netinkamus problemų sprendimo įgūdžius, tačiau taip pat apie netinkamas susiformavusias moralines nuostatas. Išanalizavus pareiškėjo elgesį atliekant bausmę bei nusikalstamas veikas, darytina prielaida apie asmens polinkį greitai peržengti teisėtumo ribą. Taip pat, dviprasmiškai vertintinas pareiškėjo žalos už netinkamas sąlygas prisiteisimas. Manytina, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę, yra orientuotas išskirtinai į savo poreikių tenkinimą, kas siejama su nepakankamai išvystytu moralės lygiu ir reikalauja korekcijos. Tai, jog pareiškėjas ir toliau orientuojasi į savo gerbūvio užsitikrinimą, o ne į asmeninius pokyčius, yra vienas iš įrodymų apie nesėkmingą resocializacijos procesą ir pažangos rizikos valdyme nepakankamumą. Teigiamai vertinamas pareiškėjo žinojimas apie savo veiklos ir nusikalstamumo ryšį, visgi pareiškėjas vis dar deklaruoja, jog neturėjo kito pasirinkimo, kas vėlgi byloja apie problemų sprendimo įgūdžių stoką. Komisija pažymėjo ir pareiškėjo gydymąsi reabilitacijoje, nors, nepriklausomai nuo to, jis vykdė nusikalstamą veiką, susijusią su narkotinėmis medžiagomis, bei turėtus įpareigojimus ir suvaržymus, kurie taip pat nepaveikė pareiškėjo teigiama linkme. Anksčiau išvardytos aplinkybės byloja apie tai, jog pareiškėjas netinkamai priima jam taikytas resocializacijos priemones.

12. Vilniaus PN direktorius ginčijamu 2020 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 42-1839 informavo pareiškėją ir Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją apie tai, kad pareiškėjo prašymas perkelti jį tęsti laisvės atėmimo bausmę netenkinamas. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, ginčijamame 2020 m. gruodžio 15 d. sprendime Nr. 2S-4535 nusprendė, kad Vilniaus PN sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.

13. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, be kita ko, BVK 69 straipsnio ir Departamento direktoriaus 2020 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. V-77 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo į pusiaukelės namus ir grąžinimo iš jų tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas, ir pažymėjo, kad Komisija, nagrinėdama nuteistojo prašymą, privalo įvertinti Aprašo 11 punkte nurodytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, įskaitant tai, ar nuteistasis yra pakankamai paruoštas perkėlimui į mažiau struktūrizuotą aplinką ir intensyviam ruošimui lygtiniam paleidimui. Atvejai, kai nuteistasis formaliai atitinka visas sąlygas dėl nuteistųjų perkėlimo į pusiaukelės namus, nereiškia, kad institucija negali priimti neigiamo sprendimo, įvertinusi ir kitas reikšmingas šio prašymo narinėjimui aplinkybes ir motyvuodama tokį savo sprendimą. Tokia išvada darytina iš BVK 69 straipsnio 2 dalies formuluotės („gali būti perkelti“) ir Apraše įtvirtinto reikalavimo Komisijai įvertinti ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teismo vidiniu įsitikinimu, Komisija įvertino likusį laiką iki galimo lygtinio paleidimo arba bausmės pabaigos, pareiškėjo elgesį bausmės atlikimo metu, pareiškėjui taikytų socialinės reabilitacijos priemonių ir jų įvykdymo rezultatus, individualiame socialinės reabilitacijos plane nustatytų priemonių vykdymo rezultatus, nusikalstamo elgesio riziką ir jos pokyčius. Pareiškėjas teismui nenurodė jokių argumentų, paneigiančių Komisijos vertinimą. Pareiškėjas institucijų priimtus sprendimus iš esmės kvestionavo aspektais, kurie nesudaro pagrindo ginčijamus sprendimus vertinti kaip neišsamius ar nepagrįstus (pvz., nepatogu važinėti iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos į darbą, negali pasimatyti su šeima). Pareiškėjo argumentai, jog jo prašymas perkelti jį iš Marijampolės pataisos namų į Pravieniškių pataisos namus buvo patenkintas, teisiškai nereikšmingi, nes nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo perkėlimo iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos į Pusiaukelės namus. Teismas priėjo prie išvados, kad skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus.

14. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, akcentavo, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš institucijų (Vilniaus PN ir Departamento) pareigūnų veiksmų nagrinėjant jo prašymą dėl perkėlimo į Pusiaukelės namus, tačiau anksčiau įvertintos teisės aktų nuostatos bei institucijų pareigūnų atliktas pareiškėjo prašymo vertinimas neleidžia konstatuoti, jog, nagrinėjant pareiškėjo prašymą, buvo pažeistos teisės aktų nuostatos. Nurodyti institucijų veiksmai, nagrinėjant pareiškėjo prašymą, laikytini teisėtais ir pagrįstais. Atsižvelgiant į tai, nėra prielaidų tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

III. 15. Pareiškėjas R. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 17 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

16. Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai įvertino jo nusiskundimus, nepagrįstai vadovavosi įstatymo įgyvendinamuoju („poįstatyminiu“) teisės aktu ir neišnagrinėjo BVK nuostatų. Pareiškėjas yra atlikęs 3/4 bausmės trukmės, jis yra pristatomas lygtinio paleidimo komisijoms, ir to tikrai pakanka perkėlimui. Pareiškėjo charakterizavimas atliktas peržengiant teisėtumo ribas, neatsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nuo 2019 metų turi teisę išvykti be sargybos, atlieka bausmę ne uždaroje pataisos namų zonoje. Pareiškėjas jau 2 metus važinėja į Vilnių ir atgal traukiniu, dirba ir per šį laikotarpį nepadarė nieko neteisėto. Pareiškėjas gydėsi nuo priklausomybių ir jau 9 metus nevartoja svaiginančių medžiagų (įskaitant tuo metu, kai būna už pataisos įstaigos ribų). Pareiškėjas teigia, kad teismas rėmėsi tik abstrakčiomis formuluotėmis ir realiai neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, pavyzdžiui, susijusių su dėl ilgų nuolatinių kelionių patiriamais nepatogumais (2 val. vien nuvykti į vieną pusę, išlaidos traukinio bilietams ir avalynei). Teismas nevertino (nepalygino) anksčiau dėl pareiškėjo priimtų sprendimų, neatsižvelgė į tikslus, kurių siekiant įsteigti pusiaukelės namai. Teismas nepaisė bylos nagrinėjimo ribų, kurios buvo nuo 2019 metų iki 2021 metų. Be to, pareiškėjas tvirtina, kad jam nebuvo pateikti prie atsiliepimų į skundą pridėti dokumentai, todėl buvo apribota jo teisė teikti atsikirtimą. Pareiškėjas taip pat apžvelgia teismų išaiškinimus dėl įrodymų teikimo, neturtinės žalos priteisimo, teismo pareigos būti aktyviam ir kt.

17. Atsakovas Vilniaus pataisos namai, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

18. Vilniaus PN sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Mano, kad teismas nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės pažeidimų, detaliai atsakė į kiekvieną skundo reikalavimą, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl teismo sprendimo nepagrįstumo

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Vilniaus PN ir Departamento sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui dėl šių sprendimų priėmimo, atlyginimo priteisimo.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmę lengvosios grupės sąlygomis atliekantys nuteistieji, kuriems gali būti taikomas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, gali būti perkelti į tos pačios arba kitos pataisos įstaigos ar tardymo izoliatoriaus specialų padalinį – pusiaukelės namus, kur nuteistieji intensyviai rengiami būti paleisti iš pataisos įstaigos, jeigu jie atitinka visas šias sąlygas: 1) yra atlikę ne mažiau kaip vieną ketvirtadalį bausmės, o nuteistieji, kuriems iš dalies atidėtas bausmės vykdymas buvo panaikintas, taip pat kuriems lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos buvo panaikintas ir jie teismo nutartimi buvo nukreipti atlikti likusios nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalies, – yra atlikę ne mažiau kaip šešis mėnesius laisvės atėmimo bausmės nuo teismo nutarties dėl bausmės vykdymo atidėjimo ar lygtinio paleidimo panaikinimo ir nukreipimo į pataisos įstaigą vykdymo pradžios; 2) iki galimo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymo jam liko ne daugiau kaip vieneri metai; 3) vykdo individualiame socialinės reabilitacijos plane nustatytas priemones; 4) jų nusikalstamo elgesio rizika yra žema arba bausmės atlikimo metu ši rizika buvo akivaizdžiai sumažinta; 5) neturi galiojančių nuobaudų už bausmės atlikimo metu padarytus teisės aktų pažeidimus; 6) laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu nebuvo perkelti iš atviros kolonijos ar pusiaukelės namų į pataisos namus dėl teisės aktų pažeidimų.

22. Pagal BVK 69 straipsnio 6 dalį, teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius, o toje pačioje įstaigoje pagal šio straipsnio 2, 3 ir 5 dalyse nurodytus reikalavimus – pataisos įstaigos, kurioje atlieka bausmę nuteistasis, direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą, taip pat perkėlimo į pusiaukelės namus ir grąžinimo iš jų tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis minėta BVK nuostata, buvo priimtas Nuteistųjų perkėlimo į pusiaukelės namus ir grąžinimo iš jų tvarkos aprašas, patvirtintas Departamento direktoriaus 2020 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. V-77, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymų įgyvendinamuoju teisės aktu, atmestinos.

23. Aprašo 8 punkte numatyta, kad pataisos įstaigos, į kurioje veikiančius pusiaukelės namus nuteistasis pageidauja būti perkeliamas, direktorius paveda drausmės komisijai nagrinėti dokumentinę medžiagą (informaciją), susijusią su nuteistojo prašymu perkelti į pusiaukelės namus. Aprašo 11 punkte nustatyta, kad Drausmės komisija, priimdama sprendimą, įvertina: 11.1. likusį laiką iki galimo lygtinio paleidimo arba bausmės pabaigos; 11.2. nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu; 11.3. nuteistajam taikytų socialinės reabilitacijos priemonių ir jų įvykdymo rezultatus; 11.4. individualiame socialinės reabilitacijos plane nustatytų priemonių vykdymo rezultatus; 11.5. nusikalstamo elgesio riziką ir jos pokyčius; 11.6. nuteistojo požiūrį į darbą, mokymąsi, galimybes dirbti ar mokytis laisvėje; 11.7. nusikalstamos veikos, dėl kurios asmuo nuteistas, pavojingumą ir pobūdį; 11.8. ar nuteistasis nėra įtrauktas į linkusiųjų pabėgti ar užpulti įskaitą; 11.9. kitas aplinkybes, kurios, drausmės komisijos narių nuomone, gali turėti įtakos sprendimui dėl nuteistojo perkėlimo į pusiaukelės namus tikslingumo, įvertinimą.

24. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad aplinkybės, jog pareiškėjas formaliai atitinka BVK 69 straipsnio 2 dalyje išdėstytus reikalavimus, savaime nereiškia, kad jis privalo būti perkeltas į Pusiaukelės namus, nepaisant kitų aplinkybių, kurios, Komisijos nuomone, gali turėti įtakos sprendimui dėl nuteistojo perkėlimo į pusiaukelės namus tikslingumo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, nepakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, neišsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teismas skundžiamame sprendime iš esmės tik pakartojo Vilniaus PN sprendime išdėstytus teiginius ir konstatavo, jog pareiškėjas skunde nenurodė argumentų, paneigiančių Komisijos vertinimą. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl daugelio esminių pareiškėjo argumentų, pavyzdžiui, dėl Komisijos neobjektyvumo (keršto už pareiškėjo pasikreipimus į teismą), neaiškių ginčijamų sprendimų motyvų. Taigi, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai motyvavo savo išvadas dėl Vilniaus PN ir Departamento sprendimų atitikties teisės aktų reikalavimams.

25. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, nagrinėdama nuteistųjų prašymus perkelti į Pusiaukelės namus, Komisija veikia kaip viešojo administravimo subjektas, todėl jos veikla privalo atitikti iš atsakingo valdymo (gero administravimo) principo kylančius imperatyvus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad: atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina ir viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016).

Komisijos sprendimai dėl tokių nuteistųjų prašymų yra individualūs administraciniai aktai, todėl tokie sprendimai turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.; ginčui aktualioje įstatymo redakcijoje – 10 str. 5 d. 5 ir 6 p.). Minėtos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas.

Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014).

Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą. Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015). Komisija turi plačią diskreciją atsižvelgti į kitas aplinkybes (įskaitant ir reikšmingas aplinkybes, kurios nesusijusios su nuteistojo bausmės atlikimu), kurios, Komisijos narių nuomone, gali turėti įtakos sprendimui dėl nuteistojo perkėlimo į Pusiaukelės namus tikslingumo, tačiau tai darydama, o ypač „kitomis aplinkybėmis“ grįsdama sprendimą dėl nuteistojo perkėlimo į Pusiaukelės namus, privalo pateikti adekvačius, aiškius ir pakankamus motyvus (žr., pvz., 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2565-968/2019).

26. Teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, ginčijamas Vilniaus PN sprendimas yra grindžiamas neaiškiais, prieštaringais argumentais, o jame padarytos išvados daugeliu aspektų nesuderinamos su 2020 m. rugsėjo 23 d. socialinio tyrimo išvadoje Nr. 63(BS)-618 pateiktu vertinimu, nepaaiškinant priežasčių, dėl kurių Komisija tas pačias aplinkybes įvertino kitaip nei Socialinio tyrimo išvados rengėjas. Pavyzdžiui, Vilniaus PN sprendime yra išvardytos įvairios aplinkybės, teigiamai charakterizuojančios pareiškėją (nuo 2019 m. rugpjūčio 20 d. suteikta teisė išvykti be sargybos arba palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų; dirba; atlikdamas bausmę, buvo paskatintas 7 kartus; vykdo individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones ir kt.), tačiau neigiamas pareiškėjo vertinimas pagrįstas tik deklaratyviais, bendro pobūdžio teiginiais (pvz., nusikalstamas elgesys pasižymėjo vienoda motyvacija bei sunkėjo; analizuojant elgesį atliekant bausmę bei nusikalstamas veikas, darytina prielaida apie asmens polinkį greitai peržengti teisėtumo ribą; orientuojasi į savo gerbūvio užtikrinimą, bet ne asmeninius pokyčius, ir tai patvirtina nesėkmingą resocializacijos procesą ir pažangos rizikos valdyme nepakankamumą).

Komisija nepasisakė dėl to, kad pareiškėjo nusikalstamos veikos, kaltės nepripažinimas įvyko iki jo nuteisimo (paskutinė užfiksuota nusikalstama veika padaryta 2012 m. rugpjūčio mėn.), taip pat dėl to, kad padarytos nusikalstamos veikos buvo susijusios su narkotikų vartojimu, gamyba ir pan., tačiau pareiškėjas 2011–2012 metais gydėsi reabilitacijoje ir nėra duomenų apie vėlesnius narkotikų vartojimo, piktnaudžiavimo alkoholiu atvejus. Komisija nepaaiškino, kodėl tai, kad pareiškėjas yra orientuotas į savo gerbūvio užsitikrinimą, jį apibūdina neigiamai, juolab kad, remiantis bylos medžiaga, pareiškėjas turi lėšų ir galimybių savo poreikius tenkinti teisėtais būdais, taip pat, būdamas pataisos įstaigose, įgijo vidurinį išsilavinimą, dirba ir, Socialinio tyrimo išvados rengėjo nuomone, suvokia teigiamą darbo naudą.

Komisija nurodė, kad dviprasmiškai vertintinas pareiškėjo žalos už netinkamas sąlygas prisiteisimas (teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas, be kita ko, šio teiginio pavartojimu grindė savo poziciją dėl Komisijos narių ir kitų pareigūnų neobjektyvumo, keršijimo už iškeltas administracines bylas), tačiau neatskleidė, koks tas vertinimas ir kodėl; be to, neaišku, kodėl aplinkybė, jog pareiškėjas buvo rūpestingas ir aktyvus, gindamas pažeistas savo teises, turėtų būti vertinama jo nenaudai, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktas nebuvo nustatytas (priešingai, iš bylos medžiagos ir duomenų Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ matyti, kad pareiškėjo pretenzijos dažnai būdavo pripažintos pagrįstomis, jam priteista daugiau nei 16 000 Eur kaip kompensacija už netinkamas kalinimo sąlygas).

Komisija paminėjo, jog viešojoje erdvėje buvo vaizdo įrašas, kuriuo remiantis darytina prielaida apie pareiškėjo polinkį laikytis tam tikrų kriminalinės subkultūros pažiūrų ir bendrauti su neigiamai charakterizuojamais nuteistaisiais, tačiau minėtas vaizdo įrašas nebuvo pateiktas teismui, o Socialinio tyrimo išvadoje nurodyta, kad šiuo metu yra akivaizdūs nuteistojo elgesio pokyčiai į teigiamą pusę: nepastebėtas bendravimas su neigiamai charakterizuojamais nuteistaisiais, dalyvauja pozityvaus užimtumo priemonėse, savo pozityviu elgesiu koreguoja šią sritį, stropiai dirba.

Komisija taip pat nepasisakė dėl Socialinio tyrimo išvadoje pateikto vertinimo, kad pareiškėjo pakartotinio nusikalstamumo rizika yra žema, pažanga mažinant nuskalstamo elgesio rizikos balus (vertinimo rezultatas 2018 m. balandžio 20 d. – 56 balai, vertinimo rezultatas 2020 m. rugsėjo 23 d. – 31 balas) sudaro pagrindą manyti, jog jis laikysis įstatymų ir nenusikals, bei kitų reikšmingų aplinkybių. Konstatuotina, kad Vilniaus PN sprendimo motyvai nepagrindžia sprendimo netenkinti pareiškėjo prašymo perkelti į Pusiaukelės namus, todėl toks administracinis sprendimas nesuderinamas su iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio ir gero viešojo administravimo principo kylančiais reikalavimais.

Departamentas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė šių esminių Vilniaus PN sprendimo trūkumų. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus PN sprendimas ir jį patvirtinęs Departamento sprendimas yra naikintini, o Vilniaus PN yra įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl perkėlimo į Pusiaukelės namus.

27. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

28. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus PN sprendimas, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas perkelti jį į Pusiaukelės namus, ir Departamento sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Vilniaus PN sprendimo, neatitinka tokiems administraciniams sprendimams keliamų reikalavimų ir todėl yra naikintini. Pripažintina, kad tokios aplinkybės (netinkamas, formalus prašymų, skundų nagrinėjimas, galimybės pasinaudoti teise į veiksmingą teisminę gynybą apsunkinimas) galėjo sukelti pareiškėjui diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – teisės aktų reikalavimų neatitinkančių administracinių sprendimų priėmimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

29. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašomomis sumomis (atitinkamai, 2 500 Eur ir 1 500 Eur). Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija, įvertinus padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjo prašymas Vilniaus PN ir skundas Departamentui nebuvo tinkamai išnagrinėti), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, jog nėra pagrindo neabejotinai pripažinti, kad tuo atveju, jei pareiškėjo prašymas Vilniaus PN būtų buvęs išnagrinėtas tinkamai, toks prašymas būtų patenkintas ir pareiškėjas būtų perkeltas į Pusiaukelės namus), prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturinės žalos atlyginimo pinigais, o jo teisės į tinkamą prašymo dėl perkėlimo į Pusiaukelės namus išnagrinėjimą pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

30. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl netinkamai įvertino Vilniaus PN ir Departamento sprendimus, nepagrįstai nekonstatavo būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo ir nepakankamai motyvavo savo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo R. P. skundą tenkinti iš dalies, t. y. panaikinti Vilniaus pataisos namų 2020 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 42-1839 „Dėl perkėlimo į pusiaukelės namus“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 2S-4535 „Dėl skundo išnagrinėjimo“, įpareigoti Vilniaus pataisos namams (po reorganizavimo – Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimas) iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl perkėlimo į pusiaukelės namus, taip pat pripažinti, kad Vilniaus pataisos namuose nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl perkėlimo į pusiaukelės namus ir Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nagrinėjant su tuo susijusį pareiškėjo skundą buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Ernestas Spruogis