2022-09-13 Nr. AB-22352-3-61-3-00956-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-494-821/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00956-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 5.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo likviduojamos Partijos Tvarka ir teisingumas apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo likviduojamos Partijos Tvarka ir teisingumas skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas likviduojama Partija Tvarka ir teisingumas (toliau – ir Partija) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. Sp-43 „Dėl likviduojamos Partijos Tvarka ir teisingumas pervestų aukų daliai politinės partijos „Laisvė ir teisingumas“ keltų kandidatų“ (toliau – ir Sprendimas) 1 ir 5 punktus.

2. Pareiškėjas nesutiko su vertinimu, kad jis, buvusiems Partijos nariams / partijos „Laisvė ir teisingumas“ vienmandatėse rinkimų apygardose registruotiems kandidatams pervesdamas 16 100 Eur, pažeidė Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo (toliau – ir PPĮ) 22 straipsnio 2 dalį. Teigė, kad jis aukojo šias lėšas partijos „Laisvė ir teisingumas“ kandidatams, tai atitiko PPĮ 22 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (toliau – ir PPPKFFKĮ) 13 straipsnio 2 dalies nuostatas. Partijos likvidavimo komisija, vadovaudamasi politinių partijų 2020 m. birželio 6 d. susitarimu „Dėl teisinio ir politinio partijų susijungimo“ (toliau – ir Partijų susitarimas), turėjo pareigą remti partijos „Laisvė ir teisingumas“ kandidatų į Seimą rinkimines kampanijas. Be to, pareiškėjas nesutiko su argumentu, jog dėl to, kad Partijų susitarimas neva nebuvo įgyvendintas, t. y. neįvyko juridinių asmenų susijungimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.97 straipsnį, Partijos likvidavimo komisija negalėjo aukoti lėšų, vadovaudamasi šiuo susitarimu. Pagal Partijų susitarimą, likę veikiantys juridiniai asmenys turi remti partijos „Laisvė ir teisingumas“ politinę ir visuomeninę veiklą, todėl minėtos partijos kandidatų rėmimas, pervedant (aukojant) lėšas jos kandidatams, atitiko Partijų susitarimo raidę ir dvasią. Visi Partijų susitarimo tikslai buvo nuosekliai įgyvendinti. Pareiškėjas tvirtino, kad tik nuginčijus sudarytus sandorius teisme galima teigti, jog jis negalėjo aukoti partijos „Laisvė ir teisingumas“ savarankiškiems politinės kampanijos dalyviams.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovo nuomone, Partijų susitarimas, kurį pasirašė buvęs Partijos pirmininkas, yra neteisėtas, kadangi jis sudarytas pažeidžiant PPĮ 22 straipsnio 2 dalį. Politinė partija negali pervesti lėšų kitai politinei partijai ar visuomeniniam judėjimui, o visuomeninis judėjimas negali savo lėšų pervesti politinei partijai. Be to, ginčo lėšos buvo pervestos asmenims, kurie pasirašant minėtą susitarimą priklausė Partijai, ir žinant, kad Partija bus likviduojama ir turimas lėšas galės naudoti tik pagal CK 2.111 straipsnį. (duomenys neskelbtini). Tai, kad buvęs Partijos pirmininkas ir kiti nariai, kurie gavo aukas, vėliau galbūt nutraukė narystę Partijoje, nekeičia situacijos vertinimo, nes tokiu būdu buvo siekiama išvengti įstatymo reikalavimų taikymo. Pareiškėjas Partijų susitarimo nuostatas įgyvendino selektyviai ir savo turtą skirstė tik tiems kandidatams, kurie buvo Partijos nariai bei dalyvavo priimant sprendimus dėl jos likvidavimo. Pažymėta ir tai, kad šis lėšų pervedimas pablogino pareiškėjo, kaip likviduojamos politinės partijos, finansinę būklę ir jo kreditorių padėtį. Kandidatų finansavimas 2020 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose nėra su juridinio asmens veiklos nutraukimu susijęs sandoris, toks sandoris nebuvo numatytas ir sprendime likviduoti juridinį asmenį. Atsakovas tvirtino, kad kandidatų finansavimas nepatenka į CK reguliavimo sritį. Komisijai priskirta kontroliuoti tai, kaip politinės partijos laikosi PPĮ reikalavimų. Sprendimas, kuriuo konstatuoti PPĮ reikalavimų pažeidimai, atitinka atsakovo kompetenciją. Atsakovas taip pat manė, kad vien kreipimosi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą faktas nepažeidžia pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjo likviduojamos Partijos Tvarka ir teisingumas skundą.

6. Teismas nustatė, kad politinių partijų „Tvarka ir teisingumas“, „Lietuvos Laisvės sąjunga (liberalai)“ bei visuomeninio judėjimo „Pirmyn Lietuva“ 2020 m. birželio 6 d. susitarimo „Dėl teisinio ir politinių partijų susijungimo“ 11 punkte nurodyta: „po partijų ir visuomeninio judėjimo susijungimo likę veikiantys juridiniais asmenys visokeriopai rems partijos politinę ir visuomeninę veiklą, visomis išgalėmis prisidės, kad partija savo idėjas skleistų kuo didesniam ratui žmonių“.

7. Valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Registrų centras 2020 m. liepos 29 d. gavo pareiškėjo 2020 m. birželio 15 d. prašymą „Dėl teisinio statuso „Likviduojamas“ įregistravimo“. Pareiškėjas teisinį statusą „Likviduojamas“ įgijo 2020 m. birželio 6 d., įregistravimo data – 2020 m. liepos 30 d.

8. Partijos likvidavimo komisija 2020 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu „Dėl politinės partijos Laisvė ir teisingumas kandidatų parėmimo“ nusprendė paremti 2020 m. spalio 11 d. Seimo rinkimų politinės kampanijos dalyvius: (duomenys neskelbtini).

9. Komisija ginčijamo 2021 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. Sp-43 1 punktu nusprendė pripažinti, kad pareiškėjas, 2020 m. rugpjūčio 4–6 d. pervesdamas lėšas savarankiškiems 2020 m. spalio 11 d. Seimo rinkimų politinės kampanijos dalyviams, partijos „Laisvė ir teisingumas“ vienmandatėse rinkimų apygardose keltiems kandidatams, buvusiems Partijos nariams (duomenys neskelbtini), pažeidė PPĮ 22 straipsnio 2 dalį; 5 punktu nusprendė kreiptis į Generalinę prokuratūrą dėl Partijos likvidavimo komisijos sprendimo pervesti lėšas savarankiškiems politinės kampanijos dalyviams teisėtumo vertinimo.

10. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad Partijų susitarimas buvo sudarytas 2020 m. birželio 6 d. Vėliau tą pačią dieną įvyko Partijos XVIII kongresas, kuriame priimtas sprendimas nutraukti Partijos veiklą ir ją likviduoti. Partija 2020 m. rugpjūčio 4–6 d. pervedė lėšas savarankiškiems 2020 m. spalio 11 d. Seimo rinkimų politinės kampanijos dalyviams, partijos „Laisvė ir teisingumas“ vienmandatėse rinkimų apygardose keltiems kandidatams, buvusiems Partijos nariams. Pareiškėjo atstovas Komisijos 2021 m. vasario 19 d. posėdyje patvirtino, kad po Partijos likvidavimo visi kandidatai perėjo į kitą partiją, liko tik likvidacinė komisija. Partijos likvidavimo komisijos 2020 m. rugpjūčio 3 d. sprendime remiamasi Partijų susitarimu, kuris priimtas, kai asmenys, kuriems 2020 m. rugpjūčio 4–6 d. bendrai pervesta 16 100 Eur, buvo Partijos nariais. Lėšos buvo pervestos tik tiems 5 kandidatams, kurie anksčiau buvo Partijos nariais ir dalyvavo Partijos tarybos posėdyje, kuriame patvirtinta XVII kongreso darbotvarkė, taip pat dalyvavo ir pačiame kongrese, kuriame priimtas sprendimas likviduoti Partiją. Lėšos nebuvo pervestos kitiems partijos „Laisvė ir teisingumas“ vienmandatėse rinkimų apygardose keltiems kandidatams. Teismas, atsižvelgdamas į tai, padarė išvadą, jog jau pasirašant Partijų susitarimą buvo pradėtos skirstyti pareiškėjo lėšos, kadangi, įgyvendinant šio susitarimo 11 punktą, buvo priimtas Partijos likvidavimo komisijos sprendimas paskirstyti 16 100 Eur 5 buvusiems Partijos nariams. Tai, jog užbaigiant lėšų skirstymą, t. y. pervedant 16 100 Eur, lėšų gavėjai jau nebuvo Partijos nariais, neturi teisinės reikšmės, kadangi, kaip minėta, lėšų skirstymo faktas buvo pradėtas sudarant Partijų susitarimą, kai lėšų gavėjai buvo Partijos nariais. Teismas pažymėjo, kad teismo sprendimas turi atitikti ne tik formalaus teisėtumo, bet ir teisingumo kriterijus, ir konstatavo, jog Sprendimo 1 punkte pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė PPĮ 22 straipsnio 2 dalį.

11. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas yra viešasis juridinis asmuo, pagal CK 2.74 straipsnio 2 dalį turintis specialųjį teisnumą, t. y. gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja steigimo dokumentams ir veiklos tikslams. Pareiškėjo, kaip politinės partijos, tikslas pagal PPĮ 2 straipsnio 5 dalį – tenkinti savo narių politinius interesus, padėti reikšti jų politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią ir savivaldos teisę. Be to, pareiškėjas yra likviduojamas viešasis juridinis asmuo, todėl, atsižvelgiant į jo teisinį statusą, jo galimybė disponuoti lėšomis yra apribota teisės aktais. PPĮ tiesiogiai nedraudžia likviduojamai politinei partijai aukoti iškeltų kandidatų ir kandidatų sąrašų ar referendumo politinėms kampanijoms, tačiau, pagal Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 1 punktą, likviduojama politinė partija negali kelti kandidatų į Seimo narius. Taigi, pareiškėjas yra likviduojama politinė partija, kuriai yra apribota teisė disponuoti lėšomis, kadangi likviduojamą teisinį statusą turintis juridinis asmuo pirmiausiai turi atsiskaityti su kreditoriais, laikantis CK 2.113 straipsnyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės. Taigi, net jei būtų pripažinta, kad pareiškėjas neskirstė lėšų savo nariams, o jas aukojo iškeltiems kandidatams ir kandidatų sąrašų ar referendumo politinėms kampanijoms pagal PPĮ 22 straipsnio 4 dalį, pareiškėjas dėl savo specifinio teisinio statuso (likviduojamas) negalėjo formaliai remtis PPĮ 22 straipsnio 4 dalimi ir aukoti iškeltiems kandidatams ir kandidatų sąrašų ar referendumo politinėms kampanijoms.

12. Teismas nepritarė pareiškėjo pozicijai, jog sandorių ir juridinių organų sprendimų panaikinimas yra civilinės teisės dalykas ir jų negaliojimo pagrindus nustato CK, todėl tik juos nuginčijus teisme (Actio Pauliana) galima teigti, kad pareiškėjas negalėjo aukoti partijos „Laisvė ir teisingumas“ savarankiškiems politinės kampanijos dalyviams. Teismas, vadovaudamasis PPĮ 24 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu ir 3 dalimi, nusprendė, kad Komisija turėjo teisę vertinti, ar Partija nepažeidė PPĮ, o, nustačiusi finansinį pažeidimą, privalėjo kreiptis į atitinkamą instituciją (šiuo atveju – Generalinę prokuratūrą). Vien faktas, kad atsakovas pateikė informaciją Generalinei prokuratūrai, nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Komisija veikė pagal savo įgaliojimus ir atliko jai teisės aktų tvarka nustatytą pareigą.

13. Teismas konstatavo, kad atsakovas visapusiškai ir išsamiai įvertino su keliamu ginču susijusias faktines aplinkybes, tinkamai taikė jo kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, nepažeidė nagrinėjimo procedūrų, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo.

III. 14. Pareiškėjas likviduojama Partija Tvarka ir teisingumas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

15. Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai įvertino jo suteiktą paramą, neteisingai aiškino ir taikė teisės normas. Nors teismas akcentavo aplinkybę, jog Partija pervedė lėšas buvusiems savo nariams, tačiau šioje byloje svarbiau teisingai kvalifikuoti suteiktą paramą, t. y. ar tai buvo auka savarankiškiems politinės kampanijos dalyviams, ar lėšų skirstymas partijos nariams. Šiuo atveju Partija, atlikdama ginčo pavedimus, skiltyje „Mokėjimo paskirtis“ nurodė: „Auka rinkimų kampanijai“. Lėšos buvo pervestos į kiekvieno kandidato politinės kampanijos sąskaitą. Šių lėšų panaudojimo tvarką ir kontrolę reglamentuoja PPPKFFKĮ (akcentuota 13 str. 2 d., 2 str. 14 d. ir 14 str. 9 d.). Visi 5 savarankiškų politinių kampanijų dalyviai gautas ginčo lėšas (aukas) panaudojo savo kampanijoms finansuoti. Atsakovo parinktas auditorius po rinkimų atliko nepriklausomą auditą, jis nenustatė jokių PPPKFFKĮ pažeidimų, priimant aukas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad PPĮ 22 straipsnyje vartojamos dvi sąvokos: „skirstymas“ ir „aukojimas“, bei pakartoja, kad šiuo atveju jis aukojo lėšas politinės kampanijos dalyviams ir turėjo teisę tai daryti pagal PPĮ 22 straipsnio 4 dalį.

16. Pareiškėjo įsitikinimu, PPĮ 20 straipsnyje nėra jokių ribojimų likviduojamoms politinėms partijoms, todėl tokių partijų teisę disponuoti lėšomis galėtų varžyti tik CK 2.111 straipsnio nuostatos. Pareiškėjas aukojo valstybės biudžeto asignavimo lėšas politinei kampanijai finansuoti, vadovaudamasis PPĮ 20 straipsnio 5 dalimi ir 22 straipsnio 4 dalimi. Teismas teisingai nurodė, kad likviduojamas juridinis asmuo pirmiausiai turi atsiskaityti su kreditoriais, tačiau šiuo atveju pareiškėjas, viešai paskelbęs apie sprendimą dėl likvidavimo, negavo jokių reikalavimų įvykdyti prievolę. Pareiškėjas pakartoja, jog jis pervedė lėšas (aukojo) politinės kampanijos dalyviams vykdydamas Partijų susitarimo paskutinįjį punktą, todėl toks sandoris (auka, CK 6.476 str.) neprieštaravo CK 2.111 straipsniui. Pareiškėjas teigia, kad teismas, konstatuodamas, jog likviduojama politinė partija negalėjo aukoti kandidatams ir kandidatų sąrašams ar referendumų politinėms kampanijoms, plečiamai aiškino PPĮ nuostatas, peržengė viešojo juridinio asmens diskreciją ribojančią taisyklę (CK 2.74 str.). Be to, pareiškėjas pažymi, kad jis nekvestionuoja atsakovo teisės kontroliuoti politinių partijų finansavimą bei vertinti, ar partijos nepažeidė įstatymų, tik mano, kad ginčo situacijoje atsakovas turėjo sandorį ginčyti civilinio proceso tvarka, pareikšdamas ieškinį (Actio Pauliana) bendrosios kompetencijos teisme, o ne priimti Sprendimą.

17. Atsakovas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

18. Atsakovas sutinka su teismo išvadomis ir jų motyvais, iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus argumentus. Atkreipia dėmesį į tai, kad PPPKFFKĮ ir PPĮ sudaro vieningą teisinio reguliavimo sistemą, apimančią tiek partijų finansavimą, tiek politinių kampanijų finansavimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas negalėjo finansuoti savarankiškų politinės kampanijos dalyvių, nes jo lėšos, gautos iš politinės partijos finansavimo šaltinių pagal PPĮ, negalėjo būti naudojamos kandidatų finansavimui. Likviduojama partija gali veikti tik CK 2.111 ir 2.113 straipsnių nuostatų ribose ir negali daryti tokių išlaidų, kurios prieštarauja likvidavimo sąlygoms. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad aptariami 5 kandidatai 2020 m. spalio 11 d. buvo jo kreditoriai ir turėjo teisę gauti likviduojamo turto dalį. Pareiškėjo sprendimas finansuoti buvusius savo narius prieštarauja ir Partijos likvidavimo dokumentams, t. y. 2020 m. birželio 6 d. Partijos Tvarka ir teisingumas likvidavimo sąlygų aprašui, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog Partija nebeturi galimybių vykdyti savo finansinius įsipareigojimus ir dėl to turi nutraukti savo veiklą. Atsakovas teigia, kad aptarti 5 kandidatai neturėjo teisės priimti ginčo aukas, nes jos neatitiko PPKFFKĮ įtvirtinto politinių kampanijų finansavimo teisėtumo principo (įstatymo 1 str.): visi 5 kandidatai dalyvavo Partijos tarybos 2020 m. gegužės 27 d. posėdyje, kuriame patvirtinta kongreso darbotvarkė, todėl jiems turėjo būti žinoma apie Partijos likvidavimo procedūrą ir prastą jos finansinę padėtį. Ginčo lėšos buvo pervestos asmenims, kurie, sudarant Partijų susitarimą, priklausė Partijai ir žinojo apie numatomą Partijos likvidavimą, todėl tai neatitiko PPĮ 22 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Partijos likvidavimo komisija neturėjo įgaliojimų sudaryti tokį sandorį, nepriklausomai nuo to, ar Partija jau buvo atsiskaičiusi su savo kreditoriais. Sudarytas sandoris laikytinas apsimestiniu. Be to, Partijų susitarime nenurodyta, kad Partija rems fizinius asmenis, dalyvaujančius 2020 m. spalio 11 d. Seimo rinkimuose. Minėtame susitarime taip pat nenumatytos paramos formos bei tai, kad bus remiami ne šį susitarimą pasirašę juridiniai asmenys, o vieno iš jų keliami kandidatai. Atsakovo nuomone, Partijų susitarime minima parama vertintina kaip simbolinė, vertybinė, bet ne finansinė parama.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčo dalyką sudaro Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2021 m. vasario 19 d. sprendimo 1 ir 5 punktų, kuriais likviduojamos Partijos Tvarka ir teisingumas lėšų pervedimas daliai politinės partijos „Laisvė ir teisingumas“ keltų kandidatų pripažintas PPĮ pažeidimu ir nuspęsta dėl Partijos likvidavimo komisijos sprendimo teisėtumo vertinimo kreiptis į Generalinę prokuratūrą, teisėtumas ir pagrįstumas.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, padaręs išvadą, kad Komisija pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas pažeidė PPĮ 22 straipsnio 2 dalį, dėl savo specifinio statuso (likviduojamas) negalėjo remtis PPĮ 22 straipsnio 4 dalimi ir aukoti iškeltų kandidatų politinėms kampanijoms, o nustačiusi finansinį pažeidimą, privalėjo kreiptis į atitinkamą instituciją.

21. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas netinkamai įvertino jo suteiktą paramą, neteisingai aiškino ir taikė teisės normas. Pažymima, jog PPĮ 22 straipsnyje vartojamos dvi sąvokos „skirstymas“ ir „aukojimas“, o šiuo atveju buvo aukojamos lėšos politinės kampanijos dalyviams. Pareiškėjas aukojo valstybės biudžeto asignavimo lėšas politinei kampanijai finansuoti, vadovaudamasis PPĮ 20 straipsnio 5 dalimi ir 22 straipsnio 4 dalimi.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė prašymą prie bylos pridėti naujus įrodymus (2021 m. rugpjūčio 4 ir 6 d. mokėjimo nurodymus), pažymėdamas, jog jie patvirtina apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes.

23. Dėl pareiškėjo pateiktų naujų dokumentų pažymėtina, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai yra būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

24. Šios procesinės teisės normos kontekste vertindama pareiškėjo prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo ir prijungimo (2021 m. rugpjūčio 4 ir 6 d. mokėjimo nurodymai), teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikiami įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Šiuo atveju kalbėti apie procesinio netikėtumo, dėl kurio pareiškėjui būtinybė teikti naujus įrodymus kilo tik pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą byloje, teisinių pagrindų nėra, nes dokumentai surašyti iki pirmosios instancijos teismo posėdžio ir skundžiamo Sprendimo priėmimo. Taigi pareiškėjas turėjo galimybę juos pateikti pirmosios instancijos teismui, byloje nėra duomenų, kas pareiškėjui sutrukdė laiku pateikti prašomus prijungti dokumentus. Dėl to pareiškėjo prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo ir jų prijungimo prie bylos medžiagos apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetamas.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo išdėstytų nesutikimo su Komisijos Sprendimu argumentų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina Komisijos nurodytus PPĮ pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Komisija Sprendimu pagrįstai pripažino pareiškėją pažeidusį PPĮ 22 straipsnio 2 dalį. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytą savo poziciją, tvirtindamas, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

27. Pagal Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo nuostatas politinės partijos pertvarkomos, pasibaigia (reorganizuojamos ar likviduojamos) Civilinio kodekso nustatyta tvarka, o sprendimą reorganizuoti arba likviduoti politinę partiją priima politinės partijos suvažiavimas (susirinkimas, konferencija) arba įstatymų nustatytais atvejais teismas. Pareiškėjas viešojo juridinio asmens teisinį statusą „Likviduojamas“ įgijo 2020 m. birželio 6 d. (žr. šios nutarties 7 p.).

28. Byloje nėra ginčo, kad Partija turėdama statusą „likviduojama“ 16 100 Eur pervedė penkiems partijos „Laisvė ir teisingumas“ vienmandatėse rinkimų apygardose keltiems kandidatams, kurie anksčiau buvo Partijos Tvarka ir teisingumas nariais. Ginčas byloje kyla dėl to, ar šios lėšos gali būti laikomos auka iškeltų kandidatų politinėms kampanijoms (PPĮ 22 straipsnio 4 dalis), ar likviduojamos partijos turtu ir (ar) lėšomis, kurioms taikytinos PPĮ 22 straipsnio 2 dalies nuostatos, draudžiančios skirstyti turtą ir lėšas jos nariams.

29. Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje politinėms partijoms numatytas draudimas skirstyti turtą ir lėšas jos nariams. Pagal PPĮ 22 straipsnio 4 dalį, politinėms partijoms yra suteikiama teisė aukoti iškeltų kandidatų ir kandidatų sąrašų ar referendumo politinėms kampanijoms. Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad politinės partijos turi teisę aukoti kandidatų, kandidatų sąrašų, referendumo iniciatorių ar referendumo oponentų politinėms kampanijoms.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2022 m. sausio 13 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-89-815/2022, pasisakydama dėl likviduojamos partijos galimybės remti iškeltų kandidatų politines kampanijas, pažymėjo, jog Politinių partijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad politinė partija – pagal šį įstatymą įsteigtas pavadinimą turintis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus, padėti reikšti jų politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią ir savivaldos teisę. Taigi, politinė partija steigiama pirmiausia savo narių politiniams interesams tenkinti, be kita ko, jų rinkiminėms kampanijoms remti. Antra vertus, Politinių partijų įstatymo 22 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad politinės partijos turi teisę aukoti iškeltų kandidatų ir kandidatų sąrašų ar referendumo politinėms kampanijoms, reiškia, kad politinės partijos gali aukoti ne tik savo nariams, bet ir kitiems kandidatams. Tai patvirtina ir Finansavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies bei 13 straipsnio 2 dalies nuostatos. Visgi, Politinių partijų įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas kartu reiškia, kad likviduojama partija, negalinti tęsti ir vykdyti veiklos siekiant valdžios, t. y. nebegalinti remti savo partijos narių, negali remti ir jokių kitų kandidatų, nes taip nebūtų tenkinami jos narių politiniai interesai.

31. Šis apeliacinės teisėjų kolegijos pateiktas aiškinimas aktualus ir šioje byloje, kurioje apeliantas turėdamas likviduojamo viešojo juridinio asmens teisinį statusą, o tuo pačiu ir teisės aktais apribotas galimybes disponuoti lėšomis, aukojo iškeltų kandidatų, kurie anksčiau buvo Partijos nariais, politinėms kampanijoms.

32. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ginčo aplinkybes ir aktualų teisinį reglamentavimą, pritaria atsakovo ir pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad apelianto, kaip likviduojamos politinės partijos, teisė disponuoti turimomis lėšomis yra apribota jos turimo likviduojamo teisinio statuso, kadangi likviduojamą teisinį statusą turintis juridinis asmuo pirmiausiai turi atsiskaityti su kreditoriais, laikantis CK 2.113 straipsnyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės. Apeliantas dėl savo specifinio teisinio statuso (likviduojamas) negalėjo remtis PPĮ 22 straipsnio 4 dalimi ir aukoti iškeltiems kandidatams ir kandidatų sąrašų ar referendumo politinėms kampanijoms.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat akcentavo, kad atsakovas turėjo sandorį (auką) ginčyti civilinio proceso tvarka, pareikšdamas ieškinį (Actio Pauliana) bendrosios kompetencijos teisme, o ne priimti Sprendimą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Komisijos (taip pat kitų institucijų) kompetencijai priskirta kontroliuoti kaip politinės partijos laikosi PPĮ reikalavimų, siūlyti traukti atsakomybėm už šio įstatymo pažeidimus arba kreiptis į kitas kompetentingas institucijas, taip pat nuolat laiku teikti informaciją apie politinių partijų finansavimo pažeidimus kitoms institucijoms (PPĮ 24 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 3 punktas, 3 dalis ). Taigi, partijos lėšų pervedimo sandoris vertinamas tik partijos kandidatų finansavimo teisinių santykių aspektu. Komisija yra kompetentinga kontroliuoti, kaip politinės partijos laikosi PPĮ reikalavimų ir priimti sprendimus dėl šių reikalavimų pažeidimo, todėl minėti apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimą panaikinti Sprendimo 1 ir 5 punktus. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas pagrįstas nustatytais faktais ir tinkamai pritaikytomis teisės normomis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo likviduojamos Partijos Tvarka ir teisingumas apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis