2K-32/2013 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-32/2013

Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00316-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.27.5. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo ji nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 290 straipsnį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 28 d. nutartis, kuria nuteistosios apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Albino Sirvydžio pranešimą ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,

n u s t a t ė :

E. K. pagal BK 290 straipsnį nuteista už tai, kad 2011 m. kovo 24 d. Vilniuje, Gedimino pr. 40/1, Vilniaus apygardos teismo koridoriuje, prie posėdžių salės Nr. 6, nagrinėjamos bylos, kurioje ji kaltinama dėl teroro akto, pertraukos metu, duodama interviu žurnalistams, viešai žodžiu užgauliai pažemino savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – ikiteisminį tyrimą atlikusį ir prokuroro funkcijas vykdžiusį Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą J. L. ir valstybinį kaltinimą palaikantį Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą M. D. , pavadindama juos menkinančiais jų, kaip valstybės tarnautojų, autoritetą, garbę ir orumą žodžiais: „prokuroras, mano manymu, yra... vykdo nusikaltimus..., kaip jie gali žudyti žmones... L. ir D. yra nusikaltėliai“, taip įžeidė prokurorus J. L. ir M. D.

Kasaciniu skundu nuteistoji prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorė teigia, kad žodžius „nesąmonė, nesąmonių valstybė, prokuroras, mano manymu, yra... vykdo nusikaltimus..., kaip jie gali žudyti žmones, tegu pasižiūri, ką jie daro su mano teta, artimaisiais... L. ir D. yra nusikaltėliai“ pasakė būdama labai sukrėsta dėl teismo posėdžio metu svarstyto prokuroro M. D. prašymo jai kaip įtariamajai dėl terorizmo skirti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Galima daryti prielaidą, kad tik žodžiai „L. ir D. yra nusikaltėliai“ gal ir galėjo įžeisti prokurorus, tačiau juos reikia vertinti ne atskirai kaip išsakytus asmeninius įžeidimus J. L. ir M. D., bet kaip požiūrį į baudžiamąją bylą dėl terorizmo, kurioje ji kaltinimų nepripažįsta, yra įsitikinusi, jog bylos duomenys galėjo ar gali būti klastojami. Ji nepasitiki ikiteisminį tyrimą atlikusiu J. L., jaučia priešiškumą ankstesnio prokuroro funkciją tęsusiam ir dabar valstybinį kaltinimą teisme palaikančiam M. D. Be to, byloje nebuvo atlikta jos išsakytų žodžių lingvistinė ekspertizė, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji turėjo omenyje tai, jog prokurorai J. L. ir M. D. yra teisti už nusikaltimus, kaip išaiškino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakęs atlikti tokią ekspertizę, pažeidė jos teisę į teisingą teismą. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai.

Kasatorė taip pat pažymi, kad, siekiant nustatyti tyčios pobūdį, reikia įvertinti jos atliktų veiksmų vietą ir laiką bei tų veiksmų atlikimo būdą. Jos baudžiamoji byla dėl teroro akto sukėlė ažiotažą, nė vienas posėdis neapsieina be žiniasklaidos, visuomenės, kitokių organizacijų dėmesio. Akivaizdu, kad 2011 m. kovo 24 d. žurnalistai prie jos pripuolė ir ėmė klausinėti tuojau pat po posėdžio prie pat teismo salės. Ši aplinkybė leidžia pagrįstai teigti, kad ji buvo labai sukrėsta ir susijaudinusi, nespėjusi atsikvėpti nuo teismo posėdžio metu patirto streso ir tikrai nebuvo pasirengusi jokiam interviu. Ji neturėjo tyčios įžeisti asmenis, pažeminti jų garbę ir orumą, jos žodžiai buvo emocijų protrūkis. M. D. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad iš esmės neturi jai jokių pretenzijų, nes situaciją vertina kaip santykius tarp įtariamo asmens ir jo baudžiamąjį persekiojimą vykdančio prokuroro. Todėl teismų išvados, kad, nors ir paveikta streso, ji veikė staiga susiformavusia tiesiogine tyčia, neteisingos. Be to, žodžiai buvo išsakyti ne prokurorams tiesiogiai ir ne procesinių veiksmų atlikimo metu, jiems vykdant savo pareigas. Pasibaigus teismo posėdžiui prokurorai M. D. ir J. L., nuo terorizmo bylos nušalintas dar 2010 m. liepos 19 d., nevykdė jokios prokuroro funkcijos. Dėl to kasatorė abejoja, ar jos veiksmai atitinka BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius ir ar šioje byloje teismų sprendimai atitinka kasacinio teismo praktiką panašiose bylose (kasacinė nutartis Nr. 2K-421/2007). Kasatorės manymu, jei padaryta veika ir atitinka BK 290 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, tai tik formaliai, todėl teismai tokią veiką galėjo pripažinti mažareikšme (BK 37 straipsnis), nes jos elgesys ir veiksmai nebuvo tokie pavojingi, jokių neigiamų pasekmių nekilo, valstybės tarnautojų veikla nebuvo sutrikdyta (kasacinė nutartis Nr. 2K-86/2006).

Kasatorė nurodo į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25, 28 straipsnių, Visuomenės informavimo įstatymo 9 straipsnio nuostatas ir teigia, kad bylos duomenys ir teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog savo pasisakymu, kuriame buvo ir žodžiai „mano manymu“, ji vertino prokuroro M. D. veiksmus prieš ją kaip įtariamąją ir susijusius su baudžiamojo proceso pažeidimais. Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria pagal prokuroro prašymą jai skirtas suėmimas, buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartimi. Remdamasi atskirais Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos pavyzdžiais, kasatorė nurodo, kad jos kritikuoti asmenys yra pareigūnai (prokurorai), todėl jų poelgių vertinimo ir kritikos toleravimo laipsnis aukštesnis nei privataus asmens (sprendimai bylose Lyashko prieš Ukrainą, Handyside prieš Jungtinę Karalystę ir Lingens prieš Austriją, Otegi prieš Ispaniją). Nukentėjusiojo J. L. požiūrį į ją ir jos aplinką apibūdinantį pareiškimą 2010 m. liepos 22 d. dienraštyje „Lietuvos žinios“ Generalinės prokuratūros etikos komisija įvertino kaip emocinį proveržį ir prokurorų etikos kodekso normų pažeidimo nenustatė. Dėl to nesuprantama, kodėl prokuroro padaryta klaida vertinama kaip mažesnė, o kasatorei emocinis proveržis neleistinas ir jos klaida vertinama kaip nusikalstama veika.

Atsiliepime į nuteistosios E. K. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad byloje įrodymai ištirti ir įvertinti išsamiai, laikantis Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų, teismų sprendimuose aprašytos visos teismų nustatytos įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės, nurodyti įrodymų vertinimo motyvai. Išvadas teismai grindė ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu: nuteistosios interviu vaizdo įrašais žiniasklaidai, nukentėjusiojo J. L., liudytojų M. D., A. G. parodymais ir nuteistosios parodymais, tiek kiek jie neprieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ir kitais bylos dokumentais.

Kasatorė ginčija teismų išvadas, savo skunde iš esmės kartoja tuos pačius motyvus, kaip ir apeliaciniame skunde. Jos keliamos versijos, kaip suprasti ir interpretuoti jos pasakytas įžeidžiančias prokurorus J. L. ir M. D. frazes, ir teiginiai, kad teismai nevertino situacijos, kai ji davė interviu konteksto ir jos emocinės būklės dėl 2011 m. kovo 24 d. teismo posėdyje svarstyto klausimo, kad teismai neatsižvelgė į teisės normas, užtikrinančias teisę į saviraiškos laisvę, kuria ji pasinaudojo, prieštarauja teismų nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nepagrįsti objektyviais duomenimis, be to, teismų įvertinti kitų bylos duomenų kontekste ir motyvuotai atmesti.

Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą ir nutartyje aptarė visus esminius jos skundo aspektus. Tai, kad teismo motyvai ir išvados neatitiko nuteistosios lūkesčių, nereiškia, kad teismas netinkamai atliko BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą ir pažeidė BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį įrodymų tyrimo atlikimas apeliacinės instancijos teisme yra teismo teisė, bet ne pareiga. Šioje byloje aplinkybių, dėl kurių kiltų būtinybė atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, nenustatyta, todėl teismas motyvuota protokoline nutartimi atmetė nuteistosios ir jos gynėjo prašymą paskirti lingvistinę ekspertizę.

Pagal BPK 208 straipsnį ekspertizė skiriama tais atvejais, kai teismas nusprendžia, kad nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos specialios žinios. E. K. duotame televizijos žurnalistui interviu nevartojami jokie specifiniai terminai, kuriems suprasti būtų reikalingos mokslo ar kitos specialios žinios. Interviu turinį pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas analizavo visų bylos aplinkybių kontekste. BPK neįpareigoja teismo tenkinti visus proceso dalyvių prašymus, o jų atmetimas negali būti vertinamas kaip proceso dalyvių teisių suvaržymas ar teisių į teisingą teismą apribojimas.

Prokuroras pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-352/2012, 2K-468/2010, 2K-571/2012) asmens kaltės forma nustatoma remiantis ne tik jo parodymais, tačiau įvertinus juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes. Teismai, įvertinę E. K. interviu turinį, tiek atsižvelgę į reikšmingas bylos faktines aplinkybes, nustatė, kad nuteistoji suprato, jog ji viešai žodžiu užgauliai menkina, griauna pareigas vykdančių valstybės tarnautojų - prokurorų autoritetą, ir to siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Dėl to nėra pagrindo teigti, kad žemesnės instancijos teismai neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes jos veika atitinka BK 290 straipsnyje numatytos veikos požymius. Prokuroras pažymi, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistosios apeliaciniame skunde BK 37 straipsnio taikymo klausimas nebuvo keliamas, todėl šis klausimas kasacine tvarka nenagrinėtinas ir atsiliepimas šiuo klausimu neteikiamas.

Atsiliepime į nuteistosios E. K. kasacinį skundą nukentėjusysis J. L. prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nukentėjusysis nurodo, kad kasatorės E. K. viešai išsakyti neturintys jokio faktinio pagrindo teiginiai apie jį kaip prokurorą ir prokurorą M. D. („vykdo nusikaltimus“, „žudo žmones“, yra „nusikaltėliai“) visuomenėje suprantami vienareikšmiškai, yra užgaulūs, žeminantys ir jų paskleidimas protingam, moraliam žmogui sukelia neigiamą nuomonę apie asmenį, o juo labiau apie prokurorą. Todėl teismai, įvertinę kasatorės veiksmų intensyvumą, padarytos veikos pobūdį, išsakytų žodžių, skirtų jam ir prokurorui M. D. būtent dėl jų tarnybinių funkcijų vykdymo, turinį bei išsakymo kontekstą, jos veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 290 straipsnį.

Nukentėjusysis, nurodydamas į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 2 dalies nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją (sprendimus bylose Prager ir Oherschlick prieš Austriją, Perna prieš Italiją, Pedersen ir Baadsgaard prieš Daniją, Skalka prieš Lenkija), pažymi, kad nuteisimas už įžeidimą pripažįstamas pagrįstu, kai teisėsaugos pareigūnams (šiuo konkrečiu atveju prokurorams), nesant pakankamo pagrindo, priskiriami konkretūs faktai, kvalifikuotini kaip teisės aktų ar profesinių pareigų pažeidimas, juo labiau nusikalstama veika. Kasatorės įvykdytas valstybės tarnautojų įžeidimas padarytas viešai per masinės informacijos priemones ir pasiekė kiek galima daugiau žmonių, įžeidimas išsakytas dėl prokurorų veiklos vykdant kaltininkės baudžiamąjį persekiojimą, todėl, vertinant E. K. padarytą veiką šiuo aspektu, nėra jokio pagrindo teigti, kad ji yra mažareikšmė, ir sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad kaltininkei gali būti taikytinos BK 37 straipsnio nuostatos.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistosios apeliaciniame skunde BK 37 straipsnio taikymo klausimas nebuvo keliamas ir nagrinėtas apeliacinės instancijos teisme, todėl šis klausimas kasacine tvarka nenagrinėtinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 290 straipsnį

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 25 straipsnyje nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis); žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalis). Kiekvieno asmens teisė į saviraiškos laisvę taip pat įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnyje. Tačiau saviraiškos laisvė nėra absoliuti, taigi ji gali būti ribojama pagal įstatymą, jei tai būtina siekiant apsaugoti kitas demokratinėje visuomenėje ginamas vertybes, be kita ko, užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, užtikrinti teisminės valdžios autoritetą (Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis), apsaugoti žmogaus garbę ir orumą (Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis; Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis). Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, be kita ko, šmeižtu ir dezinformacija (Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalis). Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą. Vienas tokių atvejų yra valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas (BK 290 straipsnis).

Pagal BK 290 straipsnį atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Šiame straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Be to, šia BK norma yra saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas. Šiame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti. BK 290 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, t. y. kaip būtinas bei pakankamas baudžiamajai atsakomybei objektyvusis požymis joje nurodyta veika, o nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento (kasacinė nutartis Nr. 2K-421/2007).

Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką valstybės tarnautojų (plačiąja prasme prie jų priskiriami ir prokurorai), vykdančių savo oficialias funkcijas, leistinos kritikos ribos, kaip ir politikų atveju, yra platesnės negu privačių asmenų. Tačiau kartu Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose suformuota nuostata, kad politikai sąmoningai atsiveria nuodugniai kiekvieno jų žodžio bei darbo kontrolei, o dėl valstybės tarnautojų tokios išvados padaryti negalima, taigi kritikuojant jų veiksmus, jie neturėtų būti traktuojami lygiai taip pat, kaip politikai (e. g. Lešník v. Slovakia, no. 35640/97, judgment of 11 March 2003; Lyashko v. Ukraine, no. 21040/02, judgment of 10 August 2006). Be to, pripažįstama, jog tam, kad valstybės tarnautojai galėtų sėkmingai atlikti savo funkcijas, jiems reikalingas visuomenės pasitikėjimas nesant netinkamo trukdymo, taigi gali kilti būtinybė apsaugoti juos nuo įžeidžiamų ir užgaulių žodinių išpuolių vykdant pareigas (ibid). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad prokurorai yra tarnautojai, kurių užduotis – prisidėti prie tinkamo teisingumo vykdymo. Šiuo aspektu jie yra teisminės sistemos plačiąja prasme dalis. Taigi visuomenės pasitikėjimas jais, kaip ir teismo pareigūnų atveju, yra viešasis interesas (Lešník v. Slovakia). EŽTT praktikoje laikomasi nuostatos, kad nėra abejonių, jog demokratinėje visuomenėje asmenys turi teisę komentuoti ir kritikuoti teisingumo vykdymą bei jame dalyvaujančius pareigūnus, tačiau tokia kritika privalo neperžengti tam tikrų ribų (ibid). Kiekvienu atveju, susidūrus asmens teisei įgyvendinti savo saviraiškos laisvę teisingumo vykdymo kontekste ir teisingumo vykdymo sistemos bei jos pareigūnų teisių apsaugos interesams, turi būti nustatoma teisinga šių vertybių pusiausvyra.

Kadangi nagrinėjama baudžiamoji byla yra susijusi su E. K. saviraiškos laisvės apribojimu, kolegija, teisės aspektu peržiūrėdama skundžiamus teismų sprendimus, atsižvelgia ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią toks apribojimas atitinka Konvencijos 10 straipsnio reikalavimus tuo atveju, jeigu yra būtinas demokratinėje visuomenėje, t. y. pagrįstas reikšmingais ir pakankamais motyvais, rodančiais primygtinį socialinį poreikį riboti asmens saviraiškos laisvę, ir proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (tikslams) (e. g. Skałka v. Poland, no. 43425/98, judgment of 27 May 2003).

Byloje surinktų įrodymų visetu nustatyta, kad E. K. 2011 m. kovo 24 d., Vilniuje, Gedimino pr. 40/1, Vilniaus apygardos teismo koridoriuje, teismo posėdžio, kuriame buvo nagrinėjamas prokuroro M. D. pareiškimas dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo jai kaip įtariamajai byloje, kurioje ji kaltinama dėl teroro akto, pertraukos metu, duodama interviu žurnalistams, viešai žodžiu užgauliai pažemino savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – ikiteisminį tyrimą atlikusį ir prokuroro funkcijas vykdžiusį Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą J. L. bei valstybinį kaltinimą palaikantį Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą M. D., pavadindama juos menkinančiais jų kaip valstybės tarnautojų autoritetą, garbę ir orumą žodžiais: „prokuroras, mano manymu, yra... vykdo nusikaltimus..., kaip jie gali žudyti žmones... L. ir D. yra nusikaltėliai“, juos įžeidė.

Teismai konstatavo, kad E. K. žodžius: „prokuroras, mano manymu, yra... vykdo nusikaltimus..., kaip jie gali žudyti žmones... L. ir D. yra nusikaltėliai“ apie J. L. ir M. D. pasakė ne kaip apie privačius asmenis, bet kaip apie prokurorus, atlikusius procesines funkcijas jos baudžiamojoje byloje, kurioje jai reiškiami kaltinimai dėl teroro akto pagal BK 250 straipsnį. Teismai šį pasisakymą įvertino lingvistiniu aspektu ir konstatavo, kad teiginys, jog asmuo vykdo nusikaltimus, klausimas, kaip jie gali žudyti žmones, taip pat asmenų įvardijimas nusikaltėliais, yra užgaulūs, žeminantys, neabejotinai kenkiantys asmens tiek moraliniam, tiek profesiniam prestižui, pažeidžiantys garbę ir orumą. Teismai akcentavo, kad šie žodžiai buvo pasakyti apie prokurorus, kuriems įstatymu priskirtos ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam, valstybinio kaltinimo baudžiamosiose bylose palaikymo, įstatymo nustatytais atvejais asmens, visuomenės ir valstybės teisių bei teisėtų interesų gynimo funkcijos.

Kolegija pažymi, kad, teismų sprendimuose vertinant visą bylos duomenų kontekstą, prokurorų procesinę veiklą apibūdinančių kasatorės išsakytų žodžių žeminanti bei užgauli prasmė ir jų įžeidžianti reikšmė nustatyta teisingai. Kasatorės teiginiai, kad kalbėdama ji neturėjo galvoje, jog prokurorai yra teisti už nusikaltimus, nepaneigia fakto, kad jos pasakyti žodžiai apie pareigas atliekančius prokurorus, reiškiant nepasitenkinimą prašymu skirti kardomąją priemonę – suėmimą, buvo užgaulūs ir toks jų pobūdis yra akivaizdus ir be lingvistinės ekspertizės. Kita vertus, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo pateiktas E. K. pavartotų žodžių „nusikaltimas“, „nusikaltėliai“ aiškinimas šios konkrečios baudžiamosios bylos aplinkybėmis yra pernelyg formalus; nurodyti žodžiai vertinti atskirai nuo viso pasisakymo ir jo konteksto.

Iš byloje nagrinėjamos situacijos matyti, kad šių žodžių nagrinėjamu atveju negalima vienareikšmiškai priskirti fakto konstatavimui (apie nusikaltimus ir nusikaltėlius kalbėta komentuojant konkrečią visuotinai žinomą procesinę situaciją, akcentuojant dėl baudžiamojo proceso kaltinamosios artimųjų patiriamą sielvartą; prokurorams priskiriamos nusikalstamos veikos detaliau nenurodomos ir pan.). Tačiau ir vertinamasis teiginys gali būti „perdėtas“, jeigu nėra pakankamo jį patvirtinančio faktinio pagrindo (e. g. Karpetas c.

Grèce, no 6086/10, arrêt du 30 octobre 2012). Kolegijos nuomone, baudžiamojoje byloje priimtais teismų sprendimais faktinio pagrindo, kuris galėtų pateisinti tokio pobūdžio žodžių vartojimą ir nulemti kitokį jų teisinį vertinimą, nenustatyta, net ir atsižvelgus į galimą tam tikro perdėjimo panaudojimą komentuojant savo bylos procesą. Be kita to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad saviraiškos laisvės ribas peržengiantys kasatorės pasisakymai nuskambėjo tuo procesiniu momentu, kai prokuroras, pateikdamas tam tikrus tokio savo apsisprendimo motyvus, dar tik kreipėsi į baudžiamąją bylą nagrinėjantį teismą dėl kardomosios priemonės pakeitimo.

Sprendimo dėl šio prašymo priėmimas yra teismo kompetencija, ir kasatorės interviu metu joks sprendimas dar nebuvo priimtas, taigi realaus poveikio jos teisėms nepadaryta. Pažymėtina ir tai, kad, kaltinamojo nuomone, jo baudžiamojoje byloje padaryti procesiniai pažeidimai, kaltinimų ir gresiančios bausmės sunkumas, bylos sudėtingumas ar jos rezonansinis pobūdis negali pateisinti pareigūnų įžeidinėjimo (mutatis mutandis Coutant c. France, no 17155/03, décision du 24 janvier 2008; Saday c. Turquie, no 32458/96, arrêt du 30 mars 2006).

Vieša ir (ar) procesine forma išreikšta kritika nurodytais aspektais gali būti reiškiama ir nenaudojant kraštutinių, užgaulių žodžių, kurie neprisideda prie viešosios diskusijos atitinkamais klausimais plėtojimo, kelia pavojų sklandžiam pareigūnų darbui ir jų garbei bei orumui. Kolegija pabrėžia, kad šioje baudžiamojoje byloje E. K. nuteista ne už prokurorų darbo kritiką, o už jos išreiškimą nepriimtinu, įžeidžiamu būdu (mutatis mutandis Janowski v. Poland, no. 25716/94, judgment of 21 January 1999; Skałka v. Poland, no. 43425/98, judgment of 27 May 2003;

Łopuch v. Poland, no. 43587/09, judgment of 24 July 2012; Mahler v. Germany, no. 29045/95, Commission decision of 14 January 1998).

Skunde kasatorė nurodo, kad neturėjo tiesioginės tyčios įžeisti savo pareigas einančių prokurorų J. L. ir M. D., o emocijų išraiška buvusiu savo pasisakymu, kuriame buvo ir žodžiai „mano manymu“, ji vertino prokuroro veiksmus prieš ją baudžiamojoje byloje dėl terorizmo ir kaip susijusius su baudžiamojo proceso pažeidimais. Teismų praktikoje asmens kaltės forma nustatoma remiantis ne tik jo parodymais, bet ir įvertinus juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes. Iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad, išreikšdama nesutikimą su prokurorų veiksmais, nuteistoji suvokė, jog pavartojo užgaulius, žeminančius žodžius, todėl veikė staiga susiformavusia tiesiogine tyčia. Teismai atsižvelgė į tai, kad E. K. pasisakymo metu buvo streso būsenos, turėjusios įtakos jos impulsyviems veiksmams, vertindami veikos pavojingumą ir skirdami švelnesnę bausmę. Toks teismų sprendimas teisingas atsižvelgiant ir į tai, kad E. K. kalbėjo spontaniškai, nepasiruošusi, taigi turėdama mažiau galimybių apgalvoti savo pasisakymo formuluotes.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad E. K. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 290 straipsnį, o paskirta bauda, kurios dydis artimas minimaliam, atitinka veikos pavojingumą ir yra proporcingas apribojant kasatorės saviraiškos laisvę siekiamiems tikslams (e. g. mutatis mutandis Janowski v. Poland; Łopuch v. Poland). Taigi E. K. nuteisimas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje gali būti laikomas būtinu demokratinėje visuomenėje. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai nepažeisdami BPK reikalavimų nustatė bylos aplinkybes, E. K. kaltės turinys byloje nustatytas teisingai. Apeliacinės instancijos teismas patikrino šią bylą laikydamasis BPK 320 straipsnio nuostatų ir priėmė nutartį, kurioje išdėstė motyvuotas išvadas dėl paduoto apeliacinio skundo, paaiškinančias, kodėl skundas atmetamas. Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu nesant motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų bent dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius nuteistosios apeliacinio skundo argumentus, taigi jos apeliacinį skundą išnagrinėjo tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios E. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Valerijus Čiučiulka

Albinas Sirvydis