2019-01-04 Nr. AB-607-3-61-3-00690-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2450-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00690-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.; 12.12.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas įpareigoti atsakovą Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) nedelsiant, per vieną darbo dieną ar kitą protingą teismo nustatytą terminą, atsakyti į pareiškėjo 2017 m. sausio 26 d. skundą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad gavęs atsakovo 2017 m. sausio 24 d. raštą Nr.(13.4-38-2) R-459 „Dėl informacijos pateikimo apie S. B.“, kreipėsi į VMI su skundu, prašydamas pateikti turimą informaciją, įskaitant patį pranešimą, taip pat surinkti ir išsaugoti visus su pranešimu susijusius įrodymus, reikiamus teisėsaugai, bei nutraukti dėl pranešimo pradėtus veiksmus.

3. Pareiškėjas vertino, kad VMI 2017 m. vasario 2 d. raštas Nr. (13.2-38) R-739 „Dėl informacijos perdavimo“ nėra administracinės procedūros pagal pareiškėjo 2017 m. sausio 26 d. skundą sprendimas, nes: 1) raštas yra adresuotas kitam asmeniui, o pareiškėjui siųstas tik žiniai; 2) raštu yra perduodamas įvertinti melagintas pranešimas su susijusiais dokumentais, o ne pareiškėjo skundas; 3) rašte nepasisakoma dėl pareiškėjo prašymų, t. y. nei pateikiama prašoma informacija, nei motyvuotai atsisakoma ją pateikti pareiškėjui; 4) pareiškėjo skundą pagal kompetenciją privalu nagrinėti atsakovui, nes skundas yra susijęs su melagingu pranešimu, kurio pagrindu VMI atliko ir ketino atlikti veiksmus pagal kompetenciją; 5) rašte nėra kitų administracinės procedūros spendimui būdingų elementų, pvz., apskundimo tvarkos.

4. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad VMI negalėjo pateikti pareiškėjui visos su gautu pareiškimu susijusios informacijos, nes tokiu atveju būtų pažeisti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 38 straipsnyje įtvirtinti imperatyvūs reikalavimai – neatskleisti mokesčių administratoriui pateiktos informacijos. Atsakovas nurodė, kad gavęs pareiškėjo skundą dėl VMI 2017 m. sausio 24 d. rašto Nr. (13.4-38-2) R-459, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 4 punktu, nepraleidus teisės aktuose įtvirtinto termino, persiuntė pareiškėjo 2017 m. sausio 26 d. skundą su medžiaga Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir apie tai informavo pareiškėją, nes atsakovo teigimu, VMI nėra suteikti įgaliojimai vertinti skunde nurodyto pobūdžio veiksmus. VMI vadovavosi teisės aktuose įtvirtintais reikalavimais, laikėsi nustatytos tokio pobūdžio skundų perdavimo įgaliotoms institucijoms tvarkos bei nepraleido VAĮ įtvirtintų terminų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl VMI vilkinimo atlikti veiksmus yra nepagrįsti.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo G. B. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad VMI 2016 m. gruodžio 29 d. gavo pranešimą, pasirašytą G. B. vardu, kuriame nurodyta, jog S. B., (duomenys neskelbtini) advokatė, slepia mokesčius, dalį pajamų gauna grynaisiais ir jų neapskaito, yra įsigijusi turto, kurio negalėtų pateisinti savo gaunamomis pajamomis. Raštu informuojama, kad kontoroje yra išnaudojami advokato padėjėjai, su jais atsiskaitoma dažniausiai grynaisiais pinigais neįforminant darbo santykių. Pranešime prašoma nedelsiant patikrinti šią pilietę ir, esant pažeidimams, griežtai nubausti.

Atsakovas 2017 m. sausio 24 d. raštu Nr. (13.4-38-2) R-459 „Dėl informacijos pateikimo apie S. B.“ Gintarui Brenciui padėkojo už pateiktą informaciją apie S. B. galimai vykdomus mokesčių teisės aktų pažeidimus. Nurodė, kad ši informacija bus įvertinta kartu su kita apie minėtą asmenį turima informacija bei priimti atitinkami sprendimai dėl kontrolės veiksmų siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimams. Pareiškėjas su 2017 m. sausio 25 d. skundu kreipėsi į atsakovą, nurodydamas, kad 2017 m. sausio 25 d. 9 val. 29 min. skambino moteris, teigusi esanti iš mokesčių inspekcijos, tačiau atsisakiusi prisistatyti – nurodyti vardą, pavardę, pareigas.

Pareiškėjas skunde prašė:

1) patvirtinti arba paneigti, kad VMI darbuotoja skambino pareiškėjui;

2) jeigu skambino, tai paaiškinti – kas (vardas, pavardė, pareigos, įgaliojimai) skambino, kodėl trukdė pareiškėjui, kodėl atsisakė prisistatyti;

3) jeigu skambino – neskambinti ir netrukdyti, kai atsisakoma prisistatyti nurodant vardą, pavardę, pareigas ar kitus juridinio asmens valdymo organo suteiktus įgaliojimus. Pareiškėjas su 2017 m. sausio 26 d. skundu kreipėsi į VMI nurodydamas, kad jis nei 2016 m. sausio 29 d., nei anksčiau neteikė VMI ar kitai valdžios įstaigai jokio pranešimo ar informacijos, susijusios su S. B.. Atsakovas 2017 m. vasario 2 d. raštu Nr. (13.2-38) R-739 „Dėl informacijos perdavimo“, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 30 straipsniu, perdavė įvertinimui pagal kompetenciją Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui informaciją su dokumentais apie VMI gautą galimai kito asmens vardu pateiktą pranešimą.

Atsakovas 2017 m. vasario 3 d. raštu Nr. (14.5-20) R-759 „Dėl informacijos pateikimo“, atsakydamas į pareiškėjo 2017 m. sausio 25 d. skundą, nurodė, kad atlikus patikrinimą, nustatė, jog 2017 m. sausio 25 d. pareiškėjui skambino VMI Atrankos ir paramos auditui departamento II skyriaus Atrankos poskyrio vyriausioji specialistė I. Z., siekdama pasitikslinti informaciją dėl atsakymo į pranešimą pateikimo. Atsakovas atsiprašė, kad VMI valstybės tarnautoja pokalbio metu nenurodė savo vardo, pavardės ir pareigų. Informavo, kad VMI valstybės tarnautoja pakartotinai supažindinta su pagrindiniais bendravimo su mokesčių mokėtojais reikalavimais.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2017 m. balandžio 12 d. tyrimo medžiagoje Nr. M-1-01-28073-17 priėmė nutarimą, kuriame nutarta atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nes šiuo atveju nėra nusikalstamos veikos numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnyje „Dokumentų suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas arba realizavimas“ sudėties.

8. Teismas taip pat nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl pagrindo įpareigoti atsakovą atsakyti į pareiškėjo pateiktą skundą.

9. Teismas, vadovaudamasis MAĮ 38–39 straipsniais, Asmenų aptarnavimo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklėse, patvirtintose Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-77 „Dėl Asmenų aptarnavimo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 30.3 punktu, nurodė, kad teisės aktuose mokesčių administratoriui yra įtvirtinti imperatyvūs reikalavimai neatskleisti informacijos apie mokesčių mokėtoją, pateiktą mokesčių administratoriui informaciją laikyti paslaptyje ir naudoti tik teisėtiems tikslams. Pareiškėjo prašoma pateikti informacija nepatenka į MAĮ 38 straipsnio 2 dalyje nustatytą sąrašą informacijos, kuri nelaikoma paslaptyje. Be to, MAĮ 39 straipsnio 1 dalies 4 ir 9 punktų nuostatos imperatyviai nustato atvejus, kokiais atvejais ir kokiems subjektams informacija apie mokesčių mokėtoją gali būti paskleista. VAĮ 23 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi 2017 m. sausio 26 d. skundo nagrinėjimo metu) nustatyta, kad jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui.

10. Teismas, vertindamas 2017 m. sausio 26 d. skundo motyvus, kad pareiškėjas neigė teikęs 2016 m. gruodžio 29 d. pranešimą, padarė išvadą, jog mokesčių administratoriui kilus abejonėms dėl galimai nusikalstamos veikos – pasinaudojimo kito asmens vardu, jis negalėjo savarankiškai pradėti administracinės procedūros, nes VMI nėra suteikti įgaliojimai vertinti nusikalstamo pobūdžio veiksmus, ir todėl medžiagą pagrįstai persiuntė Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui. Teismas vertino, kad VMI pagrįstai ir teisėtai, nepraleidusi teisės aktuose nustatyto termino, persiuntė visą susijusią informaciją Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir apie tai informavo pareiškėją. Teismas taip pat sprendė, kad VMI negalėjo pateikti pareiškėjui visos turimos informacijos, susijusios su 2016 m. gruodžio 29 d. pranešimu, į kurį buvo atsakyta VMI 2017 m. sausio 21 d. raštu Nr. (13.4-38-2) R-459, įskaitant pranešimo nuorašą ir paaiškinimą, kokiomis ryšio priemonėmis jis buvo gautas, nes būtų pažeisti teisės aktuose įtvirtinti imperatyvūs reikalavimai – neatskleisti mokesčių administratoriui pateiktos informacijos.

11. Teismas padarė išvadas, kad atsakovo 2017 m. vasario 2 d. raštas Nr. (13.2-38) R-739 „Dėl informacijos perdavimo“ paneigia pareiškėjo argumentus, jog atsakovas pareiškėjo skundo įstatymo nustatytais terminais neišnagrinėjo ir pareiškėjui neatsakė. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai, jog atsakovo vilkinimas atlikti veiksmus daro žalą pareiškėjui, yra nepagrįsti, nes atsakovas minėtu 2017 m. vasario 2 d. raštu perdavė visą turimą medžiagą Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, apie tai informavo pareiškėją, išsiųsdamas jam rašto kopiją, todėl pareiškėjas gavo visą prašomą informaciją, o VMI jokių neteisėtų ar viršijančių kompetenciją veiksmų neatliko. Teismas sprendė, kad iš 2017 m. vasario 2 d. rašto Nr. (13.2-38) R-739 „Dėl informacijos perdavimo“ turinio matyti, kad pareiškėjui nurodytos aplinkybės, susijusios su 2016 m. gruodžio 29 d. pranešimu, t. y. paaiškinta kieno vardu pranešimas buvo teiktas ir dėl kokio konkretaus asmens, taip pat nurodyta kokie tolimesni veiksmai buvo atlikti. Pareiškėjui informacija pateikta ta apimtimi, kuria mokesčių administratoriui leidžia MAĮ. Teismas konstatavo, kad įpareigoti VMI dar kartą atsakyti į pareiškėjo 2017 m. sausio 26 d. skundą nėra teisinio pagrindo, nes prašomą informaciją VMI, neperžengdama savo kompetencijos ribų, pateikė pareiškėjui 2017 m. vasario 2 d. raštu. Aplinkybė, kad pagrindinis šio 2017 m. vasario 2 d. rašto gavėjas buvo Vilniaus apskrities vyriausias policijos komisariatas, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes pareiškėjui buvo išsiųsta šio rašto kopija.

III. 12. Pareiškėjas G. B., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. sprendimu, apeliaciniame skunde prašo tenkinti jo reikalavimą –įpareigoti atsakovą nedelsiant pateikti motyvuotą ir įstatymais pagrįstą atsakymą į pareiškėjo 2017 m. sausio 26 d. skundą.

13. Pareiškėjas teigia, kad jis savo skunde neprašė atsakovo vertinti nusikalstamo pobūdžio veiksmus. Pareiškėjo skundo klausimus gali spręsti tik atsakovas, nes visą informaciją apie melagingą pranešimą turi ir kontrolės veiksmus dėl jo pradėjo informuodama pareiškėją būtent atsakovas. Be to, atsakovo kompetencijai priklauso vertinti nusikalstamas veikas mokesčių administravimo srityje ir bendradarbiauti su kitomis institucijomis, jas informuoti kitose srityse (MAĮ 30 ir 127 str.). Pažymi, kad atsakovas niekada nepateikė atsakymo į pareiškėjo 2017 m. sausio 26 d. skundą su įstatymais pagrįstu paaiškinimu, kad negali suteikti prašomos informacijos. Pareiškėjo nuomone, atsakovo 2017 m. vasario 2 d. raštas niekaip neatsako į pareiškėjo skundą, šiame rašte nebuvo jokių atsakymų į pareiškėjo skundo reikalavimus. Pareiškėjas nei prašė, nei atsakovas turėjo pareigą pranešti pareiškėjui apie kitų valdžios įstaigų informavimą dėl nusikalstamos veikos požymių. Pareiškėją domino tik atsakymai į jo 2017 m. sausio 26 d. skundo reikalavimus arba įstatymais pagrįstas atsisakymas juos tenkinti, kurių pareiškėjas negavo.

14. Pareiškėjas nurodo, kad jo skundo klausimai iš dalies buvo sprendžiami jau teismo procese, t. y. buvo išreikalautas melagingas pranešimas, o vėliau ir vokas, kuriame buvo gautas melagingas pranešimas. Tačiau atsakovas nevykdė teismo reikalavimo pateikti visą medžiagą, o teisėja nesprendė pareiškėjo prašymo taikyti atsakomybę atsakovui dėl nepateikto voko, ir tai buvo proceso pažeidimai, dėl kurių pareiškėjas patyrė žalos – didesnių sąnaudų, susijusių su bylinėjimusi. Pažymi, kad pareiškėjui vokas suteikia vertingos informacijos ir nurodo, kad įtariamasis nusikaltėlis dėjo daug pastangų klastodamas melagingą pranešimą, nes atvyko į pareiškėjo pašto skyrių, kad išsiųstų melagingą pranešimą atsakovui, kitoms valdžios įstaigoms.

15. Pareiškėjas vertina, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovas pagal kompetenciją, nepažeisdamas termino, perdavė pareiškėjo skundą nagrinėti komisariatui, tačiau tokiu atveju teismas privalėjo netinkamą ginčo šalį pakeisti tinkama pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnį ir reikalauti veikimo – atsakymo į pareiškėjo skundą. Pažymi, kad pareiškėjas savo 2017 m. sausio 26 d. skundu neprašė spręsti baudžiamosios atsakomybės klausimų, todėl komisariato nutarimas nepradėti ikiteisminio tyrimo neatsako į konkrečius pareiškėjo keltus klausimus. Pareiškėjas, remdamasis viešojo administravimo principais, teigia, kad valdžios įstaigų padarytos klaidos privalo būti pripažintos.

16. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovas nurodo, kad VMI negalėjo pateikti pareiškėjui visos su gautu pareiškimu susijusios informacijos, nes būtų pažeisti teisės aktuose įtvirtinti imperatyvūs reikalavimai neatskleisti mokesčių administratoriui pateiktos informacijos, t. y. prieštarautų MAĮ 38 straipsnyje įtvirtintai pareigai neatskleisti mokesčių administratoriui pateiktos informacijos, išskyrus teisės aktuose įtvirtintas išimtis, kurios šiuo konkrečiu atveju negalėjo būti pritaikytos. VMI, siekdama apginti galimai pareiškėjo pažeistas teises, ėmėsi operatyvių priemonių ir visą su gautu pareiškimu susijusią informaciją pagal kompetenciją perdavė atitinkamoms teisėsaugos institucijoms. Pagal teisinį reguliavimą atsakovas VMI privalėjo informuoti pareiškėją apie skundo perdavimą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus tokį skundą išnagrinėti.

18. Atsakovas pažymi, kad viešojo administravimo subjektai yra įpareigoti vadovautis VAĮ 3 straipsnio 8 punkte įtvirtintu vieno langelio principu, todėl tuo atveju, jeigu VMI būtų ėmusi pati atlikti administracinę procedūrą dėl pareiškėjo skundo dėl VMI rašto Nr. R-459, būtų ne tik pažeistas VAĮ 23 straipsnio 4 punkte įtvirtintas reikalavimas perduoti gautą skundą kompetentingam viešojo administravimo subjektui, bet ir netinkamai įgyvendintas vieno langelio principas.

19. Pareiškėjas G. B. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose paaiškina, kad jis santykiuose su atsakovu dėl jo skundo, susijusio su nusikalstamu pasinaudojimu jo tapatybe, nėra mokesčių mokėtojas (MAĮ 2 str. 17 d.), o yra fizinis asmuo (MAĮ 2 str. 2 d.). Pareiškėjo skundas yra nesusijęs su jo, kaip mokesčių mokėtojo, santykiais su mokesčių administratoriumi, nagrinėjamu atveju nėra mokesčių administravimas ir MAĮ neturi būti taikomas pagal paskirtį (MAĮ 1 str.). Informacija pareiškėjui galėjo būti pateikta vadovaujantis MAĮ 39 straipsnio 1 dalies 9 punktu, jeigu mokesčių mokėtojas (S. B.) sutiktų (neprieštarautų) informacijos pateikimui. Ne tik pareiškėjas, bet ir komisariatas nesuprato, jog komisariatas privalo išnagrinėti pareiškėjo skundą atsakovui, nes jam niekada nebuvo atsakyta. Praėjus 2 mėnesiams pareiškėjas pats kreipėsi į komisariatą skundu ir tik tuomet komisariatas išnagrinėjo būtent atsakovo pranešimą apie nusikalstamą veiką. Pareiškėjas kartu su paaiškinimais pateikia Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį. Pareiškėjas taip pat teigia, kad atsakovas neįvykdė ir teismo reikalavimo pateikti visą medžiagą – pateikė voką teismui tik po pareiškėjo reikalavimo teismui taikyti atsakovei atsakomybę. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepersiuntė pareiškėjo skundo komisariatui pagal kompetenciją, bet pranešė komisariatui apie galimą nusikalstamą veiką, pridėdamas pareiškėjo skundą kaip įrodymą. Pareiškėjas savo pažeistas teises ir teisėtus interesus gynė pats, teikdamas skundus komisariatui ir prokuratūrai, nesulaukęs atsakovo pagalbos, kaip neteisingai nurodo atsakovas atsiliepime. Atsakovas privalo prisiimi atsakomybę už priimtą sprendimą (neveikimą), taigi teismas privalo nurodyti jo pažeidimus ir įpareigoti atsakovą išsamiai atsakyti pareiškėjui (VAĮ 2 str. 13 p.).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamos bylos dalykas – pareiškėjo G. B. prašymo įpareigoti atsakovą VMI išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. sausio 26 d. skundą, pagrįstumas ir teisėtumas.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, inter alia padaręs išvadą, kad atsakovas į pareiškėjo skundą atsakė 2017 m. vasario 2 d. raštu Nr. (13.2-38) R-739 „Dėl informacijos perdavimo“.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo visų pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, taip pat nesutinka su teismo išvada, jog atsakovas į pareiškėjo skundą tinkamai atsakė/jį išnagrinėjo.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą, neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalyką sudarytų aplinkybių, ar viešojo administravimo subjektas buvo kompetentingas atlikti tam tikrus veiksmus, ar jam priskirtus klausimus sprendė įstatymų nustatyta tvarka ir laiku, nustatymas <…>. Pažymėtina, kad tokiu atveju, jei atsakovas atsisako priimti administracinį aktą ar atlikti veiksmą, nurodydamas tokio atsisakymo priežastis, šis atsisakymas negali būti vertinamas kaip neveikimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-173-438/2016).

24. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs pareiškėjo skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (šios nutarties 7, 9, 10–11 punktai), nustatė, jog pareiškėjo argumentai, kad atsakovas vilkina atlikti veiksmus, yra nepagrįsti, nes atsakovas minėtu 2017 m. vasario 2 d. raštu perdavė visą turimą medžiagą Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, apie tai informavo pareiškėją, išsiųsdamas jam rašto kopiją, todėl pareiškėjas gavo visą prašomą informaciją, t. y. jam informacija buvo pateikta ta apimtimi, kuria mokesčių administratoriui leidžia MAĮ, o įpareigoti VMI dar kartą atsakyti į pareiškėjo 2017 m. sausio 26 d. skundą nėra teisinio pagrindo, nes prašomą informaciją VMI, neperžengdama savo kompetencijos ribų, pateikė pareiškėjui 2017 m. vasario 2 d. raštu.

25. Primintina, kad Viešojo administravimo įstatymas numato tris kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas – prašymą, skundą ir pranešimą (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 14–16 d.). Prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 14 d.). Skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 15 d.). Pranešimas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 16 d.).

26. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir pareiškėjo formuluojamų reikalavimų atsakovui, pareiškėjas į atsakovą kreipėsi su skundu, nurodydamas, kad jis nei 2016 m. sausio 29 d., nei anksčiau neteikė VMI ar kitai valdžios įstaigai jokio pranešimo ar informacijos, susijusios su S. B., taip pat prašydamas atsakovo pateikti turimą informaciją, įskaitant patį pranešimą dėl informacijos pateikimo apie S. B., surinkti ir išsaugoti visus su pranešimu susijusius įrodymus, reikiamus teisėsaugai, bei nutraukti dėl pranešimo pradėtus veiksmus.

27. Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnis nustato administracinės procedūros terminus, numato, jog administracinė procedūra pagal asmens skundą turi būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo jos pradžios. Pagal VAĮ 23 straipsnio 4 dalį, jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui.

28. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad atsakovas, konstatavęs, kad jis nėra kompetentingas pats nagrinėti pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis MAĮ 30 straipsniu, 2017 m. vasario 2 d. raštu perdavė įvertinimui pagal kompetenciją Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui informaciją su dokumentais apie VMI gautą galimai kito asmens vardu pateiktą pranešimą, t. y. tame pačiame rašte informuodamas ir pareiškėją apie medžiagos perdavimą kitai kompetentingai įstaigai. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodyti atsakovo veiksmai negali būti laikomi neveikimu ar vilkinimu, o pareiškėjas galėjo ir turėjo iš minėto atsakovo 2017 m. vasario 2 d. rašto suprasti, jog jo skundas perduodamas vertinti pagal kompetenciją kitai įstaigai.

29. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš pareiškėjo 2017 m. sausio 26 d. skundo matyti, jog dauguma jo reikalavimų yra susiję su prašymais pateikti pačius atsakovo gautus kartu su 2016 m. gruodžio 29 d. pranešimu dokumentus apie S. B. kaip mokesčių mokėtoją, nors, pasak paties pareiškėjo, tokių duomenų ir informacijos apie S. B. jis iš tikrųjų neteikė, o jo vardu buvo neteisėtai pasinaudota. Pabrėžtina, kad MAĮ 39 straipsnio 1 dalies 4 ir 9 punktų nuostatos imperatyviai nustato atvejus, kokiais atvejais ir kokiems subjektams informacija apie mokesčių mokėtoją gali būti paskleista, o pagal Taisyklių 30.3 punktą teisės aktuose mokesčių administratoriui yra įtvirtinti imperatyvūs reikalavimai neatskleisti informacijos apie mokesčių mokėtoją, pateiktą mokesčių administratoriui informaciją laikyti paslaptyje ir naudoti tik teisėtiems tikslams. Todėl VMI dėl nurodytų faktinių aplinkybių ir teisinio reguliavimo jokiu būdu negalėjo ir neturėjo teisės teikti pareiškėjui apie kitą fizinį asmenį (S. B.) gautos informacijos, susijusios su 2016 m. gruodžio 29 d. pranešimu, įskaitant pranešimo nuorašą, paaiškinimą, kokiomis ryšio priemonėmis jis buvo gautas, nes būtų pažeisti minėti teisės aktuose įtvirtinti imperatyvūs reikalavimai – neatskleisti mokesčių administratoriui pateiktos informacijos. Taigi pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2017 m. sausio 26 d. skundą iš esmės yra nepagrįstas.

30. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. spr endimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

31. Atsižvelgiant į tai, kad kiti pareiškėjo nurodomi apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepaneigiantys skundžiamo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė