2017-10-10 Nr. AB-18176-3-61-3-04790-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-822-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04790-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Paaiškino, kad nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. buvo Ligoninėje, kurioje nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis plotas, dienos šviesa nebuvo tinkamai užtikrinama, negalėjo skaityti ir rašyti, naktinis apšvietimas buvo per ryškus. Sunkiai vaikšto, tačiau maistas jam nebuvo atneštas. Sanitaras, baigęs valyti tualetą, jam maistą atnešė, tačiau pareiškėjas jo negalėjo valgyti. Tualetas, skirtas neįgaliesiems, buvo nepatogus, juo buvo sunku naudotis dėl skaudamų kelių. Dėl tokių kalinimo sąlygų pasijuto pažemintas, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, negalėjo užmigti naktimis, norėjo save žaloti.

3. Atsakovo atstovė Ligoninė su pareikštu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime (b. l. 7–9) nurodė, kad duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo gydoma tose pačiose palatose su pareiškėju, pateikti negali. Ligoninė privalo laikytis izoliacijos reikalavimų bei negali daryti įtakos atvykstančių gydytis asmenų skaičiui, kaip ir negali atsisakyti teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Dėl to teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui, galėjo būti viršijamos. Ligoninė vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punktu. Pažymėjo, kad vadovaujantis šiuo punktu nėra numatyta, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas. Unitazo uždengimo nenumato ir higienos norma HN 76:2010. Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690. Šis dokumentas įrodo, kad Ligoninės patalpos atitinka jai privalomus Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Natūrali šviesa užtikrinama per kameroje esantį langą arba langus. Esant pakankamam natūraliam apšvietimui, dieninis apšvietimas išjungiamas, tačiau esant pacientų prašymui, dieninė šviesa paliekama. Ligoninės Chirurgijos skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Todėl minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose (laisvame korpuse). Teigė, kad pareiškėjo reikalavimas apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais. Skunde nėra argumentuojama dėl priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos, nėra pagrįsta neturtinės žalos suma.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsiliepime (b. l. 25–28) paaiškino, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepatvirtintos įrodymais. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 patvirtino Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programą.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė L. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246 – 6.249, 6.250 straipsnių nuostatomis.

9. Ginčui dėl pareiškėjo argumentų dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.), 111.4 punktas. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. Chirurgijos skyriaus 2 palatoje (24,92 kv. m, 7 lovos). Duomenų apie konkrečiu atveju kartu su pareiškėju ligoninės palatose buvusių asmenų skaičių byloje nėra, o teismui pateiktame atsiliepime atsakovo atstovė teigė, kad tokios informacijos pateikti negali, nes tokia statistika nėra vedama. Įvertindamas tai, teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti pareiškėjo teiginiais dėl palatų užimtumo jo buvimo Ligoninėje laikotarpiais. Atsakovo atstovė neneigė, kad nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas visą pareiškėjo buvimo Ligoninėje laikotarpį (10 dienų) neatitiko privalomo vienam asmeniui užtikrinti 5,1 kv. m ploto. Šios aplinkybės teismui leido daryti išvadą, kad Ligoninė neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Atsakovo argumentas, jog Ligoninė negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

10. Teismas vadovavosi ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), 21 punktu, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (2011 m. birželio 14 d. redakcija), 16.5 punktu. Atsakovo teigimu, Ligoninėje vadovaujamasi Eksploatavimo taisyklėmis. Teismas neturėjo pagrindo netikėti atsakovo atstovo teiginiais. Teismo vertinimu, 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabina yra pakankama asmeniui, vaikščiojančiam su ramentais, pasinaudoti tualetu, todėl šiuo aspektu pažeidimų nenustatyta.

11. Į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas nepatvirtino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl blogo natūralaus ar dirbtinio apšvietimo. Remiantis į bylą pateiktais įrodymais ir pareiškėjui nepateikus jo teiginius patvirtinančių įrodymų, Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nėra pagrindo konstatuoti.

12. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad maistas jam nebuvo atneštas, nes, kaip pats skunde nurodo, sanitaras jam maistą vis dėlto atnešė.

13. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (CK 6.250 str.). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Atsižvelgiant į minimalaus vienam asmeniui kamerų tipo palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę (10 parų), į pažeidimo mąstą, teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis, pareiškėjui priteistas 100 Eur neturtinės žalos dydis.

III. 14. Pareiškėjas L. L. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimo (b. l. 52–53).

15. Nurodo, kad pareiškėjo judėjimas ribotas dėl jo negalios, jis negalėjo nuo 6 val. iki 22 val. būti pastoviai lauke bet kokiu oru, todėl ploto trūkumas jį labai paveikė.

16. Teigia, kad tualeto nepritaikymas neįgaliesiems kėlė labai didelius nepatogumus. Nurodo, kad yra blogas priėjimas ir nėra vietos.

17. Nurodo, kad sanitaras 2 kartus atnešė valgyti per pietus net nenusimovęs pirštinių, nors dirbo tualete. Po to jis nebenešė maisto ir pareiškėjas maisto gaudavo tik retkarčiais iš kitų žmonių.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 60–62).

19. Nurodo, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė nei teisinių, nei faktinių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Teigia, kad pareiškėjo samprotavimai nepagrįsti įrodymais. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis sąlygomis nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d., atlyginimo.

22. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

23. CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

24. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Ligoninės veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

25. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Ligoninėje pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui kamerų tipo palatoje tenkantis plotas (10 parų), ir nusprendė, kad pareiškėjui priteistinas 100 Eur neturtinės žalos dydis. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

26. Pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą siejo su tuo, kad, jo teigimu, Ligoninės palatoje Nr. 2 teko per mažai ploto, dienos metu buvo nepakankamai šviesos, naktinė šviesa – per stipri, maistas nebuvo atnešamas (jį tik du kartus atnešė sanitaras, nesilaikydamas elementarių higienos reikalavimų), jam, judančiam su ramentais, buvo sunku pasinaudoti tualetu.

27. Atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

28. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nustatytą minimalią 5,1 kv. m gyvenamojo ploto normą, turinčią tekti vienam asmeniui Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose. Pareiškėjas nurodė ir byloje pateiktos palatos nuotraukos (b. l. 15, 17) patvirtina, kad palatoje Nr. 2, kurios plotas 24,92 kv. m (b. l. 23), įrengtos 7 lovos, todėl vienam asmeniui tenkantis palatos plotas sudarė 3,56 kv. m. Tačiau, pažymėtina, šis pažeidimas truko ne 10 dienų, kaip kad klaidingai nurodė pirmosios instancijos teismas, o 14 dienų (14 lovadienių nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. (b. l. 11)).

29. Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl apšvietimo palatoje Nr. 2. Vilniaus visuomenės sveikatos centras buvo atlikęs patikrinimą dėl sąlygų šioje palatoje (2015 m. rugsėjo 18 d. patikrinimo aktas Nr. 13(15.3)-PA, b. l. 12–13), tačiau apšvietimas šiuo atveju nebuvo tikrintas. Į bylą pateiktas ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 4 d. patikrinimo aktas Nr. 08 (24.1)-PA-1290 (b. l. 77–79), priimtas patikrinus Ligoninės palatas Nr. 3 ir Nr. 4. Šiame patikrinimo akte nurodyta, kad kameroje-palatoje Nr. 3 išmatuotas natūralios apšvietos koeficientas buvo 0,52 proc., kameroje-palatoje Nr. 4 – 0,51 proc., ir tai neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir HN 47:2011) 40 punkte reglamentuojamo 1,5 proc. rodiklio. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad palatoje Nr. 2 natūralaus apšvietimo sąlygos būtų buvusios ženkliai kitokios nei kitose palatose, kuriose patikrinimas buvo atliktas. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl nepakankamo apšvietimo palatoje Nr. 2. Vis dėlto, šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad iš į bylą pateiktų Ligoninės palatos Nr. 2 nuotraukų (b. l. 15–17) matyti, jog šioje palatoje įrengti 2 langai. Pats pareiškėjas skunde patvirtino, jog šie langai yra nemaži. Pareiškėjas dėl natūralios apšvietos nurodė tik abstrakčius teiginius, kad palatoje nebuvo geras šviesos sklidimas. Be to, atsakovas atsiliepime į skundą, teiktame pirmosios instancijos teismui, pažymėjo, jog esant pacientų prašymui, gali būti paliekama ir dieninė šviesa.

30. Pareiškėjas taip pat teigė, kad naktinė šviesa yra per ryški, dėl ko jis prabunda ir ilgai negali užmigti. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, tikrindamas Ligoninės palatą Nr. 2, taip pat netikrino ir dirbtinės naktinės apšvietos. Tačiau pats atsakovas jokių duomenų, susijusių su Ligoninės naktine apšvieta, nenurodė. Taigi pareiškėjo teiginiai, jog šiuo atveju naktinė dirbtinė apšvieta buvo per ryški, liko nepaneigti.

31. Pareiškėjas taip pat teigė, kad jis juda sunkiai, su ramentais, todėl žalą siejo su tuo, kad jam neatnešdavo maisto (du kartus atnešė sanitaras, valęs patalpas), tualetas nebuvo pritaikytas naudoti asmeniui, turinčiam judėjimo problemų. Pažymėtina, jog į bylą pateiktoje Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizėje (2015 m. rugsėjo 8–22 d.), ties pareiškėjo būkle atvykus, nurodyta, kad jo judesiai nežymiai riboti (b. l. 80), t. y. nėra duomenų, kad pareiškėjas apskritai negalėjo vaikščioti. Atsakovas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Ligoninė su Lukiškių tardymo izoliatoriumi-kalėjimu buvo sudariusi maisto tiekimo sutartį; maistas buvo tiekiamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo valgyklos į Ligoninės pacientų gyvenamąsias patalpas. Įvertinus, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją dėl neužtikrinamo maitinimo, taip pat nesant duomenų apie fiziologinius pokyčius (svorio netekimą ir pan.) ar sveikatos būklės pablogėjimą (epikrizėje, aprašant pareiškėjo sveikatos būklę išrašant, ji apibūdinta kaip patenkinama), kurie būtų neišvengiami jo nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjo teiginiai, kad jam Ligoninėje nebuvo užtikrinamas tinkamas maitinimas, atmestini kaip nepagrįsti.

32. Atsakovas pirmosios instancijos teismui nepateikė duomenų dėl pareiškėjo teiginių, jog jam, dėl skausmų galinčiam ribotai judėti, Ligoninėje buvo sunku naudotis tualetu. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 5 d. nutartyje atkreipė dėmesį, kad atsakovas nepateikė detalių paaiškinimų ir įrodymų dėl šių pareiškėjo teiginių ir pasiūlė Ligoninei pateikti paaiškinimus, kaip yra užtikrinamas asmenų, dėl sveikatos būklės negalinčių judėti, naudojimasis tualetu. Atsakovas detalesnių paaiškinimų šiuo klausimu nepateikė. Nesant duomenų, kad Ligoninėje tualetai buvo pritaikyti naudotis asmenims, turintiems judėjimo problemų, darytina išvada, kad pareiškėjas, Ligoninėje naudodamasis tualetu, galėjo patirti papildomų nepatogumų bei su tuo susijusių neigiamų išgyvenimų. Kita vertus, šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas nepatogumus naudojantis tualetu siejo su skaudančiais ir nelanksčiais kojų keliais, tuo tarpu į Ligoninę buvo nukreiptas dėl klubo sąnarių problemų, o ligos, susijusios su kojų sąnariais, nenurodytos ir lydinčių ligų sąraše.

33. Pažymėtina, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes.

Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013).

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, susijusias su laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų elgesiu, jų ketinimais; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (2015 m. rugsėjo 8–22 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 615 patvirtinta 325 Eur minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pvz., už kiekvieną praleistą dieną Laisvės atėmimo vietų ligoninėje yra priteisiamas apie 10 Eur atlyginimas už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną (žr., pvz., 2016 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2848-624/2015; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2286-556/2016)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į ginčo laikotarpio trukmę ir nustatytų pažeidimų pobūdį, į tai, kad nėra duomenų, jog dėl pažeidimų pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, mano, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjui priteisti 200 Eur neturtinei žalai atlyginti; laikytina, jog tokia suma pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašoma 5 000 Eur suma nėra adekvati neigiamoms pasekmėms kompensuoti, pats pareiškėjas ir apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių įrodymų, patvirtinančių tokios jo prašomos sumos pagrįstumą.

35. Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo L. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui L. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė