2023-07-19 Nr. AB-13370-3-61-3-01044-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-714-556/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01044-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4.4; 57.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. liepos 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agvika“ ir atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agvika“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Agvika“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, AAD) 2022 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. AS-27 „Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) panaikinimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad AAD 2021 m. gruodžio 20 d. surašė ir pateikė pareiškėjui Patikrinimo aktą Nr. (7.8)-PA-7890 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame pateikė išvadas, kad: 1) laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. UAB „Agvika“ iš (duomenys neskelbtini) esančios vandenvietės, kodas Žemės gelmių registre – 4094 (gręžinių numeriai: 33761, 40428) ir iš (duomenys neskelbtini) esančios vandenvietės, išgavo požeminį vandenį (kitas požeminis vanduo, išskyrus mineralinį vandenį), neturėdama nustatyta tvarka išduotų leidimų, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.) 12 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 2 dalies reikalavimus, Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MVGIĮ) 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus; 2) UAB „Agvika“ Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų KIT708 už 2020 metų III ir IV ketvirčius, t. y. nedeklaravo / nuslėpė per šį laikotarpi išgauto kito požeminio vandens, išskyrus mineralinį vandenį kiekį, tuo pažeidė MVGIĮ 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių reikalavimus; 3) pareiškėjui paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už be leidimo išgautą gamtos išteklių (kitas požeminis vanduo, išskyrus mineralinį vandenį) kiekį už 2018–2020 metų I–IV ketvirčius iš viso yra 50 909 Eur.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2022 m. sausio 4 d. pateikė pastabas „Dėl patikrinimo akto Nr. (7.8)-PA-7890 ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius paskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo akto Nr. V-36“, išdėstė savo poziciją bei motyvus, kodėl nesutinka su Patikrinimo akte nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. 2022 m. vasario 8 d. pareiškėjui įteiktas skundžiamas Sprendimas, kuriuo paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už požeminio vandens išgavimą – 28 341,00 Eur.

4. Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. vasario 27 d. kreipėsi į Aplinkos apsaugos agentūrą (toliau –ir Agentūra) dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo išdavimo (toliau – ir TIPK leidimas). Pareiškėjas teisinį lūkestį gauti TIPK leidimą, kuriame būtų, be kita ko, įtvirtinta pareiškėjo teisė išgauti požeminį vandenį, suformavo dar iki naujos redakcijos Žemės gelmių įstatymo įsigaliojimo, kuri paskelbta 2014 m. liepos 1 d. Tai, kad pareiškėjo dokumentai buvo priimtini, patvirtina Agentūros rašte „Dėl sprendimo išduoti UAB „Agvika“ TIPK leidimą“ išdėstytos aplinkybės, jog visuomenė apie gautą paraišką informuota 2014 m. kovo 14 d. Molėtų krašto laikraštyje „Vilnis“ ir Agentūros tinklalapyje. Pareiškėjas neneigė, kad TIPK leidimas gautas vėliau nei 2014 m. liepos 1 d., tačiau pagrįstai manė, kad TIPK leidimas jam suteikia teisę išgauti požeminį vandenį iš TIPK leidime nurodytų gręžinių ir kitų leidimų neprivalu turėti (įgyti). AAD, atlikdamas ankstesnius pareiškėjo ūkinės veiklos patikrinimus, konstatuodavo, kad požeminio vandens apskaita vykdoma teisingai ir nei karto pareiškėjo nebaudė, neįspėjo apie galbūt pažeidžiamus teisės aktus. Pareiškėjo nuomone, jis yra gavęs TIPK leidimą su nurodytomis vandens išgavimo sąlygomis, kuris jam suteikia teisę išgauti požeminį vandenį iš leidime nurodytų gręžinių, todėl nėra teisinio pagrindo jam taikyti 10 kartų padidinto mokesčio tarifo, nurodyto Sprendime, o Sprendimas turėtų būti panaikintas. Pareiškėjas teigė, kad visą požeminio vandens kiekį deklaruodavo sąžiningai, už jį visada laiku mokėdavo mokesčius, nebuvo nuslėpęs kokių nors dokumentų ir / ar veiksmų nuo aplinkosaugos kontrolę vykdančių asmenų, nesiekė pažeisti ir nepažeidė jokių Lietuvos Respublikos galiojančių teisės aktų. Sprendimas nemotyvuotas, jame nėra tiksliai nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas, nenurodyta (neišsamiai nurodyta) jo apskundimo tvarka, neaišku, kokios Sprendimą pasirašiusio asmens pareigos ir jam suteikti įgaliojimai. Atsakovas nurodė, kad priimdamas Sprendimą remiasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 132 straipsniu, tačiau nenurodė nei dalies, nei punkto. Pareiškėjas teikė pastabas, tačiau atsakovas ne į visas pastabas atsižvelgė, motyvuotai neatsakė, kodėl neatsižvelgė į pastabas.

5. Atsakovas AAD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad patikrinimo aktuose yra nurodoma, jog yra vykdoma vandens apskaita, tačiau patikrinimų metu nebuvo vertinama, ar apskaita vedama teisingai ir nebuvo vertinama ar įmonė turėjo leidimus išgauti gėlą požeminį vandenį. Todėl pareiškėjo argumentai dėl anksčiau vykdytų patikrinimų ir nenustatytų pažeidimų nepagrįsti. 2014 m. rugsėjo 18 d. išduotas TIPK leidimas UAB „Agvika“ padaliniui, esančiam (duomenys neskelbtini) nelaikomas leidimu naudoti gėlo požeminio vandens išteklius, nes neatitinka nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 dalies, todėl nevertintinas. Dėl TIPK leidimų pareiškėjui buvo išsiųsta užklausa el. paštu 2021 m. rugpjūčio 11 d., tačiau jie nebuvo pateikti. Pareiškėjas, teikdamas pastabas į Patikrinimo aktą, pateikė tik TIPK leidimų titulinius lapus, todėl dėl TIPK leidimais nustatytų sąlygų buvo kreiptasi į Agentūrą ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją. Leidimu naudoti gėlo požeminio vandens išteklius įmonei laikomas tik 2006 m. vasario 21 d. išduotas TIPK leidimas Nr. VR-4.7-V-01-ŠV-15/T-V.3-25/2016 UAB „Agvika“ paukštyno padaliniui Skruzdėlių k., Širvintų r. Stabiliai ir pelningai veikiančios įmonės prašymas sumažinti paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu yra nesąžiningas kitų verslo subjektų, sąžiningai besilaikančių įstatymų, atžvilgiu. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu ir jame nurodytais duomenimis, atsižvelgė į pareiškėjo pateiktas rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto, veikė jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo kitokios diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, imperatyviai nustatančią, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį nei išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Agvika“ skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė AAD 2022 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. AS-27 „Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“ didesniu tarifu apskaičiuotą mokestį už valstybinius gamtinius išteklius, sumažinant jį iki 4 251,15 Eur ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2 492,67 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8. Teismas nustatė, kad 2021 m. gruodžio 20 d. AAD pareigūnai atliko UAB „Agvika“ planinį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius patikrinimą už 2018–2020 metus bei surašė Patikrinimo aktą Nr. PA-7890, kuriame konstatavo, jog UAB „Agvika“ 2018–2020 metų mokestiniais laikotarpiais eksploatavo gręžinius Nr. 33761, 40428, neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos nustatyta tvarka išduodamo leidimo, tuo pažeidė Žemės gelmių įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.) 12 straipsnio 1 dalį ir 16 straipsnio 2 dalį, MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis MVGIĮ 6 straipsnio 2 ir 3 dalimi buvo paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu, iš viso 50 909 Eur. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad UAB „Agvika“ VMI nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų KIT708 už 2020 metų III, IV ketvirčius, t. y. nedeklaravo per šį laikotarpį išgauto kito požeminio vandens, išskyrus mineralinį vandenį, kiekį, ir tuo pažeidė MVGIĮ 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių reikalavimus. UAB „Agvika“ 2022 m. spalio 4 d. pateikė rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto teisingumo, į kurias atsižvelgus ginčijamu Sprendimu galutinė padidintu tarifu apskaičiuota mokesčio už valstybinius gamtos išteklius suma apskaičiuota – 28 341 Eur. UAB „Agvika“ padaliniui, esančiam (duomenys neskelbtini), turi 2006 m. vasario 21 d. išduotą TIPK leidimą, o padaliniui, esančiam (duomenys neskelbtini), TIPK leidimas išduotas 2014 m. rugsėjo 18 d.

9. Teismas aptarė ginčui aktualias Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), MGVIĮ, Žemės gelmių įstatymo nuostatas bei teismų praktiką ir pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas teisingai deklaravo išgauto požeminio vandens kiekį ir laiku mokėjo už deklaruotą išgauto vandens kiekį mokestį. Ginčas byloje yra dėl to, ar pareiškėjas laikotarpiu, už kurį atliktas patikrinimas (nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.), turėjo reikiamą leidimą. Pareiškėjo nuomone leidimas, kuris UAB „Agvika“ buvo išduotas 2014 m. rugsėjo 18 d. yra tinkamas leidimas, leidžiantis išgauti požeminį vandenį. Atsakovo nuomone, UAB „Agvika“ turimas leidimas neatitiko nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusios Žemės gelmių įstatymo I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 (toliau – ir Žemės gelmių įstatymo pakeitimas) 3 straipsnio 4 dalies, todėl laikytina, kad pareiškėjas išgavo žemės gelmių išteklius neturėdamas teisės aktų nustatyto leidimo.

10. Teismas nurodė, kad Žemės gelmių įstatymo pakeitimas įsigaliojo 2014 m. liepos 1 d., o jo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos. Pareiškėjui leidimas buvo išduotas 2014 m. rugsėjo 18 d., t. y. jau po Žemės gelmių įstatymo pakeitimo įsigaliojimo, todėl pareiškėjui negalėtų būti taikoma Žemės gelmių įstatymo pakeitimo 3 straipsnio 4 dalies nuostata. Šiuo atveju, neturi reikšmės, kad paraiška leidimui gauti pateikta ir visuomenė apie gautą paraišką informuota anksčiau, t. y. iki Žemės gelmių įstatymo pakeitimo įsigaliojimo. Minėti veiksmai yra tik atskirti TIPK leidimų išdavimo procedūros etapai, patys savaime nereiškiantys, kad TIPK leidimas tikrai bus išduotas.

11. Teismas pažymėjo, kad 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusio naujos redakcijos Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes nereikia norint naudoti gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m3 gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį. UAB „Agvika“ užsiima tik žemės ūkio veikla, išgauna mažiau nei 100 m3 gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį, todėl nuo 2020 m. liepos 1 d. leidimas pareiškėjui nereikalingas, o tuo pačiu nereikia mokėti ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, nes pagal MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalį – mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.

12. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d. buvo taikomas tuo laikotarpiu galiojusio Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas – turėti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Tokio leidimo pareiškėjas neturėjo, todėl požeminį vandenį išgavo neturėdamas reikiamo leidimo.

13. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog nors UAB „Agvika“ vandens išteklius išgavo neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo, ji turėjo TIPK leidimą, išduotą pagal tvarką, galiojusią iki 2014 m. liepos 1 d., be to išgautą vandens kiekį deklaravo ir mokesčius mokėjo. Dėl padaryto pažeidimo nekilo sunkių pasekmių nei aplinkai, nei žmonėms, nepadaryta žala valstybei. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų anksčiau baustas už analogiškus nusižengimus. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad reguliavimas, lėmęs būtinybę turėti kitokį leidimą, įsigaliojo pareiškėjo pateiktos paraiškos TIPK leidimui gauti svarstymo ir leidimo išdavimo procedūros vykdymo metu, tačiau institucijos apie poreikį turėti kitokį leidimą pareiškėjo neinformavo. Be to, ir UAB „Agvika“ aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų vykdytuose patikrinimuose reikiamo leidimo neturėjimas per laikotarpį nuo 2014 m. užfiksuotas tik 2021 m. Patikrinimo akte.

14. Teismas, atsižvelgęs į suformuotą teismų praktiką, į reikšmingas ekonominės sankcijos individualizavimui aplinkybes, laikė, kad 1,5 kartus padidintas mokesčio tarifas atitiktų teisingumo ir protingumo kriterijus bei būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir mastui. Analogiško dydžio tarifas yra taikomas ir kitose panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1033-822/2021, 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-808-822/2021 ir kt.).

15. Teismas pareiškėjo skundą dėl Sprendimų panaikinimo tenkino iš dalies – Sprendime paskaičiuotą mokėtiną mokesčio sumą perskaičiuojant ir taikant 1,5 koeficientą. Sprendimas keistinas toje dalyje, kurioje už 2018–2020 m. be leidimo išgautą požeminio geriamojo vandens kiekį pritaikytas 10 kartų didesnis tarifas. Taikant (1,5 karto) padidintą tarifą, atitinkamai priskaičiuota mokesčio suma mažintina iki 4 251,15 Eur (28 341 Eur / 10 x 1,5=4 251,15 Eur).

16. Teismo vertinimu, skunde nurodyti neatitikimai VAĮ reikalavimams yra formalaus pobūdžio ir nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir todėl naikintinas.

17. Teismas, spręsdamas pareiškėjo prašymą iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas sumokant 22,50 eurų žyminį mokestį bei 2 910,05 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti nustatė, kad pareiškėjas pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus: 2022 m. kovo 7 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 22/03-25, 2022 m. gegužės 20 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 22/05-69 bei 2022 m. birželio 4 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 22/06-18. Pareiškėjos gautų paslaugų ir turėtų bylinėjimosi išlaidų detalizacija yra nurodyta kiekvienoje PVM sąskaitoje-faktūroje. Į bylą taip pat pateiktas pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų sumokėjimą pagrindžiantis Advokatų profesinės bendrijos „CONSTAT“ banko sąskaitos išrašas, kuriame fiksuotas pareiškėjo atliktų mokėjimų įskaitymas į advokatų kontoros atsiskaitomąją sąskaitą faktas.

18. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nuostatomis, konstatavo, kad pareiškėjo prašoma priteisti 2 910,05 Eur suma už skundo, rašytinių paaiškinimų parengimą, bei pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą jame, neviršija maksimalaus Rekomendacijose numatyto dydžio, todėl laikytina pagrįsta. Kadangi pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, todėl teismas, atsižvelgęs į tenkintų reikalavimų dalį, sumažino bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir pareiškėjui priteisė 85 procentų šios sumos, t. y. 2 492,67 Eur.

III. 19. Pareiškėjas UAB „Agvika“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo patenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

20. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad elgėsi teisėtai ir egzistuoja būtinųjų aplinkybių visetas, nulemiantis pareiškėjo teisėtų lūkesčių susiformavimą ir jų apsaugą: a) pareiškėjo lūkestis susiformavo galiojant teisiniam reguliavimui iki 2014 m. liepos 1 d., b) pareiškėjo veiksmai teikiant paraišką dėl TIPK leidimo išdavimo dar iki 2014 m. liepos l d. bei c) Agentūros veiksmai, paskelbiant apie gautą paraišką visuomenei susipažinti, kompetentingo subjekto, atsakingo už aplinkosauginę kontrolę istoriniai sprendimai (neapskųsti ir įsigalioję) ir / ar veiksmai konstatuojantys, kad pareiškėjas nedaro pažeidimų nei pildydamas apskaitą už požeminį vandenį, nei tai, kad jis vandenį išgauna (ne) teisėtai.

21. Pareiškėjas pažymi, kad jam sankcija buvo taikoma vadovaujantis Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio l dalimi, nes ši dalis buvo pakeista ir įsigaliojo 2014 m. liepos 1 d. Jį įgyvendinantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 6 d. nutarimas Nr. 454 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 198 „Dėl Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ įsigaliojo 2015 m. gegužės 9 d. Pareiškėjo vertinimu, susidaro kolizinė situacija, kuomet ūkio subjektai, galiojant naujai Žemės gelmių įstatymo redakcijai, leidimus išgauti požeminį vandenį gautų pagal seną tvarką, kuri iš esmės galioja pagal negaliojančią teisės akto redakciją. Tokiu atveju galima daryti išvadą, kad visi leidimai išduoti po įstatymo įsigaliojimo, tačiau išduoti pagal seniau galiojusias tvarkas, taip pat neturėtų turėti teisinės galios. VMI, gaudama pareiškėjo deklaracijas bei mokesčius už sunaudotą požeminį vandenį šią informaciją turėjo pateikti ir AAD. AAD, visą laiką turėdamas informaciją apie pareiškėjo teisingai pildomas deklaracijas bei mokamus mokesčius bei atlikdamas aplinkosauginę kontrolę nė karto nesuabejojo TIPK leidimo legitimumu, kaip leidimu išgauti požeminį vandenį. Pirmosios instancijos teismas netyrė visų faktinių aplinkybių, iš esmės nepasisakė dėl pareiškėjo susiformavusių teisėtų lūkesčių principo apsaugos, todėl priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą sprendimą, kuris turėtų būti panaikintas tenkinat pareiškėjo pagrindinį reikalavimą panaikinti Sprendimą.

22. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose. Mokestis už be leidimo išgautą vandenį galėtų būti skaičiuojamas tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas nedeklaruotų arba deklaruotų mažesnį išgauto vandens kiekį, dėl ko būtų sumokėti ne visi mokesčiai į Lietuvos Respublikos biudžetą. Sankcijos pareiškėjui negalėjo būti skirtos, kadangi jis vykdė esmines pareigas – deklaravo ir sumokėjo mokesčius už visą išgautą požeminį vandenį, o mokesčių administratorius ir AAD visą laiką tą žinojo. Valstybės biudžetas nenukentėjo, formalūs terminai (vėliau nei 2014 m. liepos 1 d. išduotas TIPK leidimas, nors paraiška leidimui gauti buvo pateikta daug anksčiau nei įsigaliojo naujas reguliavimas) negali būti pagrindas skaičiuoti padidintus mokesčius, įskaitant ir teismo sumažintus mokesčius, kas yra neproporcinga ir neteisinga pareiškėjo atžvilgiu, jei visi reikalingi mokesčiai faktiškai buvo sumokėti. Teismas nemotyvavo savo sprendimo dėl formalaus (ne) pažeidimo, todėl priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą.

23. Pareiškėjo nuomone, AAD Sprendimo priėmimu pažeidė esminius aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės ir gerojo viešojo administravimo principus, ko iš esmės pirmos instancijos teismas nevertino. AAD nesilaikė esminių gero administravimo elgesio principų, tinkamai neatliko aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės ir nesiėmė priemonių informuoti pareiškėjo dėl išduoto TIPK leidimo, bet suteikė pareiškėjui regimybę, kad pripažįsta TIPK leidimą kaip jo teisę išgauti požeminį vandenį. AAD, nebendradarbiaudamas su pareiškėju, jo nekonsultuodamas, neįgyvendinęs prevencinio pobūdžio priemonių, padedančių laikytis formalių reikalavimų, pažeidė aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės metodinės pagalbos teikimo principą, reiškiantį, jog poveikio priemonės gali būti taikomos kaip ultima ratio (kraštutinė) priemonė. To nevertino ir pirmosios instancijos teismas.

24. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Sprendimas, kaip individualus administracinis aktas, neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, o pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo argumentų tinkamai neištyrė. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovui teikė pastabas dėl Patikrinimo akto, tačiau atsakovas į ne visas pastabas atsižvelgė, o į kurias neatsižvelgė (dėl ankstesnių patikrinimų ir nenustatytų pažeidimų dėl požeminio vandens išgavimo) motyvuotai neatsakė, kodėl to nepadarė. Mokesčių administratorius privalo sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo aptarti mokesčio mokėtojo rašytinių pastabų nagrinėjimą, analizę ir vertinimą. Sprendime nėra tinkamai nurodyta jo apskundimo tvarka, taip pat pareiškėjui kelia abejonių ar Sprendimą pasirašęs asmuo turi tam suteiktus įgaliojimus, nes neaišku kokiose pareigose jis dirba, ar administracinis sprendimas dėl to yra galiojantis. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino ir aiškiai nemotyvavo pareiškėjo išsakytos abejonės dėl AAD Sprendimo teisinio turinio teisės teorijos prasme. Atsakovas nepaisė VAĮ reikalavimų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos vienareikšmiškos teisminės praktikos, kuria įtvirtinami individualiam aktui taikomi principai ir teisinė apibrėžtis, Europos gero administracinio elgesio kodekso nuostatų, todėl tai yra savarankiškas bei pakankamas pagrindas naikinti skundžiamo teismo sprendimo dalį ir AAD Sprendimą.

25. Atsakovas AAD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

26. AAD nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek pareiškėjo, tiek atsakovo pateiktus argumentus, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl teismo sprendimo nepagrįstumo atmestini. AAD, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu ir jame nurodytais duomenimis, veikė jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo kitokios diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią mokesčio tarifą pareiškėjui. Teismo sprendimas (išskyrus dalį dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų) yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas teisingai įvertino įrodymus, vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, proceso teisės normų nepažeidė, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų.

27. Atsakovas AAD apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir pareiškėjo UAB „Agvika“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.

28. Atsakovas nurodo, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos analogiško pobūdžio bylose. Teismas pažymėjo, kad skunde nurodyti neatitikimai yra formalaus pobūdžio ir nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog Sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir todėl naikintinas, taip pat teismas nenustatė neteisėtų AAD veiksmų. Todėl sprendimas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas yra nepagrįstas. Teismas pripažino, kad atsakovas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tačiau nusprendė, kad pareiškėjo įvardijamos aplinkybės yra pakankamai svarbios, į kurias atsižvelgiant galėtų būti mažinamas MVGIĮ nustatytas mokestis ir paskaičiuotą mokestį sumažino iki 4 251,15 Eur. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Kadangi atsakovo Sprendimas teismo pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl teismas nepagrįstai pritiesė iš atsakovo 2 492,67 Eur bylinėjimosi išlaidų pareiškėjui.

29. Pareiškėjas UAB „Agvika“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodomoje teismų praktikoje sprendžiami klausimai nėra tapatūs nagrinėjamai bylai. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalies formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti (dalinai patenkinti) materialiniai reikalavimai). Konkreti priteistinų išlaidų proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai. Proceso metu pareiškėjas procesiniuose dokumentuose pareiškė reikalavimą panaikinti AAD Sprendimą, o teismo posėdžio metu, bylą nagrinėjant iš esmės, baigiamosiose kalbose pateikė teismui ir alternatyvų prašymą – jei teismas nuspręstų nenaikinti Sprendimo, tuomet sumažinti paskaičiuotą padidintą mokestį teismo nuožiūra. Todėl konstatuotina, kad teismas tenkino vieną iš pareiškėjo reikalavimų, t. y. tenkino skundą iš dalies, todėl teismo sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas (žr. nutarties 7 p.) buvo apskųstas tiek pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agvika“, tiek atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, kuris nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalimi, liečiančia išlaidų priteisimą (žr. nutarties 27–28 p.).

32. Pareiškėjas (apeliantas) „Agvika“, pateikęs apeliacinį skundą, nurodo, kad buvo netinkamai taikyta teisė (žr. nutarties 21 p.), padarytas pažeidimas buvo formalus (žr. nutarties 22 p.), AAD nesilaikė esminių gero administravimo elgesio principų (žr. nutarties 23 p.), Sprendimas, kaip individualus administracinis aktas, neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų (žr. nutarties 24 p.) – visa tai lemia apeliacinio skundo tenkinimą (žr. nutarties 19 p.).

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai (Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra jau ne kartą pasisakęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus, ar nebuvo atimta galimybė pareiškėjui suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-105-502/2023). Iš ginčijamo Sprendimo turinio galima aiškiai identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimtas ginčo administracinis aktas. Jame yra išdėstytos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas viešojo administravimo subjekto sprendimas, nurodytos teisės normos, kuriomis vadovavosi atsakovas priimdamas Sprendimą, išdėstyti motyvai.

34. Sprendime, priešingai nei teigia apeliantas, yra išdėstyta, kad sprendimas gali būti apskųstas per 1 mėnesį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (žr. Sprendimo 5 lapą). Sprendimo sudėtine dalimi laikytini ir meta duomenys, iš kurių matyti, kada buvo priimtas Sprendimas ir kas jį priėmė. Nepateikta jokių faktinių duomenų dėl to, kad Sprendimą priėmęs asmuo neturėjo įgalinimų surašyti šį teisės aktą – taigi ginčijamas Sprendimas visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus.

35. Pareiškėjas (apeliantas), tvirtindamas, jog atsakovas nebendradarbiavo su pareiškėju, jo nekonsultavo, apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais, jų niekaip nepagrįsdamas. Nebuvo pateikta įrodymų, kada bei kokio pobūdžio klausimais buvo kreiptasi į AAD, ir kad nebuvo gauti jokie atsakymai arba gauti atsakymai buvo formalūs, neinformatyvūs. Be kita ko, reikia atkreipti dėmesį, kad uždaroji akcinė bendrovė „Agvika“ yra ūkio subjektas, kuris vykdo ūkinę komercinę veiklą ir turi ne tik teises, bet ir pareigas, lemiančias prievolę veikti taip kaip numatyta pagal teisinį reguliavimą – atmestinas ir šis apeliacinio skundo argumentas (žr. nutarties 23 p.).

36. Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d.), kurio nepaisymu ir buvo apkaltinta uždaroji akcinė bendrovė „Agvika“, buvo numatyta, jog Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.

37. Sprendime pabrėžiama, kad mokestis didesniu tarifu skaičiuojamas tik už be leidimo iš UAB „Agvika“ (duomenys neskelbtini) esančios vandenvietės išgautą gamtos išteklių kiekį už 2018 m. I–IV ketvirčius, 2019 m. I–IV ketvirčius ir 2020 m. I–II ketvirčius. Tai, kad pareiškėjas neturėjo tokio leidimo iki 2014 m. liepos 1 d., pažymėta apskųstame Sprendime (žr. Sprendimo 2 lapą) ir iš esmės nėra ginčijama, todėl apeliacija, išdėstyta nutarties 21 punkte, atmestina.

38. Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos būtų galima pasisakyti tik tokiu atveju, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti. Šioje administracinėje byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad apeliantas iki 2014 m. liepos 1 d. turėjo išduotą leidimą naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį ir nebuvo pasikeitusios geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos atlikto patikrinimo metu, tačiau atsakovas vis tiek inkriminavo Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

39. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.

40. Įstatymų leidėjas didesnį mokesčio tarifo taikymą numatė, kai 1) yra nedeklaruojamas išgautas gamtos išteklių kiekis, 2) deklaruojamas mažesnis negu išgautas gamtos išteklių kiekis ar 3) be leidimo išgaunamas atitinkamas gamtos išteklių kiekis. Vadinasi, pagrindas taikyti didesnį mokesčio tarifą buvo teisiškai pagrįstas.

41. Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas dėl Sprendimu nustatytos mokesčio sumos, atsižvelgė į šios konkrečios bylos aplinkybes ir, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, sumažino priskaičiuotą mokesčio sumą beveik 7 kartus, todėl apeliacija dėl neproporcingumo yra atmestina.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sutinka, kad ūkio subjektai neturėtų būti baudžiami už pažeidimus, kurie yra nekeliantys jokios grėsmės aplinkai, visuomenei, žmonėms, kitaip tariant – mažareikšmiai (formalūs).

43. Aplinkos ministras, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalimi, patvirtino Mažareikšmių pažeidimų aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje kriterijų aprašą (2015 m. balandžio 20 d. Nr. D1-322; toliau – ir Aprašas). Aprašo II skyriuje „Mažareikšmių pažeidimų kriterijai“ yra pateiktas kriterijų sąrašas, kada pažeidimas priskiriamas prie mažareikšmio. Vienas iš privalomų kriterijų – pažeidimas pašalinamas patikrinimo metu patikrinimą atliekančio pareigūno akivaizdoje arba per rašytiniame nurodyme nustatytą terminą, arba patikrinimo metu nustatytas pažeidimas jau iki patikrinimo buvo nutrauktas ar pašalintas – nenustatytas, todėl ir aptariama pareiškėjo apeliacinio skundo dalis (žr. nutarties 22 p.) negali lemti kitokio nei priimtasis pirmosios instancijos teismo sprendimo.

44. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sutinka, kad pasikreipęs teisminės gynybos asmuo gavo jam palankų teismo sprendimą, tačiau šiuo sprendimu nebuvo paneigta atsakovo AAD užimta pozicija – buvo padarytas teisės pažeidimas, o pritaikyta sankcija paskirta laikantis keliamų teisės aktų reikalavimų, kuri teismo buvo sumažinta atsižvelgiant į išskirtines bylos aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia situacija nepatenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, todėl atsakovo apeliacinis skundas yra tenkintas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl teismo išlaidų priteisimo iš atsakovo yra naikintina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-509/2010; 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1797-822/2016).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agvika“ apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimą pakeisti – panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimo dalį dėl teismo išlaidų priteisimo pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Agvika“ iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius