2020-10-28 Nr. AB-20255-3-61-3-01654-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2342-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01654-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), (toliau – ir atsakovas) 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. gruodžio mėnesio iki 2019 m. vasario 20 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 6 poste 243 kameroje netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis, nes langai buvo palei žemę, iš lauko sklido nemalonus kvapas, lakstė žiurkės po langais, negalėdavo atidaryti lango, išvėdinti. Kameroje buvo drėgmė, pelėsis. Pareiškėjas teigė, kad buvo pažeista jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, sanitarinių mazgų įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes jis buvo atitvertas tik 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida, nebuvo oro šalinimo sistemos, sanitarinis mazgas neatskirtas nuo stebėjimo langelio, todėl jį naudojantis sanitariniu mazgu galėjo stebėti pareigūnai, kiti kameroje esantys asmenys. Pareiškėjas nurodė, jog buvo kelis kartus užkluptas naudojantis sanitariniu mazgu. Dėl to patyrė diskomfortą, pažeminimo jausmą, jautėsi diskriminuojamas, patyrė dvasinius ir psichologinius išgyvenimus.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus PN) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareiškėjas visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį buvo laikomas kameroje vienas, į įstaigos administraciją su skundais, prašymais, pareiškimais dėl laikymo sąlygų nesikreipė. Aikštelė su konteineriais yra uždarame kieme. Lukiškių TI-K nėra šiukšlių konteinerių prie kamerų langų. Pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai naikinami. Kamerose esantys langai yra prilaikyti vėdinti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, jos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinosios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 27 d. sprendimu pareiškėjo M. T. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2018 m. gruodžio 3 d. iki 2019 m. vasario 19 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas kamerose Nr. 204 ir Nr. 243 vienas.

8. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, aptarė Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, (toliau – ir Tardymo izoliatorių eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktą, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Pataisos įstaigų eksploatavimo taisyklės) 16.5 punktą, nustatė, kad sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto Lukiškių TI-K atitverta 1,5 m aukščio pertvara, įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neneigia, kad sanitarinis mazgas atitvertas sienele bei užuolaida. Teismas sprendė, jog sanitarinio mazgo vieta atitinka sanitarinio mazgo įrengimui keliamus reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo šiuo aspektu konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

9. Teismas nurodė, kad Tardymo izoliatorių eksploatavimo taisyklėse nėra nustatyta, jog kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, nes kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teismas nenustatė pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja vadovaudamiesi teisės aktų reikalavimais, taip pat stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Teismas nenustatė pagrindo abejoti, jog Lukiškių TI-K pareigūnai sąmoningai ar tyčia nesilaikė elgesio taisyklių, ir pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokio konkretaus atvejo, galbūt pažeidusio jo teisę į privatumą. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį kameroje buvo vienas, jo teiginį dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo atmetė.

10. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punktą, nustatė, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, visi langai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinti, ir pažymėjo, kad jeigu kameroje esantys asmenys palaikytų tvarką kameroje, vėdintų patalpą per langus, gyvenamosiose kamerose būtų galima išvengti pelėsio ir nemalonaus kvapo, staigių temperatūros pokyčių. Teismas, atsižvelgė į tai, kad kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas, ir sprendė, jog jis pats galėjo nuspręsti dėl kameros vėdinimo.

11. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktais, HN 134:2015 37 punktu, Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymų, reglamentuojančių bendrojo naudojimo bei gyvenamųjų patalpų valymą, suimtųjų ir nuteistųjų aprūpinimą indų plovimo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonėmis, nuostatomis, vertino atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktus duomenis apie šiukšlių išnešimą, konteinerių buvimo vietą, pelių, žiurkių ir kitų kenkėjų bei parazitų naikinimą, kamerų rūsyje nebuvimą bei tai, kad gyvenamųjų kamerų yra cokoliniame aukšte, tačiau jų įrengimas cokoliniame aukšte nėra teisės aktų pažeidimas ir nurodė, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo savo nusiskundimų dėl antisanitarinių sąlygų. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas su skundais, prašymais, pareiškimais dėl laikymo sąlygų būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog būtų fiksuoti higienos sąlygų pažeidimai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog jis serga, tačiau konkrečiau nenurodė, kokie veiksmai ar įvykiai darė įtaką jo sveikatos būklei.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai yra patiriamas dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo, nenurodė jokių konkrečių faktų, įvykių dėl jo teisių pažeidimo dėl antisanitarinių kameros sąlygų. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys, todėl nenustatęs neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, nusprendė, jog prašomos neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas. Nenustatęs būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmetė.

III. 13. Pareiškėjas M. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimą, bylą išnagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

14. Pareiškėjas nurodo, kad jis kalėjo Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktų bei higienos normų reikalavimus, dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, orumo pažeminimą, todėl jo prašymas dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas.

15. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Vilniaus PN nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmens privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo įstaigą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus analogiškus nepatogumus.

17. Atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui M. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2018 m. gruodžio 3 d. iki 2019 m. vasario 19 d.

19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjui neužtikrintomis tinkamomis kalinimo sąlygomis ir jo patirta neturtine žala, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, nes nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nes dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, orumo pažeminimą.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, pabrėžia, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų ir jo patirtos neturtinės žalos turėtų būti pripažintos neteisingomis.

23. Įvertinus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus (jis Lukiškių TI-K kalėjo pažeidžiant teisės aktų bei higienos normų reikalavimus), darytina išvada, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl ginčo esmės, tačiau konkrečiai nenurodo, su kokiomis išvadomis (dėl kokių teisės aktų bei higienos normų reikalavimų pažeidimų) jis nesutinka.

24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kamerose Nr. 204 ir Nr. 243 buvo laikomas vienas, jose įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu atitinka Tardymo izoliatorių eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte ir Pataisos įstaigų eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte sanitarinio mazgo įrengimui keliamus reikalavimus. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, todėl nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų šiuo aspektu.

25. Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo argumentus, susijusius su privatumo užtikrinimu naudojantis sanitariniais įrenginiais, ir nenustatė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai būtų sąmoningai ar tyčia nesilaikę etikos taisyklių, sprendė, kad pareiškėjo teiginys dėl privatumo neužtikrinimo yra nepagrįstas, nes jis kameroje buvo vienas. Atsakovo atstovas pranešime „Dėl M. T. skundo“ (b. l. 17–18) nurodė, kad nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Pareiškėjas nenurodo jokių bylos faktais pagrįstų argumentų, kurie leistų daryti išvadą, jog kamerose Nr. 204 ir Nr. 243, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa buvo įrengta taip, kad pareigūnai galėjo stebėti pareiškėją, ir būtent pareigūnai jį stebėjo, kai jis naudojosi sanitariniais įrenginiais.

26. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų dėl kamerų vėdinimo, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas, kalėdamas vienas, galėjo pats nuspręsti dėl būtinybės išvėdinti patalpas, o taip pat dėl to, jog kameroje sąlygos buvo antisanitarinės, langai žemi, palei langus lakstė žiurkės, smirdėjo, buvo drėgmė, pelėsis, nes pareiškėjas skunde nedetalizavo šių nusiskundimų, nenurodė konkrečių atvejų, įvykių, pagal kuriuos būtų galima nustatyti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą, nesiejo šių aplinkybių su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis.

27. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir pažymi, kad vertinant higienos sąlygas, analizuojami pareiškėjo paaiškinimai ir byloje pateikiami duomenys (visuomenės sveikatos centrų patikrinimo aktai, kitų institucijų dokumentai, kuriuose fiksuojami tokio pobūdžio faktai), galintys patvirtinanti arba paneigti higienos normų užtikrinimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu (dažniausiai visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai). Nesant duomenų, pavirtinančių tokio pobūdžio pažeidimus, taip pat pareiškėjui savo teiginių dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami kaip nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-836-662/2017; 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017). Tokiais atvejais įvertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų skundėsi įkalinimo įstaigos administracijai, kreipėsi dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017; 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017).

28. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas dėl patalpų neatitikimo higienos normų reikalavimams, todėl pareiškėjo teisių pažeidimai šiuo aspektu pagrįstai nenustatyti.

29. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant visoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui, nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė