2019-09-11 Nr. AB-17120-3-61-3-03782-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1843-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03782-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.6.2; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. P., L. Š., A. R. ir R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. P., L. Š., A. R. ir R. P. skundus atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius ir Šiaulių skyrius), dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos I. P., L. Š., A. R. ir R. P. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundais, kuriais prašė:

1.1. I. P. iš atsakovo priteisti 8 595,58 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.2. L. Š. iš atsakovo priteisti 7 464,60 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.3. A. R. iš atsakovo priteisti 14 909,87 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.4. R. P. iš atsakovo priteisti 3 117,50 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Skunduose pareiškėjos nurodė, kad atitinkamais laikotarpiais (I. P. nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 27 d., L. Š. nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. liepos 4 d., A. R. nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. iki 2016 m. vasario 7 d., R. P. nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2016 m. liepos 11 d.) joms buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Vilniaus ir Šiaulių skyriai sprendimais, priimtais vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu (toliau – Įstatymas), nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu pareiškėjoms skyrė motinystės pašalpas.

Apskaičiuojant motinystės pašalpas buvo nurodyta, kad pareiškėjos I. P. dienos kompensuojamasis uždarbis – 153,84 Eur, todėl jai priklausytų 15 079,32 Eur pašalpa; pareiškėjos L. Š. dienos kompensuojamasis uždarbis – 153,61 Eur, todėl jai priklausytų 13 364,07 Eur pašalpa; pareiškėjos A. R. dienos kompensuojamasis uždarbis – 219,84 Eur, todėl jai priklausytų 21 324,48 Eur pašalpa; pareiškėjos R. P. dienos kompensuojamasis uždarbis – 104,06 Eur, todėl jai priklausytų 8 949,16 Eur pašalpa. Vis dėlto Valdybos teritorinių skyrių sprendimais pareiškėjai I.

P. buvo pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis – 66,13 Eur ir apskaičiuota 6 480,74 Eur išmoka; pareiškėjai L. Š. pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis – 67,81 Eur ir apskaičiuota 5 899,47 Eur išmoka; pareiškėjai A. R. pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis – 66,13 Eur ir priskaičiuota 6 414,61 Eur išmoka; pareiškėjai R. P. pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis – 67,81 Eur ir apskaičiuota 5 831,66 Eur išmoka. Maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio taikymas buvo nustatytas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) reikalauja, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, nustatytų tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas.

Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime nurodė, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, nėra tinkamai užtikrinama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija; Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

Pareiškėjų teigimu, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (toliau – ir Ministerija) turėjo būti žinomos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo, tačiau ji nepaisė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos, dėl to nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų pareiškėjų teisę, garantuotą Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje. Valstybės institucijoms neveikiant taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos privalėjo elgtis, t. y. netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus dirbančioms motinoms ir neužtikrinus tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas, buvo pažeisti tiek teisingumo, tiek konstitucinis teisinės valstybės principai.

Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjos patyrė nuostolių, nes joms neteisėtai buvo apribota teisė ginčo laikotarpiu gauti uždarbį atitinkančias motinystės išmokas.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Ministerija atsiliepimuose į pareiškėjų skundus prašė juos atmesti.

4. Ministerija atsiliepimuose nurodė, kad pareiškėjos nepagrįstai vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, nes jame nebuvo vertinama, ar Įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti neprieštarauja Konstitucijai. Priešingai nei teigia pareiškėjos, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime nurodė, kad paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, dydį, o ne gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką, turi nustatyti įstatymų leidėjas, kuris turi paisyti visuomenės ir valstybės išgalių. Pareiškėjos vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, tačiau pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Sprendimai skirti pareiškėjoms motinystės pašalpas buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis ir įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėti ir motinystės pašalpos negali būti perskaičiuotos. Konstitucinio Teismo nutarimui galiojant į ateitį, priešingai, nei teigia pareiškėjos, valstybės institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėjoms tiesiogines pasekmes, kurias jos įvardija kaip žalą, sukėlė Valdybos Vilniaus ir Šiaulių skyrių sprendimai, tačiau pareiškėjos jų nustatyta tvarka neginčijo. Šie sprendimai laikytini įvykdytais.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Valdyba atsiliepime į pareiškėjų skundus prašė juos atmesti.

6. Valdyba atsiliepime nurodė, kad teritorinių skyrių sprendimams apskųsti nustatytas vieno mėnesio terminas, tačiau jie nebuvo apskųsti ir buvo įvykdyti, todėl jų teisėtumas negali būti teisminio nagrinėjimo objektu. Pareiškėjos nepagrįstai nurodo, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatos turėjo būti pakeistos ne po 2017 m. sausio 2 d., kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas, o įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimui. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teisės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad jis atitinka Konstituciją ir jo pagrindu atsiradę teisiniai santykiai yra teisėti. Todėl po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 7 d. nutarimo paskelbimo įstatymų leidėjas neturėjo pareigos keisti ar naikinti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatos. Ši pareiga įstatymų leidėjui atsirado 2017 m. sausio 2 d., įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimui. Tuo atveju, jei pareiškėjos žalą kildina iš teisėkūros subjekto neveikimo, pasireiškusio teisės aktų nepriėmimu nustatytu laiku, jos praleido teisės aktuose įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimuose į I. P., L. Š. ir A. R. skundus prašė juos atmesti. Nurodė, kad savo sprendimais teisėtai ir pagrįstai pareiškėjoms motinystės pašalpą apskaičiavo taikydamas maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį. Pareiškėjos sprendimų, kuriais joms paskirtos motinystės pašalpos, neskundė, todėl šie sprendimai yra laikomi įvykdytais. Pareiškėjų nurodytos žalos atsiradimą lėmė jų pačių neveikimas.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdybos Šiaulių skyrius atsiliepime į pareiškėjos R. P. skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2016 m. kovo 10 d. sprendimu paskyrė pareiškėjai motinystės pašalpą, kurios dydis buvo nustatytas pritaikius maksimalų dienos kompensuojamąjį darbo užmokestį. Pareiškėja minėto sprendimo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neskundė, tik 2017 m. sausio 3 d. pareiškėja kreipėsi į Valdybos Šiaulių skyrių bei prašė sumokėti jai nesumokėtą pašalpos dalį. Valdybos Šiaulių skyrius 2017 m. sausio 10 d. raštu paaiškino pareiškėjai, kad motinystės pašalpa nebus perskaičiuota. Šį atsakymą pareiškėja apskundė Valdybai, kuri 2017 m. vasario 23 d. raštu pareiškėjai atsakė, kad Valdybos Šiaulių skyriaus veiksmai yra teisėti ir pagrįsti. Pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka šio Valdybos atsakymo neskundė.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Valdybos Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nuostata, 2015 m. rugpjūčio 20 d. ir 2015 m. spalio 13 d. sprendimais pareiškėjai I. P. apskaičiavo motinystės pašalpą nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 27 d. mažindamas pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį nuo 153,84 Eur iki maksimalaus kompensuojamojo dienos uždarbio – 66,13 Eur, todėl motinystės pašalpa sumažėjo 15 079,32 Eur; Valdybos Vilniaus skyrius 2016 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjai L. Š. apskaičiavo motinystės pašalpą nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2015 m. liepos 4 d. mažindamas pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį nuo 153,61 Eur iki maksimalaus kompensuojamojo dienos uždarbio – 67,81 Eur, todėl motinystės pašalpa sumažėjo 13 364,07 Eur; Valdybos Vilniaus skyrius 2015 m. rugsėjo 28 d. ir 2016 m. sausio 29 d. sprendimais pareiškėjai A. R. apskaičiavo motinystės pašalpą nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. iki 2016 m. vasario 7 d. mažindamas pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį nuo 219,84 Eur iki maksimalaus kompensuojamojo dienos uždarbio – 66,13 Eur, todėl motinystės pašalpa sumažėjo 21 324,48 Eur; Valdybos Šiaulių skyrius 2016 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjai R. P. apskaičiavo motinystės pašalpą nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2016 m. liepos 11 d. mažindamas pareiškėjos kompensuojamąjį dienos uždarbį nuo 104,06 Eur iki 67,81 Eur, todėl motinystės pašalpa sumažėjo 8 949,16 Eur.

11. Pareiškėjos šias sumas vertina kaip joms atsakovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytą turtinę žalą, manydamos, jog atsakovas per Ministeriją po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo turėjo inicijuoti Įstatymo pakeitimus, nenustatančius maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimo.

12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia, jog tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas, todėl Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma ir, preziumuojama, buvo teisėta. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimo pareiškėjų nurodomu aspektu. Ministerija, nesiėmusi šių veiksmų, neveikė neteisėtai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnio 1 dalies ar 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

Konstitucinis Teismas nusprendė šį nutarimą oficialiai paskelbti 2017 m. sausio 2 d., kadangi jo įgyvendinimas yra susijęs su viešųjų finansų planavimu, taip pat dėl to, kad būtina tinkamai pasirengti motinystės pašalpų, kurių dydis tiek, kiek nurodyta, nebūtų ribojamas, skyrimui ir mokėjimui. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2016 m. birželio 28 d. Įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtino maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti.

Be to, Seimas 2016 m. gruodžio 20 d. Įstatymo pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-138 pakeitė šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir nustatė, kad asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas.

Taigi įstatymų leidėjas iš teisinės sistemos nuo 2017 m. sausio 1 d. pašalino Konstitucijai prieštaravusį Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei nusprendė kompensuoti turtinius praradimus tų asmenų, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką). Taigi teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), nebegalėjo būti taikomas tik nuo 2017 m. sausio 1 d.

14. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjos, nesutikdamos su Valdybos teritorinių skyrių sprendimais apskaičiuoti joms motinystės pašalpas pagal maksimalų Įstatyme nustatytą kompensuojamąjį uždarbį, įstatymų nustatyta tvarka jų neapskundė, todėl jie liko galioti ir laikytini įvykdytais iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Šiuo metu nebėra teisinių prielaidų Valdybos teritorinių skyrių sprendimų vertinti kaip dar neįvykdytų Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme ir laikyti, kad teisiniai santykiai dėl motinystės pašalpų mokėjimo iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo buvo dar galutinai nesusiklostę. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala apibūdinama kaip turto netekimas ar sužalojimas, negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Valdybos teritorinių skyrių sprendimai mokėti pareiškėjoms atitinkamo dydžio motinystės pašalpas yra pagrįsti tuo metu galiojusiu ir, preziumuojama, teisėtu teisiniu reglamentavimu, jie laikytini teisėta šio teisinio reglamentavimo pasekme, todėl pareiškėjų apskaičiuotos hipotetiškai negautos motinystės pašalpų sumos negali būti vertinamos kaip turtinė žala.

III. 15. Pareiškėjos I. P., L. Š., A. R. ir R. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundus tenkinti.

16. Pareiškėjos apeliaciniame skunde palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame skunde išdėstytą poziciją, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės paneigė oficialiosios konstitucinės doktrinos svarbą ir nepagrįstai nurodė, jog valdžios institucijos turi paistyti tik Konstitucinio Teismo nutarimų konstatuojamosios dalies. Pasak pareiškėjų, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime pažymėjo, jog būtina atskleisti šioje konstitucinės justicijos byloje svarbius konstitucinių šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos garantijų aspektus ir būtent šiame nutarime buvo suformuota oficiali konstitucinė doktrina motinystės apsaugos klausimu, kiek tai susiję su motinystės pašalpos dydžiu. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime išdėstytas išaiškinimas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad konstitucinė jurisprudencija nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą nedviprasmiškai siejo su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, todėl nustatydamas motinystės pašalpos dydį įstatymų leidėjas ir kiti teisėkūros subjektai neturėjo diskrecijos šioje srityje. Apeliaciniame skunde pareiškėjos taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas vertino Valdybos teritorinių skyrių sprendimų skirti pareiškėjoms motinystės pašalpą teisėtumą, nors pareiškėjos šių sprendimų neskundė. Be to, teismas visiškai nevertino pareiškėjų argumentų, kad būtent Ministerijai yra priskirta funkcija rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės socialinio draudimo teisinio reguliavimo. Ministerijai taip pat priskirta kompetencija formuoti politiką šioje srityje bei analizuoti, ar socialinio draudimo teikiamos garantijos atitinka valstybės, apdraustųjų asmenų ir socialinių išmokų gavėjų interesus ir teikti dėl to pasiūlymus. Nagrinėjamu atveju būtent Ministerija inicijavo Įstatymo pakeitimus po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo, tačiau laiku nesureagavo į šiame nutarime suformuotą doktriną dėl motinystės išmokos apskaičiavimo, t. y. nepasinaudojo galimybe išvengti vėlesnio Konstitucinio Teismo išaiškinimo (2016 m. kovo 15 d.), kad Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Tokie Ministerijos veiksmai pasireiškė atsakingo valdymo principo pažeidimu.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Ministerija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą Ministerija nurodo, kad tiesiogines pasekmes pareiškėjoms sukėlė būtent Valdybos teritorinių skyrių sprendimai. Siekdamas nustatyti, ar šiuo atveju buvo Valdybos neteisėti veiksmai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino Valdybos veiksmų teisėtumą. Atsiliepime Ministerija taip pat pažymi, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje pasisakyta tik tiek, kad dirbančioms motinoms nėštumo ir gimdymo atostogų metu turi būti mokamas iki atostogų gauto atlyginimo vidurkis, t. y. jų kompensuojamasis uždarbis, tačiau Konstitucinis Teismas nepasisakė, kad kompensuojamasis uždarbis šių atostogų metu negali būti apribotas iki teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžių sumos, taip pat nesuformulavo aiškinimo, kad esamas teisinis reguliavimas yra ydingas. Priešingai, minėtame nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, įskaitant valstybės materialines ir finansines galimybes, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečias apsaugos ir paramos priemones. Jeigu Konstitucinis Teismas nutarimo motyvuojamojoje dalyje nenurodė, kad kompensuojamojo uždarbio apribojimas iki 3,2 teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių sumos yra negalimas, tai reiškia, kad toks reguliavimas nėra prieštaraujantis Konstitucijai ir neturi būti pašalintas iš teisinės sistemos. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nepagrindė, kodėl „neužginčytas“ teisinis reguliavimas turėtų būti keičiamas.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Valdyba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą Valdyba nurodo, kad įstatymų leidėjas yra Lietuvos Respublikos Seimas, todėl pareiškėjos nepagrįstai teigia, kad žalą jos patyrė dėl Ministerijos neveikimo. Lietuvos Respublikos Seimas nėra viešojo administravimo subjektas, o įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu, todėl administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Lietuvos Respublikos Seimo veikla. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai išvardyti tariamai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės akto normas. Pareiškėjos nenurodė nė vieno konkretaus (apibrėžto atitinkama data, vieta ir kitais požymiais) atsakovo veiksmo (neveikimo) jų atžvilgiu atvejo. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, teismas neturi galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir procesinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdybos Šiaulių skyrius atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Pareiškėjos pirmosios instancijos teismo prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteisti turtinės žalos atlyginimą. Turtinę žalą pareiškėjos kildina iš Ministerijos neveikimo, t. y. to, kad po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo Ministerija nesiėmė veiksmų užtikrinant tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas, netaikant maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio ribojimo.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjų skundus atmetė konstatavęs, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) normos prieštaravimas Konstitucijai nustatytas ne Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, o 2016 m. kovo 15 d. nutarimu. Po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma ir, preziumuojama, buvo teisėta, teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje, nebegalėjo būti taikomas tik nuo 2017 m. sausio 1 d., todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimo pareiškėjų nurodomu aspektu. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjos įstatymų nustatyta tvarka neskundė Valdybos teritorinių skyrių sprendimų, kuriais motinystės pašalpos joms apskaičiuotos pagal maksimalų Įstatyme nustatytą kompensuojamąjį uždarbį, todėl jie liko galioti ir laikytini įvykdytais iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos.

25. Pareiškėjos su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir pareiškėjų skundus tenkinti. Apeliacinį skundą pareiškėjos iš esmės grindžia argumentu, kad būtent Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime buvo suformuota oficiali konstitucinė doktrina motinystės apsaugos klausimu, kiek tai susiję su motinystės pašalpos dydžiu. Konstitucinė jurisprudencija nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą nedviprasmiškai siejo su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, todėl nustatydamas motinystės pašalpos dydį įstatymų leidėjas ir kiti teisėkūros subjektai neturėjo diskrecijos šioje srityje. Pasak pareiškėjų, teismas visiškai nevertino jų argumentų, kad būtent Ministerijai yra priskirta funkcija rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės socialinio draudimo teisinio reguliavimo ir būtent Ministerija šiuo atveju inicijavo Įstatymo pakeitimus po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo, tačiau laiku nesureagavo į nutarime suformuotą doktriną dėl motinystės išmokos apskaičiavimo.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantės naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

28. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad Ministerija nereagavo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo konstatuojamoje dalyje suformuotą doktriną dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, jog Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mokant motinystės pašalpą į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos visos darbinės veiklos pajamos, gautos nėštumo ir gimdymo atostogų metu iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatą, nurodė, kad pagal ją dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų (inter alia (be kita ko), konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų), privalo nustatyti, inter alia, šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Aptariamame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat nurodyta, kad Konstitucijoje nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.

29. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar Ministerija veikė teisėtai, po aptarto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo neinicijavusi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų, naikinančių maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpoms, mokamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, taikymą, pažymėtina, kad, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, teisės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia, jog tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus). Tai reiškia, kad, paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą pripažinti atitinkamas Įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, šios Įstatymo nuostatos nebegalėjo būti taikomos, o valstybės institucijoms bei pareigūnams kilo pareiga panaikinti savo priimtus įstatymus įgyvendinančius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti teisės aktu, pripažintu prieštaraujančiu konstitucijai. Taigi nebeturėjo būti vykdomi tie sprendimai, kurie buvo pagrįsti antikonstitucinėmis pripažintomis Įstatymo nuostatomis. Šiuo atveju pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas, todėl ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma.

30. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją; ir įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei užtikrinti lėšų, būtinų socialinei paramai, sukaupimą bei socialinės paramos teikimą. Atostogos pagal Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį, skirtos vaikams auginti ir auklėti namuose, kaip vienos iš valstybės pasirinktos paramos formų ir atostogos dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį yra tarpusavyje susijusios, nes jos skiriamos dirbančioms motinoms / šeimoms ir nustatydamas jų trukmę, mokamų lėšų dydį už jas įstatymų leidėjas, turi atsižvelgti į inter alia valstybės išgales, t. y. tuo metu turimus ir pagrįstai tikėtinus finansinius išteklius. Atsižvelgiant į valstybės plačią diskreciją konkrečiu atveju ir tam tikrą turimų finansinių išteklių aspektą, į kurį būtina atsižvelgti numatant minėtų lėšų dydį, darytina išvada, kad teigti, jog nepagrįstai ilgai nebuvo įgyvendinta 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuluota Konstitucinio Teismo doktrininė nuostata, nėra pagrindo.

31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės pagrįstai konstatavo, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos inicijuoti per tam tikrą konkretų laiką Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimą pareiškėjų nurodomu aspektu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, kad Ministerija, nesiėmusi šių veiksmų, veikė neteisėtai CK 6.246 straipsnio 1 dalies ar 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

32. Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, kuris oficialiai buvo paskelbtas 2017 m. sausio 2 d., pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2016 m. birželio 28 d. Įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtino maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti.

33. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Lietuvos Respublikos Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju Valdybos Vilniaus ir Šiaulių skyrių sprendimai dėl motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas pareiškėjoms skyrimo buvo priimti 2015 m. rugpjūčio 20 d. ir 2015 m. spalio 13 d. (pareiškėjai I. P.), 2016 m. kovo 14 d. (pareiškėjai L. Š.), 2015 m. rugsėjo 28 d. ir 2016 m. sausio 29 d. (pareiškėjai A. R.) bei 2016 m. kovo 10 d. (pareiškėjai R. P.), todėl Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. priimtas nutarimas šiuo atveju netaikomas, nes sprendimai dėl motinystės pašalpos pareiškėjoms skyrimo buvo priimti, įsiteisėjo ir buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo (2017 m. sausio 2 d.).

34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pripažinti, jog Ministerija (jos valstybės tarnautojai) neveikė taip, kaip pagal galiojusius teisės aktus privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, t. y. vienos iš trijų būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.), todėl atmestinas pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą dėl to, jog Ministerija Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 27 d. nutarimą neinicijavo Įstatymo pakeitimų, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo ir dėl to pareiškėjoms Valdybos Vilniaus ir Šiaulių skyrių sprendimais buvo paskirta mažesnė motinystės pašalpa nei, pareiškėjų įsitikinimu, turėjo būti skirta netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimo. Plėtojant teismų praktiką bylose dėl turtinės žalos, kildinamos iš kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo, atlyginimo priteisimo, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir kitose panašaus pobūdžio bylose laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju neteisėtų Ministerijos veiksmų nėra (žr., pvz., 2019 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1697-502/2019, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1681-1062/2019).

35. Pareiškėjų reikalavimai priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo laikytini išvestiniais, todėl atmetęs pagrindinį reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir reikalavimą dėl palūkanų priteisimo.

36. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjų skundus dėl turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, taikytinas nagrinėjamam ginčui šioje byloje spręsti. Tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų I. P., L. Š., A. R. ir R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė