2015-09-30 Nr. AB-19194-3-62-3-00996-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-1142-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00996-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl nuobaudų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Kauno apygardos administraciniame teisme 2015 m. birželio 18 d. gautas pareiškėjo R. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundas (b. l. 2) atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, (toliau – ir atsakovas) dėl nuobaudų panaikinimo ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjo skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartimi pareiškėjui buvo nurodyti skundo trūkumai ir nustatytas terminas jiems pašalinti.

2015 m. birželio 29 d. ir 2015 m. liepos 13 d. buvo gauti pareiškėjo skundo papildymai, kuriuose pareiškėjas nenurodė, kokias konkrečiai nuobaudas jis skundžia. Pareiškėjas taip pat pridėjo prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 16 d. nutartimi (b. l. 20-21) pareiškėjo R. B. skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjui Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartimi buvo nurodyta, jog skunde turi būti nurodytas konkretus skundžiamas veiksmas ar aktas, jo įvykdymo data (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p.), aplinkybės kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą ir tai patvirtinantys įrodymai (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 p.). Pareiškėjas teismui pateikė skundą prašydamas panaikinti jam skirtas nuobaudas, tačiau nenurodė skirtų nuobaudų, jų skirimo datos, nepridėjo jų prie skundo, ar skundo papildymų. Pareiškėjui 2015 m. birželio 25 d. nutartimi buvo siūlyta teismui pateikti skundą, kuriame būtų nurodyti konkrečios skundžiamos nuobaudos ir jų datos, bei pateikti teismui įrodymus, jog pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pareiškėjas teikdamas papildomus dokumentus, skundžiamų aktų nepridėjo ir nenurodė jų konkrečių datų, numerių. Iš pridėto Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos rašto buvo matyti, jog pareiškėjas atlikdamas bausmę Alytaus pataisos namuose buvo 32 kartus baustas. Teismas iš pateiktų duomenų negalėjo spręsti, kurias konkrečiai nuobaudas skundžia pareiškėjas, kadangi prie skundo jos yra nenurodytos ir nepateiktos kartu su skundu.

Pareiškėjui buvo nurodyta, jog reiškiant reikalavimą atsakovui dėl žalos atlyginimo, pareiškėjas privalo nurodyti, kuo ši žala pasireiškė, kokių konkrečių teisės aktuose nurodytų veiksmų pareigūnai neatliko arba kokius konkrečius neteisėtus veiksmus atliko, iš kurių pareiškėjas kildina žalą. Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. Žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, gali būti atlyginama tik nustačius visas būtinas viešosios civilinės atsakomybės sąlygas: 1) neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus (neveikimą), 2 ) žalos padarymo faktą, 3) priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Neturtinės žalos padarymo atveju būtina nustatyti visus, jau minėtus, žalos elementus, kurie vienas be kito, žalos atlyginimo kontekste, egzistuoti negali. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjui buvo siūloma nurodyti, kad jis, besikreipiantis teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, juntamas reputacijos pablogėjimas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Pareiškėjui nenurodžius bei nepridėjus prašomų panaikinti nuobaudų, nepateikus teismui aplinkybių, kurios nurodytų kokiu pagrindu ir kokia buvo sukurta jam žala, teismas negalėjo spręsti, ar pareiškėjo žalos įvertinimas 20 000 Eur yra pagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų yra mokamas 28 Eur žyminis mokestis, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis (ABTĮ 39 str. 1 d.). Kadangi pareiškėjo skundas nepatenka į ABTĮ 40 straipsnyje nustatytas išimtis, prie skundo turi būti pateiktas žyminio mokesčio kvitas arba motyvuotas ir atitinkamais įrodymais pagrįstas prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (ABTĮ 38 str., 24 str. 2 d.). Pareiškėjas 2015 m. liepos 13 d. pateikė prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo nurodydamas, jog šiuo metu yra nedirbantis ir negauna pajamų, tačiau kartu su prašymu teismui nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jo sunkią materialinę padėtį ir kurie bylotų, jog žyminio mokesčio sumokėjimas apsunkintų jo materialinę padėtį.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartyje nustatytu terminu pareiškėjas nepateikė teismui naujo skundo, kuriame būtų pašalinti 2015 m. birželio 25 d. nutartyje nurodyti trūkumai, taip pat nepateikė prašymo pratęsti terminą trūkumams pašalinti, todėl laikytina, kad pareiškėjas nepašalino 2015 m. birželio 25 d. Kauno apygardos administracinio teismo nutartyje nurodytų skundo trūkumų. Nurodytu terminu nepašalinus skundo trūkumų skundas buvo laikytas nepaduotu ir nutartimi grąžintas jį padavusiam asmeniui.

III. Pareiškėjas R. B. atskiruoju skundu (b. l. 24) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartį ir tenkinti jo prašymą visiškai.

Atskirajame skunde nurodoma, kad pareiškėjas yra įkalintas asmuo, neturintis teisinio išsilavinimo ir jo galimybės pateikti ABTĮ reikalavimus atitinkantį skundą yra ribotos. Pareiškėjas prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir įpareigoti teismą, kad jis nurodytų atsakovo atstovą pateikti dokumentus, dėl kokių priežasčių pareiškėjui buvo skirtos paskutinės nuobaudos, į kokias kameras baudos izoliatoriuje jis buvo uždarytas, koks buvo kalinčių asmenų skaičius ir kitus ginčui spręsti reikalingus dokumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas R. B. atskiruoju skundu ginčija Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartį, kuria teismas jo skundą laikė nepaduotu jam nepašalinus teismo nurodytų skundo trūkumų.

Pareiškėjas pateiktu atskiruoju skunde nesutinka su priimta pirmosios instancijos teismo nutartimi, pažymėdamas, kad jis yra įkalintas asmuo, neturintis teisinio išsilavinimo ir jo galimybės pateikti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimus atitinkantį skundą yra ribotos, atitinkamai prašo ginčui spręsti reikalingus įrodymus išreikalauti iš atsakovo atstovo Alytaus pataisos namų.

Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, visų pirma pažymi, jog teisė kreiptis į teismą, nepaisant to, kad ji priskirtina prie žmogaus subjektinių teisių, o ne jo pareigų, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Pagrindiniai reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo formai ir turiniui yra išvardyti ABTĮ 23 ir 24 straipsniuose. Remiantis lygiateisiškumo principu, ABTĮ nenumato, jog tam tikri asmenys būtų visiškai atleidžiami nuo nurodytų procesinių reikalavimo laikymosi, atsižvelgus į statusą, tai, kad jie atlieka laisvės atėmimo bausmę ar pan.

ABTĮ 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismui paduotas skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Remiantis pateikta įstatymo normos formuluote darytina išvada, kad teismo nutartyje įvardytų skundo (prašymo) trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą (prašymą) nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui. Kitaip tariant, pareiškėjui neįvykdžius (netinkamai įvykdžius) teismo nurodymus dėl skundo (prašymo) trūkumų šalinimo, teismas privalo priimti nutartį dėl skundo (prašymo) laikymo nepaduotu ir grąžinimo pareiškėjui. Pažymėtina, kad termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas pateikto skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-146-550/2010).

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 25 d. nutartimi, vadovaudamasis nurodytu teisiniu reguliavimu, ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui nurodė pašalinti pateikto skundo trūkumus, t. y. nurodyti, kokias nuobaudas konkrečiai jis ginčija, pateikti įrodymus, kad dėl jų panaikinimo jis laikėsi išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, pateikti įrodymai, kurie patvirtintų aplinkybes dėl pareiškėjo kildinamos žalos, kuo pasireiškė prašoma priteisti žala. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjo pateiktas skundas nepatenka į ABTĮ 40 straipsnyje numatytas išimtis, todėl prie skundo turi būti pateiktas žyminio mokesčio sumokėjimo kvitas arba motyvuotas prašymas atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio mokėjimo (b. l. 8-9).

Skundžiamoje Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartyje yra pabrėžiama, kad pareiškėjas, šalindamas pirmiau nurodytus skundo trūkumus, ginčijamų aktų nepridėjo, nenurodė jų konkrečių datų, numerių, teismas iš pateiktų duomenų negalėjo spręsti, kurias konkrečiai nuobaudas skundžia pareiškėjas, be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes dėl pareiškėjo kildinamos žalos, nenurodė, kuo ši žala pasireiškė, kokių konkrečių teisės aktuose nurodytų veiksmų pareigūnai neatliko arba kokius konkrečius neteisėtus veiksmus atliko, iš kurių pareiškėjas kildina žalą. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas 2015 m. liepos 13 d. pateikė prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo nurodydamas jog šiuo metu yra nedirbantis ir negauna pajamų, tačiau kartu su prašymu teismui nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jo sunkią materialinę padėtį. Atitinkamai, nurodytų aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjas pirmiau nurodytų skundo trūkumų nepašalino ir skundą laikė nepaduotu (b. l. 20-21).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus pareiškėjo skundo trūkumus, pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, dėl minėtų skundo trūkumų nustatymo ir laikymo skundo nepaduotu jų nepašalinus pasisako atskirai.

Kiek tai susiję su pareiškėjo skundo trūkumu nurodyti pareiškėjui, kokias nuobaudas konkrečiai jis ginčija, pateikti įrodymus, kad dėl jų panaikinimo jis laikėsi išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo formai bei turiniui yra išvardyti ABTĮ 23 bei 24 straipsniuose. Be kitų skundui keliamų reikalavimų pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamąsias dalis) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimą) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus). Skundas turi būti surašytas aiškiai ir suprantamai, jame turi būti aiškiai ir konkrečiai nurodyti skundžiami atitinkamos institucijos (viešojo administravimo subjekto) veiksmai (neveikimas) ar aktai (sprendimai), nurodytas aiškus ir konkretus skundo reikalavimas bei aiškiai ir konkrečiai išdėstytos skundą pagrindžiančios faktinės aplinkybės. Minėtos teisės normos užtikrina, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą. Pareiškėjui nesuformulavus (suformulavus neaiškiai) skundo dalyko ar pagrindo, nepateikus būtinų dokumentų, teismas paprastai neturi galimybių tinkamai išspręsti skundo priėmimo klausimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad iš ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 8 punkto, 82 straipsnio 6 dalies, 72 straipsnio, 86 straipsnio 3 dalies analizės teigtina, jog administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo, jo socialinės paskirties. Tinkamas skundo dalyko suformulavimas turi didelę reikšmę, nes skundo dalykas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, be kurių teismo procesas būtų neįmanomas. Atitinkamai, skundo dalykas turi būti suformuluotas aiškiai, jis turėtų atitikti keliamo ginčo esmę ir teismo galias, t. y. tuos būdus, kuriais teismas gali apginti ginčijamas ar pažeistas teises arba įstatymų saugomus interesus. Pažymėtina, jog administraciniai teismai nepriima nagrinėti painiai formuluojamų, neaiškių, prieštaringų, hipotetinio bei sąlyginio pobūdžio reikalavimų, kurių pagrindu nėra galimybės tiksliai ir konkrečiai apibrėžti keliamą ginčą bei tinkamai išnagrinėti bylą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-442-118/2012).

Nagrinėjamu atveju iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas pateiktame skunde konkrečiai nenurodo, kokių skirtų nuobaudų teisėtumą jis kvestionuoja (b. l. 2-3). Šiuo atveju net ir atskirajame skunde pareiškėjas prašo įpareigoti teismą, kad jis nurodytų atsakovo atstovui pateikti, be kita ko, dokumentus, dėl kokių priežasčių pareiškėjui buvo skirtos paskutinės nuobaudos, tiksliai nenurodydamas, dėl kokių nuobaudų jis siekia inicijuoti ginčą (b. l. 24). Šiuo atveju pasakymas „paskutines nuobaudas”, kai tų nuobaudų yra 32 yra pernelyg neapibrėžtas (b. l. 14-15). Net ir vertinant, kad pareiškėjas skundžia nuobaudas, skirtas dėl atsisakymo eiti į jam paskirtį būrį, pastebėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė nei datų, nei laikotarpių, kada šie nurodyti veiksmai vyko, dėl kurių, jo nuomone, jam nepagrįstai buvo skirtos nuobaudos, nes, kaip matyti, pareiškėjas buvo kelis kartus perkeltas iš vienos grupės į kitą, iš vieno būrio į kitą (b. l. 14-15). Taigi pareiškėjas net ir nežinodamas tikslių duomenų dėl aktų, kuriuos jis siektų ginčyti, skųsdamas jam skirtas nuobaudas, jų skyrimo aplinkybių nedetalizavo, kad būtų galima identifikuoti, dėl kokių aktų kiltų ginčas (b. l. 2-3, 17-18).

Atitinkamai, šiame kontekste taip pat negalima ir įvertinti, ar dėl jų ginčijimo buvo laikytasi išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos, kadangi specialusis įstatymas, reglamentuojantis bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus – Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) – numato privalomą bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų bei sprendimų išankstinio nagrinėjimo tvarką (BVK 143 str. 8 d., 183 str. 1-3 d.). BVK 143 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad nuteistasis turi teisę per penkias dienas nuo nuobaudos paskyrimo apskųsti jam paskirtą nuobaudą aukštesniam pagal pareigas pareigūnui; skundo padavimas nuobaudos vykdymo nesustabdo; aukštesnis pagal pareigas pareigūnas nuobaudą sušvelnina arba ją panaikina, jeigu ją paskyręs pareigūnas viršijo savo įgaliojimus arba jeigu nuobauda paskirta nepadariusiam pažeidimo nuteistajam. BVK 143 straipsnio 7 dalis nustato, kad nuobaudos – papeikimas, paskyrimas be eilės budėti pataisos įstaigos patalpose ir tvarkyti teritoriją – skiriamos žodžiu arba raštu tam įgalioto pareigūno įsakymu arba nutarimu; kitos šio kodekso 142 straipsnio 1 dalyje numatytos nuobaudos skiriamos pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu. Taigi BVK 143 straipsnio 8 dalies prasme „aukštesniu pagal pareigas pareigūnu“ laikytinas tas pareigūnas, kuris gali revizuoti nutarimus dėl nuobaudų paskyrimo, priimtus šio kodekso 143 straipsnio 7 dalyje nurodytų pareigūnų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad BVK 143 straipsnio 8 dalis yra specialioji norma, kuri nustato privalomą ikiteisminę nuobaudų, skiriamų laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, apskundimo tvarką, pagal kurią bausmės vykdymo įstaigos vadovo sprendimas paskirti nuteistajam nuobaudą per penkias dienas ikiteismine tvarka skundžiamas aukštesniam pagal pareigas pareigūnui – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-14-241/2007, 2009 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-411/2009, 2011 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-2540/2011).

Kiek tai susiję su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 13 d. pateikė prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo nurodydamas jog šiuo metu yra nedirbantis ir negauna pajamų, tačiau kartu su prašymu teismui nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jo sunkią materialinę padėtį, teisėjų kolegija pabrėžia, kad ABTĮ 38 straipsnis numato, kad, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, skundai (prašymai) administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 28 Eur žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 40 ir 41 straipsniuose.

ABTĮ 41 straipsnis numato, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, pareiškė keletą reikalavimų. Vieni jų – dėl bausmių vykdymo institucijų sprendimų panaikinimo nepatenka į ABTĮ 40 straipsnyje numatytą žyminiu mokesčiu neapmokestinamų skundų sąrašą, todėl už skundą dėl šių reikalavimų mokėtinas 28 Eur žyminis mokestis; kitas – dėl neturtinės žalos atlyginimo – patenka į paminėtą sąrašą, todėl skundas dėl jo paprastai žyminiu mokesčiu neapmokestinamas (ABTĮ 40 str. 1 d. 11 p.). Atitinkamai, teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog bendrai pareiškėjo pateiktas skundas nepatenka į ABTĮ 40 straipsnyje numatytas išimtis, todėl prie skundo turėjo būti pateiktas žyminio mokesčio sumokėjimo kvitas arba motyvuotas prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo (b. l. 8-9). Šiuo atveju pareiškėjas, vykdydamas šį pirmosios instancijos teismo įpareigojimą, pateikė prašymą jį atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, motyvuodamas savo sunkia finansine padėtimi, tačiau nepridėjo šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, nenurodė, kad jų pateikti negali, nors pirmosios instancijos teismas buvo nurodęs šį aspektą (b. l. 2-3, 17-18). Nurodytų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas nepašalino šio skundo trūkumo.

Kiek tai susiję su pareiškėjo skundo turiniu dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi principinės pozicijos (išskyrus labai specifinius atvejus), kad administracinio akto ar veiksmų (neveikimo), iš kurių kildinama žala, neapskundimas ir nenuginčijimas ABTĮ tvarka, netrukdo asmeniui reikalauti ir priteisti jam žalos atlyginimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1-531/2006, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-858-827/2011, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-444-762/2012, 2013 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-610/2013). Taigi savaime, kad reikalavimas dėl pareiškėjui skirtos nuobaudos panaikinimo yra neaiškus, netikslus, nesudaro pagrindo nevertinti pareiškėjo pateikto reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nurodytas reguliavimas lemia tai, kad pareiškėjas, teikdamas skundą, turi nurodyti neteisėtų veiksmus, priežastinį ryšį, bei jam padarytą žalą. Šiame kontekste pareiškėjui pagrįstai buvo nurodyta, jog reiškiant reikalavimą atsakovui dėl žalos atlyginimo pareiškėjas privalo nurodyti, kuo ši žala pasireiškė, kokių konkrečių teisės aktuose nurodytų veiksmų pareigūnai neatliko arba kokius konkrečius neteisėtus veiksmus atliko, iš kurių pareiškėjas kildina žalą.

Šias išvadas patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika žalos atlyginimo bylose, numatanti, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti žalos atlyginimą, paprastai turi nurodyti, dėl kokių konkrečių viešojo administravimo subjekto veiksmų jam atsirado žala, konkretų prašomo priteisti žalos atlyginimo dydį bei pateikti žalos atsiradimą pagrindžiančių įrodymų, tačiau skundo (prašymo) priėmimo stadijoje iš pareiškėjų neturėtų būti reikalaujama nepagrįstai detaliai išdėstyti aplinkybes, kaip pasireiškė prašoma priteisti žala, t. y. kokias galbūt neigiamas pasekmes pareiškėjas patyrė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-143-231/2011, 2011 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-143-242/2011).

Dėl nurodyto pateikto pareiškėjo skundo reikalavimo pažymėtina, jog pareiškėjas prašė priteisti jam neturtinę žalą, tačiau prašydamas ją priteisti tik nurodė, kad jam nepagrįstai buvo skiriamos nuobaudos atlikti bausmę baudos izoliatoriuje, tačiau baudos izoliatoriuje nėra galima eiti į pasimatymus, negalima žiūrėti televizoriaus, rašyti laiškus, yra apribotos jo teisės bendrauti su artimaisiais (b. l. 17). Taigi iš pareiškėjo skundo turinio nėra aišku, su kokiais konkrečiais veiksmais, kokiu konkrečiu laikotarpiu pareiškėjas sieja prašomą priteisti žalą, šis aspektas yra svarbus ir dėl to, kad iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad 13 kartų atliko nuobaudas baudos izoliatoriuje (b. l. 14-15).

Be to, pareiškėjas skunde nenurodė ir to, dėl kokių priežasčių jis vertina, kad atitinkamos konkrečios nuobaudos jam buvo skirtos nepagrįstai, kuo pasireiškė jo prašoma priteisti žala (b. l. 2, 17-18). Teisėjų kolegija pažymi, jog iš pareiškėjo patikslinto skundo matyti, kad patikslintame skunde pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir nepateikė procesinio dokumento, kuriame būtų bent minimaliai išdėstytos aplinkybės, susijusios su žalos padarymu (CK 6.250 straipsnis), t. y. išskirti konkretūs laikotarpiai, nurodytos konkrečios datos, kada pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala bei nurodyti konkretūs šių institucijų ar jų pareigūnų veiksmai (neveikimas), sprendimai (administraciniai aktai) dėl kurių pareiškėjas patyrė žalą, taip pat nepateikti šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai bei nenurodyta konkrečių (priežasčių dėl kurių pareiškėjas jų negali pateikti, nepaaiškinta kuo ši žala pasireiškė.

Šiame kontekste svarbu yra ir tai, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina skundo priėmimo stadijoje apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme, tačiau, kaip jau buvo minėta, tokių aplinkybių pareiškėjas visai neįvardino ir nurodomų neteisėtų veiksmų nesiejo su savo individualia situacija.

Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad pareiškėjo skundas nėra pakankamai aiškus, detalizuotas ir kreipimąsi į teismą teisminės gynybos daro ydingu (ABTĮ 5 str.).

Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, todėl nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog prie skundo pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes dėl pareiškėjo kildinamos žalos (ABTĮ 24 str. 1 d.). Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Atitinkamai, ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-14-653/2007, 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-940/2010). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-749/2007).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nurodyti išaiškinimai, ginčo pobūdis lemia tai, jog vertinant žalos kaip deliktinės atsakomybės sąlygos buvimą svarbūs yra paties pareiškėjo nurodyti patirti išgyvenimai kaip jie yra apibrėžti CK 6.250 straipsnyje. Taigi nurodyto klausimo sprendimui pareiškėjo paaiškinimai, susiję su prašoma priteisti neturtine žala, bei juos patvirtinantys įrodymai, pavyzdžiui, kreipimasis psichologinės pagalbos ar pan., tačiau šiais atvejais neturėtų būti besąlygiškai reikalaujama pateikti įrodymus dėl patirtos žalos, jos galimo dydžio įvertinimo. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog skundo priėmimo stadijoje nėra sprendžiama, ar pareiškėjas įrodo jo administracinėje byloje reiškiamą reikalavimą, kaip jau buvo minėta, iš jo yra reikalaujama paprastai tik nurodyti, dėl kokių konkrečių viešojo administravimo subjekto veiksmų jam atsirado žala, konkretų prašomo priteisti žalos atlyginimo dydį bei pateikti žalos atsiradimą pagrindžiančių įrodymų (ABTĮ 23 str). Tai, ar yra pagrindas kontatuoti atsakovo deliktinę atsakomybę, yra sprendžiama administracinę bylą nagrinėjant iš esmės.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, sprendžia, kad pareiškėjas nepašalino pirmosios instancijos teismo nurodytų skundo trūkumų. Pareiškėjas nesuformulavo skundo dalyko (skundo reikalavimo), t. y. nesuformulavo jo taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, nenurodė aplinkybių, kuriomis grindžiamas skundo dalykas, (skundo pagrindo), o būtent skundo dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti administracinės bylos teisminio nagrinėjimo ribas. Teismas, kaip ginčą dėl teisės sprendžianti institucija, privalo būti nešališkas, taigi negali tapti pareiškėjo advokatu ir už jį suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą. Nurodytų aplinkybių kontekste darytina išvada, jog pareiškėjas nepasinaudojo pirmosios instancijos teismo pateiktu pakankamai išsamiu išaiškinimu, kaip jis galėtų pašalinti skundo trūkumus, kad jis atitiktų ABTĮ reikalavimus ir galėtų būti priimtas nagrinėti teisme ir nepašalino visų nurodytų skundo trūkumų, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas laikė pareiškėjo skundą nepaduotu. Dėl šių priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeistina.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad atskirajame skunde pareiškėjas iš dalies pakartojo tiek skunde, tiek patikslintame skunde išdėstytus argumentus, tačiau iš esmės nenurodė jokių konkrečių priežasčių, dėl kurių ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis galėtų būti laikoma nepagrįsta ir neteisėta (b. l. 24).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad manydamas, jog jo teisės yra pažeidžiamos, tačiau pats negalėdamas tinkamai realizuoti savo teisės kreiptis į teismą, t. y. parengti ABTĮ reikalavimus atitinkantį skundą, kurį teismas priimtų nagrinėti, pareiškėjas gali kreiptis pagalbos į profesionalų teisininką, advokatą, kuris galėtų tinkamai atstovauti jo interesus. Jei dėl finansinės padėties to padaryti negali, pareiškėjas gali kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos skyrimo Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. B. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė