2023-11-22 Nr. AB-20519-3-61-3-08884-2023-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-659-552/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08884-2023-8

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2023 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo valdymo agentūros, bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. G. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Viešojo valdymo agentūros (toliau – ir Agentūra) 2023 m. spalio 6 d. sprendimą; 2) atlyginti turtinę žalą priteisiant iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros, pareiškėjui 39 Eur; 3) atlyginti neturtinę žalą už patirtus nepatogumus priteisiant iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros, pareiškėjui 1 000 Eur; 4) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujama Agentūros, atnaujinti atrankos į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro padėjėjo pareigas procedūras; 5) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija) spręsti 1966 m. gruodžio 19 d. Jungtinių Tautų tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto (toliau – ir Paktas) papildomo protokolo (toliau – ir Papildomas protokolas) ratifikavimo klausimą iš naujo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 10 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skunde nurodytą 5-ąjį reikalavimą, kitus reikalavimus priėmė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundo 5-asis reikalavimas įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, spręsti Papildomo protokolo ratifikavimo klausimą iš naujo nėra tinkamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme. Šis pareiškėjo skundo reikalavimas nėra susijęs su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis ir kitais skunde pareikštais reikalavimais, kadangi jis skundu siekia dalyvauti konkurse į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento (skyriaus) vyriausiojo prokuroro padėjėjo pareigas. Pareiškėjo keliamo ginčo pobūdis nėra susijęs su kokiais nors Ministerijos veiksmais ar atsisakymu atlikti tam tikrus veiksmus, taip pat tam tikro sprendimo priėmimu pareiškėjo atžvilgiu.

Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas pateiktame skunde atsakovais nurodė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Agentūros, ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos. Įvertinęs tai, kad pareiškėjo keliamo ginčo pobūdis susijęs su Agentūros sprendimu bei tai, kad skundo dalį, susijusią su Ministerijos įpareigojimu atlikti veiksmus, atsisakytina priimti, teismas nutarė atsakovais laikyti Agentūrą ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Agentūros, o Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, pašalinti iš atsakovų.

III. Pareiškėjas T. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 10 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta nagrinėti skundo 5-ąjį reikalavimą bei nutarta Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, pašalinti iš atsakovų ir minėtos skundo dalies priėmimo klausimą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nutartis nevisiškai aiški ir nepakankamai motyvuota, nes nėra paaiškinta, kaip išspręsti su Ministerija kilusį administracinį ginčą dėl Papildomo protokolo ratifikavimo. Ginčytina nutarties dalimi dirbtinai sukuriamos kliūtys spręsti ginčą arba gauti ABTĮ 33 straipsnio 3 dalyje nurodytą informaciją.

Pareiškėjas akcentuoja, kad skundų Jungtinių Tautų komitete procedūra asmenims suteikia galimybę atskirais atvejais, kai valstybė pažeidžia Paktą, kreiptis į teismą ir gauti kompensaciją; suteikia galimybę pasinaudoti procedūra siekiant teisingumo tarptautiniu lygmeniu, kai buvo apribota teisė kreiptis į teismą nacionaliniu lygiu; suteikia galimybę plėtoti naują jurisprudenciją (teisinį valstybės įsipareigojimų turinio aiškinimą); numato teisinį mechanizmą, pagal kurį ieškovų, valstybių, trečiųjų šalių ir paties komiteto įnašai gali padėti toliau apibrėžti ir paaiškinti asmenų socialinių kultūrinių ekonominių teisių pobūdį ir Pakto nuostatų taikymo sritį.

Valstybės veiksmai (neveikimas) neratifikuojant Papildomo protokolo diskriminuoja Lietuvos piliečius ir gyventojus, įskaitant ir pareiškėją, kuriam apribojama teisė ginti komitete socialines kultūrines ir ekonomines teises. Pareiškėjas suinteresuotas, kad jo ir kitų Lietuvos piliečių, gyventojų, studentų ir kt. socialinių grupių skundai dėl Pakte pažeistų teisių būtų nagrinėjame Jungtinių Tautų komitete, tačiau tokia teisė nepagrįstai ribojama.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 10 d. nutartis, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį konstatavęs, kad pareiškėjo skundo 5-asis reikalavimas įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, spręsti Papildomo protokolo ratifikavimo klausimą iš naujo nėra tinkamas ABTĮ 88 straipsnio prasme. Teismas taip pat nutarė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, pašalinti iš atsakovų.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nutartyje nėra išaiškinta, kur pareiškėjas turėtų kreiptis, kad būtų sprendžiamas ginčas tarp jo ir Ministerijos dėl Papildomo protokolo ratifikavimo. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog, neratifikuojant papildomo protokolo, pažeidžiamos jo teisės.

Pažymėtina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai ir šių teismų teisėjai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, vertindamas, ar ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis (2007 m. gruodžio 18 d. įstatymo redakcija, dabar – 18 straipsnio 2 dalis) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veiklos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 2010 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalykas negali būti tokia veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. Ši veikla negali būti tapatinama su tokia veikla, kurią apima ABTĮ vartojama sąvoka „viešasis administravimas“.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Teismo konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valstybės valdžios vykdymu ir valstybės valdžių padalijimu, inter alia (be kita ko), suponuoja tai, kad šios institucijos negali perimti viena kitos konstitucinių įgaliojimų, taigi ir teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus arba kitaip pasireiškiančią šių institucijų veiklą, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų, t. y. už šias valdžios institucijas priimti atitinkamų sprendimų arba įpareigoti minėtų valdžios institucijų išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu.

Administracinis teismas, spręsdamas suinteresuoto asmens skundo reikalavimų, pareikštų 18 straipsnio 2 dalyje numatytiems subjektams tiesiogiai arba kitaip su šiais subjektais ar jų veikla susijusių, privalo įvertinti šių subjektų veiklos (neveikimo) pobūdį ir skunde pareikštų reikalavimų turinį bei jų pagrindą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-49-492/2021).

Šiuo atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, spręsti Papildomo protokolo ratifikavimo klausimą iš naujo. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo (toliau – ir Tarptautinių sutarčių įstatymas) 3 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisę turi Lietuvos Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, užsienio reikalų ministras, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos nustatyta tvarka – Lietuvos Respublikos ministerijos ir Vyriausybės įstaigos. To paties įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ratifikuoja Lietuvos Respublikos Seimas įstatymu, 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ratifikuoti Lietuvos Respublikos Seimui teikia Lietuvos Respublikos Prezidentas savo iniciatyva ar pasiūlius Vyriausybei.

Nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo pagrindą, ir suformuluotą reikalavimą (skundo dalykas), matyti, kad pareiškėjas teikia skundą ne dėl viešojo administravimo veiklos. Skundo argumentacija ir suformuluotas reikalavimas leidžia daryti išvadą, kad siekiama inicijuoti bylą administraciniame teisme dėl veiklos, kuri priskirta Prezidentui, Vyriausybei ir Seimui, įgyvendinant jiems Tarptautinių sutarčių įstatyme numatytas funkcijas. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo įpareigojimas spręsti Papildomo protokolo ratifikavimo klausimą būtų traktuojamas kaip kišimasis į veiklą, kuria įgyvendinama Seimo, Vyriausybės ir Prezidento valdžia, o taip būtų pažeidžiamas valdžių padalijimo principas.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skunde nurodytą 5-ąjį reikalavimą – įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, spręsti Papildomo protokolo ratifikavimo klausimą, o pareiškėjo atskirojo skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties išvadų. Atsižvelgiant į tai, pagrįstu laikytinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas iš atsakovų pašalinti Lietuvos valstybę, atstovaujama Ministerijos.

Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nutartis nevisiškai aiški ir nepakankamai motyvuota todėl, kad nėra aišku, kaip išspręsti su Ministerija kilusį administracinį ginčą dėl Papildomo protokolo ratifikavimo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog ABTĮ 33 straipsnio 3 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad nutartyje atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą) teismo pirmininkas ar teisėjas privalo nurodyti, į kokią instituciją reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti skundą (prašymą, pareiškimą).

Pareiškėjas nurodo, jog 2023 m. vasario 26 d. kreipėsi į Vyriausybę, prašydamas, be kitų minėtame kreipimesi nurodytų klausimų, pateikti paaiškinimus dėl Papildomo protokolo ratifikavimo. 2023 m. spalio 4 d. pareiškėjas kreipėsi ir į Socialinės apsaugos ir darbo ministrę, taip pat prašydamas nurodyti, kodėl Papildomas protokolas nėra ratifikuotas, ar šiuo metu atliekami kokie nors su tuo susiję veiksmai. Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, jog atsakymų į minėtus paklausimus nėra gavęs.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, viešojo administravimo subjektai teikia asmenims įstatymų nustatytą viešojo administravimo subjekto turimą informaciją, taip pat teikia asmenims įstatymų nustatytą viešojo administravimo subjekto turimą informaciją. VAĮ 10 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog viešojo administravimo subjektas administracinį sprendimą dėl asmens prašymo ar skundo turi priimti per 20 darbo dienų nuo tokio prašymo ar skundo gavimo dienos. VAĮ 14 straipsnyje numatyta, kad asmuo turi teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinį sprendimą arba veiksmą (neveikimą), taip pat viešojo administravimo subjekto vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus šio įstatymo nustatyta tvarka tam pačiam viešojo administravimo subjektui arba aukštesniam pagal pavaldumą viešojo administravimo subjektui, arba kitų įstatymų, reglamentuojančių ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimą, nustatyta tvarka išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, arba administraciniam teismui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 3 dalimi, paaiškina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas, manydamas, kad Vyriausybės ir Ministerijos veiksmai nagrinėjant jo atitinkamai 2023 m. vasario 26 d. bei 2023 m. spalio 4 d. pateiktus paklausimus, įskaitant ir klausimus dėl Papildomo protokolo ratifikavimo, pažeidžia jo teises bei interesus, gali pasinaudoti VAĮ 14 straipsnyje numatyta viešojo administravimo subjekto sprendimo arba veiksmo (neveikimo), taip pat viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus apskundimo teise.

Aptariamos situacijos kontekste paminėtinas Lietuvos Respublikos peticijų konstitucinis įstatymas, kurio 7 straipsnyje numatyta, kad kreipimusi (peticija) gali būti prašoma ar siūloma spręsti žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ar įgyvendinimo klausimą, valstybės ir (ar) savivaldybės institucijų reformavimo klausimą arba kitą ne tik pareiškėjui, bet ir visai visuomenei ar jos daliai svarbų klausimą. Nagrinėjame atveju pareiškėjas, įvertinęs, ar jo keliamas Papildomo protokolo ratifikavimo klausimus atitinka peticijai keliamus reikalavimus, gali pasinaudoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio trečiojoje dalyje laiduojama peticijos teise.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nėra teisinio pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. G. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius