2017-01-02 Nr. AB-160-3-61-3-04611-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2853-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04611-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. R. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė), atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, Ligoninė), 2 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2015 m. liepos 10 d. jis buvo laikomas Ligoninės tuberkuliozės skyriaus 5 ir 14 palatose, kurių plota apie 7 kv. m, periodiškai su daugiau nei 2 nuteistaisiais. Vienam asmeniui tenkantis plotas Ligoninėje negali būti mažesnis nei 5,1 kv. m, neįskaitant baldų, santechninės įrangos, asmeninių daiktų. Ligoninėje patalpų, ypač miegamųjų, būklė neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų: čiužiniai ploni ir suplyšę, pagalvės netinkamos, sienos juodos, veisėsi tarakonai ir graužikai, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, ventiliacija. Pareiškėjui atvykus į ligoninę, pareigūnai iš jo juokėsi, tyčiojosi.

Pareiškėjas pažymėjo, kad asmeninės erdvės trūkumas kartu reiškia mažesnį privatumą, sumažėja galimybės užtikrinti higienos standartus bei tinkamas sanitarines sąlygas, sunkiau užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir tinkamumą. Tarp kalinamųjų kyla didesnė įtampa, daugėja smurto, savęs žalojimo, savižudybių atvejų, sumažėja kalinamųjų ir personalo skaičiaus santykis, kartu ir priežiūros efektyvumas. Dėl kamerų perpildymo, blogų higienos ir švaros sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius, moralinius, psichologinius išgyvenimus, sumažėjo bendravimo galimybės, kamerose trūko gryno oro, buvo sunku kvėpuoti, o naktimis dėl didelės drėgmės ir šalčio tekdavo šalti, pareiškėjas patyrė skausmą ir baimės jausmą.

Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą papildomai nurodė, kad atsakovė neteisingai nurodė jo laikymo Ligoninėje laikotarpį, kadangi jis Ligoninėje buvo laikomas iki 2015 m. liepos 10 d., o ne iki 2015 m. liepos 7 d. Taip pat pažymėjo, kad Ligoninėje tualetai nevalomi, šviesos nedega. Ligoninės darbuotojai išimtus iš pakuočių vaistus paduodavo be pirštinių, nešvariomis rankomis. Pareiškėjas paaiškino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra nedideli (3 metrai pločio ir 4 metrai ilgio), juose vienu metu daugiausiai gali vaikščioti 3 žmonės. Esant daugiau žmonių, prasideda ginčai tarp nuteistųjų.

Taip pat akcentavo, kad čiužiniai nedezinfekuojami, antklodė ir pagalvė susidėvėję. Ventiliacijos angos yra užkimštos, todėl patalpos nesivėdina. Pareiškėjui atvykus į Ligoninę, jam nebuvo suteiktas pietų maisto davinys, jis liko be maitinimo iki vakaro 18 valandos.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, Ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, kiek ligonių kartu su pareiškėju buvo palatose, negali pateikti. Nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2015 m. liepos 7 d. vidaus ligų skyriaus 5 palatoje, kurios plotas – 12,14 kv. m, palatoje yra 3 lovos, ir 14 palatoje, kurios plotas – 7,33 kv. m, palatoje yra 4 lovos. Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose nenustatomos. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 111 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Pažymėjo, kad Ligoninėje yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtų ir (arba) nuteistų asmenų skaičiui. Pripažino, kad teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos, kadangi Ligoninė taip pat privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus bausmių bei suėmimo vykdymo įstatymuose, laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų.

Atkreipė dėmesį, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus ligų skyriuje sudaryta galimybė nuo 6 val. iki 22 val. laisvu nuo medicininių procedūrų laiku būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Todėl minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose (laisvame korpuse).

Atsakovė nurodė, kad teisės aktai nenustato, kokie baldai turi būti įrengti palatoje, todėl palatos minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir/arba keičiamas. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 ir HN 47-1:2010 nereglamentuoja čiužinių ir kito minkšto inventoriaus susidėvėjimo lygio, todėl jie atnaujinami pagal poreikį, atsižvelgiant į Ligoninės finansines galimybes. Teisės aktuose nėra nustatyta, kad unitazas ar klozetas turi būti uždengiamas. Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.

Visi neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų ir / ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant Ligoninės turtą, šalinami. Kiekvienais metais tam skirtos lėšos Laisvės atėmimo vietų ligoninėje visiškai panaudojamos, o Ligoninės skyrių patalpos nuolatos remontuojamos. Ligoninės patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokie darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus, ir dažniau. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai.

Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimus. Laisvės atėmimo vietų ligoninės pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu. Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Šis grafikas atitinka ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus.

Ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsakovo atstovė yra sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone. Teisės aktai nereglamentuoja čiužinių ar kito minkštojo inventoriaus susidėvėjimo lygio. Čiužiniai, patalynė, pižamos ir kita atnaujinami arba pakeičiami atsižvelgiant į jų susidėvėjimą bei finansines galimybes.

Ligoninei 2013 m. liepos 29 d. yra išduotas Vilniaus visuomenės sveikatos centro leidimas-higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690, tai patvirtina, kad Ligoninės patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas. Siekiant užtikrinti vėdinimą per atidarytą langą ir kad kamerose nebūtų karšta, vasarą išimamas vienas kameros lango rėmas. Žiemą jis įdedamas, kad patalpose būtų užtikrinta tinkama temperatūra. Kiekvienoje kameroje yra mechaninė vėdinimo sistema, kuri užtikrina oro judėjimą ir vėdinimą.

Akcentavo, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja dieninės šviesos įjungimo ir/ar išjungimo, o natūrali šviesa užtikrinama per kameroje esantį langą. Šviesiu paros metu, esant pakankamam natūraliam apšvietimui, dieninis apšvietimas rėžiminio korpuso kamerų tipo palatose išjungiamas, tačiau esant asmenų prašymui, dieninė šviesa paliekama.

Pažymėjo, kad nenustačius neteisėtų Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų, nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Ligoninės darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo reikalavimas nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, nepagrįstas ir reikalavimas priteisti neturtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino dalyje ir priteisė P. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2015 m. liepos 7 d. vidaus ligų skyriaus 5 palatoje (plotas – 12,14 kv. m, 3 lovos) ir 14 kamerų tipo palatoje (7,33 kv. m, 4 lovos), iš viso 12 dienų. Duomenų apie konkrečiu atveju kartu su pareiškėju Ligoninės palatose buvusių asmenų skaičių byloje nėra, o teismui pateiktame atsiliepime atsakovės atstovė nurodė, kad tokios informacijos pateikti negali, nes tokia statistika nėra vedama. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose teismas sprendė, kad nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai, todėl vadovavosi pareiškėjo teiginiais dėl palatų užimtumo jo buvimo Ligoninėje laikotarpiu. Atsakovės atstovė neneigė, kad nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Teismas, atsižvelgdamas į lovų skaičių, sprendė, kad vienam asmeniui tenkantis plotas visą pareiškėjo buvimo Ligoninėje laikotarpį (12 dienų) neatitiko privalomo vienam asmeniui užtikrinti 5,1 kv. m ploto, todėl konstatavo, kad Ligoninė neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Atsakovės argumentą, jog Ligoninė negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, vertino kaip nereikšmingą sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą.

Teismas pažymėjo, kad neturtinę žalą pareiškėjas kildina ir iš Ligonėje išduodamo minkštojo inventoriaus kokybės nurodydamas, kad čiužiniai susidėvėję, nedezinfekuojami, pagalvės gumbuotos. Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, kad teisės aktai nenustato leistino minkštojo inventoriaus nusidėvėjimo lygio. Jis yra keičiamas ir atnaujinamas, atsižvelgiant į nusidėvėjimą ir Ligoninės finansines galimybes. Teismas akcentavo, kad atsakovė atsiliepime remiasi nuo 2013 m. gegužės 1 d. negaliojančia Lietuvos higienos norma HN 47-1:2010. Pagal šiam ginčui aktualios Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 (patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946) (toliau – ir HN 47-1:2012) 109 punktą, lovų čiužinių, pagalvių, antklodžių užvalkalai skalbiami ir dezinfekuojami po kiekvieno paciento, to paties paciento – ne rečiau kaip kas 7 dienas, užteršti biologiniais skysčiais – tuoj pat. Draudžiama naudoti suplyšusius čiužinius, pagalves, antklodes. Pareiškėjo argumentas, kad minkštasis inventorius yra senas, neapibūdina jo nusidėvėjimo būklės ir tinkamumo naudoti. Atsakovė paaiškino, kad čiužiniai yra nuolat keičiami pagal nusidėvėjimo lygį ir finansines Ligoninės galimybes. Byloje nėra duomenų, susijusių su minkštojo inventoriaus Ligoninėje atnaujinimu. Todėl, vadovaujantis LVAT suformuluota įrodymų vertinimo bylose dėl kalinimo sąlygų taisykle, nėra pagrindo abejoti pareiškėjo teiginiais dėl čiužinių susidėvėjimo. Teismas akcentavo, kad neturtinės žalos buvimas teismo konstatuojamas tik tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, o nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į pareiškėjo buvimo Ligoninėje laikotarpį, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui kilę išgyvenimai dėl galimai susidėvėjusio čiužinio gali būti laikomi pakankamai intensyviais neturtinei žalai kilti. Teismas pareiškėjo teiginius dėl čiužinių nedezinfekavimo vertino kaip nepagrįstus ir nepakankamus konstatuoti šį pažeidimą.

Teismas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su palatų remontu, nurodė, kad atsakovė pateikė 2015 m. kovo 18 d. darbų priėmimo aktą Nr. 130-474, iš kurio matyti, jog buvo atliktas vidaus ligų skyriaus 5-os palatos remontas, konkrečiai sienų bei lubų dažymas, glaistymas ir gruntavimas, o 14-os kamerų tipo palatos remontas atliktas 2013 metais, šią aplinkybę patvirtina 2013 m. spalio 23 d. darbų priėmimo aktas Nr. BD-1126, todėl pareiškėjo teiginius taip pat vertino kaip nepagrįstus. Dėl skundo teiginių, kad palatose buvo kenkėjų ir graužikų, nurodė, jog Ligoninė yra sudariusi sutartį si UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ dėl kenkėjų ir graužikų naikinimo darbų Ligoninės patalpose, graužikai ir kenkėjai buvo naikinami, šią aplinkybę patvirtina byloje pateiktas kenkėjų kontrolės žurnalas, todėl šiuos pareiškėjo skundo teiginius taip pat vertino kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl pareigūnų veiksmų (tyčiojimosi iš jo) kreipėsi į Ligoninės administraciją, o Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 50 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų darbuotojų ir nuteistųjų tarpusavio santykiai grindžiami abipusės pagarbos principu.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su oro trūkumo palatose ir ventiliacijos nebuvimo, drėgmės, teismas nurodė, kad pareiškėjo buvimo Ligoninėje laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241) (toliau – ir HN 76:2010) 24 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovė paaiškino, kad kiekvienoje palatoje yra langai ir ventiliacinė vėdinimo anga. Nors pareiškėjas teigė, kad ši anga yra užsikimšusi, tačiau nepateikė jokių nusiskundimų, susijusių su vėdinimo per langus neužtikrinimu, todėl, teismo vertinimu, kad teisės aktų reikalavimai, susiję su palatų vedinimu, nebuvo pažeisti, atitinkamai atmestini ir pareiškėjo argumentai, susiję su drėgme kameroje.

Dėl sanitarinių mazgų kameroje būklės teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82) 16.5 punkte yra nurodyta, kad kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pareiškėjas neginčijo sanitarinio mazgo įrengimo, bet nurodė, kad jis yra prastos būklės. Minėtame 2013 m. spalio 23 d. darbų priėmimo akte Nr. BD-1126 nurodyta, kad buvo atliktas sanitarinio mazgo remontas 14 kameroje. Taip pat atsakovo pateiktoje nuotraukoje matyti sanitarinio mazgo būklė, kuri teismo vertinimu, negali būti pripažinta bloga. Dėl šviesos Ligoninėje teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nedetalizavo šio savo nusiskundimo, nenurodė, kur konkrečiai nedega šviesos ir kokią įtaką tai turėjo pareiškėjui. Pažymėjo, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas birželio ir liepos mėnesiais, kada vakarai nėra tamsūs, o iš atsakovės pateiktų nuotraukų matyti, jog palatose yra užtikrinamas natūralus apšvietimas per langus. Vien iš pareiškėjo teiginio, kad šviesos nedegė, negalima daryti išvados, jog palatose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo tamsu ir dėl to jis patyrė neturtinę žalą.

Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su vaistų jam padavimu nenaudojant specialių pirštinių, pažymėjo, kad HN 47-1:2012 48 punkte nustatyti atvejai, kuomet gydymo įstaigos darbuotojas privalo mūvėti pirštines. Visi minėtame punkte nustatyti atvejai yra susiję su tikimybę užsikrėsti per kraują ar kūno skysčius. Minėtos higienos normos 3 priedo „Medicinos darbuotojų rankų plovimo ir antiseptikos taisyklių“ 1.4 papunktyje nustatyta, kad rankas plauti būtina prieš duodant ligoniui paskirtus neįpakuotus vaistus (tabletes), maisto produktus, gėrimus.

Taigi prieš paduodant pacientui vaistus turi būti imamasi kitokių higienos priemonių nei nurodė pareiškėjas, todėl pripažino, kad specialių pirštinių nemūvėjimas paduodant ligoniui vaistus nėra teisės aktų reikalavimų pažeidimas. Pareiškėjas nepateikė paaiškinimo ar aplinkybių, susijusių su reikalavimo plauti rankas nepaisymu, todėl nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad nenaudodami specialių pirštinių paduodant vaistus, Ligoninės darbuotojai pažeidė higienos reikalavimus. Pareiškėjo teiginius dėl to, kad jo mėginius iš jo paėmė ne medicinos darbuotojas, o kitas nuteistasis, atliekantis ūkio darbus, vertino kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas nenurodė, kad dėl to buvo priimti ar galėjo būti priimti netinkami medicininiai sprendimai. Taip pat pareiškėjas nepaaiškino, kaip tai pakenkė jo sveikatai ar padarė kokią žalą. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jam atvykus į Ligoninę nebuvo suteiktas pietų maisto davinys teismas nurodė, kad Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117) 32 punkte numatyta, kad kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių.

Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių. Tuo tarpu pagal Taisyklių 34 punktą kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Byloje nėra duomenų, paneigiančių šią pareiškėjo nurodytą aplinkybę, todėl teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į maisto davinį buvo pažeista. Tačiau, vertinant šiuo pažeidimu padarytą neturtinę žalą, teismas sprendė, kad šis pažeidimas buvo vienkartinis, nesukėlęs ilgalaikių pasekmių.

Vieno maisto davinio neišdavimas negali būti laikomas pakankamai intensyviu, sudarančiu pagrindą neturtinei žalai priteisti.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas vertino, kad 12 dienų praleistų Ligoninėje, pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus palatos plotas, todėl pripažino, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas, atsižvelgdamas į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d., minimali mėnesinė alga buvo 300 Eur, į tai, kad kalinimo laikotarpiu pareiškėjas buvo išlaikomas valstybės lėšomis, ir į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, jog pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, todėl priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas P. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl kamerų perpildymo (7 kv. m ploto palatoje buvo laikomas kartu su 3–4 asmenimis), erdvės trūkumo, tinkamų higienos sąlygų neužtikrinimo, oro kamerose trūkumo, drėgmės ir šalčio, patyrė dvasinius, moralinius ir psichologinius išgyvenimus, sumažėjo bendravimo galimybės, patyrė skausmą ir baimės jausmą. Pareiškėjui atvykus į Ligoninę, jam buvo išduoti seni čiužiniai, pagalvė, negavo pietų maisto davinio, todėl visą dieną buvo nevalgęs. Pasivaikščioti kiemelyje nėra galimybės, kadangi nuo pat ryto jame būna daug žmonių, dėlto kyla konfliktai, asmenys patiria psichologinį smurtą.

Pareiškėjas 2016 m. gegužės 25 d. pateiktame prašyme papildomai nurodė, kad jis Ligoninėje buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2015 m. liepos 10 d., o ne iki 2015 m. liepos 7 d., kaip sprendime nurodė teismas. Todėl prašė prijungti prie bylos šią aplinkybę patvirtinančius įrodymus – asmens bylos pažymas Nr. 11542.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovės Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų laikymo sąlygų, laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2015 m. liepos 10 d., atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas skunde prašė teismo priteisti jam 2 000 Eur neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Ligoninės neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2015 m. liepos 10 d.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas tinkamas laikymo Ligoninėje sąlygas buvo pažeista dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto neužtikrinimo, todėl priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas netinkamai įvertino jo laikymo Ligoninėje sąlygas, todėl nepagrįstai jo patirtą neturtinę žalą įvertino tik 100 Eur suma. Papildomai pateiktame prašyme nurodė, kad teismas neteisingai nurodė jo buvimo Ligoninėje laikotarpį, kadangi jis Ligoninėje buvo nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2015 m. liepos 10 d., o ne 2015 m. liepos 7 d., kaip sprendime nurodė teismas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galimai neteisėtų Ligoninės veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, t. y. neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei higienos reikalavimų, drėgmės, šildymo, ventiliacijos neužtikrinimo, laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2015 m. liepos 10 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai sprendė, kad Ligoninė neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimo. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, nesant įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, jas vertino pareiškėjo naudai. Teismas pagrįstai pareiškėjo teiginius dėl čiužinių ir patalynės būklės laikė įrodytais, taip pat pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo teisė į maisto davinį buvo pažeista, tačiau teisėjų kolegija nesutinka, kad į šiuos pažeidimus nebuvo atsižvelgta nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį.

Pareiškėjas skunde, o taip pat atsikirtime į atsakovės atstovės atsiliepimą, nurodė, kad jis Ligoninėje buvo gydomas iki 2015 m. liepos 10 d., tačiau pirmosios instancijos teismas, remdamasis pareiškėjo gydymo stacionare istorijos išrašu (b. l. 15) nustatė, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas iki 2015 m. liepos 7 d.

Pareiškėjas prašyme dėl skundo papildymo (b. l. 93) nurodė, kad jis Ligoninėje buvo gydomas nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2015 m. liepos 10 d., ir pateikė Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2015 m. liepos 10 d. asmens bylos pažymą Nr. 11452, iš kurios matyti, kad pareiškėjas iš Ligoninės išvyko 2015 m. liepos 10 d.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik nustačius neteisėtus LAVL veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgusi į nagrinėjamu atveju keliamam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad LAVL neužtikrino teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, pagrįstai pareiškėjo teiginius dėl čiužinių ir patalynės būklės laikė įrodytais, taip pat pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo teisė į maisto davinį buvo pažeista, t. y. Ligoninė pažeidė pareiškėjo teisę į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas ir dėl to pareiškėjas patyrė žalą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas pakankamai trumpą laiką, netgi ir įvertinus, kad buvo laikomas iki 2015 m. liepos 10 d. (iš viso 15 dienų), jokių duomenų apie tai, kad dėl nustatytų pažeidimų būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, taip pat tai būtų turėję neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai, byloje nėra, jų nepateikė ir pareiškėjas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl ploto kameroje trūkumo, čiužinių ar patalynės būklės, maisto davinio negavimo, kitų, pareiškėjo teigimu padarytų pažeidimų, kreipėsi į LAVL administraciją.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, mastą, trukmę, nesant duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovės veiksmų pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata pablogėjo, sprendžia, kad pareiškėjui padaryta žala nėra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 2 000 Eur suma, tačiau įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, taip pat atsižvelgdama į nustatytus kitus pareiškėjo teisės pažeidimus, į kuriuos priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą neatsižvelgė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 100 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, todėl sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 150 Eur suma.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui P. R. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė