2013-11-26 Nr. BB-2337-1-01-2-00223-2010-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-394/2013

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00223-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.20.2;

1.1.8.6.10;

2.1.2.4.;

2.3.2.2.17;

2.4.5.2;

2.3.6.3.1; (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. K. gynėjo advokato Aido Venckaus kasacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 232 straipsnį 20 MGL (2600 Lt) bauda.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 20 d. nutartis, kuria nuteistosios L. K. gynėjo advokato A. Venckaus apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

L. K. nuteista už tai, kad 2010 m. lapkričio 17 d. (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teisme, esančiame (duomenys neskelbtini), iš karto po 16 val. įvykusio šio teismo teisėjų kolegijos, sudarytos iš R. B., D. G., V. K., priimtos nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1-424-749-2010 paskelbimo, išklausiusi nutartį, duodama interviu žiniasklaidos atstovams ir viešai žodžiu komentuodama priimtą nutartį bei apibūdindama ją priėmusius teisėjus, pasakė žodžius: „Jūs matot, nei vieno čia teisėjo nėra, čia banditai trys atėjo, paskaitė nutartį“, taip viešai žodžiu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ir teisėjus dėl jų veiklos.

Kasaciniu skundu nuteistosios L. K. gynėjas advokatas A. Venckus prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 20 d. nutartį ir baudžiamąją bylą dėl L. K. nutraukti, nes ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kasatoriaus nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo išvadas dėl jo ginamosios kaltės pagrindė spėjimu ir prielaidomis, o ne teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, todėl pažeidė BPK 301 straipsnį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1, 3.1.8 punktai; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2006). Šie pažeidimai padaryti tokiomis aplinkybėmis.

Pirma, baudžiamoji atsakomybė už BK 232 straipsnyje numatytą veiką kyla tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Iš bylos duomenų matyti, kad jau ikiteisminio tyrimo metu kilo abejonių, ar dėl emocinės būsenos veikos padarymo metu jo ginamoji gebėjo tinkamai įvertinti išsakomų žodžių prasmę, o savo ruožtu ir dėl to, ar ji veikė tiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas nuteistosios emocinės būsenos netyrė, o kasatoriaus prašymą paskirti šioms aplinkybėms nustatyti teismo psichologijos ekspertizę atmetė protokoline nutartimi, tokio sprendimo visiškai nemotyvuodamas. Paduotame apeliaciniame skunde jis nurodė argumentus, kodėl šią aplinkybę tirti būtina, pakartotinai prašė skirti šią ekspertizę, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokios ekspertizės taip pat neskyrė nepaisydamas teismo psichologijos ekspertės V. J. parodymų, kad ji mano, jog jo ginamoji galėjo būti labai susijaudinusi, tačiau galutiniam atsakymui, kaip tai numatyta BPK 89 straipsnio 1 dalyje, reikia atlikti objektų tyrimą. Taigi ši aplinkybė liko nenustatyta, o esant tokiai teisinei situacijai, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytos išvados, kad jo ginamoji suvokė savo veiksmų prasmę ir galėjo juos valdyti ir kad ji veikė tiesiogine tyčia, vertintinos tik kaip spėjimai ar prielaidos. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, be jau nurodytų BPK 301 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų, pažeidė jo, kaip kaltinamosios gynėjo, teises teikti teismui įrodymus, paneigiančius jo ginamosios kaltę, taip pat rungimosi principą. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nesivadovaudamas dėl šios aplinkybės pateiktais apeliacinio skundo argumentais, nepatikrino skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, todėl padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą.

Antra, baudžiamoji atsakomybė už BK 232 straipsnyje numatytą veiką kyla tik tada, kai teisėjo ar teismo pažeminimą matė ar girdėjo bent vienas tretysis asmuo. Išvadą apie tai, kad teisėjo ar teismo pažeminimą matė kiti žmonės, teismai pagrindė nukentėjusiųjų V. K., R. B., D. G. parodymais, kad kaltinime nurodytus jo ginamosios žodžius jie išgirdo per visuomenės informavimo priemones. Iš nukentėjusiojo V. K. parodymų matyti, kad jis kaltinime nurodytus nuteistosios žodžius išgirdo peržiūrėdamas vaizdo įrašą interneto puslapyje www.lrytas.lt, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad šį vaizdo įrašą, be V. K., peržiūrėjo ir kiti žmonės. Pažymėtina tai, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė nurodyto interneto tinklalapio savininko ar administratoriaus, neprašė jų pateikti informacijos apie tai, kiek kartų šis vaizdo įrašas buvo peržiūrėtas. Nukentėjusiosios R. B., D. G. parodė, kad kaltinime nurodytus jo ginamosios žodžius jos išgirdo per įvairias visuomenės informavimo priemones: „televizijos žinių laidą“, „žinias“, „Panoramą“, LTV, LNK, TV3, tačiau nagrinėjant bylą pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose, nebuvo imtasi priemonių patikrinti šiuos nukentėjusiųjų R. B. ir D. G. parodymus, užklausiant jų parodymuose nurodytas televizijas, ar per jas buvo parodytas kaltinime nurodytas vaizdo įrašas. Svarbu ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu tirtas www.lrytas.lt tinklalapyje paskelbtas vaizdo įrašas yra ne originalus vaizdo įrašas, o vaizdo įrašo originalo kopija, kuri pateikta žiniasklaidos priemonės, pateikiančios tendencingą informaciją apie jo ginamąją. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo apklaustas nė vienas žiniasklaidos atstovas, kuris būtų patvirtinęs ar paneigęs, kad jo ginamoji būtų pasakiusi kaltinime minimus žodžius jame nurodytomis aplinkybėmis. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padaryta išvada, kad kaltinime nurodytas vaizdo įrašas buvo parodytas per televiziją ir jį galėjo matyti daug žmonių, yra padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį, bei vertintina tik kaip spėjimas ar prielaida.

Kasatoriaus nuomone, jo ginamosios bylą išnagrinėjo šališka apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija savo iniciatyva nutarė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti kaip liudytoją J. K.. Minėta liudytoja, kaip žurnalistė, informuojanti visuomenę apie bylos nagrinėjimo eigą, dalyvavo beveik visuose teismo posėdžiuose nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme, todėl žinojo asmenų parodymus, teismo skelbiamus bylos duomenis ir kitokius bylą nagrinėjančio teismo atliktų veiksmų rezultatus, o tai galėjo turėti esminės įtakos jos parodymų teisingumui, todėl šios liudytojos, kaip tai numato BPK 264 straipsnis, apeliacinės instancijos teismas negalėjo apklausti apie bylos aplinkybes, nagrinėtas pirmosios instancijos teisme. Nepaisydama to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apklausė J. K. kaip liudytoją dėl šių aplinkybių, taip pažeisdama BPK 264 straipsnio reikalavimus. Padarytas pažeidimas kelia abejonių dėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nešališkumo pagal objektyvųjį kriterijų, kaip jis apibūdinamas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Solov v. Ukraine, no. 65518/01, judgment of 6 September 2005), todėl teisėjų kolegijai buvo pareikštas nušalinimas, tačiau ji nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo.

Pasak kasatoriaus, teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes priimdami sprendimą dėl to, kokia – administracinė ar baudžiamoji – atsakomybė už šią veiką taikytina jo ginamajai, sekdami teismų praktika, turėjo įvertinti, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti, tačiau to nepadarė, o besąlygiškai suteikė prioritetą baudžiamajai atsakomybei.

Kasatorius pažymi, kad byloje nesurinkta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jo ginamoji kaltinamajame akte nurodytus veiksmus atliko veikdama tiesiogine tyčia, todėl turi būti pripažinta, kad ji veiką padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiųjų veiksmai, t. y. priėmimas ir paskelbimas neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo byloje, tą patvirtina ir aplinkybė, jog minėtas teismo sprendimas buvo panaikintas aukštesnės instancijos teismo.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Karčinskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistosios L. K. gynėjo advokato A. Venckaus kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, todėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolų matyti, kad teismas ištyrė ir patikrino visas esmines bylos aplinkybes, o savo išvadas pagrindė byloje surinktais ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, dar kartą tyrė ir vertino įrodymus, patikrino pirmosios instancijos teismo išvadas ir padarė išvadą, kad jos yra teisingos, nutartyje išdėstydamas tokio sprendimo motyvus. Kasatoriaus teiginiai apie tai, kad teismai neištyrė vaizdo įrašo, kuriame užfiksuota, kaip nuteistoji taria kaltinime nurodytus žodžius, autentiškumo, yra paneigti liudytojos J. K., ekspertų R. K., K. G. parodymais. Liudytoja J. K. paneigė, kad vaizdo įraše nuteistosios išsakyti žodžiai tariant kaltinime nurodytus žodžius būtų sumontuoti, o ekspertai R. K. ir K. G. dėl to taip pat neišsakė abejonių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pati nuteistoji pirmosios instancijos teisme neneigė sakiusi kaltinime nurodytus žodžius, tačiau tvirtino, kad tai padarė iš susijaudinimo, girdėdama šalia stovinčių asmenų pasisakymus apie bylą nagrinėjusių teisėjų nesąžiningumą. Įvertinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė nuteistosios gynėjo prašymą skirti vaizdo įrašo tyrimą. Nepagrįsti ir kasatoriaus teiginiai, kad teismai išsamiai neištyrė nuteistosios emocinės būsenos, gebėjimo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Siekdamas išsiaiškinti nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas į teismo posėdį iškvietė ir apklausė teismo psichologijos ekspertę V. J.. Iš ekspertės parodymų matyti, kad nuteistoji L. K. dėl jai nepalankios nutarties priėmimo galėjo būti susijaudinusi, tačiau tokia emocinė būsena, anot ekspertės, nepašalina asmens gebėjimo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Byloje nėra duomenų, kurie verstų abejoti nuteistosios psichinės būsenos stabilumu. Dėl to teismų ištirtos aplinkybės patvirtina, kad nuteistoji suvokė viešai išsakomų žodžių prasmę, o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistosios gynėjo prašymą skirti nuteistajai L. K. teismo psichologijos ekspertizę.

Anot prokuroro, nuteistosios veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 232 straipsnį, nes ji atitinka visus šiame straipsnyje aprašyto nusikaltimo požymius. Bylos aplinkybės, kad nuteistoji po (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo teisėjų kolegijos nutarties paskelbimo, išgirdusi jai nepalankų sprendimą, interviu metu pasakė žodžius apie nutartį priėmusius teisėjus R. B., D. G. ir V. K.: „Jūs matot, nei vieno teisėjo čia nėra, čia banditai trys atėjo, paskaitė nutartį“, rodo, kad nuteistoji suvokė pasakytų žodžių esmę bei turinį, suprato užgauliai pažeminanti teisingumą vykdantį teismą ir teisėjus ir tą daranti dėl teisėjų veiklos, t. y. dėl priimtos nuteistajai nepalankios nutarties, o sprendžiant iš užgauliojimo aplinkybių, nuteistoji to norėjo ir siekė tai padaryti viešai, nes šie žodžiai buvo pasakyti žiniasklaidos atstovams, suvokiant, kad jie bus paskelbti per masinės informacijos priemones platesniam asmenų ratui. Nuteistosios gynėjo teiginiai, kad jo ginamajai turėtų būti taikoma administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė, taip pat nepagrįsti. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 1861 straipsnio ir BK 232 straipsnio dispozicijų palyginimas leidžia teigti, kad jos nėra tapačios, BK 232 straipsnyje aprašyta dispozicija yra platesnė, apima viešą veiksmų, žodžiu ar raštu užgaulų teisingumą vykdančio teismo ar teisėjo pažeminimą dėl jų veiklos, šių veiksmų atlikimas daro veiką daug pavojingesne, nei numatyta ATPK 1861 straipsnio dispozicijoje, todėl ji turi būti kvalifikuojama pagal BK 232 straipsnį.

Prokuroro manymu, nepagrįsti nuteistosios gynėjo argumentai dėl rungimosi principo pažeidimo. Iš teismo posėdžio protokolų matyti, kad nuteistoji ir jos gynėjas nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ginčijo kaltinimo argumentus, reiškė savo nuomonę bei teikė prašymus įvairiais klausimais, turinčiais reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Dėl to darytina išvada, kad nuteistosios ir jos gynėjo teisės bylos nagrinėjimo metu nebuvo siauresnės nei valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro. Aplinkybė, kad dalis nuteistosios gynėjo prašymų buvo atmesta, nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo pažeistas rungimosi principas, nes pateiktų prašymų tenkinimas ar atmetimas yra susijęs ne su bylos nagrinėjimo tvarka, o su teismo pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu.

Prokuroras nurodo, kad nepagrįsti kasatoriaus argumentai ir dėl to, jog bylą išnagrinėjo šališkas apeliacinės instancijos teismas. Paduotame kasaciniame skunde nuteistosios gynėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios pagal objektyvųjį ar subjektyvųjį kriterijų leistų daryti išvadą, kad bylą nagrinėję apeliacinės instancijos teismo teisėjai buvo šališki. Aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teisme kaip liudytoja buvo apklausta J. K., nors jai buvo žinomi pirmosios instancijos teismo atliktų proceso veiksmų rezultatai, nesuteikė pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes liudytoja buvo apklausta tik siekiant patikrinti jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir jos parodymai buvo vertinami tik šia apimtimi.

Nukentėjusysis V. K. atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad su skundo argumentais nesutinka. Visus nesutikimo su skundu motyvus jis išdėstė rašydamas atsiliepimą į nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą, kurio turinys identiškas kasaciniam skundui. Net ir kasacinio skundo motyvuose nuteistosios gynėjas mini tokias teismo nustatytas bylos aplinkybes, kurios rodo, kad nuteistosios veika atitinka BK 232 straipsnyje nurodytą nusikaltimo sudėtį. Kasatoriaus argumentas, kad baudžiamoji atsakomybė už BK 232 straipsnyje numatytą veiką kyla tik tada, kai kaltininkas įžeidžia visus teisėjus ar jų daugumą, nepagrįstas. Baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka to, kad jis, kaip teisėjas, įžeidimą matė ir nuteistosios žodžiai jį, kaip sąžiningą teisėją, labai įžeidė. BK 232 straipsnyje aprašyto nusikaltimo sudėtis negali būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad būtų įžeisti visi ar dauguma teisėjų, nes tada tokia byla negalėtų būti nagrinėjama Lietuvos Respublikos teismų sistemoje.

Nuteistosios L. K. gynėjo advokato A. Venckaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK pažeidimų nagrinėjant bylą (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies taikymo)

Kasaciniame skunde ginčijamas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu buvo padaryta išvada dėl L. K. kaltumo viešai žodžiu užgauliai pažeminus teisingumą vykdančius teismą ir teisėjus dėl jų veiklos.

Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamoji (nuteistoji) bei jos gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl kaltininkei ir jos gynėjui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas L. K. kalta viešai žodžiu užgauliai pažeminus teisingumą vykdančius teismą ir teisėjus dėl jų veiklos, rėmėsi šiais įrodymais: 1) nuteistosios L. K. parodymais, kuriais ji pripažino, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, duodama interviu žurnalistams, pavadino bylą nagrinėjusius teisėjus banditais, nes buvo labai susijaudinusi; 2) nukentėjusiųjų R. K., D. G., R. B. parodymais, kad po teismo kolegijos 2010 m. lapkričio 17 d. priimtos nutarties baudžiamojoje byloje paskelbimo per televizijos rodomas žinių laidas interneto tinklalapyje www.lrytas.lt matė reportažą, kuriame nuteistoji ištarė kaltinime nurodytus žodžius; 3) reportažo vaizdo įrašo duomenimis, gautais tiek tiesiogiai prisijungus prie tinklapio www.lrytas.lt, tiek iš pačios UAB „Lietuvos ryto“ televizijos, iš kurių matyti, kaip duodama interviu žurnalistei J. K. nuteistoji ištaria kaltinime nurodytus žodžius; 4) liudytojos J. K. parodymais, kad po minėtos nutarties paskelbimo ji rengė reportažą apie bylos nagrinėjimo eigą, kurio metu ėmė interviu iš nuteistosios L. K., parengtą reportažą perdavė UAB „Lietuvos rytas“ televizijai; 5) UAB „Lietuvos rytas“ televizijos raštais, iš kurių matyti, kad teismui pateiktas vaizdo įrašas buvo transliuotas per televiziją; 6) kitais byloje surinktais ir nuosprendyje aptartais įrodymais.

Kolegijos nuomone, įvertinus tai, kad išvadą dėl to, jog nuteistoji atliko kaltinime nurodytą veiką, patvirtina ne tik vaizdo įrašas, bet ir nuteistosios, nukentėjusiųjų, liudytojos J. K. parodymai, teismai pagrįstai neskyrė vaizdo įrašo ekspertizės, siekdami patikrinti, ar jis nėra sumontuotas, trintas ar kitaip iškreiptas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas įvertinti tokios ekspertizės skyrimo tikslingumą, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė reportažą rengusią liudytoją J. K., kuri nematė jokių montavimo požymių, ekspertus R. K. ir K. G., kurie paaiškino, kad vaizdo įrašo dalyje, kurioje užfiksuota, kaip kaltinamoji ištaria kaltinime nurodytus žodžius, tiek, kiek jie gali spręsti be specialios įrangos, jokių vaizdo įrašo montavimo, trynimo ar kitokio iškreipimo požymių nėra.

Kolegija konstatuoja, kad teismų priimti sprendimai pagrįsti leistinais ir patikimais įrodymais, o teismai juos vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, todėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė.

Dėl BPK 44 straipsnio 5 dalies taikymo

Pagal BPK 44 straipsnio 5 dalies prasmę teismas yra šališkas, kai nagrinėjant bylą dalyvavo bent vienas teisėjas, kuris negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnio išvardytų priežasčių. Pagal teismų praktiką teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. ne vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, apklausdamas liudytoją J. K. pažeisdamas BPK 264 straipsnio taisykles, objektyviai sukūrė teisinę situaciją, dėl kurios negalima laikyti, kad teismas pateikė visas garantijas, pašalinančias abejones dėl galimo teismo nešališkumo. Minėtas argumentas nepagrįstas. Visų pirma kolegija pažymi, kad BPK 264 straipsnis nenumato draudimo apklausti kaip liudytojus asmenis, kurie dalyvavo teismo posėdyje tiriant įrodymus, tik įtvirtina taisyklę, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atvykę liudytojai turi būti pašalinti iš teismo posėdžių salės, o teisiamojo posėdžio pirmininkas turi imtis priemonių, kad teismo apklausti liudytojai teismo patalpose nesusižinotų su teismo neapklaustais liudytojais. Liudytojų pašalinimą iš teismo posėdžių salės nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme numato ne BPK 264 straipsnis, kaip teigia kasatorius, o BPK 324 straipsnio 1 dalis, todėl apeliacinės instancijos teismas, apklausdamas liudytoją J. K., BPK 264 straipsnio reikalavimų nepažeidė ir negalėjo pažeisti. Kita vertus, BPK 324 straipsnio 1 dalies taisyklė dėl liudytojų pašalinimo iš teismo posėdžių salės savo turiniu yra artima išdėstytajai BPK 264 straipsnyje, ir jos prasmė yra ta, kad liudytojams iki parodymų apeliacinės instancijos teisme davimo netaptų žinomi kiti šios instancijos teisme tirtų įrodymų duomenys, nes tai galėtų apsunkinti tiesos nustatymą byloje.

Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad liudytoja J. K. buvo vienintelė liudytoja, kuri dalyvavo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, ji buvo apklausta prieš atliekant vaizdo įrašo apžiūrą, prieš apklausiant ekspertus, todėl liudytojai duodant parodymus jai nebuvo žinomi kitų apeliacinės instancijos teisme ištirtų įrodymų duomenys. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad BPK 324 straipsnio 1 dalis buvo pažeista. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad J. K. buvo apklausta kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu, ir tai suteikė galimybių apeliacinės instancijos teismui įvertinti jos teisme duotų parodymų patikimumą. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, apklausdamas liudytoją J. K., nepažeidė nei BPK 264 straipsnio, nei 324 straipsnio 1 dalies taisyklių, todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas suteikė objektyvų pagrindą abejoti savo nešališkumu ir dėl to turėtų būti laikomas šališku.

Dėl BK 232 straipsnio taikymo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 25 straipsnyje nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis); žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalis). Kiekvieno asmens teisė į saviraiškos laisvę taip pat įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnyje. Tačiau saviraiškos laisvė nėra absoliuti, taigi ji gali būti ribojama pagal įstatymą, jei tai būtina siekiant apsaugoti kitas demokratinėje visuomenėje ginamas vertybes bei užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, užtikrinti teisminės valdžios autoritetą (Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis), apsaugoti žmogaus garbę ir orumą (Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis).

Vienas tokių atvejų yra nepagarba teismui (BK 232 straipsnis). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, skirtingai negu netiksliai nurodyta skundžiamuose teismų sprendimuose, taikant L. K. šiame straipsnyje numatytą baudžiamąją atsakomybę, jos teisė į saviraiškos laisvę buvo apribota. Todėl toliau vertinant BK 232 straipsnio taikymą atsižvelgiama, be kita ko, ir į Konvencijos 10 straipsnio reikalavimus.

BK 232 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos.

Teismų praktikoje pripažinta, kad šiame įstatyme įtvirtintas absoliutus draudimas reikšti nepagarbą teismui ar teisėjui dėl jų veiklos vykdant teisingumą. Todėl teismo ar teisėjo pažeminimas nepateisinamas ir tais atvejais, kai teismas ar teisėjas netinkamai vykdė savo pareigas, pavyzdžiui, aukštesnių teisminių institucijų panaikinti teismo ar teisėjo sprendimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-385/2006).

Kasatorius nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė už BK 232 straipsnyje numatytą veiką iškyla, pirma, tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad jau ikiteisminio tyrimo metu kilo abejonių, ar dėl emocinės būsenos veikos padarymo metu jo ginamoji gebėjo tinkamai įvertinti išsakomų žodžių prasmę, o savo ruožtu ir dėl to, ar ji veikė tiesiogine tyčia. Jei teismas padarytų priešingą išvadą, turi būti pripažinta, kad veiką ji padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiųjų veiksmai, t. y. priėmimas ir paskelbimas neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo byloje, nes minėtas teismo sprendimas buvo panaikintas aukštesnės instancijos teismo. Antra, baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai teisėjo ar teismo pažeminimą matė ar girdėjo bent vienas tretysis asmuo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistoji po teisėjų kolegijos priimtos nutarties baudžiamojoje byloje paskelbimo, išklausiusi nutartį, duodama interviu žiniasklaidos atstovams ir viešai žodžiu komentuodama priimtą nutartį bei apibūdindama ją priėmusius teisėjus, pasakė žodžius: „Jūs matot, nei vieno čia teisėjo nėra, čia banditai trys atėjo, paskaitė nutartį“.

Teismų praktikoje asmens kaltės forma nustatoma ne tik kaltinamojo parodymais, bet ir įvertinus kitus byloje esančius duomenis, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes.

Teismai konstatavo, kad L. K. išsakydama minėtus žodžius veikė tiesiogine tyčia. Kaltinamoji, žinodama kalbanti su žiniasklaidos atstovais, suprato, kad kalba viešai ir kad jos teisėjų atžvilgiu pasakyti užgaulūs žodžiai, kurie menkina teisingumą vykdančių teisėjų autoritetą, bus paskleisti per žiniasklaidos priemones bei taps žinomi daugybei žmonių, ir siekė tai daryti. Kaltinamoji pagal savo amžių, gyvenimišką patirtį, turimą aukštąjį išsilavinimą, privalėjo suvokti, kad žodžiu „banditas“ žemina nukentėjusiųjų, kaip teisėjų, garbę, orumą bei autoritetą visuomenės akyse. Kolegija pažymi, kad nors gali būti sunku vienareikšmiškai įvertinti konkretų pasisakymą kaip faktų konstatavimą arba tik nuomonės išreiškimą, vis dėlto net ir vertinamasis teiginys (nuomonė) gali būti „perdėtas“, jeigu nėra pakankamo jį patvirtinančio faktinio pagrindo (e. g. Karpetas c. Grèce, no 6086/10, arrêt du 30 octobre 2012). Nors žodis „banditas“ šiuo metu neturi konkretaus teisinio turinio baudžiamojo įstatymo prasme, teismai teisingai nustatė, kad šio žodžio bendrinė reikšmė yra itin neigiama. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pati kaltinamoji nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme parodė, jog sakydama „banditas“ turėjo galvoje korumpuotus kyšininkus, savo pareigų sąžiningai neatliekančius žmones. Kolegija sutinka su teismų išvada, kad L. K. neturėjo pakankamo pagrindo abejoti nukentėjusiųjų sąžiningumu, kuris atitiktų jos akivaizdžiai užgaulaus pasisakymo sunkumą. Šiame kontekste būtina priminti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos nuostatą, kad teismų, kurie yra teisingumo garantai ir vaidina fundamentalų vaidmenį teisės viršenybės principu valdomoje valstybėje, darbui reikia visuomenės pasitikėjimo, todėl jie turi būti apsaugoti nuo nepagrįstų išpuolių (e. g. Skałka v. Poland, no. 43425/98, judgment of 27 May 2003; Łopuch v. Poland, no. 43587/09, judgment of 24 July 2012). Kaltinamoji pripažino žinanti, kad teismo priimtą procesinį sprendimą galima ginčyti teisinėmis priemonėmis. Kita vertus, vieša sprendimo kritika galėjo būti reiškiama ir nenaudojant kraštutinių, užgaulių žodžių.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad svarstomas pasisakymas buvo susijęs su baudžiamąja byla dėl tariamos lytinės prievartos prieš vaiką, kuri susilaukė didelio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio bei buvo asmeniškai svarbi kaltininkei. Vis dėlto šios aplinkybės, kolegijos nuomone, nepateisino akivaizdžiai užgaulaus pasisakymo pobūdžio (mutatis mutandis Coutant c. France, no 17155/03, décision du 24 janvier 2008; Saday c. Turquie, no 32458/96, arrêt du 30 mars 2006; Karpetas c. Grèce).

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, jog nuteistoji, išsakydama teismą įžeidžiančius žeminančius žodžius, nors būdama susijaudinusi dėl paskelbtos jai nepalankios teismo nutarties (tai nešalina jos baudžiamosios atsakomybės), veikė tiesiogine tyčia.

Kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi požiūrio, jog asmenys, jei tik neserga psichikos ligomis ar jų psichika nėra sutrikusi dėl kitų priežasčių, sugeba suvokti savo veiksmus ir juos valdyti. Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinio matyti, kad teismų išvada dėl to, kad nuteistoji suvokė savo veiksmus ir galėjo juos valdyti, buvo padaryta, nes byloje nesurinkta jokių šiuos jos gebėjimus paneigiančių duomenų. Nuteistosios gynėjas, siekdamas ištirti jo ginamosios emocinės būklės ar kitokių psichologinio pobūdžio aplinkybių įtaką jos gebėjimui suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, prašė paskirti jai psichologinę ekspertizę.

Pirmosios instancijos teismas tokią ekspertizę skirti atsisakė, o apeliacinės instancijos teismas, aiškindamasis nuteistosios gebėjimo suvokti savo veiksmus ir juos valdyti klausimą, siekdamas įvertinti tokios ekspertizės skyrimo tikslingumą, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė teismo psichologijos ekspertę V. J., kuri proceso dalyviams, tarp kurių buvo nuteistoji ir jos gynėjas, paaiškino, kad išvada dėl to, ar asmuo gali suvokti savo veiksmus ir juos valdyti, ribotai ar neribotai, yra ne teismo psichologijos, o teismo psichiatrinės ekspertizės dalykas. Pažymėtina, kad žinodami tokius teismo psichologijos ekspertės parodymus nei pati nuteistoji, nei jos gynėjas neprašė teismo skirti teismo psichiatrinės ekspertizės. Jie teismui taip pat nepateikė jokių kitų duomenų, kurie teiktų kokį nors pagrindą abejoti nuteistosios gebėjimu suvokti savo veiksmus ar juos valdyti. Dėl to byloje nėra pagrindo teigti, kad teismų išvada dėl nuteistosios L. K. gebėjimo suvokti savo veiksmus ir juos valdyti, yra tik spėjimas ar prielaida, kad ji yra nemotyvuota.

Baudžiamasis įstatymas nenurodo, kada teismo ar teisėjo užgaulus pažeminimas pripažintinas viešu.

Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pamatyti ir išgirsti L. K. išsakytus teismą įžeidžiančius žeminančius žodžius turėjo galimybę daug žmonių. Kaltinamoji teismo posėdyje pati patvirtino, kad reportažą, kuris buvo peržiūrėtas teisme, ji mačiusi per „Lietuvos ryto“ televiziją ir anūkas jai parodęs internete. Nukentėjusieji taip pat parodė, kad per žiniasklaidos priemones – (televiziją, internetą) sužinojo apie reportažą ir apie šioje byloje teisėjų atžvilgiu pasakytus įžeidžiančius, žeminančius žodžius.

Kasaciniame skunde kasatorius taip pat nurodo, kad teismai nepagrįstai taikė jo ginamajai baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 1861 straipsnyje yra numatyta administracinė atsakomybė už trukdymą teismui vykdyti teisingumą, teismo autoriteto žeminimą. Pažymėtina, kad ši norma nėra analogiška BK 232 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėčiai. ATPK 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus administracinius teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Iš minėtų veikų apibūdinimo įstatymuose matyti, kad administracinę ir baudžiamąją teisinę atsakomybę skiria veikos pavojingumas ir viešas pobūdis, taip pat veikos padarymo motyvai, sukeltos teisines pasekmės, todėl L. K. padaryta veika negali būti vertinama kaip administracinis teisės pažeidimas.

Išanalizavusi teismų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję žemesnių instancijų teismai išsamiai ištyrė ir įvertino įrodymus, detaliai išanalizavo nepagarbos teismui sudėties požymius, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad L. K. veika atitinka tiek viešumo, tiek veikos padarymo motyvų požymius, numatytus baudžiamajame įstatyme, o jos veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 232 straipsnį.

Dėl paskirtos bausmės

Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ne tik į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, bet ir į kaltininko asmenybę bei atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 232 straipsnyje įtvirtintos sankcijos ribos nuo baudos, arešto iki dvejų metų laisvės atėmimo. Pirmosios instancijos teismas L. K. paskyrė 20 MGL dydžio bausmę, t. y. bausmę, kuri yra artima paskirtos bausmės rūšies minimumui. Teismas sprendimą skirti baudą motyvavo tuo, kad L. K. padarė tyčinį baigtą nesunkų nusikaltimą, anksčiau neteista, teigiamai apibūdinama, yra senatvės pensininkė ir gauna nedidelę pensiją, užsiima individualia veikla, nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė – 20 MGL dydžio bauda, nėra aiškiai per griežta ir paskirta tinkamai įvertinus visas bausmės skyrimą įtakojančias aplinkybes. Be to, teismas išsamiai pasisakė dėl bausmės skyrimo teisėtumo ir teisingumo. Kasacinės instancijos teismas pažymi, kad tokia bausmė atitinka ir proporcingumo reikalavimus Konvencijos 10 straipsnio prasme (e. g. mutatis mutandis Łopuch v. Poland).

BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Dėl to ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti nustatyta tik tada, kai, viena vertus, kaltininkas buvo labai susijaudinęs, o kita vertus, tokį susijaudinimą sukėlė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Pažymėtina, kad dideliu susijaudinimu teismų praktikoje laikomas ne bet koks susijaudinimas, o tokia emocinė žmogaus būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, t. y. fiziologinis afektas. Fiziologinė afekto būsena lengvina asmens atsakomybę, nes pripažįstama, kad žmogui esant kritinei situacijai sunku rasti tinkamą išeitį iš susidariusios situacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87/2007). Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byloje nėra duomenų apie tai, kad nuteistoji veikos padarymo metu buvo labai susijaudinusi, t. y. buvo fiziologinio afekto būsenos. Nei bylos ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nuteistoji nenurodė jokių aplinkybių, kurios teiktų pagrindą manyti, kad buvo aptemusi jos sąmonė, susilpnėjusi savitvarda, o teismo psichologijos ekspertė V. J., turinti reikiamas žinias dėl tokių situacijų vertinimo, peržiūrėjusi vaizdo įrašą taip pat nedavė parodymų, jog būtų tikslinga tirti, ar nuteistoji veikos padarymo metu buvo fiziologinio afekto būsenos. Dėl to darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, leidžiančiu teigti, kad nuteistoji veiką padarė būdama labai susijaudinusi BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nenustatydami šios asmens atsakomybę lengvinančios aplinkybės, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiami nuosprendis ir nutartis, neperžengiant kasacinio skundo ribų yra teisėti ir pagrįsti, o kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios L. K. gynėjo advokato Aido Venckaus kasacinį skundą.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Aldona Rakauskienė

Viktoras Aidukas