2018-03-27 Nr. AB-6578-3-61-3-06122-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-14-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06122-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.1; 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. V. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja I. V. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, Tarnyba) 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 46S-147 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiajam P. V.“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja paaiškino, kad yra 1992 m. balandžio 3 d. mirusio senelio P. V. paveldėtoja pagal testamentą. P. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 11,62 ha žemės Juodžių kaime, Aukštadvario seniūnijoje, Trakų rajone. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 79-9203 P. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 10,3 ha žemės dalį, o Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 46S-5 – į 0,7506 ha žemės.

3. Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyrius 2015 m. gruodžio 3 d. rašte Nr. 46SD-4609-(14.46.104.) nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog buvusio savininko P. V. iki nacionalizacijos turėtos 11,62 ha žemės 0,5694 ha dalis, esanti (duomenys neskelbtini) viensėdyje, Aukštadvario seniūnijoje, Trakų rajono savivaldybėje, yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir nėra galimybės jos grąžinti natūra, bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 4 dalimi, parengtas sprendimas atkurti nuosavybės teises, atlyginant pinigais už 0,5694 ha ploto dalį. Šiame rašte taip pat pažymėta, kad 2015 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 46SD-4445-(14.46.104.) pareiškėja buvo kviečiama atvykti dėl sprendimo priėmimo bei informuota, jog neatvykus nurodytu laiku, sprendimas bus priimtas jai nedalyvaujant.

4. Pareiškėjos teigimu, 2015 m. gruodžio 1 d. nuvykus į Tarnybos Trakų skyrių, jai buvo pateiktas Sprendimo projektas, kuriuo numatoma atkurti nuosavybės teises, atlyginant pinigais už buvusio savininko P. V. iki nacionalizacijos turėtos 0,5694 ha žemės. I. V. institucijos darbuotojai nurodė, kad tokio sprendimo priėmimas būtų nepagrįstas, nes atlikus anksčiau grąžinto 10,30 ha žemės sklypo kadastrinius matavimus, buvo nustatyta, jog žemės sklypo plotas yra 10,82558 ha, t. y. viršija 10,3 ha, todėl būtų tikslinga kadastrinių matavimų metu nustatytą žemės sklypo didesnį plotą grąžinti natūra, o ne pinigais.

5. Pareiškėja pažymėjo, kad 2015 m. gruodžio 1 d. Tarnybos Trakų skyriaus vyresniajai specialistei įteikė žemės sklypo ((duomenys neskelbtini), sklypo plotas 10,3 ha) kadastrinių matavimų bylas. Peržiūrėjusi šias bylas ir pasikonsultavusi su kolegomis, darbuotoja informavo, kad viršplotis greičiausiai viršija leistinumo ribas, todėl reikalinga atlikti žemės sklypo kadastro duomenų bylų patikrinimą. I. V. kartu su vyresniąja specialiste nuėjus į kitą kabinetą, jame dirbanti moteris paėmė užregistruoti žemės sklypo kadastrinių matavimų bylas bei parodė, kaip galima Nacionalinės žemės tarnybos interneto tinklalapyje susipažinti su žemės sklypo kadastrinių duomenų tikrinimo aktu.

6. Nors Tarnybos interneto svetainėje pateikiamame Nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų bylų registravimo žurnale nurodyta registravimo data 2015 m. gruodžio 2 d., tačiau, pareiškėjos teigimu, minėtos bylos Tarnybos Trakų skyriui buvo pateiktos būtent 2015 m. gruodžio 1 d.

7. Tarnybos Trakų skyrius, atlikęs I. V. pateiktų žemės sklypo kadastrinių matavimų bylų tikrinimą, 2015 m. gruodžio 11 d. surašė tikrinimo aktus Nr. 46KAM-129905 ir Nr. 46KAM-129898, kurias pripažino, jog viršplotis yra virš leistinumo ribų.

8. Pareiškėja pabrėžė, kad Sprendime neteisingai nurodyta, jog žemės sklypas yra Vilniaus apskrityje, Trakų rajono savivaldybėje, Aukštadvario seniūnijoje, Zabarauskų viensėdyje; Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai ir Aukštadvario seniūnijos 2008 m. liepos 24 d. pažyma Nr. GP-220 patvirtina, kad P. V. gyveno ir jam nuosavybės teisėmis priklausantis sklypas su pastatais yra Trakų rajono savivaldybėje, Aukštadvario seniūnijoje, Juodžių kaime.

9. I. V. nuomone, Sprendimas yra neteisėtas, pažeidžia jos teises ir teisėtus lūkesčius, nes priimant Sprendimą nepagristai vadovautasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi. Pareiškėja nurodytu laiku buvo atvykusi į Tarnybos Trakų skyrių ir pareiškė valią, jog nepageidauja, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą būtų atkurtos atlyginant pinigais. Pareiškėjos teigimu, nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į jos 2015 m. gruodžio 1 d. žodžiu bei 2011 m. gruodžio 22 d. ir 2013 m. birželio 28 d. rašytiniuose prašymuose išreikštą valią neskirti ir nemokėti piniginės kompensacijos; melagingai nurodoma, kad ji neatvyko ir neišreiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Šiais veiksmais atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies ir 23 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį bei pareiškėjos nuosavybės teisę į atkuriamą žemę, įtvirtintą Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

10. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.

11. Atsakovas paaiškino, kad mirusysis P. V. 1991 m. lapkričio 29 d. ir 1999 m. vasario 26 d. prašymuose nurodė nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra. Pareiškėja 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. liepos 26 d. ir 2013 m. birželio 28 d. prašymuose taip pat nurodė nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra. Vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, Tarnybos Trakų skyrius 2015 m. gruodžio 1 d. priėmė sprendimą Nr. 46S-147, kuriuo P. V. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko P. V. (duomenys neskelbtini) viensėdyje, Aukštadvario seniūnijoje, Trakų rajone, Vilniaus apskrityje, turėtą žemę, atlyginant pinigais, t. y. už 0,5694 ha žemės plotą išmokant 252,80 Eur kompensaciją.

12. Atsakovas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą konstatavo, jog tai, kad valstybė nutarė, kad paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, sukūrė teisėtą lūkestį, jog jie galės įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis, tvarka ir terminais įgyvendinti šią savo teisę. Tai reguliuodamas, įstatymų leidėjas yra saistomas konstitucinių nuosavybės neliečiamumo, nuosavybės teisių apsaugos principų, taip pat teisingumo principo, kurio negalima įgyvendinti tenkinant tik vienos grupės arba vieno asmens, vien daugumos ar mažumos interesus ir kartu neigiant kitų interesus. Konstitucinio Teismo aktuose taip pat išaiškinta, kad įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė, jog pirmenybė susigrąžinti žemę natūra teikiama buvusiems savininkams; natūra gali būti negrąžinamas toks išlikęs nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams, arba tokia žemė, kurios grąžinti negalima dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių. Nuosavybės teisė Konstitucijos 23 straipsnio požiūriu nėra tapati piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą; tik valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurios saugomos ir ginamos pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

13. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, savininko teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nereiškia, kad visais atvejais nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti atkurtos tokį turtą grąžinant natūra, galimos ir tokios teisinės situacijos, kai buvusiems savininkams nėra grąžinamas natūra toks išlikęs nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams. Pagrįstas ir teisėtas nuosavybės objektų išpirkimas atkuriant nuosavybės teises atitinka ir konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimą.

14. Taigi, atsakovo nuomone, skunde nurodyti pareiškėjo teisių, teisėtų lūkesčių bei interesų pažeidimai priimant Sprendimą yra paneigti Konstitucinio Teismo išaiškinimais. Pareiškėja dar 2012 m. buvo informuota, kad nėra galimybės atkurti natūra 0,5691 ha žemės sklypą, todėl už minėtą plotą galima tik kompensacija pinigais. I. V. prašė kompensacijos nemokėti, o palaukti, kol atliks žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastrinius matavimus. Pareiškėja kadastrinių matavimų iki 2015 m. gruodžio 1 d., t. y. iki dienos, kai Tarnyba priėmė Sprendimą, nepateikė. I. V. 2015 m. gruodžio 1 d. pateikti žemės sklypo kadastriniai matavimai neatitinka teisės aktų reikalavimų, nustatytas žemės sklypo viršplotis virš leistinumo ribų, nesuderinti su kaimyninių žemės sklypų savininkais, nekomplektuojama kadastro duomenų forma. Šiuo metu nėra galimybės nustatyti tikslaus minėto žemės sklypo ploto, todėl pareiškėjos argumentas dėl žemės sklypo viršpločio negali būti laikomas teisingu, nes iki šiol nėra atlikti sklypo kadastriniai matavimai ir nenustatytas tikslus bei neginčijamas žemės sklypo plotas.

15. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad ji siekia nuosavybės teises susigrąžinti natūra, kadangi 2013 m. buvo suformuotas 0,21 ha žemės sklypas grąžinimui natūra, tačiau pareiškėja 2014 m. liepos 7 d. pranešimu šio žemės sklypo atsisakė kaip netinkamo. Be to, pareiškėja visiškai nesirūpino nuosavybės teisių atkūrimu, 2014 m. kviečiama atvykti į susirinkimus, juose nedalyvavo, nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo proceso eiga.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjos I. V. skundą tenkino – panaikino Sprendimą ir įpareigojo Tarnybą klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiajam P. V. į 0,5694 ha tenkančią žemės sklypo dalį išnagrinėti iš naujo.

17. Teismas nustatė, kad Nacionalinė žemės tarnyba, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymu, ir apsvarsčiusi mirusiojo P. V. prašymą atkurti nuosavybės teises į jam tenkantį buvusio savininko nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, 2015 m. gruodžio 1 d. priėmė sprendimą Nr. 46S-147, kuriuo P. V. atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko P. V. (duomenys neskelbtini) viensėdyje, Aukštadvario seniūnijoje, Trakų rajone, Vilniaus apskrityje, turėtą žemę, atlyginant pinigais: už 0,5694 ha žemės plotą išmokant 252,80 Eur kompensaciją. Šis sprendimas I. V. buvo išsiųstas Tarnybos Trakų skyriaus 2015 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. 46SD-4609-(14.46.104.) „Dėl dokumentų siuntimo“.

18. Teismas nurodė, kad po P. V. mirties jo turtą paveldėjo I. V. (2008 m. liepos 8 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas). Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nuosavybės teisės atkuriamos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja paveldėjo P. V. turtą, teismas sprendė, jog pareiškėja turi visas teises, kurias perleido buvęs savininkas, taip pat ir teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino.

19. Bylos faktiniai duomenys, teismo įsitikinimu, patvirtina, kad tiek buvęs savininkas P. V., tiek jo turto paveldėtoja, pareiškė valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. I. V. Nacionalinės žemės tarnybos Trakų rajono žemėtvarkos skyriui ir Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyriui teiktuose 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. liepos 26 d., 2013 m. birželio 28 d. bei 2014 m. liepos 11 d. prašymuose prašė atkurti P. V. nuosavybės teises į likusią negrąžinto nekilnojamojo turto dalį bei neskirti ir nemokėti piniginės kompensacijos, o perduoti nuosavybėn lygiavertį turėtam žemės sklypą / mišką. Tai, kad I. V. 2014 m. liepos 11 d. pranešime nurodė atsisakanti 2013 m. jai suformuoto 0,21 ha žemės sklypo, priešingai nei teigia Tarnyba, nesudaro pagrindo išvadai, jog pareiškėja nesiekia nuosavybės teises susigrąžinti natūra. I. V. netiko konkretus suformuotas žemės sklypas, o ne nuosavybės teisių atkūrimo būdas natūra.

20. Teismas nurodė, kad atsakovo išvada, jog buvusio savininko P. V. iki nacionalizacijos turėta 11,62 ha žemės 0,5694 ha dalis, esanti (duomenys neskelbtini) viensėdyje, Aukštadvario seniūnijoje, Trakų rajono savivaldybėje, yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir nėra galimybės jos grąžinti natūra, yra padaryta skubotai bei neištyrus visų objektyviam sprendimui priimti reikšmingų įrodymų.

21. Matininkas 2015 m. gruodžio 1 d. pateikė Tarnybos Trakų skyriui prašymą patikrinti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų bylą. Atsakovas taip pat neginčijo fakto, kad atvykusi į Tarnybos Trakų skyrių, I. V. pateikė ginčo sklypo kadastrinių matavimų bylas. Pareiškėja institucijos darbuotojai paaiškino savo nesutikimo su Sprendimo projektu motyvus. Gavusi informacijos, kad žemės sklypas gali būti didesnis, nei nustatyta, valstybės institucija, teismo įsitikinimu, pirmiausia turėjo įvertinti matininko atliktus kadastrinius matavimus ir nustatyti tikslų žemės sklypo plotą, ir tik tada priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Kadangi I. V. pasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą natūra, tik nustačius, kad nėra pakankamai ploto nuosavybės teisėms atkurti natūra, galėjo būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atlyginant pinigais.

22. Teismas pabrėžė, kad Sprendimo priėmimo metu kadastriniai matavimai jau buvo atlikti, tačiau dar nebuvo patikrintas jų teisingumas bei atitiktis teisės aktams. Žemės sklypo kadastro duomenų bylų tikrinimo aktus Nr. 46KAM-129898 ir 46KAM-129905 Tarnybos Trakų skyrius surašė 2015 m. gruodžio 11 d., t. y. jau po Sprendimo priėmimo. Iš minėtų aktų matyti, kad viršplotis yra virš leistinumo ribų. Dėl nustatytų kadastrinių bylų trūkumų kadastrinių matavimų bylos buvo grąžintos matininkui trūkumams pašalinti. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad visų sprendimo priėmimui svarbių aplinkybių neištyrimas sudaro pakankamą pagrindą Sprendimą panaikinti.

23. Teismo vertinimu, panaikinus Sprendimą, klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiajam P. V. į 0,5694 ha tenkančią žemės sklypo dalį turi būti išnagrinėtas iš naujo. Nustačius, kad žemės sklypas yra pakankamo dydžio, kad į jį būtų galima atkurti nuosavybės teises natūra, kadastrinių matavimų metu nustatytas didesnis žemės sklypo plotas I. V. turėtų būti grąžintas natūra, o ne už jį kompensuota pinigais. Teismas pabrėžė, kad asmeniui, pretenduojančiam atsikurti nuosavybės teises, neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota institucija neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti.

III. 24. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25. Teismas, tenkindamas pareiškėjos skundą, nenurodė teisės aktų, kuriuos pažeidžia Sprendimas, ir teisės normų, kurioms jis prieštarauja.

26. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, nuosavybės teisių atkūrimo būdas natūra reiškia, kad piliečiui nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos buvusioje (valdytoje) žemės vietoje, todėl toks pretendento atsisakymas negali būti tenkinamas, kadangi piliečiui turi būti atkuriama buvusio savininko valdyta žemė. Pareiškėja teismo posėdžio metu nurodė, kad siūlomas 0,21 ha žemės sklypas jai netinka, kadangi ten yra pelkė, krūmai, nelygi vietovė, taigi iš esmės pareiškėja atsisakė natūrinio (buvusio) žemės sklypo ir reikalauja žemę atkurti kitoje vietoje.

27. Dar 2011 metais pareiškėja buvo informuota, kad ginčo žemė priskirta valstybės išperkamai ir natūra negali būti grąžinta. Be to, pareiškėja nuo 2011 m. Tarnybai žadėjo pateikti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastrinius matavimus, tačiau jų iki Sprendimo priėmimo nepateikė, nesidomėjo savo teisėmis ir pareigomis.

28. Nagrinėjamu atveju Tarnyba nesielgė skubotai, ištyrė visus tuo metu turėtus įrodymus ir aplinkybes, reikšmingus Sprendimo priėmimui.

29. Teismas, įpareigodamas atsakovą iš naujo svarstyti klausimą dėl nuosavybės teisių P. V. atkūrimo, peržengė pareiškėjos skunde suformuluoto reikalavimo ribas.

30. Vadovaujantis Privačios žemės, miško sklypo ploto skirtumo kompensavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385, 9 ir 10 punktų nuostatomis pareiškėjos atveju žemės sklypo ploto viršplotis gali būti kompensuojamas tik perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį žemės ar miško plotą, o pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra.

31. Pareiškėja I. V. atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

32. Pareiškėja pažymi, kad atsakovo 2015 m. gruodžio 11 d. surašyti kadastro duomenų tikrinimo aktai Nr. 46KAM-129898 ir 46KAM-129905 patvirtina viršplotį virš leistinumo ribų, todėl yra pagrindas pripažinti, jog egzistuoja galimybė žemę grąžinti natūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija; toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., kadangi byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

34. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (8 str. 1 d.). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 2 d.).

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad pastarosios Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog individualus teisės aktas turi būti pagrįstas teisinę reikšmę turinčiais faktais bei pateikiamas teisinio santykio kvalifikavimas – teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

36. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

37. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, taip pat į aplinkybę, jog Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjekto „veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus“, teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėtų bendrųjų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų privalėjo paisyti ir atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Galutinių sprendimų dėl nuosavybės teisės atkūrimo turinys yra apibrėžiamas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka) 114–118 punktuose. Tvarkoje nenumatyta, kad galutiniame sprendime turi būti nurodyti visi faktiniai duomenys, pagrindžiantys pretendento teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, kaimo vietovėje esančios žemės faktinis ir jo pagrindu nustatytas teisinis režimas ir jo įtaka pretendento teisių įgyvendinimo būdų taikymui. Tačiau nuosavybės teisės atkūrimo procesą vertinant kaip vientisą procedūrinių veiksmų, pagrįstų teisiniu reglamentavimu, seką, akivaizdu, kad Nutarties 35 punkte nurodyti reikalavimai individualiam teisės aktui įvykdomi atskirų vientisą procedūrinę seką sudarančių veiksmų pagrindu.

38. Tai suponuoja, kad pirmosios instancijos teismas Nutarties 21 ir 22 punktuose nurodytų faktinių aplinkybių vertinimo pagrindu padarė pagrįstą išvadą spręsdamas, jog visų sprendimo priėmimui svarbių aplinkybių neištyrimas yra pagrindas panaikinti ginčijamą sprendimą.

39. Žemės sklypų kadastro duomenų bylų tikrinimo aktai patvirtina, kad yra objektyvių duomenų, jog atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus gali būti nustatoma, kad žemės sklypo ploto skirtumas viršija leistiną matavimo tikslumą ir išmatuoto žemės sklypo plotas yra didesnis. Tokiu atveju žemės sklypo ploto skirtumas, viršijantis leistiną matavimo tikslumą, turėtų būti grąžinamas pareiškėjai natūra ir tik likusiajai negrąžintai nekilnojamojo turto daliai būtų teisinis pagrindas taikyti valstybės išperkamam turtui Atkūrimo įstatymo nustatytus kompensavimo teisinius mechanizmus.

40. Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad ginčo teisinės situacijos atveju taikytini Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtinto Privačios žemės, miško sklypo ploto skirtumo kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9 ir 10 punktai, kuriais remiantis pareiškėjos atveju žemės sklypo ploto viršplotis gali būti kompensuojamas tik perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį žemės ar miško plotą, o pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra.

41. Aprašo 9 punkte nustatyta, kad jeigu atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus nustatoma, kad žemės sklypo ploto skirtumas viršija leistiną matavimo tikslumą ir išmatuoto žemės sklypo plotas yra didesnis, savininko pageidavimu už šį žemės sklypo ploto skirtumą savininkui gali būti perduodamas nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis žemės plotas (jeigu žemės sklypo savininkas turi teisę atkurti nuosavybės teises į žemę) arba žemės sklypo savininkas žemės sklypo ploto skirtumą valstybei kompensuoja pinigais.

42. Aprašo 9 punkte nereglamentuota teisinė situacija, kaip elgiamasi tuo atveju, kai žemės sklypo, į kurį nuosavybės teisė atkurta natūra, plotas viršija leistiną matavimo tikslumą ir jo plotas realiai yra didesnis, t. y. kai žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoto žemės sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė natūra, plotas yra didesnis, viršijantis leistiną matavimo tikslumą. Aprašo 9 punkte apibrėžiamas teisinės situacijos išsprendimo būdas, kai savininko turimo žemės sklypo plotas viršija leistiną matavimo tikslumą ir jo plotas realiai yra didesnis ir tokios žemės savininkas turi teisę atkurti nuosavybės teises į žemę. Tokiu atveju savininkui šis viršplotis gali būti perduodamas nuosavybėn neatlygintinai, kaip lygiavertis žemės plotas.

43. Taigi konstatuotina, kad tuo atveju, kai viršplotis yra dalis grąžinto nuosavybėn natūra žemės sklypo ir savininkas dar turi teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, nėra teisinių pagrindų tokią žemę vertinti kaip lygiavertį žemės plotą. Tai yra žemė, patenkanti į natūra gražintino žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoto žemės sklypo ribas, t. y. grąžintina savininkui natūra. Todėl Apraše įtvirtintas teisinis reglamentavimas šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste netaikytinas.

44. Nepagrįsti yra ir atsakovo apeliacinio skundo argumentai, nurodyti Nutarties 29 punkte.

45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo teisė pavesti institucijai pakartotinai atlikti tyrimą iš esmės yra išimtinio pobūdžio. Ši teisė pripažintina tik tais atvejais, kai egzistuoja objektyvi būtinybė iš naujo atlikti tam tikrus viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtus veiksmus, kuriais turėtų būti pašalintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kliudančios priimti pagrįstą sprendimą dėl kilusio ginčo. Administracinis teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, paprastai neturėtų įpareigoti tam tikros institucijos iš naujo atlikti tyrimą ar išnagrinėti skundą, kai byla administraciniame teisme gali būti teisingai ir iš esmės išnagrinėta, tiesiog kruopščiai ir visapusiškai įvertinant byloje surinktus įrodymus arba be neproporcingų ir neadekvačių situacijai procesinių priemonių (įvertinant ir poreikį bylas nagrinėti operatyviai, taip pat užtikrinti teisę būti išklausytam) surinkus tam tikrus papildomus duomenis ar įrodymus (pvz.: 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2448/2011, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2277/2011). Tačiau reikia pažymėti, jog teismas, vykdydamas teisingumą, neatlieka ir iš esmės negali perimti viešojo administravimo funkcijų bei išspręsti klausimą, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti viešojo administravimo institucijai (pavyzdžiui, išduoti leidimą gyventi, apskaičiuoti pensiją ar pan.) (pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-603/2009).

46. Vertindama nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios bylos kontekste, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad buvo teisinis pagrindas klausimą dėl nuosavybės teisių P. V. atkūrimo atsakovui grąžinti nagrinėti iš naujo. Teismas negali imtis viešojo administravimo funkcijų ir nustatyti reikšmingas aplinkybes sprendžiant dėl nuosavybėn natūra gražinto žemės sklypo ploto – ar jis viršija leistiną matavimo tikslumą, ar plotas yra didesnis, o taip pat, kokio tai dydžio plotas ir kiek žemės turi būti grąžinta natūra, kaip spendžiama dėl likusios negrąžintos žemės, priskirtinos valstybės išperkamai, ką pagal kompetenciją privalo nagrinėti viešojo administravimo institucija.

47. Šiame kontekste pažymėtina, kad įpareigojimas atsakovą iš naujo svarstyti klausimą dėl nuosavybės teisių P. V. atkūrimo nereiškia nagrinėjamo ginčo ribų peržengimo.

48. Pagal ABTĮ normų nuostatas, tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su pareiškėjo pareiga tiksliai suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos nagrinėjant bylą. Tinkamas skundo (prašymo) dalyko (ir pagrindo) suformulavimas, be kita ko, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir pareiškėjo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Skundo (prašymo) pagrindas – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia ir formuluoja skundo (prašymo) dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Pareiškėjas privalo nurodyti tik faktinį skundo (prašymo) pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Todėl vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismui priėmus įpareigojimą perduoti ginčą spręsti iš naujo viešojo administravimo subjektui, nei skundo (prašymo) dalykas, nei faktinis pagrindas tokiu atveju nėra keičiami. Tokiu teismo įpareigojimu yra išsprendžiamas ginčas iš esmės, ir tai yra viena iš procesinių sprendimų, numatytų ABTĮ 88 straipsnyje, rūšių (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas: „įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą“). Teismo sprendimu nustačius, kad ginčijamas individualus teisės aktas priimtas neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių ir pripažinus jį dėl to nepagrįstu bei neteisėtu, tačiau neįpareigojus viešojo administravimo subjekto priimti teismo sprendime išdėstytus reikalavimus atitinkantį administracinį sprendimą (iš naujo pagal teismo nurodymus išspręsti klausimą), nebūtų laikoma, jog ginčas išspręstas iš esmės ir teismas tinkamai įvykdė jam priskirtas teisingumo vykdymo funkcijas. Vadovaujantis šiuo požiūriu, teismas sprendžia, paisydamas teisinio aiškumo imperatyvo, kokį iš ABTĮ 88 straipsnyje nurodytų sprendimų išnagrinėjus bylą priimti.

49. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 140 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius