9ade00c3-7f65-4b66-bcbb-5875ea5a0bbe · Lietuvos apeliacinis teismas

UŽDAROJI AKCINĖ BENDROVĖ „SENAMIESČIO ŪKIS"                                                                                              Civilinė byla Nr. 2-435-516/2014                                                                                        Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00144-2014-1                                                               Procesinio sprendimo kategorija: 126.5.  (S)                                                                                                                                                                                                                                                                                 LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS                                                          N U T A R T I S                                              LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                               2015 m. vasario 10 d.                                                                       Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus R.

P. (R. P.) atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutarties, kuria atmestas kreditoriaus pareiÅ¡kimas dėl dalies kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bankrutavusios kooperatinės bendrovės kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ bankroto byloje. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Ginčo esmė Byloje kilo ginčas dėl bankrutuojančios įmonės darbuotojo, atleisto iÅ¡ darbo dėl įmonės bankroto, teisės gauti didesnę, negu numatyta Ä®BÄ® 19 straipsnio 2 dalyje dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ , remiantis darbo sutarties nuostatomis, nustatančiomis kitokį iÅ¡mokos dydį.Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi kooperatinei bendrovei kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ iÅ¡kėlė bankroto bylÄ , įmonės administratoriumi paskyrė uždarÄ jÄ akcinę bendrovę „Verslo konsultantai“.

Nutartis įsiteisėjo 2014 m. balandžio 7 d.Kreditorius R. P. kreipėsi į atsakovo bankrutavusios kooperatinės bendrovės kredito unijos (toliau – ir BKB KU) „Vilniaus taupomoji kasa“ bankroto administratorių, praÅ¡ydamas įtraukti jį į atsakovo kreditorių sÄ raÅ¡Ä , patvirtinant 47 506,47 Lt kreditorinį reikalavimÄ . R. P. nurodė, kad 2014 m. gegužės 5 d. bankroto administratorius nutraukė 2011 m. birželio 20 d. darbo sutartį Nr. 43 (toliau – ir Darbo sutartis), sudarytÄ tarp atsakovo ir kreditoriaus.

Pagal 2014 m. gegužės 5 d. atsakovo vyr. buhalterės paruoÅ¡tÄ ir pasiraÅ¡ytÄ kreditorinio reikalavimo suderinimo aktÄ atsakovas pripažino, kad skolingas kreditoriui 9 543, 92 Lt, iÅ¡ kurių 1 124,84 Lt yra kompensacija už nepanaudotas atostogas, 8 436,12 Lt – iÅ¡eitinė iÅ¡moka, 3 124,28 Lt – priskaičiuota suma už prastovas, atskaičiavus 3 141,32 Lt mokėtinÄ mokesčių sumÄ . R. P. taip pat pažymėjo, kad 2011 m. birželio 20 d. darbo sutarties priedu buvo pakeistas Darbo sutarties 9 punktas, nustatant, jog nuo 2012 m. liepos 1 d. darbuotojui suteikiamos papildomos garantijos: nutraukus Darbo sutartį su darbuotoju darbdavio iniciatyva, jam iÅ¡mokama 12 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinė iÅ¡mokÄ , jeigu darbuotojas Å¡ioje darbovietėje iÅ¡dirbo ilgiau kaip 2 metus nuo Darbo sutarties sudarymo dienos.

Kreditorius nurodė, kad jis iÅ¡dirbo ilgiau negu 2 metus, Darbo sutartis nutraukta darbdavio iniciatyva, todėl kreditoriui turi bÅ«ti priskaičiuota ir iÅ¡mokėta 12 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinė iÅ¡moka. Kreditoriaus teigimu, 12 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinė iÅ¡moka sudaro 50 616, 72 Lt, neatskaičiavus mokesčių (8 436, 12 Lt/2 x 12=50 616, 72 Lt), o atskaičiavus mokesčius – 37 962,55 Lt. Atsakovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, prašė netvirtinti 37 962,55 Lt dalies kreditoriaus reikalavimo, pažymėdamas, kad kreditoriaus reikalavimas negali bÅ«ti tenkinamas dėl to, jog Darbo sutartis su juo buvo nutraukta pradėjus bankroto procedÅ«rÄ .

                                II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 8 d. nutartimi atmetė kreditoriaus R. P. pareiÅ¡kimÄ dėl 37 962, 55 Lt dalies kreditorinio reikalavimo patvirtinimo ir priteisė iÅ¡ kreditoriaus atsakovui 155 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų.Teismas nustatė, kad nutraukus Darbo sutartį pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir Ä®BÄ®) 19 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 137 straipsnį, su kreditoriumi buvo pasiraÅ¡ytas kreditorinio reikalavimo suderinimo aktas, kuriuo kreditorius sutiko su 9 543,92 Lt iÅ¡mokėtina jam suma.

Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi patvirtino kreditoriaus 9 543,92 Lt finansinį reikalavimÄ atsakovo bankroto byloje. Teismas pažymėjo, kad po bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonės administratorius nutraukia darbo sutartis su darbuotojais DK nustatyta tvarka, kaip ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju, iÅ¡mokant kreditoriui Ä®BÄ® nustatytÄ dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ . Teismas akcentavo, kad Ä®BÄ® 19 straipsnio 2 dalis taikoma tuo atveju, kai yra priimta ir įsiteisėjusi teismo nutartis, kuria bendrovei yra iÅ¡kelta bankroto byla.

Ši norma yra imperatyvi ir ja privalu vadovautis, neatsižvelgiant į Darbo sutartimi įtvirtintus darbuotojo ir darbdavio susitarimus, todėl kreditoriui turi būti išmokėta tik dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovui buvo suteiktos atstovavimo teismo posėdyje 1 val. teisinės paslaugos. Teismas pažymėjo, kad už šias paslaugas galimas priteisti maksimalus užmokesčio dydis yra 155 Lt (1035 Lt x 0,15), o pagrindo nukrypti nuo nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, nėra.

                                         III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Kreditorius R. P. atskirajame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartį ir tenkinti kreditoriaus pareiÅ¡kimÄ dėl 37 962,55 Lt kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, perskaičiuojant priteistas bylinėjimosi iÅ¡laidas; pareiÅ¡kimo netenkinus – panaikinti nutarties dalį dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas neįsigilino į rašytinius įrodymus, netinkamai nustatė faktines aplinkybes. Teismas, nutartyje nustatydamas, kad kreditorius sutiko su 9 543,92 Lt išmokėtina jam suma, neatkreipė dėmesio, jog apeliantas nepasirašė 2014 m. gegužės 5 d. atsakovo paruošto kreditorinio reikalavimo suderinimo akto dėl 9 543,92 Lt. Aktas buvo pasirašytas tik atsakovo buhalterės. Teismas netinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ 19 straipsnio 2 dalį bei Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo (toliau – ir KUĮ) 76 straipsnio 1 dalį.

Ä®BÄ® 19 straipsnio 2 dalis nustato minimalias garantijas atleistam bankrutuojančios įmonės darbuotojui. Tačiau Darbo sutartis buvo papildyta priedu, kuriuo buvo pakeistas sutarties 9 punktas, numatant darbuotojui papildomas garantijas. Teismas konstatavo, kad kreditorius iÅ¡dirbo daugiau nei 2 metus ir darbo santykiai nutrÅ«ko ne dėl darbuotojo kaltės, todėl yra visos sÄ lygos papildomai garantijai taikyti. Papildoma garantija kilusi iÅ¡ Darbo sutarties 9 punkto, taigi ji yra susijusi su darbo santykiais, iÅ¡ kurių kilę reikalavimai, pagal KUÄ® 76 straipsnio 1 dalį, tenkinami pirmÄ ja eile.Teismas nepagrįstai priteisė iÅ¡ apelianto atsakovui 155 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų.

Atsakovas nepateikė teismui patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų apmokėjimo dokumentų. Atsakovas buvo pateikęs tik atliktų darbų sÄ raÅ¡Ä ir PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ , kurie nepatvirtina patirtų iÅ¡laidų realumo. Atsakovas BKB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartį palikti nepakeistÄ , o skundÄ atmesti. Atsiliepimas į atskirÄ jį skundÄ grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:Ä®BÄ® 19 straipsnio 2 dalis aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai nustato ribotÄ iÅ¡eitinės iÅ¡mokos dydį.

Kai darbdavys tampa nemokus, garantijų darbuotojams nustatymas bei taikymas yra specifinis ir susitarimo tarp darbdavio ir darbuotojų nepakanka, nes tampa svarbūs turtiniai kitų kreditorių interesai. Siekiant kreditorių ir bankrutuojančios įmonės darbuotojų interesų pusiausvyros, dėl įmonės bankroto atleistam iš darbo darbuotojui mokėtina jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Teismas teisingai nustatė, kad ĮBĮ 19 straipsnio 2 dalis yra imperatyvi ir ja privalu vadovautis, neatsižvelgiant į darbuotojo ir darbdavio tarpusavio susitarimus.Atsakovo 2014 m. lapkričio 17 d. padarytas pavedimas iš banko jo atstovo (advokatų profesinės bendrijos) banke užsiskaitė tik prasidėjus 2014 m. lapkričio 18 d. posėdžiui, todėl vietinio mokėjimo nurodymo kvitas teismo posėdžio metu nebuvo pateiktas, nors faktiškai apmokėjimas buvo įvykdytas.

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama Å¡iÄ bylÄ apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų bÅ«ti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepatvirtino 37 962,55 Lt apelianto kreditorinio reikalavimo dalį, kadangi kreditorius pagal Darbo sutarties 9 punkto sÄ lygÄ turi teisę į 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ , o Ä®BÄ® 19 straipsnio 2 dalis, nustatanti tik minimalias garantijas atleistam bankrutuojančios įmonės darbuotojui, neeliminuoja Darbo sutartyje nustatytų papildomų garantijų.Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, o apeliantas neginčijo, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi BKB KU „Vilniaus taupomoji kasa“, kurioje apeliantas dirbo teisininku, iÅ¡kelta bankroto byla.

Minėta nutartis įsiteisėjo 2014 m. balandžio 7 d. Apelianto darbo sutartis (kurios priede buvo nustatyta, kad nuo 2012 m. liepos 1 d., nutraukus Darbo sutartį su darbuotoju darbdavio iniciatyva, darbuotojui bus išmokėta 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu darbuotojas šioje darbovietėje išdirbo ilgiau kaip 2 metus nuo darbo sutarties sudarymo dienos) buvo nutraukta 2014 m. gegužės 5 d. pagal ĮBĮ 19 straipsnio 1 dalį ir DK 137 straipsnį. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi patvirtino kreditoriaus R.

P. 9 543,92 Lt finansinį reikalavimÄ , iÅ¡ kurio 8 436,12 Lt sumÄ sudaro dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinė iÅ¡moka.DK 137 straipsnyje nustatyta, kad pradėjus darbdavio bankroto procedÅ«rÄ , darbo sutartys gali bÅ«ti nutraukiamos laikantis bankroto įstatymų nuostatų. Å io skirsnio nuostatos tokiais atvejais taikomos tada, kai atitinkamų klausimų nereglamentuoja bankroto įstatymai. Taigi DK aiÅ¡kiai įtvirtina, kad Ä®BÄ® normos, reglamentuojančios darbo santykių pasibaigimÄ ir su tuo susijusius klausimus darbdavio bankroto atveju, yra specialiosios DK atžvilgiu.Ä®BÄ® 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administratorius per 3 darbo dienas nuo teismo nutarties iÅ¡kelti įmonei bankroto bylÄ Ä¯siteisėjimo raÅ¡tu įspėja įmonės darbuotojus apie bÅ«simÄ darbo sutarties nutraukimÄ ir po 15 darbo dienų nuo tokio įspėjimo nutraukia su jais darbo sutartis.

Apie bÅ«simÄ darbuotojų atleidimÄ administratorius ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo teismo nutarties iÅ¡kelti įmonei bankroto bylÄ Ä¯siteisėjimo dienos praneÅ¡a teritorinei darbo biržai, savivaldybės institucijai ir įmonės darbuotojų atstovams. To paties straipsnio 2 dalyje aiÅ¡kiai ir be jokių papildomų sÄ lygų ir / ar iÅ¡imčių įtvirtinta, kad nutraukus darbo sutartį, atleistam darbuotojui iÅ¡mokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinė iÅ¡moka.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi pirmiau nurodytÄ teisinį reguliavimÄ , atsižvelgusi į bankroto proceso esmę ir tikslus, nesutinka su apelianto argumentu, kad Ä®BÄ® 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinė iÅ¡moka yra tik minimali darbuotojo garantija ir bankroto bylos darbdaviui iÅ¡kėlimas konkrečiu atveju netrukdo taikyti Darbo sutartyje nustatytas papildomas garantijas, kaip antai, sÄ lygÄ dėl 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinės iÅ¡mokos mokėjimo.

Bankroto proceso tikslas ir paskirtis – užtikrinti net tik bankrutavusios įmonės darbuotojų, bet ir kitų kreditorių, o taip pat pačios bankrutavusios įmonės teisėtų interesų pusiausvyrÄ . BÅ«tent Å¡iam tikslui įgyvendinti yra specialiai suformuluotos Ä®BÄ® normos, kurios negali bÅ«ti paneigiamos individualiu darbdavio ir darbuotojo susitarimu. PrieÅ¡ingas aiÅ¡kinimas reikÅ¡tų ne tik bankroto esmės, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto visų asmenų lygybės įstatymui principo paneigimÄ , nes asmuo, individualiai susitaręs su darbdaviu dėl didesnės iÅ¡eitinės iÅ¡mokos ir gavęs jÄ , neatsižvelgiant į Ä®BÄ® 19 straipsnio 2 dalies nuostatas, bÅ«tų nepagrįstai privilegijuotas palyginus su asmeniu, atleistu iÅ¡ darbo taip pat ne dėl darbuotojo kaltės ir pagal darbo staÅ¾Ä turintis teisę į didesnę nei dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ , bet kuriam, dėl bankroto bylos darbdaviui iÅ¡kėlimo, iÅ¡eitinė iÅ¡moka bÅ«tų apribota Ä®BÄ® 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta apimtimi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bankroto procesÄ reglamentuojančios nuostatos neįtvirtina darbuotojo, turinčio teisę į papildomas garantijas individualios darbo sutarties pagrindu, prioritetÄ prieÅ¡ darbuotojÄ , turintį teisę į papildomas garantijas DK pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nėra teisinio ir faktinio pagrindo patvirtinti 37 962,55 Lt R. P. kreditorinį reikalavimÄ .Apeliantas teisus, teigdamas, kad kreditorinio reikalavimo suderinimo aktas paties kreditoriaus (t. y. R. P.) nebuvo pasiraÅ¡ytas, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog kreditorius sutiko su 9 543,92 Lt suma.

Tačiau minėto motyvo paÅ¡alinimas iÅ¡ nutarties savaime nereiÅ¡kia pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo, nes, kaip minėta anksčiau, 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinės iÅ¡mokos priteisimas negalimas ne dėl to sutiko ar ne su tokiu reikalavimu darbdavys ar darbuotojas, o dėl imperatyvios Ä®BÄ® 19 straipsnio 2 dalies nuostatos, leidžiančios atleistam darbdavio bankroto atveju darbuotojui iÅ¡mokėti tik dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ .

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat neturi teisinio ir faktinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsakovui iÅ¡ kreditoriaus priteisti 155 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų. Apeliantas teisingai pastebėjo, kad iki bylos iÅ¡nagrinėjimo iÅ¡ esmės pabaigos atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė tik PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ 1 083,80 Lt sumai ir atliktų darbų sÄ raÅ¡Ä . Tačiau iÅ¡ kartu su atsiliepimu į atskirÄ jį skundÄ pateikto vietinio mokėjimo nurodymo (62 b. l.) matyti, kad faktiÅ¡kai pinigai buvo pervesti atsakovo atstovui dar 2014 m. lapkričio 18 d., t. y. paskutinio teismo posėdžio, kuriame dalyvavo bylos Å¡alys, dienÄ .

CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl Å¡io pažeidimo galėjo bÅ«ti neteisingai iÅ¡spręsta byla. Kaip matyti iÅ¡ pirmiau nurodytų aplinkybių, nagrinėjamu atveju, nors pirmosios instancijos teismas nevisiÅ¡kai tinkamai taikė CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas, vis dėlto nėra pagrindo teigti, kad bylinėjimosi iÅ¡laidos atsakovui buvo priteistos nepagrįstai. Remdamasi iÅ¡dėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirajame skunde iÅ¡dėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtÄ ir pagrįstÄ pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teisme atsakovo patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos nepriteisiamos, kadangi atsakovas iki bylos iÅ¡nagrinėjimo iÅ¡ esmės pabaigos nepateikė teismui nei tokių iÅ¡laidų realumÄ , nei jų dydį pagrindžiančių dokumentų (CPK 98, 302, 338 straipsniai). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartį palikti nepakeistÄ .

Teisėjos                                                                                                                     Rasa Gudžiūnienė Dalia Kačinskienė Egidija Tamošiūnienė