2020-11-11 Nr. AB-21139-3-62-3-02157-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4081-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02157-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. L. ir A. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. L. ir A. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjai A. L. ir A. Z. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti jiems iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), po 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai skundo reikalavimų pareikšti.

2. Pareiškėjai skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas A. Z. nuo 2012 m. spalio 24 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d., o pareiškėjas A. L. nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d. atliko bausmę Pravieniškių PN-AK 2-ame sektoriuje (toliau – ir 2-as sektorius) netinkamomis kalinimo sąlygomis. Abu pareiškėjai buvo laikomi tame pačiame bendrabučio tipo pastate, todėl dalis skunde aprašytų patirtų pažeidimų taikytini jiems abiem, o dalis – kiekvienam atskirai.

2.2. Pareiškėjas A. Z. paaiškino, kad 3-o būrio 3-oje brigadoje buvo 20 miegamųjų vietų, 2-o būrio 1-oje brigadoje – 18, 2-o būrio 2-oje brigadoje – 22, 1-o būrio 4-oje brigadoje – 10, todėl jam teko 2,07–2,50 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas A. L. paaiškino, kad 2-o būrio 1-oje brigadoje buvo 18 miegamųjų vietų, todėl jam teko 2,39 kv. m gyvenamojo ploto. Poilsio kambario nebuvo nė viename būryje, išskyrus 21-ą būrį, tai sukėlė nepatogumų. Visi daiktai, kurie turėtų būti poilsio kambaryje, buvo laikomi miegamojoje patalpoje, kas dar labiau mažino gyvenamąjį plotą, taip pat buvo triukšminga.

2.3. Virtuvė buvo apie 6 kv. m ploto, virtuvės neužteko maisto produktams susidėti, ja naudojosi visi atitinkamo būrio nuteistieji (1-ame būryje buvo 72–74 nuteistieji, 2-ame būryje – 62, 3-ame būryje – 62).

2.4. Nebuvo įrengtos atskiros patalpos asmeninių drabužių džiovinimui. Džiovykla buvo įrengta lauke. Pareiškėjai ir kiti nuteistieji juos džiovino gyvenamojoje patalpoje. Viena skalbykla drabužių džiovinimui naudojosi visi 2-o lokalinio sektoriaus nuteistieji (1300–1500).

2.5. 2-jame sektoriuje buvo netvarkingi sanitariniai mazgai ir prausyklos, inventorius pasenęs (sanitarinio mazgo patalpoje). Prausyklos patalpose reikėjo kapitalinio remonto. 1-ame ir 4‑tame būriuose susidarydavo nuteistųjų grūstys ties praustuvėmis ir tualeto kambariais. 3‑5 klozetais kiekvieną dieną naudojosi 72–74 nuteistieji. Nebuvo galimybės tinkamai laikytis higienos dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus. Taigi, jų teisės buvo pažeidžiamos dėl sanitarinių įrenginių trūkumo. Unitazai nebuvo atitverti pertvaromis iki lubų iki 2015 m., todėl nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais 1-ame ir 4-tame būriuose. Prausykloje ir tualeto patalpoje tvyrojo nemalonus kvapas, nes nebuvo įrengtos tinkamos oro vėdinimo sistemos, taip pat dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus. Prausykloje nebuvo įrengtų prausimosi kabinų, užtikrinančių privatumą. Visą ginčo laikotarpį nebuvo išduodamos higienos priemonės: dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai, tualetinis popierius, muilas. Nepaisant to, Pravieniškių PN-AK administracija reikalavo laikytis asmens higienos, o nesilaikančius bausdavo. Pareiškėjai negalėjo tinkamai laikytis asmeninės higienos, nes neturėjo higienos priemonių ir pinigų joms nusipirkti, taip pat dėl daiktų perdavimo iš artimųjų ribojimo. Pareiškėjai naudojosi tam nepritaikytomis priemonėmis higienai palaikyti. Dušu buvo galima pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę.

2.6. Gyvenamųjų pastatų stogo dangoje buvo asbesto, yrant stogo dangos surišimo medžiagai (cementui), asbesto plaušeliai pasklido po visą gyvenamąją teritoriją (tai vyko visą skundžiamą laikotarpį). Be to, nuo pareiškėjų 2-o sektoriaus nedideliu atstumu esančiame Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje (toliau – ir 3-ias sektorius) (atstumas tarp šių sektorių yra 600–800 m), 2016–2018 m. buvo vykdomi kapitaliniai pastatų rekonstrukcijos darbai, kurių metu buvo šalinama asbestcemenčio stogo danga be būtinų apsaugos priemonių, samdant į darbus pačius nuteistuosius, ir asbesto plaušeliai buvo nešiojami po visą pataisos namų teritoriją. Tuo pareiškėjams buvo sudaryta pavojinga gyvenamoji aplinka, sužalota sveikata, sukelta grėsmė gyvybei.

2.7. Gyvenamosiose patalpose buvo drėgna, veisėsi pelėsis. Inventorius (lovos, stalas, spintelės, kėdės, spintos, sanitarinio mazgo patalpa) pasenęs, lovų buvo per daug.

2.8. Nebuvo vykdoma socialinė reabilitacinė užimtumo programa.

2.9. Dėl nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjai patyrė psichologinę žalą, įtampą, išsekimą, stresą, emocinį šoką, kompleksų, nepilnavertiškumo jausmą, buvo padaryta žala sveikatai, pateko į žmonių, sergančių onkologinėmis ligomis, rizikos grupę.

2.10. Šioje byloje nėra galimybės nustatyti, nuo kada pareiškėjai turėjo (turėtų) sužinoti apie pažeidimą, nes nuo pat pirmosios kalinimo dienos jie patyrė diskomfortą ir neigiamas pasekmes, kurios įprastai patiriamos būnant įkalinimo įstaigoje. Šiuo atveju siekiant nustatyti pažeidimo pradžios laiką, turėtų būti įvertintos aplinkybės, nuo kada pareiškėjai pasijuto dar blogiau negu įprastai. Atsakovo atstovas vengė pateikti pareiškėjams reikiamus duomenis apie bausmės atlikimo sąlygas, motyvuodamas tuo, kad tokių duomenų neturi ar nekaupia; iki paskutinės dienos atsisakė pateikti pareiškėjams duomenis, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kokiomis sąlygomis jie buvo laikomi atlikdami bausmę, ar tos sąlygos atitiko reglamentuotą tvarką. Dėl šios priežasties pareiškėjai neturėjo galimybės nustatyti sužinojimo apie jų teisių pažeidimą momento, suvokti savo teisių pažeidimo mastą ir suprasti, kad yra pažeidžiama įstatymo norma, nes neturėjo reikiamų duomenų, žinių ir kompetencijos minėtiems pažeidimams nustatyti. Tapę NVO „Justitia est fundamentum“ nariais, pareiškėjai gavo oficialios informacijos dėl galbūt buvusių jų teisių pažeidimų.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat daliai pareiškėjų skundo reikalavimų pritaikyti ieškinio senaties terminą. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjų teisė į minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Pareiškėjų pateiktos pažymos apie miegamųjų vietų skaičių ir patalpų plotą yra neaktualios. 1-o būrio 4-toje gyvenamojoje patalpoje, kai joje buvo laikomas pareiškėjas A. Z., nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. birželio 9 d. buvo įrengta 10 miegamųjų vietų, nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d.

– 8. Gyvenamųjų pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjai, stogo danga buvo iš asbestinio šiferio, 2-ame sektoriuje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Privatumui užtikrinti būrių tualetuose įrengtos 2 m aukščio kabinos, tarp pisuarų sumontuotos 1,5 m aukščio pertvaros. Nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau nei kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Būriuose ir sanitarinio mazgo patalpoje veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai, esant poreikiui, gali būti vėdinama ir per langus.

Būriuose, kuriuose atliko bausmę pareiškėjai, poilsio kambarių nėra, tačiau laisvu laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Kiekvieno būrio patalpose įrengtos virtuvėlės maistui gaminti, o jam laikyti yra spintelės, taip pat kiekvieno būrio brigadoje pastatyti šaldytuvai. Virtuvėlė ir pareiškėjų gyvenamosios patalpos aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi pagal teisės normas. Nuteistųjų skundų dėl netinkamų lovų, sulūžusio inventoriaus ar jo pertekliaus negauta. 2-ame sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, džiovyklos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, batus.

Džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme. Skalbimo mašinos ir džiovinimo įrenginiai įrengti ir būriuose. Pagal teisinį reglamentavimą iki 2017 m. sausio 1 d. vienam nuteistajam nepasirašytinai buvo išduodamas skalbiamasis muilas, tualetinis muilas, tualetinis popierius, o einančiam praustis duše – muilas. Iki minėtos datos dantų pasta, dantų šepetėlis ir skutimosi priemonės nebuvo išduodamos. Esant būtinumui, netvarkingas ar sugadintas inventorius nedelsiant taisomas. Avarinės arba antisanitarinės būklės patalpų nėra.

Patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Laikantis teisės normų reikalavimų, valymo priemones iš sandėlio paima pareigūnai ir jas išduoda nuteistiesiems. Pareiškėjai apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjai, būdami apdairūs ir rūpestingi, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimus nuo pat atvykimo į pataisos namus dienos. Pataisos namų pareigūnai veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų ir jų nepažeidė, pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad jie patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų, neįrodė, kad pataisos namai savo veikimu ar neveikimu padarė jiems žalos.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjų skundą iš dalies tenkino, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjų teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN-AK nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d., o pareiškėjų reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą; kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjai jų nurodytais laikotarpiais – A. Z. nuo 2012 m. spalio 24 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d., o A. L. nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d., buvo laikomi Pravieniškių PN-AK 2-ame sektoriuje.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjai prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą dėl svarbių priežasčių (dėl kompetencijos stokos, nesąžiningo atsakovo atstovo, duomenų nesuteikimo). Teismas, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, t. y. įvertinęs pareiškėjų nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatavo, jog pareiškėjai apie savo teisių pažeidimus turėjo ir galėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuojamas ir senaties terminas. Teismas nurodė, kad pareiškėjų teiginiai, jog jie negalėjo nustatyti, nuo kada jie pasijuto dar blogiau nei įprastai (nes kalinamas asmuo įprastai patiria diskomfortą ir neigiamas pasekmes), tik įrodo, kad jie nepatyrė nepatogumų, viršijančių tuos, kurie yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismo vertinimu, pareiškėjai turėjo ir galėjo suvokti, kad dėl galbūt netinkamų jų laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų jie patiria neturtinę žalą (nepatogumų, dvasinių išgyvenimų ir kt.) nuo to momento, kai jie šias neigiamas emocijas faktiškai patyrė, t. y. kai buvo apgyvendinti, jų teigimu, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis: A. Z. – nuo 2012 m. spalio 24 d., A. L. – nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. Tai reiškia, kad kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo pareiškėjai turėjo vėliausiai per trejus metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, tačiau skundą teismui pateikė tik 2019 m. rugsėjo 30 d., todėl pareiškėjai praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą trejų metų senaties terminą skundui pateikti.

7. Teismas, detaliau vertindamas pareiškėjų nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, nustatė, jog pareiškėjai prie savo skundo nepridėjo jokių įrodymų, kad jie kreipėsi į atsakovo atstovą dėl atitinkamų duomenų suteikimo, o atsakovo atstovas nuo pat 2012 m. tam tikros dienos (kurią pareiškėjai nurodė kaip skundžiamo laikotarpio pradžią) ar nuo 2013 m. tam tikros dienos (kurią pareiškėjai prašė laikyti skundžiamo laikotarpio pradžia, atnaujinus praleistą ieškinio senaties terminą) atsisakė pareiškėjams pateikti informaciją apie bausmės atlikimo sąlygas.

Teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK 2012 m. spalio 23 d. pažyma Nr. 62-4817, 2013 m. liepos 10 d. pažyma Nr. 62-2960, 2014 m. vasario 18 d. pažyma patenka į tą laikotarpį, kai dar nebuvo pasibaigęs ieškinio senaties terminas. Šiose pažymose nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK atsisakė pareiškėjams pateikti reikiamą informaciją. Pravieniškių PN-AK 2019 m. rugpjūčio 21 d. rašte Nr. S-20317 – atsakyme į NVO „Justitia est fundamentum“ 2019 m. liepos 22 d. prašymą, 2019 m. birželio 3 d. rašte Nr. S-12704 – atsakyme į tos pačios NVO 2019 m. gegužės 3 d. prašymą (pareiškėjai skunde teigė, jog iš minėtų Pravieniškių PN-AK raštų matyti, jog atsakovo atstovas negali pateikti visos prašomos informacijos, todėl pareiškėjai negalėjo sužinoti apie jų kalinimo sąlygas), o raštų prieduose – 2019 m. rugpjūčio 19 d. pažymoje Nr. 77-1240 ir 2019 m. gegužės 24 d. pažymoje Nr. 77-785, yra nurodyta, kad duomenys apie atliktus patalpų remontus nekaupiami, asbesto tyrimai įstaigoje nebuvo atliekami, asbestinio inventorizavimo ataskaita nevedama, todėl įstaiga neturi galimybės pateikti šią informaciją.

Šie Pravieniškių PN-AK raštai yra parašyti 2019 metais ir jais buvo atsakyta į NVO „Justitia est fundamentum“ paklausimus, pateiktus 2019 m., t. y. po to, kai jau buvo pasibaigęs ieškinio senaties terminas. Be to, tam tikros informacijos negavimas neužkirto kelio pareiškėjams kreiptis į teismą, nes pareiškėjai, gavę šiuos raštus, galėjo kreiptis į teismą ir į jį kreipėsi nepriklausomai nuo to, gavo ar negavo tam tikros informacijos iš atsakovo atstovo. Tačiau pareiškėjai į teismą su skundu kreipėsi ne iš karto po minėtų raštų gavimo, o tik 2019 m. rugsėjo 30 d.

Be to, žala dėl netinkamų kalinimo sąlygų patiriama nepriklausomai nuo to, ar gauta tam tikra informacija. Sužinojus ar turėjus sužinoti apie savo teisių pažeidimą, atsiranda teisė į pateikti skundą. Tai reiškia, kad pareiškėjai galėjo kreiptis į teismą nepriklausomai nuo to, gavo ar ne tam tikros informacijos iš atsakovo atstovo. Pravieniškių PN-AK 2015 m. gruodžio 11 d. raštas Nr. S-34203, 2015 m. gruodžio 23 d. raštas Nr. S-35369, kuriuose nurodyta, kad tam tikra informacija nebus pateikta, yra pateikti atsakant į tos pačios NVO paklausimus dėl kitų asmenų, o ne dėl pareiškėjų, todėl, teismo vertinimu, aptariamu aspektu, t. y. dėl informacijos nepateikimo, yra neaktualūs.

8. Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjams kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjų kreipimąsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Pareiškėjai ieškinio senaties termino eigos metu turėjo teisę paskambinti telefonu, siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų, kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas, gauti teisinę pagalbą, pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, kurie pareiškėjų prašymu galėjo rinkti informaciją, taip pat turėjo ir kitų teisių. Pareiškėjai nenurodė objektyvių, nuo jų valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jiems laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Iš to teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų nurodytos nesikreipimo į teismą su skundu (dėl ko buvo praleistas ieškinio senaties terminas) priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jų pačių pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjai iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdami tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

9. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjai be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos jų nurodytais skundžiamais laikotarpiais, atlyginimo. Teismas nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą atnaujinti praleistą senaties terminą jų reikalavimams pareikšti teisme bei skundžiamų laikotarpių pradžia laikyti jų nurodytas datas (A. Z. – 2013 m. sausio 4 d., A. L. – 2013 m. sausio 23 d.). Dėl šios priežasties teismas, esant atsakovo atstovo prašymui daliai pareiškėjų skundo reikalavimų taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, netenkino pareiškėjo A. Z. prašymo atnaujinti terminą pateikti teismui skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 24 d. iki 2016 m. rugsėjo 29 d., o pareiškėjo A. L. prašymo atnaujinti terminą pateikti teismui skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. iki 2016 m. rugsėjo 29 d., ir atitinkamas jų skundo dalis atmetė nepagrįstas, pritaikęs ieškinio senaties teisės institutą.

10. Teismas nurodė, kad toliau pasisakys dėl pareiškėjų teisės į neturtinės žalos, atsiradusios laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), atlyginimą.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjų skundo argumentus dėl neįrengto laisvalaikio kambario, nustatė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.8 punkte nustatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiama patalpa – laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui). Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad Pravieniškių PN-AK 2-o sektoriaus būriuose, kuriuose pareiškėjai atliko bausmę, poilsio kambarių nėra, tačiau laisvu nuo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų; poilsio kambarių nėra, nes nuteistųjų pageidavimu jų vietoje įrengtos virtuvėlės. Teismas įvertino, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjų nurodytos aplinkybės, jog nei 1-ame būryje, nei 2-ame būryje ginčo laikotarpiu nebuvo įrengto laisvalaikio kambario. Dėl nurodytų priežasčių teismas įvertino, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu nevykdė Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkto reikalavimo įrengti laisvalaikio kambarį kiekvienam nuteistųjų būriui, arba, kaip numato šių Taisyklių 6 punktas, bent jau dviem būriams, jeigu yra išimtinių aplinkybių, kliudančių šią patalpą įrengti kiekvienam būriui, nes 1-am ir 2-am būriams ši patalpa nebuvo įrengta.

12. Teismas iš iki 2017 m. sausio 1 d., t. y. ginčo laikotarpiu, galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų nustatė, kad laisvalaikio kambarys aprūpinamas: rašomuoju stalu (pagal reikmę), kėde (pagal reikmę), auditoriniu stalu (pagal reikmę), taburete (pagal reikmę), knygų spinta arba lentyna (pagal reikmę), spintele (pagal reikmę), stendu (pagal reikmę), klasės lenta (1 vnt.), televizoriaus staliuku (1 vnt.), televizoriumi (1 vnt.), užuolaidomis (po 1 komplektą kiekvienam langui), užuolaidėlėmis (po 1 komplektą kiekvienam langui), šiukšlių dėže (1 vnt.). Pareiškėjų teigimu, visi daiktai, kurie turėtų būti laisvalaikio (poilsio kambaryje), buvo sunešti į miegamąją patalpą, nes minėto kambario nebuvo. Teismas pažymėjo, kad minėtas teisės aktas nenustatė reikalavimo aprūpinti laisvalaikio kambarį pareiškėjų nurodytais įvairiais žaidimais ir radijo imtuvu. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjų gyvenamosios patalpos buvo aprūpintos vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų reikalavimais: metaline lova (1 vnt. vienam asmeniui), spintele prie lovos (1 vnt. vienam asmeniui), taburete (1 vnt. vienam asmeniui), stalu (1 vnt.), sieniniu laikrodžiu (1 vnt. 1 būrio gyvenamųjų patalpų koridoriuje), kambariniu termometru (1 vnt.), užuolaidomis (po 1 komplektą kiekvienam langui), šiukšlių dėže (1 vnt.), valymo inventoriumi (1 komplektu). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovo atstovo nurodytų duomenų teisingumu. Todėl teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad į pareiškėjų gyvenamąją patalpą buvo sunešti baldai ir kitas inventorius, kuris pagal teisės normas turėtų būti laisvalaikio kambaryje, kaip skunde teigė pareiškėjai.

13. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju reikia atsižvelgti ir į tai, jog laisvalaikio (poilsio) kambario nebuvo dėl tos priežasties, jog nuteistųjų pageidavimu jų vietoje buvo įrengtos virtuvėlės, taigi, toks pasirinkimas vietoje laisvalaikio kambario įrengti virtuvėlę buvo padarytas atsižvelgiant į pačių nuteistųjų (galbūt ir į pareiškėjų) pageidavimą ir tenkinant jų interesus, į tai, kad, atsakovo atstovo paaiškinimu, pareiškėjai ir kiti nuteistieji laisvu laiku galėjo leisti laisvalaikį ne tik savo gyvenamojoje patalpoje, bet ir gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų, į tai, kad byloje buvo nustatyta, jog pareiškėjams pagal dienotvarkę kiekvieną dieną buvo skirtas laikas socialinės reabilitacijos priemonėms, bendrajam lavinimui bei profesiniam mokymui, laisvalaikiui, pareiškėjai dalyvavo pozityvaus užimtumo priemonėse. Iš to teismas padarė išvadą, kad laisvalaikio (poilsio) kambario nebuvimas netraktuotinas kaip sukėlęs žalą pareiškėjams, todėl nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – patirtos žalos (CK 6.249 str.), atitinkamai, nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, todėl teismas nagrinėjamą pareiškėjų skundo argumentą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjų skundo argumentus dėl jiems tekusio per mažo gyvenamųjų patalpų ploto, nustatė, kad pareiškėjai skunde teigė, jog atskaičiavus inventoriaus užimamą plotą, pareiškėjui A. Z. 1-o būrio 4-toje gyvenamojoje patalpoje teko 2,13 kv. m gyvenamojo ploto, 2-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje – 2,39 kv. m, 2-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje – 2,50 kv. m, 3-o būrio 3-oje gyvenamojoje patalpoje – 2,07 kv. m, pareiškėjui A. L. 2-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje teko 2,39 kv. m gyvenamojo ploto.

15. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas A. Z. ginčo laikotarpiu buvo laikomas 1-o būrio 4-toje brigadoje (t. y. gyvenamojoje patalpoje), kurios plotas 26,29 kv. m, pareiškėjas A. L. – 2-o būrio 1-oje brigadoje (t. y. gyvenamojoje patalpoje), kurios plotas 52,09 kv. m. Gyvenamųjų patalpų numeriai ir plotas atitinka nurodytus Pravieniškių PN-AK raštuose ir pažymose, kuriuos teismui pateikė pareiškėjai, taip pat pareiškėjų skunde nurodytą informaciją. Iš to teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas A. Z. buvo laikomas 1-o būrio 4-toje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 26,29 kv. m, o pareiškėjas A. L. – 2-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 52,09 kv. m.

16. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas pateikė duomenis, jog 1-o būrio 4-toje gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, 2-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje – 16 miegamųjų vietų. Miegamųjų vietų skaičius atitinka informaciją, nurodytą pareiškėjų pateiktose Pravieniškių PN-AK pažymose. Teismas nesirėmė pareiškėjų pateiktomis Pravieniškių PN-AK 2012–2014 metais, t. y. prieš 2–4 metus iki ginčo laikotarpio, parengtomis pažymomis, nes jų duomenys yra pasenę ir ginčo laikotarpiui nėra aktualūs.

17. Teismas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 2015 m. gruodžio 23 d. rašte Nr. S-35369, kuriuo skunde rėmėsi pareiškėjai, iš tiesų nurodyta, jog 1-o būrio 4-oje gyvenamojoje patalpoje buvo 10 miegamųjų vietų. Teismas įvertino, kad šis raštas yra artimesnis ginčo laikotarpiui negu minėtos 2012–2014 m. pažymos, todėl įpareigojo atsakovo atstovą patikslinti miegamųjų vietų skaičių 1-o būrio 4-toje gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu. Atsakovo atstovas rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ patikslino, kad 1-o būrio 4-toje gyvenamojoje patalpoje, kai joje buvo laikomas pareiškėjas A. Z., laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. birželio 9 d. buvo įrengta 10 miegamųjų vietų, o laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d. buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, remdamasis 2016 m. birželio 9 d. pažyma Nr. 77-1219. Teismas pažymėjo, kad šioje Pravieniškių PN-AK 2016 m. birželio 9 d. pažymoje Nr. 77-1219 iš tiesų yra duomenys, jog 1-o būrio gyvenamojoje patalpoje įrengtos 8 miegamosios vietos. Teismas, atsižvelgęs į šį atsakovo atstovo paaiškinimą, į minėtos pažymos duomenis, jog nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d. buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, į tai, kad pažymos parengimo data yra artima ginčo laikotarpiui, padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu 1-o būrio 4-toje gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos.

18. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas pateikė duomenis, kurie atitinka ir pareiškėjų pateiktų Pravieniškių PN-AK raštų ir pažymų duomenis, jog 2-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad 2016 m. birželio 9 d. pažymos Nr. 77-1219 parengimo data yra artima ginčo laikotarpiui, o kitų pažymų ir atsiliepimo duomenys atitinka 2016 m. birželio 9 d. pažymos Nr. 77-1219 duomenis – yra nurodytas toks pat miegamųjų vietų skaičius, padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu 2-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų.

19. Teismas pažymėjo, kad nesant duomenų apie tikslų patalpoje laikytų asmenų skaičių, pareiškėjams tekusį gyvenamąjį plotą skaičiuos gyvenamosios patalpos plotą padalindamas iš patalpoje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas A. Z. gyveno 1-o būrio 4-toje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 26,29 kv. m ir kurioje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl jam teko 3,29 kv. m gyvenamojo ploto; pareiškėjas A. L. gyveno 2-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 52,09 kv. m ir kurioje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl jam teko 3,26 kv. m gyvenamojo ploto. Iš to teismas padarė išvadą, kad pareiškėjams teko ne mažiau bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų ploto nei nustatyta minimali norma (3,1 kv. m). Be to, pareiškėjai neprivalėjo visą dieną būti savo gyvenamojoje patalpoje, jie galėjo dienotvarkėje nustatytu laiku judėti po lokalinį sektorių ir užsiimti leistina veikla.

20. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad gyvenamųjų patalpų plotą užėmė baldai, šaldytuvas. Pareiškėjų teigimu, gyvenamąjį plotą mažino ir drabužių džiovinimas, maisto produktų laikymas, šaldytuvas, laisvalaikio (poilsio) kambario daiktai. Teismas priminė, kad byloje nebuvo nustatyta, jog į pareiškėjų gyvenamąją patalpą būtų sunešti baldai ir kitas inventorius, kuris pagal teisės normas turėtų būti laisvalaikio kambaryje, kaip skunde teigė pareiškėjai. Teismas sprendė, jog šaldytuvas gyvenamojoje patalpoje buvo pastatytas tam, kad būtų pagerintos nuteistųjų gyvenimo sąlygos – kad jie turėtų kur laikyti savo maistą ir jis nesugestų. Teisės aktai nenumato, jog skaičiuojant vienam asmeniui tekusį gyvenamųjų patalpų plotą, iš bendro patalpų ploto reikėtų atimti patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Tik tuo atveju, jeigu yra nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir yra sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tekęs asmeninės erdvės plotas, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas nurodė, kad šiuo atveju gyvenamojo ploto pažeidimas nebuvo nustatytas, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

21. Teismas, atsižvelgęs į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenamojoje patalpoje, todėl atmetė kaip nepagrįstą šį pareiškėjų skundo argumentą.

22. Teismas, vertindamas pareiškėjų skundo argumentus dėl gyvenamųjų pastatų stogo dangoje buvusio asbesto ir jo pareiškėjų sveikatai padarytos žalos, rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Taip pat teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) pozicija, kad sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl statinio konstrukcijose esančio asbesto, visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar dėl to buvo kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas; asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami; nenustatyta, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti užpildu, kenktų sveikatai.

23. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo laikomi Pravieniškių PN-AK 2-jame sektoriuje, tame pačiame bendrabutyje, ir nebuvo vežami į 3-ą sektorių, kuriame, jų teigimu, 2016–2018 m. buvo vykdomi kapitaliniai pastatų rekonstrukcijos darbai, kurių metu šalinta asbestcemenčio stogo danga. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad gyvenamųjų pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjai, stogo danga buvo iš asbestinio šiferio, 2-ame sektoriuje nebuvo vykdomi tokie darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių.

Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo abejoti šių atsakovo atstovo nurodytų duomenų teisingumu. Pareiškėjai taip pat neteigė, kad 2-ame sektoriuje buvo vykdomi tokie darbai. Iš pareiškėjų pateikto žemėlapio, kuriame pavaizduotas Pravieniškių PN-AK 2-as ir 3-as sektorius, teismas nustatė, kad šie sektoriai nėra vienoje vietoje, tarp jų yra atstumas (pareiškėjų teigimu, tarp jų yra 600–800 m atstumas). Teismas nenustatė, kad pareiškėjai 3-ame sektoriuje patys būtų atlikę minėtus asbestcemenčio stogo dangos šalinimo darbus, to neteigė ir patys pareiškėjai.

Teismas iš pareiškėjų asmens sveikatos istorijų kopijų nenustatė, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybos medikus dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo lemti asbesto dulkių sukeltos ligos, ir kad pareiškėjams būtų diagnozuotos tokios ligos. Aplinkybė, kad asbestcemenčio stogo dangos šalinimo darbus 3-ame sektoriuje atlikdami nuteistieji darbininkai nedėvėjo jokių specialių apsaugos priemonių, kaip skunde teigė pareiškėjai, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjų, o ne tų kitų nuteistųjų skundas.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, į tai, kad 2-ame sektoriuje (kuriame ginčo laikotarpiu buvo pareiškėjai) nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių, kad pareiškėjai nebuvo vežami į 3-ą sektorių, kuriame galbūt vyko asbestcemenčio stogo dangos šalinimo darbai, ir patys minėtų darbų neatliko, kad tarp 2-o ir 3-o sektoriaus yra atstumas, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjų sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto buvimo stogo dangoje ar šios dangos šalinimo darbų, sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjų teisės buvo pažeistos tuo, kad jų gyvenamojo pastato stogo dangoje buvo asbesto, ir kad kitame – 3-ame sektoriuje vyko asbestcemenčio stogo dangos šalinimo darbai.

Dėl nurodytų priežasčių teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjų skundo argumentus, susijusius su asbesto buvimu.

24. Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą, teismų praktiką bei byloje esančius duomenis, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjų skundo argumentus dėl nevykdomos socialinės reabilitacinės užimtumo programos, per mažos virtuvėlės, dėl netinkamos ventiliacijos sanitarinio mazgo patalpoje, dėl kabinų prausykloje neįrengimo, dėl antisanitarinių sąlygų gyvenamosiose patalpose (didelės drėgmės, prasto vėdinimo, nešvarių paviršių), pasenusio inventoriaus gyvenamojoje patalpoje, per didelio kiekio lovų, netvarkingų sanitarinių mazgų ir prausyklų, pasenusio inventoriaus, reikalingo remonto, dėl muilo neišdavimo, galimybės prausti po dušu tik vieną kartą per savaitę. Taip pat teismas, įvertinęs aplinkybę, kad 1-o būrio 4-tos gyvenamosios patalpos ir 2-o būrio 1-os gyvenamosios patalpos sanitarinis mazgas buvo ne šiose gyvenamosiose patalpose, o kitoje patalpoje, kad unitazai sanitariniame mazge buvo įrengti kabinose, o pisuarai buvo atskirti sienelėmis, taip pat atsižvelgęs į LVAT praktiką, padarė išvadą, kad pareiškėjams buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog jų teisės buvo pažeistos, todėl atitinkamą pareiškėjų skundo argumentą atmetė kaip nepagrįstą.

25. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d.) pareiškėjų būriuose nebuvo įrengtos patalpos drabužių džiovinimui, abu pareiškėjai nebuvo aprūpinti higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu, skutimosi peiliukais), pareiškėjas A. Z. visą ginčo laikotarpį nebuvo aprūpintas tinkamu sanitarinių įrenginių kiekiu sanitariniame mazge (laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. lapkričio 28 d. jam trūko unitazų, o visą ginčo laikotarpį trūko praustuvių), pareiškėjas A. L. laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. lapkričio 28 d. nebuvo aprūpintas tinkamu sanitarinių įrenginių kiekiu sanitariniame mazge (jam šiuo laikotarpiu trūko unitazų ir praustuvių), todėl šiais aspektais teismas konstatavo valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygą – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) (CK 6.246 str.). Teismas pripažino, jog tokios kalinimo sąlygos pareiškėjams galėjo sukelti diskomfortą ir kitų neigiamų išgyvenimų. Nustatęs neteisėtą neveikimą, teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatavo esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį (CK 6.247 ir 6.249 str.).

26. Teismas įvertino, kad laikotarpis, kuriuo buvo nustatyti pareiškėjų teisių pažeidimai, truko neilgai – 2 mėnesius; pareiškėjai į teismą kreipėsi praėjus 1 metams ir 10 mėnesių nuo paskutinio atsakovo atstovo neteisėto veiksmo atlikimo dienos (asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme); laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta); aplinkybė, kad pareiškėjai delsė pasinaudoti teismine gynyba, leido teismui padaryti išvadą, jog jų patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjų nurodoma suma.

27. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjai Pravieniškių PN-AK administracijai ginčo laikotarpiu būtų pateikę prašymą išduoti trūkstamas higienos priemones, o ši būtų atsisakiusi jį patenkinti. Nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti apie pareiškėjų patiriamą diskomfortą dėl tam tikrų higienos priemonių trūkumo. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjai ginčo laikotarpiu būtų kreipęsi į Pravieniškių PN-AK administraciją su prašymu ar skundu dėl nepakankamo sanitarinių įrenginių skaičiaus ir drabužių džiovinimo sunkumų, o ši būtų atsisakiusi tenkinti tokius pareiškėjų skundus ar prašymus.

28. Nors pareiškėjai teigė, kad netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė jiems nepataisomą psichologinę žalą, išsekimą, psichologinę įtampą, stresą, emocinį šoką, žalą sveikatai, o dėl to, kad nebuvo išduotos higienos priemonės, jie skutosi pasenusiais peiliukais, todėl subraižydavo veido odą, jie patyrė pažeminimą, psichologinių kančių, tačiau teismas iš pareiškėjų asmens sveikatos istorijos kopijų ir Pravieniškių PN-AK 2-o sektoriaus Resocializacijos skyriaus psichologo pažymų nenustatė, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu būtų kreipęsi į Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros skyriaus medikus ar į psichologus su nusiskundimais dėl fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo lemti byloje nustatyti kalinimo sąlygų pažeidimai, ir kad jiems būtų nustatyti tokie sveikatos sutrikimai.

29. Teismas, įvertinęs prieš tai paminėtas aplinkybes, sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjams neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jų teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jų teisių pažeidimą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjų teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d., o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 30. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti, pareiškėjui A. Z. atnaujinti ieškinio senaties terminą nuo 2013 m. sausio 4 d., o pareiškėjui A. L. – nuo 2013 m. sausio 23 d.

31. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

31.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, pažeidė jų vertinimo taisykles, nepagrįstai rėmėsi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, o pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir duomenis atmetė, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

31.2. Teismas nepagrįstai daliai pareiškėjų skundo reikalavimų, tenkindamas atsakovo atstovo prašymą, pritaikė ieškinio senaties terminą.

31.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, kad buvo pažeista pareiškėjų teisė būti kalinamiems saugiomis sveikatai sąlygomis, remdamasis vien tik deklaratyviais atsakovo atstovo teiginiais, jog pareiškėjai nekvėpavo asbestu užterštu oru. Šią aplinkybę atsakovo atstovas turėjo įrodyti, priešingu atveju, teismas turėjo remtis pareiškėjų nurodytomis aplinkybėmis apie šiferinę stogo dangą bei atliktus dangos šalinimo darbus. Vien ta aplinkybė, kad sveikatai kenksminga medžiaga buvo stogo konstrukcijoje, lemia žalos pareiškėjams padarymo fakto nustatymą.

31.4. Teismas nepagrįstai atleido atsakovo atstovą nuo pareigos pateikti ginčo laikotarpiui aktualius duomenis, reikalingus gyvenamųjų patalpų ploto, tekusio vienam asmeniui, apskaičiavimui. Be to, pareiškėjų skaičiavimu, apie 0,5 kv. m gyvenamųjų patalpų ploto užėmė pertekliniai daiktai (maisto produktai, drabužių džiovykla), taip pat daiktai iš laisvalaikio kambario, šaldytuvai, baldai. Šis plotas turėtų būti atimtas iš bendro gyvenamųjų patalpų ploto, skaičiuojant vienam asmeniui tekusį plotą. Teismas turėjo įvertinti, ar pareiškėjas galėjo laisvai judėti, ar gyvenamųjų patalpų įrengimas nežemino jo garbės ir orumo.

31.5. Teismas, remdamasis tik atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nepagrįstai nenustatė antisanitarinių kalinimo sąlygų. Taip pat pareiškėjų netenkina netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, atviros dušų kabinos, neįrengtas laisvalaikio kambarys.

32. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 33. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygų pareiškėjui A. Z. laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 24 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d. ir pareiškėjui A. L. laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d. neužtikrinimo, atlyginimo.

34. Pirmosios instancijos teismas, atsakovo atstovo prašymu, skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui A. Z. už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 24 d. iki 2016 m. rugsėjo 29 d., o pareiškėjui A. L. – už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. iki 2016 m. rugsėjo 29 d., pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir šį pareiškėjų skundo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat teismas pareiškėjų skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d. atmetė kaip nepagrįstą, bet pripažino, kad pareiškėjų teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK sąlygas minėtu laikotarpiu buvo pažeista nustatęs, kad pareiškėjų būriuose nebuvo įrengtos patalpos drabužių džiovinimui, pareiškėjai nebuvo aprūpinti higienos priemonėmis, pareiškėjai tam tikru metu nebuvo aprūpinti nustatytu sanitarinių įrenginių kiekiu sanitariniame mazge, todėl bausmės atlikimo sąlygos iš dalies buvo netinkamos. Kitus pareiškėjų nusiskundimus teismas pripažino nepagrįstais.

35. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus dėl per mažo pareiškėjams tekusio gyvenamųjų patalpų ploto, asbesto jiems sukeltos žalos sveikatai, antisanitarinių kalinimo sąlygų, sanitarinio mazgo įrengimo, atvirų dušų kabinų, neįrengto laisvalaikio kambario, taip pat nepagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

36. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016).

38. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad pareiškėjų būriuose nebuvo įrengtos patalpos drabužių džiovinimui, pareiškėjai nebuvo aprūpinti higienos priemonėmis, pareiškėjai tam tikru metu nebuvo aprūpinti nustatytu sanitarinių įrenginių kiekiu sanitariniame mazge, todėl bausmės atlikimo sąlygos Pravieniškių PN-AK iš dalies buvo netinkamos; kitais pareiškėjų skunde nurodytais aspektais atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK ir jo pareigūnai neatliko neteisėtų veiksmų, t. y. pareiškėjų bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK sąlygos ginčo laikotarpiu atitiko teisės aktų reikalavimus; arba nors Pravieniškių PN-AK ir jo pareigūnai tam tikrais aspektais neteisėtai veikė ar neveikė (neįrengė laisvalaikio kambario), tačiau pareiškėjai neįrodė dėl to jiems padarytos neturtinės žalos, todėl valstybei civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nekilo. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo atnaujinti praleistą trejų metų ieškinio senaties terminą bei, tenkinęs atsakovo atstovo atitinkamą prašymą, minėtu pagrindu pareiškėjų skundą dėl dalies laikotarpio priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmetė kaip nepagrįstą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes bei atsakovo atstovo nesutikimo su pareiškėjų skundu argumentus, ėmėsi priemonių bylos medžiagoje nustatytiems prieštaravimams/neaiškumams pašalinti (pareikalavo atsakovo atstovą pateikti papildomus duomenis), taip pat išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas, t. y. laikėsi ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjai įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

39. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismui teikto pareiškėjų skundo (I t., b. l. 1–22) bei apeliacinio skundo (II., b. l. 113–123) turinį, pažymi, kad pareiškėjai pirmosios instancijos teismui nenurodė argumentų, kurie yra nurodyti apeliaciniame skunde, t. y. dėl to, kad jų privatumas buvo pažeistas dėl dušuose neįrengtų kabinų. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017). Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikę pirmosios instancijos teismo proceso metu, bei su tuo susijusius reikalavimus. Taigi šiuo aspektu skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nebus nagrinėjami.

40. Teisėjų kolegija iš pareiškėjų apeliacinio skundo nustatė, kad jame daug dėmesio skirta ieškinio senaties, per mažo gyvenamųjų patalpų ploto ir asbesto pareiškėjų sveikatai padarytos žalos klausimams. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime minėtais aspektais aptarė aktualų teisinių reglamentavimą bei teismų praktiką, išanalizavo ir įvertino tiek pareiškėjų, tiek atsakovo atstovo pateiktus duomenis, juos tarpusavyje palygino, nurodė, kuriais duomenimis remiasi ir kuriuos atmeta, ėmėsi priemonių nustatytiems prieštaravimams/neaiškumams pašalinti, todėl padarė teisiškai pagrįstas išvadas minėtais klausimais ir priėmė iš esmės teisingą sprendimą.

41. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su laisvalaikio kambario neįrengimu, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog atsakovo atstovas ar jo pareigūnai turėjo pareigą įrengti laisvalaikio kambarį pareiškėjų būriuose (arba vieną laisvalaikio kambarį keliuose būriuose), tačiau to nepadarė, taip pažeisdamas teisės aktuose įtvirtintą reikalavimą. Tačiau teismas taip pat nustatė, kad atsakovo atstovas paneigė pareiškėjų teiginius dėl to, jog laisvalaikio kambario baldai buvo perkelti į jų gyvenamąsias patalpas ir taip užėmė atitinkamą patalpų plotą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų nurodyta situacija būtų galėjusi susidaryti tik tuo atveju, jei laisvalaikio kambarys būtų buvęs įrengtas, būtų įgyti atitinkami baldai ir kitas inventorius, o paskui vietoje šio kambario būtų nuspręsta įrengti virtuvę ar kitas patalpas, todėl būtų reikėję baldus ir kitą inventorių perkelti į kitas patalpas. Tokių aplinkybių pareiškėjai savo procesiniuose dokumentuose nenurodo, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog laisvalaikio kambario baldais ir kiti įrenginiais nebuvo užimtas pareiškėjų gyvenamųjų patalpų plotas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisės aktuose nenustatyta, jog skaičiuojant vienam asmeniui tekusį įkalinimo įstaigos gyvenamųjų patalpų plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas baldų ar kitų įrenginių užimamas plotas, todėl priešingi pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

42. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl sanitarinio mazgo patalpų įrengimo ir nustatė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjų teisė į teisės aktuose įtvirtintą atitinkamą įrenginių kiekį buvo pažeista. Tuo tarpu pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų yra abstraktūs ir niekaip nedetalizuoti, todėl nevertinami.

43. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, jog pareiškėjų būriuose nebuvo įrengtos patalpos drabužių džiovinimui, jie nebuvo aprūpinti higienos priemonėmis ir nustatytu sanitarinių įrenginių kiekiu sanitariniame mazge, todėl bausmės atlikimo sąlygos Pravieniškių PN-AK iš dalies buvo netinkamos. Teismas pripažino, kad dėl minėtų pažeidimų pareiškėjai galėjo patirti neigiamų išgyvenimų, kurie laikytini neturtine žala pagal CK 6.250 straipsnį.

44. Vertindama, ar pareiškėjams galėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

45. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

46. Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus (pvz., nesudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įrenginiai ir baldai nešvarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių yra pelėsio, neišduota švari patalynė, trūksta sanitarinių įrenginių ir pan.), tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1874-575/2017; 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017).

47. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjams vertintu laikotarpiu būtų atsiradę kokių nors sunkių pasekmių, taip pat kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu būtų kreipęsi į Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros skyriaus medikus ar į psichologus su nusiskundimais dėl fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo lemti byloje nustatyti kalinimo sąlygų pažeidimai, ir kad jiems būtų nustatyti tokie sveikatos sutrikimai. Pažymėtina, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat nėra nurodę jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą. Pareiškėjai tvirtina, kad jiems turi būti priteista po 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jiems buvo padaryta esminė neturtinė žala ir pareiškėjams turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pareiškėjų argumentai dėl neturtinės žalos yra grindžiami bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių jie neindividualizavo.

48. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjų būriuose nebuvo įrengtos patalpos drabužių džiovinimui, jie nebuvo aprūpinti higienos priemonėmis ir nustatytu sanitarinių įrenginių kiekiu sanitariniame mazge; nurodyti pažeidimai tęsėsi apie 2 mėnesius (ginčo laikotarpis); tačiau byloje nėra duomenų, kad šios sąlygos sukėlė pareiškėjams pavojų ar kaip nors blogino jų sveikatos būklę), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjams neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjų patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

49. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų A. Z. ir A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė Skirgailė Žalimienė