2015-11-25 Nr. AB-23069-3-61-3-01193-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1752-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01193-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 28; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Meškalaukis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Meškalaukis“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, kurią atstovauja Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas žemės ūkio bendrovė (toliau – ir ŽŪB) „Meškalaukis“ elektroninėmis ryšio priemonėmis su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. sausio 24 d. sprendimų Nr. 17R-3473, 17R-3477, 17R-3478, 17R-3479, 17R-3480, 17R-3481, 17R-3492 (toliau – ir Sprendimai) dalis dėl pareiškėjo patirtų avansinių mokėjimo išlaidų nekompensavimo;

2) įpareigoti Komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjo patirtas avansinių mokėjimų išlaidas – 338 800 Lt.

Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2013 m. liepos 22 d. kreipėsi į Komisiją su prašymais dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Skundžiamais Sprendimais Komisija nekompensavo patirtų išlaidų, susijusių su sumokėtais ir negrąžintais avansiniais mokėjimais pagal sutartį dėl saulės elektrinės įrengimo, kompensavo tik Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos sumokėtas valstybines rinkliavas už Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos išduotus veiklos elektros energijos sektoriuje leidimus, t. y. po 100 Lt pagal kiekvieną pareiškėjo pateiktą prašymą, iš viso 700 Lt.

Paaiškino, kad su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 2012 m. liepos 18 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 120718/5 (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ įsipareigojo įrengti 1.1 punkte nurodytas saulės elektrines bei gauti leidimus elektros energijos gamybai. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 29 d. gavo leidimus plėtrai Nr. LP-4321, LP-4329, LP-4334, LP-4335, LP-4336; 2012 m. gruodžio 3 d. – leidimą plėtrai Nr. LP-4600 ir 2012 m. gruodžio 20 d. – leidimą plėtrai Nr. LP-5993 (toliau – ir Leidimai plėtrai).

Pagal Sutarties 4.3 punktą, 2012 m. gruodžio 12 d. UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ už saulės elektrinių įrengimą pareiškėjas sumokėjo avansą, kuris pagal šalių žodinį susitarimą – po 48 400 Lt už vienos saulės elektrinės įrangos užsakymą, iš viso 338 800 Lt. Tačiau 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuriuo sumažino elektros energijos gamybos supirkimo tarifus, todėl pareiškėjas nusprendė nebeplėtoti saulės šviesos elektrinės projekto.

Pareiškėjas kreipėsi į UAB „Informacinių technologijų pasaulis“, siekdamas taikiu derybų būdu išspręsti Sutarties nutraukimo ir sumokėto avanso susigrąžinimo klausimą. UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ atsisakė grąžinti sumokėtą avansinį mokėjimą. Šalys 2013 m. kovo 1 d. sudarė susitarimą (toliau – ir Susitarimas), kuriuo nusprendė, jog UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ negrąžina pareiškėjui jo sumokėto avanso, nes pareiškėjui atsisakius Sutarties, pardavėjas patyrė nuostolių. Mainais į taikų Sutarties nutraukimo pasekmių sprendimo būdą, pardavėjas įsipareigojo bendradarbiauti ir teikti konsultacinę pagalbą dėl patirtų išlaidų kompensavimo.

Pareiškėjo įsitikinimu, nurodytas susitarimas patvirtina, kad pareiškėjo sumokėtas avansinis mokėjimas nėra ir nebus grąžintas pareiškėjui. Pareiškėjo teigimu, jo patirtos išlaidos turi būti pripažintos kompensuotinomis, nes jis atitinka visas sąlygas – turi leidimus plėtrai, nesikreipė su prašymu dėl leidimų plėtrai galiojimo pratęsimo, patirtos išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės elektrinės projekto plėtojimu, išlaidos neviršija 45 procentų visos pagal Sutartį mokėtinos sumos ir jos nėra grąžintos, Komisijai pateikė visus išlaidų patyrimą ir apmokėjimą įrodančius dokumentus.

Atsakovas atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Komisija prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo nagrinėja vadovaudamasi Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 (toliau – ir Aprašas), nustatyta tvarka. Pareiškėjo susitarimas negrąžinti avansinio mokėjimo galėtų būti vertinamas kaip atitinkantis protingumo ir teisingumo reikalavimus tuo atveju, jei UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ pareiškėjui būtų pagrindęs, kad vykdydamas sutartinius įsipareigojimus patyrė faktinių tokio dydžio išlaidų. Avansų negrąžinimas nesant motyvuoto pagrindo vertintinas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintos pareigos civilinių teisinių santykių subjektams veikti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Komisija skundžiamus sprendimus priėmė pagal jai suteiktus įgaliojimus ir diskreciją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 5 d. pareiškėjo ŽŪB „Meškalaukis“ skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad negali sutikti su pareiškėjo teiginiais, palaiko atsakovo argumentus, nes kompensavimas turi būti siejamas su viešuoju interesu, nustatant kompensuotinų išlaidų dydį, atsižvelgiama į patirtų išlaidų būtinumą ir proporcingumą. Teismui svarbu nustatyti, ar pareiškėjas realiai atliko pirkimo-pardavimo sutartyse numatytus darbus, ar avansinis mokėjimas yra proporcingas atliekamiems darbams, ar kita santykių šalis realiai patyrė nuostolius, ar pareiškėjas siekė susigrąžinti visą avansinį mokėjimą ar jo dalį.

Remdamasis Aprašo 3, 4, 5.4.3 ir 23 punktu, teismas darė išvadą, kad išlaidų kompensavimo galimybę nustatančiomis teisės aktų nuostatomis siekiama atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą. Šis kompensavimas sietinas su viešuoju interesu, nustatant kompensuotinų išlaidų dydį, atsižvelgiama į patirtų išlaidų būtinumą ir proporcingumą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog Sutarties šalys ėmėsi atitinkamų priemonių, kad patirtų kuo mažesnius nuostolius. Šiuo atveju apskritai nėra jokių objektyvių įrodymų, kad rangovas UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ apskritai patyrė kokius nors nuostolius, tiesiogiai susijusius su investicijomis į materialųjį turtą, reikalingą elektrinių projektų plėtojimams.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, žinodamas Sutarties sąlygas ir būdamas susipažinęs su Aprašo nuostatomis, savo valia inicijuodamas Sutarties nutraukimą, žinojo dėl Sutarties nutraukimo jo iniciatyva galimai kilsiančias pasekmes. Tačiau atsiradus galimybei kompensuoti su saulės elektrinių projektų plėtojimu patirtas išlaidas, pareiškėjas nesiderėjo su pardavėju dėl avansinių mokėjimų, sumokėtų pagal Sutartį, grąžinimo, neišsiaiškino, ar pardavėjas patyrė realių išlaidų, susijusių su saulės elektrinės įrangos įsigijimu, o gavęs informaciją iš pardavėjo, kad jis atsisako avansinius mokėjimus grąžinti, pasirinko lengviausią būdą, 2013 m. kovo 1 d. su pardavėju pasirašė Susitarimą, kurio 2.1 punktu sutarė, kad pardavėjas negrąžina pirkėjui jo sumokėto avanso už saulės elektrines.

Susitarimo 3 punkte nustatyta, kad pirkėjas ir pardavėjas susitaria esamo teisinio reglamentavimo nustatyta tvarka kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl šių išlaidų ir kitų nuostolių kompensavimo, o esant reikalui nuostolių atlyginimo reikalauti teismine tvarka. Pardavėjas iš pirkėjo už papildomai teikiamas paslaugas jokio užmokesčio nereikalauja ir nereikalaus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis susitarimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ buvo patyręs realių nuostolių, tiesiogiai susijusių su investicijomis į materialųjį turtą, reikalingą elektrinės projekto plėtojimui, yra nepakankamas ir nepagrindžia, jog pareiškėjas realiai siekė susigrąžinti pagal Sutartį sumokėtą avansinį mokėjimą.

Pardavėjui atsisakius grąžinti avansą, pareiškėjas nesiderėjo, neskundė jo atsisakymo, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų gindamas savo teises. Taigi, nustatytų aplinkybių visuma yra pagrindas teigti, kad pareiškėjas nesielgė taip, kaip būtų elgęsis tuo atveju, jeigu nebūtų tikėjęsis, kad šios išlaidos pagal Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) ir Aprašą bus kompensuotos.

Todėl nesant pateiktų įrodymų, patvirtinančių UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ išlaidas vykdant Sutartį, pareiškėjo ketinimus susigrąžinti sumokėtą avansą, teismas darė išvadą, kad skundžiamų sprendimų dalys dėl išlaidų, susijusių su avansiniu mokėjimu pagal Sutartį, nekompensavimo yra pagrįstos.

Taip pat nurodyta, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių Komisijos nustatytas aplinkybes, Komisija veikė pagal jai suteiktus įgaliojimus, priėmė ginčijamą sprendimą, atitinkantį Aprašo 20.2 punkto nuostatas, surinkusi pareiškėjo pateiktus papildomus duomenis, juos įvertino, nepažeisdama nustatytų procedūrinių reikalavimų, sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

Netenkinus reikalavimo panaikinti ginčijamų sprendimų dalis, netenkintas ir antrasis skundo reikalavimas.

Netenkinus pareiškėjos skundo reikalavimų, netenkintas ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. Pareiškėjas ŽŪB „Meškalaukis“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo skundą dėl Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimų Nr. 17R-3473, 17R-3477, 17R-3478, 17R-3479, 17R-3480, 17R-3481, 17R-3492 tenkinti; 2. panaikinti 2014 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimus Nr. 17R-3473, 17R-3477, 17R-3478, 17R-3479, 17R- 3480, 17R-3481, 17R-3492 dalyse dėl pareiškėjo patirtų avansinio mokėjimo išlaidų nekompensavimo; 3. įpareigoti Komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjo patirtas avansinių mokėjimų išlaidas – 338 800,00 Lt (98 123,26 Eur); 4. priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Esminis apeliacinio skundo klausimas – viešojo intereso motyvas. Pasitelkdamas jį, teismas iškreipė teisinio reguliavimo turinį ir įstatymo leidėjo valią. Teismo išvada, kad sprendžiant išlaidų kompensavimo klausimus turi būti atsižvelgiama ir į poreikį efektyviai naudoti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas, išplečia Komisijos kompetenciją, yra nepagrįsta. Įgyvendinimo įstatymas, kuriuo teismas turėjo remtis, reguliuoja ne viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų panaudojimą ar paskirstymą, o teisės į patirtų išlaidų kompensavimo įgyvendinimą. Šią išvadą patvirtina tiek Įgyvendinimo įstatymo, tiek Aprašo pradžioje nurodytos teisės normos. Aprašo 23 punkte nurodytas tik kompensavimo išlaidų šaltinis, o sąlygos teisei į patirtų išlaidų kompensavimą įgyvendinti numatytos kituose Aprašo punktuose.

2) Dėl objektinės teisės gauti patirtų išlaidų kompensavimą įgyvendinimo sąlygų, nurodo, kad Įgyvendinimo įstatymas nustatė teisę, o Aprašas detalizavo jos įgyvendinimo tvarką nustatydamas baigtinį sąrašą sąlygų, kurioms esant išlaidos privalo būti pripažintos kompensuotinomis. Komisijai Aprašas nustatė labai ribotą kompetenciją: teisę nustatyti minėtų kompensavimo sąlygų egzistavimo aplinkybes, teisę reikalauti minėtas sąlygas įrodančių dokumentų, teisę priimti vienokį ar kitokį sprendimą, atitinkantį nustatytų išlaidų kompensuotinumo sąlygų visumą, tačiau nei Komisijai, nei teismui nesuteikė teisės rinkti, vertinti įrodymus, patvirtinančius rangovo patirtas išlaidas (nuostolius) vykdant Sutartį ar pastangas pareiškėjo pastangas susigrąžinti sumokėtą avansą. Komisija ir teismas negali numatyti pareiškėjams papildomų pareigų, sąlygų ar apribojimų, kaip tai buvo padaryta šiuo atveju. Komisija turi teisę vertinti tik tų išlaidų pagrįstumą, kurių dydis viršija Aprašo 2 priede nustatytus maksimalius dydžius. Įgyvendinimo įstatymas ir Aprašas skirti patirtų išlaidų kompensavimo klausimams sureguliuoti dėl tų asmenų, kurie buvo saulės elektrinių projektų vystytojais, o ne rangovais, konsultantais, pardavėjais ir kitais išlaidas gavusiais asmenimis. Spręsdamas dėl rangovo nuostolių egzistavimo, teismas išėjo už bylos nagrinėjimo ribų. Avansas yra prievolių vykdymo užtikrinimo priemonė ir nei teisės normose, nei teismų praktikoje nėra prilyginamas atlyginimui už suteiktas paslaugas, todėl nėra pareigos įrodinėti avanso dydį atitinkančių paslaugų ar prekių suteikimo fakto.

3) Teismas nenurodė nei vieno teisės norma pagrįsto motyvo, kuris patvirtintų sprendimo netenkinti skundo reikalavimo panaikinti skundžiamas Komisijos Sprendimų dalis teisėtumą.

4) Teismas nepagrįstai vertino, kad teisėtais laikytini tik tie pareiškėjo veiksmai, kuriais patirtas išlaidas siekiama atgauti visomis kitomis teisinėmis priemonėmis, nei tomis, kurios numatytos Įgyvendinimo įstatyme ir jį lydinčiuose teisės aktuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimų Nr. 17R-3473, 17R-3477, 17R-3478, 17R-3479, 17R-3480, 17R-3481, 17R-3492 dalių, kuriomis dalis pareiškėjo prašytų kompensuoti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtra, pripažinta nekompensuotinomis. Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti Komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjo patirtas avansinių mokėjimų išlaidas – 338 800 Lt (98 123,26 Eur).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad ginčijami Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, atitinkamai negali būti tenkinamas ir reikalavimas dėl Komisijos įpareigojimo atlikti veiksmus, pareiškėjo skundą atmetė.

Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sutinka, vertina, jog pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti – nėra pagrindo.

Ginčijamomis Sprendimų dalimis Komisija išlaidas dėl sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartį dėl elektrinės projekto plėtojimo pripažino nekompensuotinomis vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, nurodydama, kad pareiškėjas galimai išnaudojo ne visas galimybes atgauti sumokėtą avansinę sumą, neįsitikimo, kad šios sumos susigrąžinimo galimybė neegzistuoja (pareiškėjas nedėjo pastangų susigrąžinti sumokėtą nepagrįstai didelę avansinę sumą, už kurią negavo jokių prekių, darbų ir/ar paslaugų), o taip pat 48 400 Lt avansinis mokėjimas atliktas pareiškėjui ir rangovui žodžiu susitarus, jog pareiškėjas sumokės rangovui didesnę sumą, nei tai buvo sutarta sutartyje. PVM sąskaita faktūra dėl avansinio mokėjimo pagal Sutartį išrašyta 2013 m. sausio 31 d., t. y. jau po to, kai buvo priimtas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimas (pakeitimas priimtas 2013 m. sausio 17 d.) ir kai buvo žinoma, jog saulės šviesos energijos elektrinės projektų plėtojimas yra stabdomas ir nebus remiamas valstybės, susiklosčius poreikiui ginti viešąjį interesą. Pareiškėjas ir Rangovas, žinodami, jog yra priimti teisės aktai dėl elektrinių projekto plėtojimo, sudarė susitarimą, pagal kurį sumokėtas nepagrįstai dideles sumas sutaria palikti Rangovui. Pareiškėjo pateiktas Susitarimas patvirtino, kad pareiškėjas nedėjo visų pastangų susigrąžinti bent dalį sumokėto avansinio mokėjimo, t. y. pareiškėjas pasirinko būdą atgauti sumokėtas sumas, pasinaudojant Aprašo reglamentuojamu kompensaciniu mechanizmu. Komisija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių faktus patvirtinančių duomenų apie tai, kad rangovas už gautą avansą atliko kokius nors realius, tokio pobūdžio sąnaudų pareikalavusius darbus arba patyrė realių nuostolių, mano, kad pareiškėjas ir rangovas/sutarties vykdytojas nepagrįstai susitarė, jog sumokėtas 48 400 Lt dydžio avansas nebus grąžintas, todėl vadovaujantis Aprašo 4 punktu, šios išlaidos vertintinos nepagrįstomis ir todėl nekompensuotinos.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1820/2014).

2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Pakeitimo įstatymą ir Įgyvendinimo įstatymą, kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos.

Taigi, minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinoms išlaidoms. Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo 4 punkto formuluotę, išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Prašymai dėl išlaidų kompensavimo paduodami ir juos nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra.

Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 punktai), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 punktas).

Taigi, sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta minėtuose Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose. Aiškinimas, jog Komisijai nesuteikiama teisė vertinti išlaidų pagrįstumo reikštų, kad Komisija įgaliota atlikti tik formalų pareiškėjų pateikiamų dokumentų patikrinimą, tačiau, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, Komisijai suteikti didesni įgaliojimai tirti pareiškėjų pateikiamus duomenis ir spręsti dėl išlaidų kompensavimo apimties.

Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, jog Komisija turėjo teisę vertinti pareiškėjo nurodytų ir prašytų kompensuoti išlaidų pagrįstumą ir spręsti, kokia apimtimi pareiškėjo prašomos atlyginti išlaidos pripažintinos kompensuotinomis. Toks Aprašo nuostatų aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ankstesnėse šios kategorijos bylose (žr. pvz., 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-157-525/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-390-525/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-346-525/2015; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1118-525/2015 ir kt.).

Išdėstyti argumentai leidžia atmesti apelianto teiginius, kad Aprašas nustatė Komisijai labai ribotą kompetenciją: teisę nustatyti kompensavimo sąlygų egzistavimo aplinkybes, teisę reikalauti tokias sąlygas įrodančių dokumentų, teisę priimti vienokį ar kitokį sprendimą, atitinkantį nustatytų išlaidų kompensuotinumo sąlygų visumą, tačiau Aprašas nei Komisijai, nei teismui nesuteikė teisės rinkti, juo labiau vertinti, įrodymus, patvirtinančius UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ patirtas išlaidas (nuostolius) vykdant Sutartį ar pastangas susigrąžinant pagal Sutartį apmokėtą avansą.

Kartu atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog pareiškėjui nėra pareigos įrodinėti avanso dydį atitinkančių paslaugų ar prekių suteikimo fakto, nes avansas yra prievolių vykdymo užtikrinimo priemonė. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks aiškinimas nepagrįstas Aprašo 4 punkto bei 5.4.3 punkto prasme – nors avansas civiline prasme yra prievolių užtikrinimo priemonė, tačiau, norint gauti už jo sumokėjimą kompensaciją, avansas privalo būti pagrįstas (t. y. išlaidų pagrindimo ir apmokėjimo dokumentais).

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas (Pirkėjas) ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (Pardavėjas) 2012 m. liepos 18 d. pasirašė Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 120718/5.

Sutartimi Pardavėjo prisiimti įsipareigojimai numatyti Sutarties 2.1.1-2.1.14 punktuose.

Sutarties 3.1 punkte nurodyta, o 3.1.1.1 – 3.1.5.1 punktuose detalizuota, 12 integruotų ir 4 neintegruotų saulės energijos elektrinių kainos, 3.2 punkte – vieno šlaitinio stogo konstrukcijos projekto kaina, 3.3 punkte – naujos transformatorinės įrengimo projekto kaina. Sutarties 3.4 punkte nurodyta, jog prekių ir paslaugų kainos gali būti keičiamos atskiru raštišku Sutarties šalių susitarimu.

Sutarties 4.1 punkte nurodyta, jog 3.2 punkte nurodyta suma mokama per 5 dienas nuo kiekvieno šlaitinio stogo konstrukcijos projekto užbaigimo dienos. Sutarties 4.2 punkte įtvirtinta, kad saulės elektrinės, kurios statybos procesas yra pradėtas, apmokėjimas atliekamas per 4 kartus: pirmas apmokėjimas 40 % nuo kiekvienos pradėtos statyti saulės elektrinės kainos mokamas per 10 dienų nuo įrangos užsakymo dienos (4.3 p.); antras apmokėjimas 20 % nuo statyto pradėtos saulės elektrinės kainos mokamas per 5 dienas po įrangos pristatymo (4.4 p.); trečias apmokėjimas 15 % nuo statyti pradėtos saulės elektrinės kainos mokamas per 5 dienas po įrangos pristatymo (4.5 p.); paskutinis apmokėjimas 25 % mokama per 10 dienų nuo saulės elektrinių pridavimo, elektros energijos pirkimo/pardavimo sutarties pasirašymo su LESTO ir sąskaitos faktūros išrašymo Pirkėjui dienos (4.6 p.). Sutarties 4.9 punkte nurodyta, jog apmokėjimo sąlygos gali būti keičiamos atskiru raštišku Sutarties šalių susitarimu.

Sutarties 6.5 punkte nurodyta, jog Pardavėjui nutraukus Sutartį dėl Pirkėjo įsipareigojimų nevykdymo, avansiniai mokėjimai, nurodyti šios Sutarties 4.1 ir 4.2 punktuose, negrąžinami. Sutarties 6.6 punkte – Pardavėjui nutraukus sutartį dėl Pirkėjo įsipareigojimų nevykdymo, avansiniai mokėjimai, nurodyti šios sutarties 4.4 ir 4.5 punktuose, negrąžinami, tačiau pateikiama Pirkėjui saulės elektrinės įrangos ar darbų dalis už pervestą avansinį mokėjimą.

Kaip nurodo pareiškėjas, vykdydamos Sutartį šalys žodiniu susitarimu nusprendė, jog avansinis mokėjimas už vienos saulės elektrinės įrangą sudarys 48 400,00 Lt įskaitant PVM, t. y. vietoj sutartų 40 procentų šalys susitarė ir patvirtino, kad Avansinis mokėjimas už vieną pradėtą statyti saulės elektrinę sudarys 28,37 procentų nuo vienos pradėtos statyti saulės elektrinės kainos.

2012 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas pagal Pardavėjo pateiktą 2012 m. gruodžio 12 d. išankstinę sąskaitą ITP Nr. 121212/5 atliko 338 800 Lt avansinį mokėjimą. PVM sąskaita faktūra serija ITP Nr. 051669 išrašyta 2013 m. sausio 31 d.

2013 m. kovo 1 d. susitarime dėl sutarčių nutraukimo nurodyta, jog šalys (trys pirkėjai, vienas jų – pareiškėjas ŽŪB „Meškalaukis“, ir pardavėjas UAB „Informacinių technologijų pasaulis“) pirkimo-pardavimo sutartis (viena jų – Sutartis) iš dalies įvykdė – pirkėjai sumokėjo avansą pardavėjui; Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Įgyvendinimo įstatymą, dėl ko sutarčių vykdymas pirkėjams ekonominiu aspektu tapo iš dalies nenaudingas ir nepriimtinas; pirkėjai ir pardavėjas dės bendras pastangas, kad iš valstybės būtų išieškomi visi su pasikeitusiu teisiniu reglamentavimo ir teisėtų lūkesčių pažeidimu susiję pirkėjų nuostoliai. Taip pat nurodoma, jog šalys 2013 m. kovo 1 d. nutraukia sutartis ir susitaria dėl tokių jų nutraukimo pasekmių: pardavėjas negrąžina pirkėjams jų sumokėtų avansų už saulės elektrines; pardavėjas ir pirkėjai patvirtina, kad neturi jokių pretenzijų vieni kitiems dėl pirkimo-pardavimo sutarčių nutraukimo šalių susitarimu. Taip pat nurodyta, kad pirkėjai kreipsis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl šių išlaidų ir kitų nuostolių kompensavimo, o esant reikalui nuostolių atlyginimo reikalauti teismine tvarka nei inicijuoti, esant pagrindui, Įstatymo atitikimą Konstitucijai per bylą nagrinėjantį teismą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju reikšmingomis aplinkybėmis laikytina tai, kad nors mokėjimų už elektrinių įrengimą sąlygos detaliai išdėstytos Sutartyje, Sutartyje įtvirtinta, jog jos sąlygos gali būti keičiamos raštišku susitarimu, pareiškėjas nurodo, jog dėl kitokios nei nustatyta Sutartyje kaip avansinis mokėjimas mokėtinos sumos buvo susitarta žodiniu susitarimu; Sutartyje nustatyta, jog pirmas mokėjimas atliekamas per 10 dienų nuo įrangos užsakymo dienos, byloje nėra duomenų, ar pardavėjas užsakė ir kada užsakė reikiamą įrangą, tačiau pareiškėjas avansinį mokėjimą sumokėjo; nors Susitarime nurodyta, jog šalys sutartį iš dalies įvykdė, tačiau nėra nurodyta, kokiais veiksmais sutartį iš dalies įvykdė Pardavėjas, paminėta tik tai, jog pirkėjai (taip pat ir pareiškėjas) sumokėjo avansą; byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Pardavėjas atliko (ar pradėjo atlikinėti) kitus, be dokumentų elektros energijos pajėgumų plėtimo leidimams parengimo, darbus, kuriuos turėjo atlikti pagal Sutartį – pateikti saulės elektrinės įrangą, įrengti ir sumontuoti elektrines, įrengti nuotolinio parametrų nuskaitymo ir atvaizdavimo sistemas ir kita (Sutarties 2.1.1-2.1.14 punktai), nepaisant to, pareiškėjas, kaip pirkėjas, gavęs tik nedidelę dalį paslaugų, dėl kurių buvo susitarta Sutartimi, ją nutraukdamas pripažino visą sumokėtą avanso sumą negrąžintina; pagal Sutarties 6.6 punktą, Pardavėjui nutraukus sutartį dėl Pirkėjo įsipareigojimų nevykdymo, avansiniai mokėjimai, nurodyti šios sutarties 4.4-4.5 punktuose, negrąžinami, tačiau pateikiama Pirkėjui saulės elektrinės įrangos ar darbų dalis už pervestą avansinį mokėjimą, t. y. nors Sutartyje konkrečiai neaptartas Sutarties 4.3 punkte nustatytų mokėjimų grąžinimas, tačiau, kaip matyti pagal Sutarties sąlygas, šalys Sutartimi apskritai numatė galimybę pirkėjui susigrąžinti dalį atliktų išankstinių mokėjimų įranga ar darbais. Taigi, viena vertus, pareiškėjas tvirtina, jog jis turėjo pareigą pagal Sutartį mokėti avansinį mokėjimą, tačiau kita vertus, pats pripažįsta, jog Sutarties sąlygas keitė žodiniu susitarimu. Nors Susitarime nėra nurodyta ir byloje nėra duomenų, kaip Pardavėjas iš dalies įvykdė Sutartį, Pirkėjas sutiko palikti Pardavėjui visą kaip avansinį mokėjimą sumokėta sumą.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, jog kaip teisingai nustatė Komisija ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas išnaudojo ne visas galimybes atgauti sumokėtą avansinę sumą, neįsitikino, kad šios sumos susigrąžinimo galimybės neegzistuoja – nesiderėjo su pardavėju dėl avansinių mokėjimų, sumokėtų pagal Sutartį, grąžinimo, neišsiaiškino, ar pardavėjas patyrė realių išlaidų, susijusių su saulės elektrinės įrangos įsigijimu, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų gindamas savo teises, neskundė atsisakymo, o gavęs informaciją iš pardavėjo, kad jis atsisako avansinius mokėjimus grąžinti, pasirašė Susitarimą, kad pardavėjas pirkėjui jo sumokėto avanso negrąžina.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas, kaip ūkio subjektas, vykdantis ar planuojantis vykdyti komercinę veiklą, veikdamas sąžiningai ir rūpestingai visų pirma pats turėtų būti suinteresuotas patirti kuo mažesnius nuostolius dėl sandorio nutraukimo. Tai, kad pareiškėjas net nesiderėdamas su Pardavėju dėl Sutarties nutraukimo sąlygų, nusprendė kreiptis dėl kompensacijos gavimo iš valstybės, vertintina kaip paties pareiškėjo subjektyviai pasirinktas elgesio modelis, nepagrindžiantis kompensacijos reikalavimo.

Dėl apelianto argumento, jog jis neprivalo įrodinėti savo pastangų susigrąžinti patirtas išlaidas, teisėjų kolegija nurodo, kad, kaip minėta, kompensuojamos tik tos patirtos išlaidos, kurios pripažįstamos pagrįstomis. Komisija kompetentinga vertinti išlaidų pagrįstumą, taigi, reikalavimas pagrįsti išlaidas nelaikytinas pertekline prievole. Akivaizdu, jog asmuo prašantis su elektrinės plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo yra suinteresuotas tokių išlaidų atlyginimu, taigi ir tinkamu jų pagrindimu.

Nors šiuo atveju pareiškėjas mokėjimą UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ atliko iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. patyrė išlaidas, jos atitinka išlaidų patyrimo momento kriterijų, tačiau nepagrindė sumokėtos sumos dydžio ir aplinkybės, jog būtent tuo metu, t. y. nesant duomenų apie įrangos užsakymą, jis privalėjo sumokėti avansą. Pareiškėjo teiginiai dėl žodinio susitarimo neatitinka Sutarties, kuria pats pareiškėjas grindžia savo patirtas išlaidas, sąlygų. Taip pat pareiškėjas nepagrindė, kad būtent tokio dydžio išlaidos galiausiai susidarė ir buvo neišvengiamos. Kaip minėta, pareiškėjas sutarė su Pardavėju palikti jam visą avansinį mokėjimą, nepaisant to, jog nėra duomenų apie Pardavėjo užsakytas prekes, atliktus kitus, be dokumentų elektros energijos pajėgumų plėtimo leidimams parengimo, darbus, jų apimtį.

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog Susitarime nurodyta, jog Pardavėjas įsipareigoja bendradarbiauti su pirkėjais teikiant rekomendacijas, pasiūlymus, reikalingą dokumentaciją, susijusią su pirkėjų pretenzijų atitinkamoms institucijoms pateikimu; šalys sutaria bendradarbiauti ir padėti viena kitai siekiant iš Lietuvos valstybės išieškoti šalių patirtus nuostolius. Tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Pardavėją dėl minėto įsipareigojimo vykdymo. Taigi, pareiškėjas, turėdamas galimybę pateikti pardavėjo turimus duomenis Komisijai, ar vėliau teismui, ypač atsižvelgiant į tai, jog Komisija pareiškėjo prašymo netenkino būtent dėl išlaidų nepagrįstumo, šia galimybe nepasinaudojo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog Komisija teisingai ir pagrįstai, savo kompetencijos ribose, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo išlaidos, patirtos dėl sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų, nekompensuotinos.

Komisija skundžiamuose Sprendimuose atsisakydama kompensuoti dalį pareiškėjo prašomų kompensuoti išlaidų nurodė teisinį pagrindą, atliko išsamų pareiškėjo pateiktų duomenų vertinimą ir remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis Sprendimuose paaiškino, dėl ko pareiškėjo sumokėti avansiniai mokėjimai pripažinti nekompensuotinomis išlaidomis, todėl teisėjų kolegijos, nuomone, priėmė motyvuotus, viešojo administravimo aktui keliamus reikalavimus atitinkančius Sprendimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nenurodė, nei vieno teisės norma pagrįsto motyvo, kuris patvirtintų skundžiamo sprendimo netenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo – panaikinti ginčijamas Komisijos Sprendimų dalis – teisėtumą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra argumentuotas, pakankamai išsamus, priimtas nustačius ir tinkamai įvertinus byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, remiantis ginčui aktualių teisės aktų (Įgyvendinimo įstatymo ir Aprašo) nuostatomis, tinkamu jų aiškinimu ir taikymu.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad viešojo intereso motyvas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra esminis apeliacinio skundo klausimas, teigiama, jog teismo teiginys, kad sprendžiant išlaidų kompensavimo klausimus turi būti atsižvelgiama ir į poreikį efektyviai naudoti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas, nepagrįstas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo argumentas, kad remiantis Aprašo 23 punktu, turi būti atsižvelgiama ir į viešąjį interesą, poreikį efektyviai naudoti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas, be kita ko, buvo pateiktas visų bylos aplinkybių, teisės normų ir argumentų kontekste. Sprendimas byloje priimtas atsižvelgiant į esmines aplinkybes, jog nei Komisijai, nei teismui nebuvo pateikti duomenys, pagrindžiantys UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ atliktus darbus, kuriems buvo skirtos pareiškėjo sumokėto avanso dydžio sąnaudos, kad pareiškėjas siekė susigrąžinti pagal Sutartį sumokėtą avansą ar bent jo dalį, derėjosi su Pardavėju. Nustačius, jog nei viena šių aplinkybių neįrodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė pagrįstai.

Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo spręsti bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo patirtų išlaidų atlyginimo klausimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Meškalaukis“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė