2018-07-04 Nr. AB-12558-3-61-3-03006-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1310-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03006-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.3.2; 7.6.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, (trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) pakeisti 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 6-18-2178, 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 6-18-2512, 2016 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 6-18-2759, 2016 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 6-18-3028, 2016 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 6-18-3100, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 6-18-3181, 2016 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 6-18-3264 (toliau kartu – ir ginčijami sprendimai), ligos pašalpos sumą padidinant 396,88 Eur suma; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2016 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (11.1E)I-3780 ir 2016 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. (11.1E)I-4399; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas; 5) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalis ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309, 47 ir 50 punktų nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui.

2. Pareiškėjas nurodė, kad pašalpa jam paskirta už 82 darbo dienas. Mano, kad už kiekvieną darbo dieną turėjo būti mokama po 72,65 Eur, tačiau ne po 67,81 Eur, dėl ko susidarė 396,88 Eur skirtumas. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2016 m. liepos 4 d. būdamas nedarbingas, negalėdamas eiti ir ilgai sėdėti (dubens kaulų lūžis), dėl neteisėtų atsakovo veiksmų turėjo rašyti skundus, todėl patyrė fizinį skausmą bei nepatogumus, kuriuos įvertino 100 Eur dydžio neturtine žala.

3. Pareiškėjo teigimu, ginčijami sprendimai pažeidžia jo interesus, nes pašalpa apskaičiuota ne pagal realių pajamų vidutinį dienos kompensuojamąjį uždarbį, o pagal teisės aktų nustatytą maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį. Pripažino, kad ginčijami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 13 straipsnio 2 dalį ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309, (toliau – ir Nuostatos) 47 ir 50 punktus, tačiau mano, kad šios teisės normos prieštarauja Konstitucijai, dėl ko jų pagrindu priimti ginčijami sprendimai yra neteisėti.

4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad socialinio draudimo įmokos mokamos nuo visos gaunamo darbo užmokesčio sumos, o įvykus nelaimingam atsitikimui, darbo užmokesčio praradimas kompensuojamas tik iš dalies. Akcentavo, jog teisės aktai, nustatantys pareigą mokėti įmokas nuo visos gaunamo darbo užmokesčio dalies, bet kompensuojantys ne visą darbo užmokestį įvykus nelaimingam atsitikimui, pažeidžia Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintą garantiją. Pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas jau nagrinėjo analogiškų taisyklių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 ir 10 punktuose, atitiktį Konstitucijai bei 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino minėtas teisės normas antikonstitucinėmis. Mano, kad visi Konstitucinio Teismo nutarimo argumentai tinka nagrinėjamo ginčo atveju.

5. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui 2016 m. kovo 8 d. įvykęs nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą, 2016 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 6-15-906 pripažintas draudiminiu įvykiu. Pažymėjo, kad dėl šio draudiminio įvykio pareiškėjas pripažintas laikinai nedarbingu, todėl skundžiamais VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimais jam nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2016 m. liepos 4 d. paskirta ligos pašalpa.

7. Atsakovas paaiškino, kad vidutinis vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, apskaičiuotas pagal pareiškėjo draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d., yra 72,65 Eur (4504,22 Eur : 62 d. d.) dydžio, o maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, apskaičiuotas pagal 2016 m. kovo mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (445 Eur) 3,2 dydžio sumą bei 2016 m. vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių – 67,81 Eur (445 Eur x 3.2 : 21 d. d.). Nors pareiškėjo vienos dienos kompensuojamasis uždarbis yra didesnis už maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį, VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi ir Nuostatų 48 punktu, pareiškėjui ligos pašalpą dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą apskaičiavo, taikydamas maksimalų 67,81 Eur vienos dienos kompensuojamojo uždarbio dydį.

8. Atsakovo vertinimu, Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime pasisakė tik dėl Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje ir Ligos ir motinystės pašalpų nuostatų 7 punkte numatyto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio taikymo motinystės pašalpoms, mokamoms nėštumo ir gimdymo atostogų metu, konstitucingumo, bet nepasisakė dėl maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio taikymo kitoms socialinio draudimo pašalpoms. Mano, kad nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstyti argumentai nagrinėjamai bylai yra visiškai neaktualūs. Atkreipė dėmesį, jog nei Valdybai, nei jos teritoriniams skyriams (kaip viešojo administravimo subjektams) nesuteikta teisė skirti bei mokėti pašalpas kitaip nei numatyta įstatymuose. Pabrėžė, jog apskaičiuodamas pareiškėjui ligos dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą pašalpą pagal maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį, veikė įstatymų nustatytose ribose ir vadovaudamasis Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatomis, todėl teigė, kad jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Valdybos teritoriniai skyriai dėl išmokų skyrimo / neskyrimo sprendimus priima vadovaudamiesi teisės aktuose nustatytais pagrindais, todėl VSDFV Vilniaus skyrius negali priimti sprendimo pareiškėjui išmokėti ligos pašalpą didesnę nei numatyta Įstatyme bei Nuostatuose.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo pritaria atsakovo nuomonei, kad šioje byloje negali būti vadovaujamasi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, ir mano, jog netikslinga kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 13 straipsnio 2 dalis bei Nuostatų 47 ir 50 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, ligos pašalpos mokėjimas įvykus draudiminiam įvykiui pagal Įstatymą ir Nuostatus užtikrina Konstitucijos 52 straipsnio įgyvendinimą, tuo labiau, kad minėtas straipsnis neapibrėžia, kokia apimtimi turi būti užtikrinta piliečių teisė į socialinę paramą ligos atveju.

12. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, ginčijami sprendimai priimti laikantis Įstatymo ir Nuostatų reikalavimų, o pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nenurodė konkrečių patirtos žalos aplinkybių bei nepateikė įrodymų apie patirtą žalą, dėl ko prašymas priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmestinas.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas iš ginčijamų sprendimų turinio nustatė, kad pareiškėjo dienos kompensuojamasis uždarbis sudarė 72,65 Eur. Laikino nedarbingumo nustatymo mėnesį (2016 m. kovo mėn.) galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1354 patvirtintas einamųjų 2016 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 445 Eur, kurį padauginus iš 3,2 ir padalinus iš vidutinio darbo dienų skaičiaus per mėnesį, buvo gautas 67,81 Eur maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis ligos pašalpai apskaičiuoti, kuriuo ir remtasi apskaičiuojant pareiškėjui ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo pašalpą. Atsižvelgdamas į tai teismas padarė išvadą, jog VSDFV Vilniaus skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjui ligos pašalpos dydį, tinkamai vadovavosi teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu Įstatymo ir Nuostatų normose.

15. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog visi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo argumentai taikytini šio ginčo atveju, ir pažymėjo, kad minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas yra dėl motinystės pašalpų, skiriamų moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, bet ne dėl pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą mokamų ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo pašalpų, apskaičiavimo. Akcentavo, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Įstatyme ir Nuostatuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį ribojamas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis ligos pašalpai apskaičiuoti, nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, dėl ko pareiškėjas skunde nepagrįstai vadovavosi šiuo nutarimu kaip savo reikalavimų pagrindu.

16. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies ir Nuostatų 47 ir 50 punktų atitikimo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui, pabrėžė, jog Konstitucijos 52 straipsnis numato piliečių teisę į valstybės paramą ligos atveju, tačiau nenumato konkrečios socialinio aprūpinimo garantijų apimties. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, aiškinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatą, nurodyta, kad teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas paskirstyti atitinkamą valstybei tenkančią naštą, o įstatymų leidėjas turi diskrecijos teisę nustatyti laikino nedarbingumo dėl ligos metu teiktinos finansinės paramos dydį ir pagal valstybės finansines galimybes kompensuoti didesnį ar mažesnį dėl laikino nedarbingumo prarastų pajamų dydį. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

17. Teismas, nustatęs, jog VSDFV Vilniaus skyrius, ginčijamais sprendimais skirdamas pareiškėjui ligos pašalpas, laikėsi Įstatymo ir Nuostatų reikalavimų, sprendė, kad ligos pašalpos dydį pareiškėjui apskaičiavo teisingai, todėl prašymas išmokėtos ligos pašalpos sumą padidinti 396,88 Eur suma atmestas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti VSDFV 2016 m. birželio 22 d. sprendimą ir 2016 m. liepos 22 d. sprendimą, kuriais netenkinti pareiškėjo skundai ir palikti galioti VSDFV Vilniaus skyriaus ginčijami sprendimai.

18. Spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų, kuriais neteisingai apskaičiuota ligos pašalpa ir priimti neteisėti sprendimai. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog VSDFV Vilniaus skyriaus ir Valdybos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, pagrindo išvadai, jog VSDFV Vilniaus skyrius atliko neteisėtus veiksmus nėra. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, teismas vertino, jog nėra VSDFV Vilniaus skyriaus atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, dėl ko prašymą priteisti neturtinę žalą atmetė.

III. 19. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalis ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309, 47 ir 50 punktų nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui.

20. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kadangi tik paneigus Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies ir Nuostatų 47 ir 50 punktų atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui, jo skundas galėtų būti tenkintinas. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju siekia, kad būtų ištirtas nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo skiriamos pašalpos ribojimo įstatyminis pagrindas. Mano, kad Valstybės socialinė pašalpa gali būti ribota tik tuo atveju, jeigu ji reikalautų išmokos luboms proporcingų įmokų, o ne didesnių.

21. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl ginčijamų Įstatymo ir Nuostatų teisės normų konstitucingumo, o Konstitucijos 52 straipsnis numato piliečių teisę į valstybės paramą ligos atveju, tačiau ne konkrečių socialinio aprūpinimo garantijų apimtį.

23. Atsakovas pažymi, kad įstatymų leidėjas nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo, pripažinto draudiminiu įvykiu, atveju net ir pritaikius kompensuojamojo uždarbio ribojimą, nustatė pakankamai reikšmingą kompensuojamą prarastų darbo pajamų dalį (100 proc. kompensuojamojo uždarbio). Mano, kad vien tik pareiškėjo subjektyvus įsitikinimas, jog įstatymų leidėjas negalėjo apriboti maksimalaus uždarbio šioms pašalpoms skaičiuoti dydžio, nesudaro pagrindo abejoti Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies ir Nuostatų 40 ir 50 punktų atitikimu Konstitucijai.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

25. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, atsakovas pagrįstai nustatė pareiškėjui didesnį už maksimalų vieno dienos kompensuojamąjį uždarbį, dėl ko priėmė teisėtus ginčijamus sprendimus. Mano, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą pareiškėjui išmokėti ligos pašalpą didesnę nei numatyta Įstatyme bei Nuostatuose.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, jog byloje keliamas ginčas turėtų būti prilyginamas Konstitucijos Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime analizuotam klausimui dėl Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 ir 10 punktuose atitikties Konstitucijai. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, netikslinga tenkinti pareiškėjo prašymą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi ligos pašalpos mokėjimas įvykus draudiminiam įvykiui pagal Įstatymą ir Nuostatas užtikrina Konstitucijos 52 straipsnio įgyvendinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 6-18-2178, 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 6-18-2512, 2016 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 6-18-2759, 2016 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 6-18-3028, 2016 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 6-18-3100, 2016 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. 6-18-3181, 2016 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 6-18-3264 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. (11.1E)I-3780 ir 2016 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. (11.1E)I-4399 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalis ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309, 47 ir 50 punktų nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui.

28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, spręsdamas, jog ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis Įstatymo ir Nuostatų normomis. Pirmosios instancijos teismui taip pat nekilo abejonių dėl Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies ir Nuostatų 40 ir 50 punktų atitikimo Konstitucijai, dėl ko buvo atmestas pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas iš esmės pripažįsta, jog ginčijami sprendimai atitinka Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies ir Nuostatų 47 ir 50 punktų nuostatas, tačiau mano, kad šios teisės normos prieštarauja Konstitucijai, todėl jų pagrindu priimti ginčijami sprendimai yra neteisėti.

30. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinio skundo argumentus ir tikrindamas pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies ir Nuostatų 47 ir 50 punktų atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui, nurodo, kad Valstybės socialinė pašalpa gali būti ribojama tik tuo atveju, jeigu ji reikalautų išmokos luboms proporcingų įmokų, o ne didesnių. Teisėjų kolegija su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka.

32. Pažymėtina, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pirmiausia kelia abejones dėl Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuria įtvirtintas maksimalus mėnesio kompensuojamasis uždarbis ligos pašalpai apskaičiuoti, konstitucingumo, teikdamas, jog: pirma, teisės aktai nustato pareigą mokėti įmokas nuo visos gaunamo darbo užmokesčio dalies, bet įvykus nelaimingam atsitikimui darbo užmokesčio praradimas kompensuojamas tik iš dalies, kas pažeidžia Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintą garantiją; antra, esamas teisinis reguliavimas pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį; trečia, visi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo argumentai dėl išmokų lubų nuginčijimo tinka ir šiuo atveju.

33. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime padarytų išvadų taikymo šioje nagrinėjamoje byloje, atkreipia dėmesį, jog minėtas nutarimas priimtas dėl motinystės pašalpų, skiriamų moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, tačiau ne dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo pašalpų, skiriamų pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą. Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime buvo sprendžiamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punkto nuostatų konstitucingumo tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo (nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios) mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Be to, Konstitucinis Teismas konstatavo minėtų nuostatų prieštaravimą Konstitucijai išaiškinęs, jog Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokamų atostogų dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantija yra specifinė 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos motinystės ir vaikystės apsaugos priemonė <...>, kuri lemia įstatymų leidėjo pareigą, be kita ko, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį šių atostogų apmokėjimas būtų siejamas su dirbančios moters iki atostogų gautu atlyginimu ir šių atostogų metu mokamų išmokų dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį.

34. Konstitucijos 52 straipsnyje, kurio atitikčiai dėl nagrinėjamoje administracinėje byloje taikytinų nuostatų kelia abejones pareiškėjas, įtvirtintas tik valstybės laidavimas piliečiams gauti socialinę paramą ligos atveju. Konstitucijoje nėra expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta tokios paramos pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių ir pan., todėl šioje srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją. Konstitucinis Teismas 2018 m. sausio 24 d. nutarime Nr. KT1-N1/2018, analizuodamas Konstitucijos 52 straipsnio turinį, (be kita ko) pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti valstybinio socialinio draudimo sistemos finansinį stabilumą ir vadovaudamasis konstituciniu socialinio solidarumo principu, tam tikra apimtimi paskirstydamas iš Konstitucijos 52 straipsnio valstybei kylančių įsipareigojimų vykdymo naštą visuomenės nariams, turi pareigą nustatyti tokį šioje sistemoje dalyvaujančių asmenų indėlio (mokamų valstybinio socialinio draudimo įmokų) ir asmenims teikiamos finansinės paramos (išmokų) dydžio santykį, kad būtų užtikrinta asmenų, kurių įmokomis finansuojama valstybinio socialinio draudimo sistema, ir asmenų, gaunančių iš jos naudą, interesų pusiausvyra.

35. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje administracinėje byloje keliamos finansinės paramos (ligos pašalpa) paskirtis – pagal valstybės galimybes kompensuoti dėl draudiminių įvykių negautas pajamas (Įstatymo 2 str. 1 d.), o iš Konstitucijos, skirtingai nei teigia pareiškėjas, šiuo atveju nekyla įstatymų leidėjui pareiga nustatyti tokį šios paramos dydį, kuris atitiktų jos gavėjo iki nelaimingo atsitikimo gauto atlyginimo vidurkį.

36. Pasisakydama dėl esamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniams asmenų lygybės įstatymui principui teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pagal minėtą principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, jog įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingoje padėtyje, atžvilgiu (žr., pvz., Konstitucinio teismo 2018 m. sausio 24 d. nutarimą Nr. KT1-N1/2018). Įvertinusi nurodytas aplinkybes bei šalyje esamą socialiniu draudimu grindžiamą socialinės paramos sistemą teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra nei diskriminuojami, nei privilegijuojami asmenys, kurie sumoka daugiau įmokų, bet negauna išmokų, didesnių už maksimalias, ir nemano, kad juo pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas.

37. Apibendrindama nurodytą teisinį reglamentavimą ir Konstitucinio teismo išaiškinimus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies ir Nuostatų 47 ir 50 punktų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams bei nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

38. Pareiškėjas ginčijamų sprendimų neteisėtumą sieja su argumentais dėl Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies ir Nuostatų 47 ir 50 punktų antikonstitucingumo, todėl nenustačius teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėtų teisės normų ištyrimo, pripažintina, kad ginčijami sprendimai, priimti Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies ir Nuostatų 47 ir 50 punktų pagrindais, yra teisėti ir pagrįsti.

39. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašomos priteisti 100 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

40. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš atsakovo priimtų ginčijamų sprendimų neteisėtumo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad konstatavus VSDFV Vilniaus skyriaus priimtų ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, nėra pagrindo pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais. Taigi nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų nėra vienos iš civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, dėl ko viešoji atsakomybė negalima ir pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas.

41. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė