2017-04-05 Nr. AB-7820-3-61-3-04685-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-23-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04685-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos energijos gamyba“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1742-261/2016 pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos energijos gamyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos energijos gamyba“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos energijos gamyba“ (toliau – ir pareiškėjas, AB „Lietuvos energijos gamyba“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–20), prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. O3-818 „Dėl AB „Lietuvos energijos gamyba“ planinio patikrinimo“ (toliau – Nutarimas Nr. O3-818, ginčijamas nutarimas) 1, 2 ir 3 punktus.

Nurodė, jog Nutarime Nr. O3-818 ir 2014 m. rugsėjo 19 d. AB „Lietuvos energijos gamyba“ planinio patikrinimo akte Nr. E3-2 (toliau – Patikrinimo aktas) yra pritaikyti ydingi sąnaudų sumažinimo principai, kurie nėra numatyti teisės aktuose, o teisės aktuose įtvirtinto privalomo energijos gamybos sąnaudų padengimo principo Komisija nesilaikė. Dėl to ginčijamu nutarimu Komisija neteisėtai ir nepagrįstai sumažino pareiškėjo faktiškai patirtas sąnaudas. Be to, Komisija neargumentuotai ir nepagrįstai nustatė ir taikė teisės aktuose neįtvirtintas veiklos sąnaudų normas (pvz., kuro sąnaudų normas, darbo užmokesčio normas ir pan.), retrospektyviai keitė jos pačios anksčiau nustatytas veiklos sąnaudų normas, veiklos sąnaudų normas nustatė bei sumažino, neatsižvelgdama į pareiškėjo veiklos specifiką (alternatyvų neturinti unikali veikla, pavesta vykdyti pagal teisės aktų nuostatas; pareiškėjas prisiima atsakomybę visos Lietuvos mastu užtikrinti elektros energijos tiekimo saugumą ir patikimumą, elektros sistemos rezervų buvimą). Tokios pareigos ir atsakomybės pareiškėjui numatymas suteikia ir diskreciją priimti tokius būtinus sprendimus, kad būtų užtikrintas tinkamas ir nenutrūkstamas funkcijų vykdymas. Nė vienas teisės aktas nenustato imperatyvių taisyklių, kuriomis remiantis pareiškėjas būtų galėjęs iš anksto suprasti ir žinoti, kaip Komisija vertins jo sąnaudas, patirtas reguliuojamoje veikloje Be to, reguliuojamos veiklos lėšų / kainų nustatymo procesas buvo sureguliuotas taip, kad iš anksto buvo nustatomas prognozuojamas sąnaudų poreikis už ateinančius metus ir kartu įvertinamas skirtumas tarp Komisijos nustatytos sąnaudų apimties bei faktiškai patirtų sąnaudų apimties už praėjusius kalendorinius metus (kainą nustatant į priekį), taip užtikrinant būtent faktiškai patirtų sąnaudų padengimą. Vadovaujantis šiais principais, Komisija privalėjo užtikrinti, kad praėjus reguliaciniam periodui (vieneriems metams) per jį patirtos faktinės išlaidos pareiškėjui būtų visiškai užtikrintos nustatant ateinančio laikotarpio lėšas.

Teigė, kad 2010-2012 m. veiklos patikrinimas buvo vykdomas pagal teisės aktą, kuris buvo priimtas vėliau nei pati tikrinama veikla (Komisijos 2012 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. O3-155 patvirtintą Energetikos įmonių reguliuojamos veiklos aprašą (toliau – Komisijos 2012 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. O3-155 patvirtintas aprašas)). Patikrinimo akte Komisija rėmėsi ir kitais po vertintos pareiškėjo veiklos priimtais teisės aktais (t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916 patvirtintu Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašu (toliau – Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916 patvirtintas aprašas), Komisijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. O3-274)), nors tam neturėjo teisinio pagrindo. Komisija peržengė jai nustatytos diskrecijos ribas, pažeidė teisėtų lūkesčių principą, Nutarime Nr. O3-818 ir Patikrinimo akte sąnaudas sumažino nemotyvuotai, todėl šie aktai neatitinka esminių reikalavimų ir pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Patikrinimo metu Komisija nenustatė jokių pareiškėjo atliktų teisės aktų pažeidimų, tačiau vis tiek jo atžvilgiu pritaikė poveikio priemonę – sumažino veiklos sąnaudas.

Dėl Lietuvos elektrinės kuro sąnaudų nurodė, kad Komisija patikrinimą atliko po 4 metų ir sumažino pareiškėjo jau patirtas sąnaudas. 2010 m. kuro norma, dėl kurios atliktas sąnaudų sumažinimas, nepriklausė nuo pareiškėjo valios – Lietuvos elektrinė privalėjo mažinti gamybos pajėgumus bei dirbti nepalankiu ir neekonomišku režimu, todėl sunaudoto kuro norma buvo didesnė. Tačiau 2011 m. kuro norma Komisijos buvo sumažinta retrospektyviai, tokio sprendimo neargumentuojant. Taigi susidarė tokia situacija, kad iš pradžių Komisija prognozuoja būsimas sąnaudas, o praėjus veiklos laikotarpiui, įvertindama įvairias vėliau atsiradusias aplinkybes, atbuline data pakeičia savo priimtus sprendimus. Tačiau pareiškėjas veiklą vykdo į ateitį, nežinodamas, kokios konkrečios aplinkybės atsiras (t. y. ar dujos pigs / brangs, elektros vartojimas mažės / didės, elektra pigs / brangs) ir, siekdamas veiklos efektyvumo, priima sprendimus realiuoju laikotarpiu. Į tai turi atsižvelgti Komisija, vertindama pareiškėjo veiklą. Be to, gamybos sąnaudos 1 MWh elektros energijos 2010 ir 2011 m. negali būti lyginamos dėl skirtingo gamybos paskirstymo tarp blokų bei skirtingo numatomo generacijos galingumo konkrečiame bloke. Be to, 2011 m. faktines kuro sąnaudas Komisija įvertino ir pripažino pagrįstomis dar 2012 m. spalio 11 d. pažymoje Nr. O5-283 „Dėl Lietuvos energija, AB Lietuvos elektrinėje pagamintos elektros supirkimo kainos 2013 metams nustatymo“. Nors MWh savikaina 2010 bei 2011 m. ir išaugo, bendras kintamų sąnaudų lygis buvo mažesnis, nei numatytas, nes buvo sutaupytos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – VIAP) lėšos, o tai įrodo, kad pareiškėjo reguliuojama veikla buvo efektyvi. Komisija, tendencingai interpretuodama Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo nuostatas, šių sutaupymų nelaikė efektyvia veikla.

Dėl Lietuvos elektrinės CO2 ATL sąnaudų sumažinimo pažymėjo, kad Komisija vertino rinkoje buvusią vidutinę ATL kainą, o ne faktinę pareiškėjo sumokėtą kainą, ir ATL poreikį perskaičiavo pagal menamą retrospektyviai sumažintą kuro normą. Tačiau pareiškėjas ATL pirko rinkoje aukciono būdu už kainą, susiformavusią konkrečiu pirkimo momentu. Komisija nepateikė jokių argumentų, kokiu teisiniu pagrindu ji skaičiavimuose vertino būtent vidutinę rinkos kainą. Auditoriai, atlikę pareiškėjo metinių finansinių ataskaitų auditą, pastabų ATL įsigijimo sąnaudoms neturėjo. Jokie teisės aktai nenumato Komisijos diskrecijos vadovautis kitomis nei faktinės ATL sąnaudomis bei taikyti vidutinę ATL rinkos kainą, kaip tai yra įtvirtinta kitais atvejais (pvz., Šilumos kainų nustatymo metodikoje). ATL sąnaudos skiriasi ir skirtinguose pačios Komisijos priimtuose aktuose.

Dėl darbo užmokesčio sąnaudų nurodė, kad Komisija nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl vertina vidutinį metinį darbuotojų skaičių, kuriuo vadovaudamasi skaičiuoja užmokesčio fondą vietoje, o ne nesivadovauja faktinėmis darbo užmokesčio sąnaudomis, Komisija skaičiavimuose nepagrįstai naudoja vidutinį darbo užmokestį (2010 m. – 3 200 Lt, 2011 ir 2012 m. – 3 224 Lt), nes faktinis vidutinis darbo užmokestis buvo didesnis. Šiuo atveju pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio negalima lyginti su kitomis energetikos įmonėmis, kadangi pareiškėjas yra priskirtas prie nacionaliniam saugumui strateginę reikšmę turinčių įmonių, o tai sąlygoja ir specialias sąlygas ir reikalavimus. Be to, pareiškėjo turimi elektros gamybos pajėgumai neturi alternatyvų Lietuvoje ir reikalauja aukščiausios kvalifikacijos specialistų vykdyti priežiūrą, aptarnavimą ir gamybą, užtikrinant tinkamą gamybos įrenginių darbą. Atitinkamai, išskirtinės kvalifikacijos specialistų darbo užmokestis yra didesnis, taip pat reikalauja papildomų sąnaudų (darbuotojų vystymo išlaidų, vykimo į darbą išlaidų). Dalis pareiškėjo valdomų elektros energijos gamybos pajėgumų yra nutolę nuo didžiųjų miestų, tai sukuria papildomus sunkumus pritraukti kvalifikuotus specialistus ir lemia didesnio darbo užmokesčio poreikį. Komisija neatsižvelgė į kolektyvinę sutartį bei tai, kad pareiškėjas optimizavo darbuotojų skaičių ir kad 2011-2012 m. darbo užmokesčio ir socialinio draudimo sąnaudos Lietuvos elektrinėje sumažėjo. Pareiškėjui taip pat neaišku, kodėl Komisija 1/3 nuo visų atidėjimų būsimiems pensininkams laikė nepagrįstomis sąnaudomis.

Dėl Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės (toliau – Kruonio HAE) pastovių veiklos sąnaudų paaiškino, kad Komisijos pritaikytas proporcinės dalies, priskirtinos sisteminių paslaugų teikimo veiklai, skaičiavimas praktikoje yra techniškai neįgyvendinamas. Galios rezervo paslaugos užsakymas vykdomas dieną prieš operatyvinę dieną, t. y. gamintojas tekia pasiūlymą (ne mažesnį nei metinio poreikio kiekis už nustatytą kainą), o perdavimo sistemos operatoriui paslaugos neužsakius, gamintojo galimybės rezervo paslaugai neužsakytus pajėgumus panaudoti kitai veiklai yra ribotos (elektros pirkimai / pardavimai). Pareiškėjas Komisijai pateikė išsamius paaiškinimus, kodėl bendrovė negali panaudoti likutinės neužsakytos antro agregato galios pajamų uždirbimui. Tokia dabartinė Komisijos pozicija prieštarauja prieš tai galiojusiai Komisijos praktikai, kuomet savo pažymose ir nutarimuose Komisija pripažindavo, kad faktiškai perdavimo sistemos operatoriaus užsakomo galios rezervo apimtys gali svyruoti ir todėl galios rezervavimui 2010-2013 m. yra būtini du Kruonio HAE agregatai. Pareiškėjas, 2010-2013 m. dalyvaudamas perdavimo sistemų operatorių aukcionuose, visuomet teikdavo ne mažesnius nei du Kruonio HAE agregatų pajėgumus atitinkančius valandinius galios rezervavimo pasiūlymus. Nors perdavimo sistemos operatoriai dažnai užsakydavo mažiau galios rezervų, bendrovė vis tiek privalėjo siūlyti ne mažesnį nei dviejų Kruonio HAE agregatų rezervinį pajėgumą ir dėl to patirdavo pastoviąsias sąnaudas bei prarasdavo galimybę agregatus panaudoti papildomų pajamų uždirbimui. Dėl Kruonio HAE bendrų administracinių sąnaudų nurodė, kad jas patirdavo kiekvienais ankstesniais metais, tačiau jos buvo apskaitytos atskirose abiejų įmonių veiklos sąnaudų kategorijose. Sąnaudų perskirstymas tarp veiklos sąnaudų eilučių negali būti traktuojamas nesuderinimas su Komisija, o be apskaitos, finansų, teisės, pirkimų, darbų saugos ir kitų administravimo funkcijų pareiškėjas negalėtų vykdyti veiklos. Be to, Komisija žinojo apie bendrovės struktūrinius pasikeitimus (įmonių apjungimą).

Pareiškėjui abejonių kėlė ir Komisijos pasirinktas konsultantas – UAB „Civitta“, kurio atlikto patikrinimo pagrindu buvo priimtas ginčijamas nutarimas ir Patikrinimo aktas. UAB „Civitta“ ataskaitoje nėra jokių duomenų, kad auditą būtų atlikęs atestuotas auditorius. Be to, Komisijos pareiškėjo atžvilgiu pritaikyta poveikio priemonė – sąnaudų sumažinimo suma skiriasi nuo nurodytos UAB „Civitta“ išvadose. Taigi Komisija, net ir priėmusi sprendimą samdyti išorinius konsultantus, jai pateiktomis išvadomis nesivadovavo.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 164–193) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Komisijos kompetencija, nustatant VIAP lėšas ir kainą 2010–2012 m. laikotarpiu ir nuo 2012 m. yra reglamentuota skirtinguose teisės aktuose. Komisija, atlikdama pareiškėjo patikrinimą, vadovavosi teisės aktais, apibrėžiančiais jos diskreciją atlikti atitinkamos apimties patikrinimą. Ginčijamas nutarimas buvo priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o pats patikrinimas atliktas neviršijant Komisijos turimų įgaliojimų. Pareiškėjas, kvestionuodamas Komisijos teisės patikrinimo metu įvertinti sąnaudų pagrįstumą reguliuojamai veiklai vykdyti egzistavimą, iš esmės bando paneigti Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punkte, 15 straipsnio 2 dalyje, Elektros energetikos įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintą Komisijos pareigą vykdyti reguliuojamos veiklos priežiūrą ir į reguliuojamų paslaugų kainas įtraukti tik pagrįstas reguliuojamos veiklos sąnaudas ir išlaikyti pusiausvyrą tarp vartotojų ir tiekėjų interesų. Šiuo atveju Komisija negali apsiriboti baigtiniu aplinkybių ir sąnaudų sąrašu, kuriuo remiantis būtų atliekami patikrinimai, nes tai neužtikrintų tinkamo ir pro aktyvaus jos pareigų vykdymo, užkertant kelią reguliuojamų asmenų galimam piktnaudžiavimui ir nepagrįstam lėšų gavimui.

Pažymėjo, jog pareiškėjas remiasi tik lingvistiniu pavienių teisės normų interpretavimu, neatsižvelgdamas į jų tarpusavio ryšį, prasmę bei tikslą, taip pat nukrypsta nuo suformuotos teismų praktikos. Ginčijamo nutarimo nuostatos ir išvados buvo padarytos remiantis svariais ir išsamaus patikrinimo metu surinktais duomenimis. Tą parodo tiek imties duomenys (buvo analizuota viešai prieinama informacija, pareiškėjo ir su jo veikla susijusių įmonių finansinės ataskaitos, raštai, tikrinimo metu galioję teisės aktai, įmonės pirminiai finansiniai dokumentai), tiek analizės rezultatai, pateikti Patikrinimo akte, kurio apimtis 30 lapų. Patikrinimo rezultatai ne tik atspindi faktines aplinkybes, bet ir yra pakankami pripažinti, kad dalis pareiškėjo sąnaudų buvo įtrauktos į reguliuojamos veiklos sąnaudas nepagrįstai. Pareiškėjas, būdamas atidus bei pakankamai rūpestingas rinkos dalyvis, privalėjo žinoti teisės aktų nuostatas bei negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad Komisija, atlikusi detalų veiklos patikrinimą, paliks nepagrįstas sąnaudas reguliuojamos veiklos segmente, taip pažeisdama galiojantį teisinį reglamentavimą, kuris nenumato, kad nepagrįstos sąnaudos būtų įtrauktos į kainas vartotojams. Be to, visų sąnaudų ar jų dalies pagrįstumą turi įrodyti pareiškėjas, pateikdamas skaičius ir kitus akivaizdžius faktus, o ne Komisija. Šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė Komisijos nepripažintų sąnaudų pagrįstumo ir sąsajų su reguliuojama veikla.

Taip pat pažymėjo, kad, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 361 straipsnio nuostatomis, ūkio subjektų veiklos priežiūra visuomet yra vykdoma retrospektyviai, t. y. veikla vertinama praėjusiais reguliuojamos veiklos vykdymo laikotarpiais, nustatant, ar ūkio subjektas veiklą vykdė pagal įstatymuose įtvirtintus reikalavimus. Pareiškėjas, kaip ir kitos reguliuojamą skirstymo, perdavimo veiklą vykdančios elektros energetikos įmonės, vykdo monopolinę, todėl specifinę veiklą. Komisijai, kuri vykdo būtent energetikos sektoriaus priežiūrą, reguliuojamų įmonių veiklos ypatumai yra žinomi ir vertintini, tačiau bendrieji ekonominio reguliavimo principai taikytini visoms reguliuojamoms energetikos įmonėms, vykdančioms monopolinę veiklą.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Komisija, spręsdama dėl prognozuojamų ateinančiųjų metų būtinųjų sąnaudų, neanalizuoja visų reguliuojamos įmonės pirminių dokumentų. Tačiau, siekiant detaliai įvertinti, kaip reguliuojamos įmonės faktiškai laikosi sąnaudų būtinumo reguliuojamai veiklai priskyrimo principo, Komisija turi teisę vykdyti reguliuojamų įmonių veiklos patikrinimus, atlikti detalų sąnaudų patikrinimą, daryti veiklos patikrinimus pačioje tikrinamoje įmonėje.

Teigė, kad pareiškėjas pats galėjo pasirinkti tiek įrenginius, kuriais veikti (pareiškėja valdo Kruonio HAE, Kauno hidroelektrinę (toliau – HE), Lietuvos elektrinės blokus), tiek intervalus, kuriais tie įrenginiai veikia. Todėl pareiškėjo pareiga optimaliai efektyviai planuoti įrenginių veiklą, kad būtų užtikrintas bendras elektros energetikos sektoriaus tikslas, kad vartotojai neprivalėtų mokėti daugiau nei neišvengiamai būtina už viešąjį interesą. Komisija, vertindama kuro normas, atsižvelgė būtent į pareiškėjo galimybes prognozuoti ir pasirinkti, su kuriais gamybos blokais, pajėgumais ji gali efektyviausiai užtikrinti kuro normų mažiausias apimtis ir tokiu būdu būtų patiriamos mažiausios VIAP sąnaudos.

Nurodė, kad Komisija taip pat detaliai įvertino visas pareiškėjo patirtas ATL įsigijimo sąnaudas ir jų pagrįstumą. Komisija patikrinimo metu nepriima de facto įmonės patirtų sąnaudų, o vertina, tikrina, analizuoja, ar tikrinama įmonė veikė kaip apdairus, išprusęs verslo subjektas, turintis savo veiklą vykdyti efektyviai, remdamasis geriausia verslo praktika bei siekdamas minimizuoti visas reguliuojamos veiklos sąnaudas. Tuo tikslu Komisija vertina tikrinimo laikotarpiu rinkoje buvusią situaciją. Patikrinimo metu buvo pastebėta, kad AB „Lietuvos elektrinė“ 2009 m. gruodžio 20 d. įsigijusį 109 301 vnt. ATL už 23,75 Eur / vnt., jau kitą dieną pardavė tam pačiam subjektui turimus 88 056 vnt. ATL už dvigubai mažesnę kainą. AB „Lietuvos elektrinė“ 2009 m. dėl prekybos ATL su vienu subjektu per mažiau nei mėnesį patyrė 10 858 658,61 Lt nuostolį. AB „Lietuvos elektrinė“ 2009-2011 m. įsigytų ATL kaina visais atvejais viršijo ATL pirkimo-pardavimo kainą, nurodomą EXX aukcionų platformoje, o pardavimo kaina visais atvejais buvo mažesnė už pirkimo-pardavimo kainą, nurodomą EXX aukcionų platformoje. Be to, prekiauta buvo iš esmės tik su 2 subjektais. Todėl Komisija padarė išvadą, jog pagrįstos ATL išlaidos sudaro ženkliai mažesnę dalį, nei deklaravo pareiškėjas, ir kita ATL sąnaudų dalis, kurią pareiškėjas patyrė, negali būti dengiama iš vartotojų lėšų.

Pažymėjo, kad Komisija taip pat nustatė bendrą darbo užmokesčio fondą, kurio pareiškėjas negalėjo viršyti. Pareiškėjas nustatytų darbo užmokesčio ribų anksčiau neskundė, šį klausimą pradėjo kelti tik po patikrinimo rezultatų, nustačius, kad šis fondas buvo viršytas, o dalis sąnaudų nepagrįstai priskirta reguliuojamai veiklai. Energetikos įstatyme ir Elektros energetikos įstatyme yra įtvirtintas kryžminio veiklų subsidijavimo draudimo principas. Nepaisydamas šio principo, pareiškėjas tikrinamu laikotarpiu į reguliuojamos veiklos sąnaudas įtraukė Syderių požeminės gamtinių dujų saugyklos projekto darbo užmokesčio sąnaudas (90 tūkst. Lt) bei šilumai priskiriamas sąnaudas (673,4 tūkst. Lt). Be to, darbuotojų kelionės į darbą ir atgal išlaidų apmokėjimas nėra priskiriamas elektros energetikos gamybos įmonių įprastinėms sąnaudoms, o yra priskiriamos neleidžiamiems atskaitymams. Kolektyvinės sutartys bei papildomos socialinės garantijos yra darbuotojo ir darbdavio tarpusavio įsipareigojimai, kurie neturi būti dengiami visų elektros energijos vartotojų sąskaita. Pareiškėjas gali papildomas sąnaudas dėl papildomų socialinių garantijų padengti iš reguliuojamos veiklos gaunamo pelno. Tačiau tokios sąnaudos negali būti laikomos būtinomis vykdant reguliuojamą veiklą ir įtrauktos į reguliuojamas kainas.

Atkreipė dėmesį į tai, jog perdavimo sistemos operatorius, Komisijai teikdamas numatomą užsakyti vidutinį antrinio galios rezervo kiekį, nenurodo, nei kurie konkretūs Kruonio HAE agregatai turėtų būti naudojami šios paslaugos teikimui, nei kokia Kruonio HAE sąnaudų dalis turėtų būti nustatyta ar priskirta šios paslaugos teikimui. Komisija nustato antrinio rezervo kainą perdavimo sistemos operatoriaus numatomam užsakyti antriniam galios rezervui, o likusią Kruonio HAE generacijos pajėgumų dalį pareiškėjas gali laisvai naudoti nereguliuojamoje veikloje kitoms pajamoms uždirbti. Šiuo atveju Komisijos pritaikytas proporcinis skaičiavimas užtikrina, kad vartotojai sumokėtų tik už tą Kruonio HAE generacijos dalį, kuri priskiriama reguliuojamai veiklai ir naudojama antriniam aktyviosios galios rezervui. Pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų faktinių duomenų ar įrodymų dėl pritaikytų Kruonio HAE pastoviųjų sąnaudų sumažinimo, todėl pareiškėjo nurodyti skaičiavimai ir teiginiai, kad Komisijos atliktų skaičiavimų galimai būtų neįmanoma pritaikyti praktikoje, neturi jokios įrodomosios galios.

Pažymėjo, jog centralizuotos administracinės sąnaudos turi būti paskirstytos visoms pareiškėjo valdomoms elektrinėms, didmeninės prekybos ir plėtros projektų veiklai. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių bendrųjų administracinių funkcijų sujungimo sąnaudas, kokia apimtimi bei kokio turinio šios funkcijos bus priskirtos reguliuojamos veiklos daliai, o kuri – nereguliuojamai veiklai.

Dėl kitų sąnaudų pabrėžė, kad Patikrinimo akte yra pateiktos apibendrintos sąnaudų grupės, nenurodant konkrečių turto vienetų ar sąnaudų eilučių, kurių priskyrimas reguliuojamai veiklai yra visiškai netoleruotinas (pvz., sporto salės ir baseino nuoma, maistas ir gėrimai, studijos universitete ir t. t.), nes šios sąnaudos nėra būtinos reguliuojamai veiklai vykdyti.

Atkreipė dėmesį, kad procedūrinėmis teisės normomis yra įtvirtinta tik patikrinimo atlikimo tvarka, trukmė, informacijos apie atliekamus patikrinimus pateikimo reikalavimai, tačiau jomis nėra įtvirtinamos jokios materialinio pobūdžio teisės normos, kuriomis būtų numatyti papildomi tikrinamu laikotarpiu pareiškėjui taikytini reguliavimo ypatumai. Patikrinimo akte, nagrinėjant ir vertinant atskirais tikrinamaisiais metais patirtas reguliuojamos veiklos sąnaudas, buvo vadovaujamasi atitinkamais metais galiojančiais teisės aktais, įskaitant VIAP schemos teikimą reglamentuojančius teisės aktus, tačiau galutinis sprendimas, eliminuojant patikrinimo metu nustatytas sąnaudas, priimtas, vadovaujantis galiojančiu Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916 patvirtintu aprašu. Energetikos įstatyme, Elektros energetikos įstatyme, kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose ūkio subjektų veiklą elektros energetikos sektoriuje bei VIAP schemoje, yra nustatyti pakankamai griežti veiklos reguliavimo, priežiūros, kontrolės mechanizmai, numatytos poveikio priemonės, taikomos siekiant užtikrinti vartotojų interesų apsaugos ir kitų principų įgyvendinimą. Atsižvelgiant į minėtuose teisės aktuose nustatytus elektros energetikos sektoriaus priežiūros reikalavimus bei Komisijos pareigas vykdant priežiūrą, patikrinimo metu rastų nepagrįstų sąnaudų eliminavimas iš VIAP yra laikytina pakankama priemone, skatinanti pareiškėją savo veiklą efektyvinti bei tinkamai laikytis sąnaudų atskyrimo principų, neskiriant sankcijų, kaip numatyta Energetikos įstatymo 36 straipsnyje.

Nurodė, kad UAB „Civitta“ susistemino iš pareiškėjo surinktą informaciją bei pateikė savo konsultacinio pobūdžio sąnaudų pagrįstumo vertinimą, sindikuojantį, į ką turėtų atkreipti dėmesį tikrinimo komisija, atlikdama patikrinimą. Tačiau būtent Komisija, kaip ekonominę reguliavimo funkciją vykdantis subjektas, turintis tinkamiausią kompetenciją šioje srityje, atliko detalų reguliuojamos veiklos sąnaudų patikrinimą ir, priimdama sprendimą, UAB „Civitta“ pateiktomis išvadomis nesivadovavo.

Pažymėjo, jog ginčijamas nutarimas užtikrina viešąjį interesą, juo sukuriamais įpareigojimais ir jų taikymu siekiama laikytis teisinės valstybės principo, kad pareiškėjas tinkamai laikytųsi teisės aktų reikalavimų, vadovautųsi įstatymo nuostatomis, numatančiomis, kad tik būtinos sąnaudos reguliuojamai veiklai vykdyti yra dengiamos iš reguliuojamų kainų, ir taikyti pagrįstas elektros energijos kainas vartotojams. Nagrinėjamu atveju nustačius mažintinas reguliuojamos veiklos sąnaudų sumas, elektros energijos vartotojams bus grąžintos permokėtos lėšos. Ginčijamas nutarimas atitinka visus Viešojo administravimo įstatymo individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu (II t., b. l. 170–184) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Komisijos pirmininko 2013 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. O1-20 sudaryta tikrinimo komisija dėl AB „Lietuvos energija“ (dabar AB „Lietuvos energijos gamyba“) veiklos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. planinio patikrinimo. Komisija, siekdama įvertinti sąnaudų, dengtinų iš reguliuojamų kainų paslaugų (produktų) teikimo veiklos, faktinę pagrįstą apimtį 2010–2012 m. laikotarpiu ir įvertinti faktinės pagrįstos sąnaudų apimties suderinamumą su šios veiklos pajamų atitinkamu laikotarpiu apimtimi, nuo 2013 m. kovo 15 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. atliko AB „Lietuvos energijos gamyba“ patikrinimą. Atlikusi patikrinimą Komisija 2014 m. rugsėjo 14 d. surašė Patikrinimo aktą.

Komisija vadovavosi šiais šaltiniais, t. y.: VIAP administratoriaus viešai skelbiama informacija apie atitinkamų VIAP paslaugų suteikimą bei apmokėjimą už paslaugas (www.baltpool.lt); AB „Lietuvos elektrinė“ Finansinių ataskaitų rinkiniu už metus, pasibaigusius 2009 m. gruodžio 31 d.; AB „Lietuvos elektrinė“ 2010 m. gruodžio 31 d. finansinės ataskaitos, parengtos pagal Tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus, patvirtintus taikyti Europos Sąjungoje; AB „Lietuvos energija“ Metine ataskaita, 2009 m.; AB „Lietuvos energija“ konsoliduotomis ir įmonės 2010 m. finansinėmis ataskaitomis, parengtomis pagal Tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus, priimtus taikyti Europos Sąjungoje, pateikiamomis kartu su nepriklausomų auditorių išvada; AB „Lietuvos energija“ konsoliduotu metiniu pranešimu bei konsoliduotomis ir įmonės 2010 m. finansinėmis ataskaitomis, parengtomis pagal Tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus, priimtus taikyti Europos Sąjungoje, pateikiamomis kartu su nepriklausomų auditorių išvada; AB „Lietuvos energija“ konsoliduotu metiniu pranešimu ir konsoliduotomis ir įmonės finansinėmis ataskaitomis bei nepriklausomo auditoriaus išvada už 2012 m. gruodžio 31 d. pasibaigusius metus; AB „LITGRID turtas“ konsoliduotomis ir bendrovės 2010 m. finansinėmis ataskaitomis parengtomis pagal Tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus, priimtus laikyti Europos Sąjungoje, pateikiamomis kartu su nepriklausomų auditorių išvada; AB „LITGRID“ konsoliduotomis ir bendrovės 2011 m. finansinėmis ataskaitomis, parengtomis pagal tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus, priimtus taikyti Europos Sąjungoje, pateikiamomis kartu su nepriklausomo auditoriaus išvada ir konsoliduotu metiniu pranešimu; taip pat 2009 m. gruodžio 31 d., 2010 m. gruodžio 31 d., 2011 m. gruodžio 31 d. informacija apie nuosavybę, t. y. Lietuvos elektrinę, Kruonio HAE, Kauno HE.

Įvertinęs Patikrinimo akte nurodytus šaltinius, kuriais remiantis nuo 2013 m. kovo 15 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. buvo atliekamas AB „Lietuvos energijos gamyba“ patikrinimas, teismas konstatavo, kad teismui nekyla abejonių dėl jų patikimumo. Dauguma jų yra skelbiami viešai yra oficialūs, o jų patikimumu abejonių iš esmės pareiškėjas neišreiškė nei atliekamo patikrinimo metu, nei susipažinęs su Patikrinimo aktu, nei teismo posėdyje.

Taip pat teismas nustatė, kad Komisija tikrinimą atliko keliais aspektais, t. y.: vertino AB „Lietuvos energijos gamyba“ padalinio Lietuvos elektrinės 2010–2012 m. (vertintos sąnaudos, patirtos kiekvienais metais atskirai) patirtų sąnaudų (atskirai vertintos atitinkamai kiekvienais tikrinimo metais patirtos darbo užmokesčio, nusidėvėjimo ir amortizacijos, mokesčių, palūkanų, remonto ir priežiūros, bendros administracinės, komunalinės, personalo vystymo, palūkanų KCB eksploatacijos, kuro, CO2 ATL, reagentų nusierinimui ir kt. sąnaudos) faktinį pagrįstumą, nustatinėjo reguliuojamos veiklos pagrįstų sąnaudų apimties nustatymą 2010–2012 m.; vertino AB „Lietuvos energijos gamyba“ kitų padalinių, įskaitant Kruonio HE 2010–2012 m. (vertintos sąnaudos, patirtos kiekvienais metais atskirai) patirtų sąnaudų faktinį pagrįstumą, nustatinėjo jų reguliuojamos veiklos pagrįstų sąnaudų apimties nustatymą 2010–2012 m.; atliko AB „Lietuvos energijos gamyba“ koreguotinos sumos skaičiavimus.

Patikrinimo akte komisija konstatavo, kad 2010‒2012 m. ataskaitiniu laikotarpiu AB „Lietuvos energijos gamyba“ deklaruotos reguliuojamai veiklai priskirtos sąnaudos viršijo faktines reguliuojamai veiklai priskirtinas sąnaudas, t. y.: AB „Lietuvos energijos gamyba“ padalinys Lietuvos elektrinė 2010 m. patyrė 630,5 mln. Lt pagrįstų reguliuojamai elektros energijos veiklai priskirtinu sąnaudų, dengtinų reguliuojamos elektros energijos veiklos pajamomis, kurios faktiškai 2010 m. sudarė 748,8 mln. Lt (skirtumas (R-C): 118,3 mln.

Lt), 2011 m. – 467,07 mln. Lt pagristų reguliuojamai elektros energijos veiklai priskirtinų sąnaudų, dengtinų reguliuojamos elektros energijos veiklos pajamomis, kurios faktiškai 2011 m. sudarė 402,0 mln. Lt (skirtumas (R-C): – 65,07 mln. Lt), 2012 m. – 621,6 mln. Lt pagrįstų reguliuojamai elektros energijos veiklai priskirtinų sąnaudų, dengtinų reguliuojamos elektros energijos veiklos pajamomis, kurios faktiškai 2012 m. sudarė 589,6 mln. Lt (skirtumas (R-C): – 32 mln. Lt); AB „Lietuvos energijos gamyba“ padalinys Kruonio HAE 2010 m. patyrė 19,771 mln.

Lt pagrįstų reguliuojamai sisteminių paslaugų teikimo veiklai priskirtinų sąnaudų, įskaitant pelną / grąžą, dengtinų reguliuojamos sisteminių paslaugų teikimo veiklos pajamomis, 2011 m. – 33,98 mln. Lt pagrįstų sąnaudų, iš kurių 13,1 mln. Lt priskiriamos sisteminių paslaugų teikimo sąnaudoms, įskaitant investicijų grąžą, 2012 m. – patyrė 12 704,4 tūkst. Lt pagrįstų sąnaudų, įskaitant investicijų grąžą, dengiamų iš reguliuojamos veiklos pajamų. Taip pat Patikrinimo akte AB „Lietuvos energijos gamyba“ deklaruotos reguliuojamai veiklai priskirtos sąnaudos už 2010‒2012 m. ataskaitinį laikotarpį viršijo faktines reguliuojamai veiklai priskirtinas sąnaudas 46,9 mln.

Lt.

Komisijos Dujų ir elektros departamento Elektros skyrius surašė 2014 m. rugsėjo 22 d. pažymą Nr. O5-245 „Dėl AB „Lietuvos energijos gamyba“ planinio patikrinimo“, prie kurios pridėjo „Derinimo pažymą Dėl „Lietuvos energijos gamyba“, AB pastabų paaiškinimų ir klausimų dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. balandžio 28 patikrinimo akto projekto“ (toliau – Derinimo pažyma).

Komisija 2014 m. rugsėjo 30 d. priėmė Nutarimą Nr. O3-818, kuriuo, be kita ko, nutarė: pritarti Patikrinimo aktui ir jame pateiktoms išvadoms (1 p.); mažinti AB „Lietuvos energijos gamyba“ Lietuvos elektrinės gautinas remiamos elektros energijos gamybos veiklos pajamas 21,2 mln. Lt (6,14 mln. Eur) suma, susidariusia deklaruotoms reguliuojamai veiklai priskirtoms sąnaudoms viršijus faktines reguliuojamai veiklai priskirtinas sąnaudas už 2010‒2012 m. ataskaitinį laikotarpį, o šį sprendimą įgyvendinti 2015 m. ataskaitiniu laikotarpiu (2 p.); mažinti AB „Lietuvos energijos gamyba“ gautinas elektros energijos rezervinės galios užtikrinimo paslaugų teikimo veiklos pajamas 25,7 mln. Lt (7,44 mln. Eur) suma, susidariusia deklaruotoms reguliuojamai veiklai priskirtoms sąnaudoms viršijus faktines reguliuojamai veiklai priskirtinas sąnaudas už 2010‒2012 m. ataskaitinį laikotarpį, o šį sprendimą įgyvendinti 2015‒2016 m. ataskaitiniu laikotarpiu (3 p.).

Teismas remdamasis Energetikos įstatymo (aktuali įstatymo redakcija galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.) 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 24 dalies, Elektros energetikos įstatymo (aktuali įstatymo redakcija, galiojusi iki 2015 m. kovo 2 d.) 1 straipsnio, 9 straipsnio 2 dalies, 3 dalies 5 ir 7 punktų, Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916 patvirtinto aprašo (aktuali Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1216 redakcija) 7.3, 7.4, 24 punktų, Vyriausybės 2012 m. rugpjūčio 29 d. nutarimo Nr. 1035 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo apimties 2013 metams nustatymo“ 1.2 punkto, Komisijos 2012 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. O3-155 patvirtinto aprašo, galiojusio iki 2014 m. lapkričio 1 d., 1, 2.2 punktų, Komisijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. O3-274 „Dėl Elektros energijos rezervinės galios rinkos tyrimo rezultatų“ 3, 5 punktų nuostatomis, Dujų ir elektros departamento Elektros skyriaus 2014 m. rugsėjo 22 d. pažyma Nr. O5-245 „Dėl AB „Lietuvos energijos gamyba“ planinio patikrinimo“, jas įvertinęs sistemiškai, kartu su teisiniu reguliavimu, kuriuo rėmėsi Komisija nuo 2013 m. kovo 15 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. atlikdama AB „Lietuvos energijos gamyba“ patikrinimą ir priimdama Nutarimą Nr. O3-818, taip pat atsižvelgęs į tai, kad, kaip nustatyta, šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčui aktualiu laikotarpiu AB „Lietuvos energija“ (dabar AB „Lietuvos energijos gamyba“) buvo ir yra elektros energetikos įmonė, elektros energijos rinkos dalyvė, užsiimanti energetikos veikla, kurios kontrolė pavesta Komisijai, padarė išvadą, kad Komisija, nuo 2013 m. kovo 15 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. atlikdama AB „Lietuvos energijos gamyba“ patikrinimą ir jo metu vertindama sąnaudų, dengtinų iš reguliuojamų kainų paslaugų (produktų) teikimo veiklos, faktinę pagrįstą apimtį 2010-2012 m. laikotarpiu ir faktinės pagrįstos sąnaudų apimties suderinamumą su šios veiklos pajamų atitinkamu laikotarpiu apimtimi, veikė savo kompetencijos ribose.

Komisija, nuo 2013 m. kovo 15 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. atlikdama AB „Lietuvos energijos gamyba“ patikrinimą, aktualios redakcijos teisės aktų, reglamentavusių (reglamentuojančių) jos kompetenciją, nepažeidė, nes aiškinant juos sistemiškai, Komisija turi ne tik teisę, bet ir pareigą užtikrinti reguliuojamosios energetikos veiklos vykdymo bei elektros energetikos įmonių, įskaitant Lietuvos energija, AB Lietuvos elektrinė (dabar AB „Lietuvos energijos gamyba“ padalinys Lietuvos elektrinė), teisių ir pareigų tinkamo įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę, nustatyti valstybės reguliuojamų elektros energijos kainų viršutines ribas, taip pat nustatyti VIAP kainas, AB „Lietuvos energija“ (dabar AB „Lietuvos energijos gamyba“) elektros energijos rezervinės galios paslaugų kainų viršutines ribas.

Ši Komisijos pareiga ginčijamu laikotarpiu apėmė ir energetikos įmonių, įskaitant Lietuvos energija, AB Lietuvos elektrinė (dabar AB „Lietuvos energijos gamyba“ padalinys Lietuvos elektrinė), reguliuojamos veiklos patikrinimus. Ši Komisijos kompetencija suponuoja jos teisę ir pareigą, išsamaus patikrinimo metu nustačius, kad Lietuvos energija, AB Lietuvos elektrinė (dabar AB „Lietuvos energijos gamyba“ padalinys Lietuvos elektrinė) deklaruotos reguliuojamai veiklai priskirtos sąnaudos viršija faktines reguliuojamai veiklai priskirtinas sąnaudas, atitinkama suma mažinti šios energetikos įmonės gautinas remiamas elektros energijos gamybos veiklos pajamas.

Atsižvelgus į nurodytus argumentus, įvertinus atlikto pareiškėjo 2010–1012 m. veiklos patikrinimo apimtį, aktualų teisinį reguliavimą, padaryta išvada, kad tiek laikotarpiu, už kurį buvo tikrinama pareiškėjo veikla, tiek patikrinimo atlikimo laikotarpiu, tiek ginčijamo nutarimo priėmimo metu Komisija teisės aktų, reglamentuojančių jos kompetenciją, nepažeidė, todėl šiuo aspektu jos atliktas pareiškėjo tyrimas ir jo pagrindu priimtas ginčijamas Nutarimas Nr. O3-818 neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių Komisija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Teismas pareiškėjo teiginius, kad 2010–2012 m. veiklos patikrinimas buvo vykdomas pagal teisės aktą, kuris buvo priimtas vėliau nei pati tikrinama veikla, bei Patikrinimo akte Komisija rėmėsi ir kitais po vertintos pareiškėjo veiklos priimtais teisės aktais, nors tam neturėjo teisinio pagrindo, vertino kritiškai. Įvertinęs pareiškėjo nurodytus Komisijos 2012 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. O3-155 patvirtintą aprašą, Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916 patvirtintą aprašą, Komisijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. O3-274 teismas nustatė, kad Komisija, atlikdama tyrimą, rėmėsi šiuose teisės aktuose įtvirtintomis procedūrinėmis teisės normomis, kuriomis Komisija privalėjo vadovautis, ginčijamu laikotarpiu atlikdama teisės aktuose įtvirtintą pareigą tikrinti (kontroliuoti), ar prognozuotos ūkio subjekto veiklos sąnaudos iš esmės gali būti pripažįstamos privalomomis veiklos sąnaudomis.

Taip pat kritiškai teismas vertino ir pareiškėjo teiginius, kad: reguliuojamos veiklos lėšų / kainų nustatymo procesas buvo sureguliuotas taip, kad iš anksto buvo nustatomas prognozuojamas sąnaudų poreikis už ateinančius metus ir kartu įvertinamas skirtumas tarp Komisijos nustatytos sąnaudų apimties bei faktiškai patirtų sąnaudų apimties už praėjusius kalendorinius metus (kainą nustatant į priekį), taip užtikrinant būtent faktiškai patirtų sąnaudų padengimą; Komisija privalėjo užtikrinti, kad praėjus reguliaciniam periodui (vieneriems metams) per jį patirtos faktinės išlaidos pareiškėjui būtų visiškai užtikrintos nustatant ateinančio laikotarpio lėšas; patikrinimo metu Komisija nenustatė jokių teisės aktų pažeidimų, tačiau vis tiek pareiškėjo atžvilgiu pritaikė poveikio priemonę – sumažino veiklos sąnaudas; jokie teisės aktai nenumato Komisijos diskrecijos vadovautis kitomis nei faktinės ATL sąnaudomis, bei taikyti vidutinę ATL rinkos kainą.

Tokiais teiginiais pareiškėjas iš esmės nepagrįstai kvestionuoja teisės aktuose aiškiai įtvirtintą Komisijos pareigą vykdyti elektros energijos gamyba ir tiekimu užsiimančių įmonių veiklos kontrolę. Teismo nuomone, vykdydama savo tiesiogines funkcijas, Komisija privalo atlikti energijos gamyba ir tiekimu užsiimančių įmonių tikrinimus tiek tais atvejais, kai yra nustatoma, kad ūkio subjektai pažeidė teisės aktus, tiek siekiant patikrinti, ar prognozuotos tokio ūkio subjekto veiklos sąnaudos iš esmės gali būti pripažįstamos privalomomis veiklos sąnaudomis.

Dėl Nutarimo Nr. O3-818 turinio vertinimo, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde pateikė nemažai argumentų, susijusių su ginčijamo Nutarimo Nr. O3-818 ekonominiu politiniu tikslingumu, tačiau pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas, ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Tokiais argumentais pripažinti pareiškėjo argumentai, susiję su įmonės svarba, įgyvendinant valstybės energetinę politiką, argumentai dėl kuro sąnaudų, Lietuvos elektrinės CO2 ATL, darbo užmokesčio sąnaudų pripažinimo privalomomis sąnaudomis. Tokiais argumentais laikyti ir dauguma argumentų, susijusių su Komisijos atliktu Kruonio HAE pastovių veiklos sąnaudų vertinimu. Kritiškai vertinti pareiškėjo teiginiai, susiję su darbo užmokesčio sąnaudų pripažinimo privalomomis sąnaudomis, tokie kaip: Komisija nepagrįstai skaičiavimuose naudoja vidutinį darbo užmokestį (2010 m.

– 3 200 Lt, 2011 ir 2012 m. – 3 224 Lt) nesivadovauja faktinėmis darbo užmokesčio sąnaudomis; išskirtinės kvalifikacijos specialistų darbo užmokestis yra didesnis; Komisija neatsižvelgė į kolektyvinę sutartį; neaišku, kodėl Komisija laiko 1/3 nuo visų atidėjimų būsimiems pensininkams nepagrįstomis sąnaudomis. Atsiribojus nuo nurodytų teiginių vertinimo ekonominio ir politinio tikslingumo aspektais, paminėta, kad tai, jog išsiskiria Komisijos ir pareiškėjo pozicija dėl darbo užmokesčio sąnaudų pripažinimo privalomomis veiklos sąnaudomis, niekaip nepaneigia, pareiškėjo teisės aukštesnes nei vidutinės įmonės personalo valdymo išlaidas, kurių Komisija nepripažįsta privalomomis, finansuoti padengiant iš įmonei skirtos pelno maržos.

Kritiškai vertintas ir pareiškėjo teiginys, kad auditoriai, atlikę pareiškėjo metinių finansinių ataskaitų auditą, pastabų ATL įsigijimo sąnaudoms neturėjo. Teismo nuomone, ši faktinė aplinkybė savaime nepagrindžia patirtų ATL įsigijimo sąnaudų privalomumo, nes auditoriai ir Komisija šias sąnaudas vertina skirtingais aspektais, todėl jų vertinimas galėjo skirtis.

Teismas nenustatė, kad atlikdama pareiškėjo patikrinimą, surašydama Patikrinimo aktą, priimdama Nutarimą Nr. O3-818, Komisija būtų taikiusi teisės aktuose neįtvirtintus principus, būtų nesilaikiusi privalomo energijos gamybos sąnaudų padengimo principo, ir dėl to ginčijamu nutarimu neteisėtai ir nepagrįstai sumažinusi pareiškėjo faktiškai patirtas sąnaudas. Taip pat teismas nenustatė, kad Komisija, atlikdama pareiškėjo planinį patikrinimą, būtų neįvertinusi ar netinkamai įvertinusi pareiškėjo veiklos unikalumą, jo pareigas, atsakomybę ir svarbą valstybės mastu užtikrinant elektros energijos tiekimą. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip apribojančios Komisijos diskreciją atlikti efektyvią pareiškėjo veiklos priežiūrą ir kontrolę, jos savaime nereiškia, kad pareiškėjui nekyla pareiga veiklą vykdyti efektyviai, o į elektros kainos dedamąją traukti ne visas, o tik privalomas veiklos sąnaudas.

Kaip nepagrįstas atmestas pareiškėjo teiginys, kad nė vienas teisės aktas nenustato imperatyvių taisyklių, kuriomis remiantis pareiškėjas būtų galėjęs iš anksto suprasti ir žinoti, kaip Komisija vertins jo sąnaudas, patirtas reguliuojamoje veikloje. Įvertinęs visuminį teisinį reguliavimą, inter alia nustatytą aktualios redakcijos Energetikos įstatyme ir Elektros energetikos įstatyme, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui teisės aktuose įtvirtinta bendra pareiga veiklą vykdyti efektyviai. Ši pareiga įmonei, kuri ilgą laiką vykdo elektros energijos gamybos veiklą, nuolat bendrauja (bendradarbiauja) su Komisija, negalėjo būti nežinoma.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, ginčijamo Nutarimo Nr. O3-818 turinį, kuris neatsiejamas nuo Patikrinimo akte, Dujų ir elektros departamento Elektros skyriaus 2014 m. rugsėjo 22 d. pažymoje Nr. O5-245 „Dėl AB „Lietuvos energijos gamyba“ planinio patikrinimo“, Derinimo pažymoje išdėstytų motyvų, teismas konstatavo, kad, išnagrinėjęs šią administracinę bylą, teismas nenustatė, kad Komisija, atlikdama pareiškėjo patikrinimą, būtų padariusi esminių klaidų, iš esmės pažeidusių pareiškėjo teises, kurios sudarytų pagrindą dėl to Nutarimą Nr. O3-818 pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu ir jį panaikinti.

Nutarimo Nr. O3-818 turinį įvertinęs kitų rašytinių įrodymų kontekste, teismas konstatavo, kad jame aiškiai nurodyta, kokiais teisės aktais vadovaujantis jis priimtas, o daugelis jo priėmimo motyvų išsamiai išdėstyti Patikrinimo akte, Dujų ir elektros departamento Elektros skyriaus 2014 m. rugsėjo 22 d. pažymoje Nr. O5-245 „Dėl AB „Lietuvos energijos gamyba“ planinio patikrinimo“, Derinimo pažymoje. Taigi iš Nutarimo Nr. O3-818 galima aiškiai suprasti juo reguliuojamų visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, iš jo turinio aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Teismas nenustatė, kad ginčijamą nutarimą priėmusi Komisija būtų nesivadovavusi gero administravimo principo imperatyvais, ar kad AB „Lietuvos energijos gamyba“ patikrinimą būtų atlikusi šališkai ir neobjektyviai, būtų nesilaikiusi teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apie vykdomą administracinę procedūrą pareiškėjas buvo nuolat informuojamas, jam buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, papildomus įrodymus, o priimtas ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Visa tai leido teismui padaryti išvadą, kad Nutarimas Nr. O3-818 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Dėl konsultanto UAB „Civitta“ pasirinkimo teismas konstatavo, kad pagal Komisijos 2012 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. O3-155 patvirtinto aprašo, galiojusio iki 2014 m. lapkričio 1 d., 34 punktą Komisija turėjo teisę patikrinimui atlikti pasitelkti ekspertus ar specialistus iš kitų valstybės institucijų bei organizacijų, jeigu reikalingos jų specialios žinios ar patirtis. Įvertinus Komisijos atlikto AB „Lietuvos energijos gamyba“ patikrinimo apimtį, padaryta išvada, kad Komisijos sprendimas pasinaudoti tokia teise buvo visiškai pagrįstas. Kita vertus, teismo nuomone, toks Komisijos sprendimas savaime neturi jokios įtakos vertinant Komisijos atlikto pareiškėjo patikrinimo ir jo pagrindu priimto Nutarimo Nr. O3-818 teisėtumą ir pagrįstumą.

Kiti pareiškėjo argumentai, kurie, jo nuomone, pagrindžia skunde išdėstytų reikalavimų pagrįstumą, teismo vertinimu, nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą, todėl dėl kitų pareiškėjo argumentų teismas nepasisakė, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

III. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos energijos gamyba“ pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 1–21), kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. O3-818 „Dėl AB „Lietuvos energijos gamyba“ planinio patikrinimo“ 1 – 3 punktus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, kadangi nepagrįstai priskirdamas tam tikrus byloje ginčijamus aspektus ekonominio ir / ar politinio tikslingumo kategorijai (ABTĮ 3 str. 2 d.), neįvertino daugelio pareiškėjo argumentų, pagrindžiančių, kad Komisija nesirėmė reikšmingais faktais, kuriais turėjo remtis bei padarė skaičiavimo ir akivaizdžių vertinimo klaidų. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su pareiškėjo svarba, įgyvendinant valstybės energetinę politiką, argumentų dėl kuro sąnaudų, Lietuvos elektrinės CO2 ATL, darbo užmokesčio sąnaudų pripažinimo privalomomis sąnaudomis, daugumos argumentų, susijusių su Komisijos atliktu Kruonio HAE pastovių veiklos sąnaudų vertinimu. Iš sprendimo nėra aišku, ar teismas apskritai vertino pareiškėjo veiklos unikalumą, nes teismas nurodė, kad nenustatė, jog Komisija, atlikdama pareiškėjo planinį patikrinimą, būtų neįvertinusi ar netinkamai įvertinusi pareiškėjo veiklos unikalumą, jo pareigas, atsakomybę ir svarbą valstybės mastu užtikrinant elektros energijos tiekimą. Teismo sprendimo argumentacija ir jos nenuoseklumas kelia pagrįstų abejonių dėl visapusiško ir teisingo bylos aplinkybių išnagrinėjimo ir įvertinimo, bei sprendimo pagrįstumo.

2. Nagrinėjamoje byloje yra iškilę visiškai kitokio pobūdžio klausimai, nei visuomeninių santykių raidos prioritetų ar raidos strategijos nustatymas, t. y. nei ekonominio / politinio tikslingumo klausimai. Pirmosios instancijos teismas iš esmės atsisakė tirti ir nagrinėti faktinio bei teisinio pobūdžio aplinkybes ir įrodymus. Teismas visiškai nepagrįstai prie ekonominio / politinio tikslingumo priskyrė faktines aplinkybes bei jų teisinį vertinimą – kokiu būdu veikia pareiškėjas ir pareiškėjo valdomi gamybos blokai (Lietuvos elektrinė ir KHAE), kaip šių gamybos blokų veikimas lemia sąnaudas ir jų pagrįstumo vertinimą teisine prasme, taip pat aplinkybes ir įrodymus, kokias kuro sąnaudas ir dėl kokių priežasčių patiria Lietuvos elektrinė bei kokią teisinę reikšmę jos turi įvertinant sąnaudų pagrįstumą, taip pat aplinkybes ir įrodymus, kad gamybos įrenginiai tiesiog fiziškai negali veikti tokiu būdu, kaip vertina Komisija ir teismas (pvz. KHAE), kad pareiškėjas iš esmės neturi galimybių po tam tikro laiko parduoti elektros biržoje, nes teisės aktų reguliavimo išdavoje tiesiog nebeįmanoma to padaryti, priešingai nei nurodo Komisija. Neįvertinus šio pobūdžio aplinkybių ir įrodymų, yra neįmanoma iš esmės išspręsti bylos teisingai ir pagrįstai. Taigi, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės.

3. Pirmosios instancijos teismas vertino tik Komisijos bendrą kompetenciją – nustatyti reguliuojamos veiklos kainas ir jas prižiūrėti, tačiau visiškai nepagrįstai nustatė, kad Nutarime Nr. O3-818 ir Patikrinimo akte Komisija neperžengė jai suteiktos diskrecijos. Pareiškėjo nuomone, Komisija pritaikė fundamentaliai ydingus sąnaudų sumažinimo principus, kurie nėra numatyti teisės aktuose, ir taip peržengė jai suteiktos kompetencijos ribas, o aktuose įtvirtinto privalomo energijos gamybos sąnaudų padengimo principo nesilaikė. Pirmosios instancijos teismas turėjo išsamiai įvertinti pareiškėjo argumentus, pagrindžiančius, kad Komisija peržengė diskrecijos ribas, o ne, kaip nurodo teismas, kvestionuojančius Komisijos pareigą vykdyti pareiškėjo veiklos kontrolę. Teismas neįvertino, kad nei VIAP reglamentavimas, nei Ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintos „Įpareigojimų teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas davimo taisyklės“ nei Energetikos ministro 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 1-215 patvirtintas „Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarkos aprašas“ nenustato imperatyvių taisyklių, kuriomis remiantis VKEKK butų kompetentinga vienašališkai nustatyti sąnaudų normas, retrospektyviai keisti sąnaudas.

4. Pirmosios instancijos teismas neįvertino Komisijos padarytų skaičiavimo ir akivaizdžių vertinimo klaidų (nurodytų pareiškėjo rašytiniuose paaiškinimuose), dėl kurių dalis sąnaudų nepagrįstai nepriskirtos būtinosioms reguliuojamos veiklos sąnaudoms. Teismas sprendime nurodė, kad vertindamas Nutarimą Nr. O3-818 tirs, ar Komisija, atlikdama pareiškėjo patikrinimą, nepadarė esminės klaidos, tačiau turėjo vertinti, ar Komisija apskritai nepadarė akivaizdžių vertinimo klaidų (tarp jų ir skaičiavimo klaidų), nesvarbu, ar jos esminės, ar ne. Pirmosios instancijos teismas nevertino akivaizdžių Komisijos skaičiavimo ir vertinimo klaidų, todėl sprendimas laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu ir naikintinas ABTĮ 143 straipsnio pagrindu.

5. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas atskleisti bylos esmę, privalėjo atlikti teisinį ekonominių rodiklių vertinimą ir nustatyti, ar Komisija, priimdama Nutarimą Nr. O3-818, teisingai įvertino reikšmingus technologinius faktus, susijusius su KHAE veikla (dėl esamų antrinio rezervo planavimo, užsakymo ir paklaidų specifikos) ir pastoviųjų sąnaudų nustatymu (PSO neužsakytų galių laisvo panaudojimo pajamoms uždirbti). Tačiau to teismas neatliko, taip pat neįvertino rašytinių įrodymų, tarp jų nepriklausomo eksperto išvados (Kauno technologijos universiteto Elektros ir elektronikos fakulteto rašto „Dėl išvados byloje (Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės ekspertinis vertinimas)“, BALTPOOL UAB pateiktos išvados (BALTPOOL UAB 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštas Nr. 15-SD-276) bei LITGRID AB 2015 m. liepos 1 d. rašto Nr. SD-2843, todėl sprendimas naikintinas ABTĮ 143 straipsnio pagrindu.

6. Pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai vertino, jog Komisija suteiktą administracinę diskreciją įgyvendino tinkamai ir nepiktnaudžiavo įgaliojimais. Komisija nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuriame būtų nustatyta, kokiomis kuro normomis pareiškėjas turėtų vadovautis planuodamas savo reguliuojamą veiklą, taip pat, kuriame būtų įtvirtinta Komisijos teisė (diskrecija) nustatyti tokias kuro normas ar retrospektyviai keisti jos pačios nustatytas kuro normas. Patikrinimo metu Komisijos atliktas retrospektyvus veiklos efektyvumo vertinimas nėra teisiškai pagrįstas. Tokiais veiksmais Komisija peržengė jai nustatytas diskrecijos ribas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjo argumentų dėl Lietuvos elektrinės kuro sąnaudų, nors turėjo atlikti teisinį ekonominių rodiklių vertinimą ir nustatyti, ar Komisija teisingai įvertino visus reikšmingus Lietuvos elektrinės kuro sąnaudų nustatymo faktus ir rėmėsi jais bei, ar vadovavosi teisiškai reikšmingais kriterijais. Tačiau teismas to neatliko, todėl sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas.

7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Komisijos Nutarimas Nr. O3-818 ir Patikrinimo aktas neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymui. Komisijos Nutarimas Nr. O3-818 priimtas neatsižvelgiant į reguliuojamos veiklos sąnaudų pagrįstumo nustatymo principus (Viešojo administravimo įstatymo 3 str.) ir Nutarimas Nr. O3-818 bei Patikrinimo aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies. Komisija nei prie vienos savo nustatytos sąnaudų normos nepaaiškino, kodėl būtent tokią sąnaudų normą laiko pagrįsta, kokiais duomenimis remiamasi nustatant tokią normą, be to, nėra nurodyta, kuriomis teisės aktų nuostatomis vadovaujamasi. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Nutarimo Nr. O3-818 motyvai buvo išdėstyti atitinkamuose dokumentuose yra neteisinga ir nepagrįsta. Nei viename iš teismo nurodytų dokumentų nėra atskleista, kaip ir kokius skaičiavimus Komisija atliko, kodėl ėmė vienokias ar kitokias kuro normas, kokioms aplinkybėms esant ji šiuos duomenis naudojo ir pan. Netgi faktas, kad teismo posėdžio metu Komisijos atstovai negalėjo atsakyti į konkrečius klausimus, susijusius su atliktais skaičiavimais, parodo, kad jie nei Nutarime Nr. O3-818, nei jį lydinčiuose dokumentuose niekaip nebuvo motyvuoti ir pagrįsti. Šio fakto, teismas kritiškai taip pat nevertino.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 31–42) prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taikytina ginčo santykiams, ir pagrįstai konstatavo, kad nagrinėdamas bylas dėl Komisijos priimtų sprendimų šis teismas ne kartą pasisakė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų (nutartis administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006; 2009 m. balandžio 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1626/2010; 2011 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-390/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į šią suformuotą praktiką, spręsdamas dėl Nutarimo Nr. O3-818 pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylos nagrinėjimo ribas apsibrėžė kaip vertinimą, ar Komisija, įgyvendindama jai suteiktas galias, laikėsi nustatytų procedūrų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, nepiktnaudžiavo valdžia ar aiškiai neviršijo suteiktų galių, nepadarė esminės klaidos.

2. Pareiškėjo teiginiai neva teismas vertino tik bendrąją Komisijos kompetenciją, akivaizdžiai neatitinka paties teismo sprendimo turinio, kuriame teismas ne tik detaliai pateikė teisės aktus, kuriais vadovaujantis buvo priimtas Nutarimas Nr. O3-818 (sprendimo 10 p.), bet juos išanalizavo ir sistemiškai įvertino (sprendimo 11 psl.). Teismas analizavo ir vertino ne tik bendrąją Komisijos kompetenciją prižiūrėti ir kontroliuoti reguliuojamą veiklą vykdančias energetikos įmones, bet ir visą teisinį reguliavimą, galiojusį tikrinamuoju laikotarpiu. Tarp teisės aktų, kurių sisteminį vertinimą atliko pirmosios instancijos teismas, yra ir teisės aktai, reglamentavę Komisijos kompetenciją taikant VIAP reglamentuojančių teisės aktų nuostatas – Elektros energetikos įstatymas (aktuali įstatymo redakcija, galiojusi iki 2015 m. kovo 2 d.), Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916, Vyriausybės 2012 m. rugpjūčio 29 d. nutarimas Nr. 1035 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų tiekėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo apimties 2013 metams nustatymo“ (sprendimo 10 psl.). Teismo išvada, jog tiek laikotarpiu už kurį buvo tikrinama pareiškėjos veikla, tiek patikrinimo atlikimo laikotarpiu, tiek ginčijamo nutarimo priėmimo metu Komisija teisės aktų, reglamentuojančių jo kompetenciją nepažeidė, todėl šiuo aspektu jos atliktas pareiškėjos tyrimas ir jo pagrindu priimtas ginčijamas Nutarimas Nr. O3-818 neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių Komisija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (sprendimo 11 psl.) yra padaryta apibendrintai įvertinus visą ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, kartu apimant ir vertinimą dėl Komisijos kompetencijos, susijusios su VIAP veiklą reglamentuojančių teisės aktų taikymu. Tokios apibendrintos išvados, paremtos sisteminiu teisės aktų nuostatų vertinimu ir aiškinimu, pateikimas laikytinas tinkamu pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimu.

3. Dėl Komisijos padarytų skaičiavimo ir akivaizdžių vertinimo klaidų neįvertinimo, t. y. pirma, dėl remtinos elektros energijos kiekio 2011 m. nustatymo, pažymėtina, jog Patikrinimo akte aiškiai nurodyti informacijos šaltiniai, kurie buvo naudoti atliekant patikrinimą, tarp kurių ir VIAP administratoriaus viešai skelbiama informacija apie atitinkamų VIAP paslaugų suteikimą bei apmokėjimą už paslaugas (www.baltpool.lt) (Patikrinimo akto 2 psl.). Vienas iš viešai prieinamų šaltinių, kuriuo remiantis Komisija nustatė 2011 m. remtiną elektros energijos kiekį – viešai www.baltpool.lt tinklalapyje pateikta ataskaita.

Pabrėžtina, jog ataskaita parengta VIAP administratoriaus, tad ir už joje pateiktų duomenų ir informacijos teisingumą atsako ne Komisija, o ją parengęs subjektas. Pagrindo, kuris leistų pagrįstai suabejoti viešoje ataskaitoje nurodyta informacija, jos patikimumu Komisija neturėjo. Priešingai ne teigia pareiškėjas, Komisijos atstovai posėdžio metu aiškiai akcentavo, jog rėmėsi oficialia ir viešai skelbta VIAP administratoriaus informacija, už kurios teisingumą atsako pats VIAP administratorius, ir neturėjo jokio pagrįsto pagrindo manyti, kad VIAP administratoriaus pateikta informacija yra klaidinga ar netiksli.

Antra, dėl Patikrinimo akte apskaičiuotų pareiškėjo 2010 m. pajamų, vadovaujantis Komisijos 2012 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. O3-155 patvirtinto Energetikos įmonių reguliuojamos veiklos priežiūros tvarkos aprašo 40.3 papunkčiu, tikrinama energetikos įmonė privalo pateikti visus patikrinimui atlikti būtinus dokumentus, elektroniniu būdu tvarkomus duomenis bei kitą informaciją, susijusią su tikrinamos energetikos įmonės vykdoma reguliuojama veikla, t. y. pareiga pateikti informaciją bei duomenis tokiu būdu, apimti ir detalumu, jog patikrinimą atliekanti tikrinimo komisija ją galėtų objektyviai įvertinti, išanalizuoti, atlikti skaičiavimus ir daryti atitinkamas išvadas, tenka tikrinamai energetikos įmonei.

Pažymėtina, kad tiek 2010 m., tiek kitų tikrintų metų pareiškėjo pajamos buvo apskaičiuotos ir vertintos pagal paties pareiškėjo pateiktus dokumentus ir juose užfiksuotus duomenis, tai teismo posėdžio metu paaiškino ir Komisijos atstovai. Atsižvelgiant į Komisijos 2012 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. O3-155 patvirtinto aprašo nuostatas, pareiškėjas, teikdamas informaciją Komisijai, privalėjo būti pakankamai atidus ir rūpestingas, kadangi būtent pareiškėjas turi pareigą įrodyti visų ar dalies sąnaudų pagrįstumą. Trečia, dėl neva Komisijos padarytų akivaizdžių skaičiavimo ir vertinimo klaidų, paminėtina, kad pareiškėjas pateikė visiškai naujų pastabų Patikrinimo aktui dėl neva atliktų skaičiavimo ir faktinių aplinkybių vertinimo klaidų, kurių neteikė Patikrinimo akto projekto derinimo metu, kuomet pareiškėjui, vadovaujantis Komisijos 2012 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. O3-155 patvirtintu aprašu, Patikrinimo akto projektas buvo pateiktas pastaboms (Komisijos 2014 m. balandžio 29 d. raštu Nr. R2-1208 bei terminas pastabų teikimui pratęstas 2014 m. gegužės 6 d. raštu Nr. R2-1259 (raštai pridedami)) 2014 m. balandžio 29 d.

– 2014 m. gegužės 22 d. laikotarpiui. Taip pat pastebėtina, kad net pasibaigus pastabų teikimo terminui, pareiškėjas, matydamas šias neva akivaizdžias ir reikšmingas skaičiavimo ir vertinimo klaidas, turėjo galimybę informuoti Komisiją, kadangi iki Komisijos posėdžio, vykusio 2014 m. rugsėjo 26 d., kurio metu buvo svarstomi Patikrinimo akto rezultatai, tikrinimo komisija atliko korekcinius Patikrinimo akto darbus ir vertino pareiškėjo pastabas. Tačiau nei pastabų teikimo metu, nei Komisijos posėdžio metu bei skundo pirmosios instancijos teismui pateikimo metu savo pastebėjimų pareiškėjas neteikė.

Šios pastabos atsirado tik pareiškėjui 2015 m. rugpjūčio 12 d. pateikus papildomus rašytinius paaiškinimus pirmosios instancijos teismui, t. y. praėjus daugiau nei metams po Patikrinimo akto projekto pateikimo pastaboms bei 11 mėn. po Komisijos posėdžio, kurio metu buvo svarstoma visa Patikrinimo medžiaga. Be to, pareiškėjo pateiktų skaičiavimo klaidų rezultatas beveik tris kartus viršija Komisijos apskritai nustatytą nepagrįstų sąnaudų sumą, kuri grąžinama vartotojams mažinant pareiškėjo gautinas VIAP pajamas. Toks pareiškėjo teiginys ne tik, kad nepagrįstas, bet ir iš esmės neteisingas, kadangi vien pareiškėjo nurodytų neva dviejų skaičiavimo klaidų įvertinimas Patikrinimo kontekste iš esmės reikštų, kad Komisija savo sprendimu turėtų pareiškėjui grąžinti negautas lėšas, t. y. didinti pareiškėjo gautinas pajamas, kas atitinkamai didintų iš vartotojų surinktinas VIAP lėšas ir galutinę elektros energijos kainą net 35,85 mln.

Lt. (57,05 mln. Lt – 21,2 mln. Lt). Pareiškėjas tiek rašytiniuose paaiškinimuose, tiek apeliaciniame skunde pateikė savo subjektyvų ekspertinį vertinimą, kokiu būdu, neva, Komisija netinkamai nustatė dalies pajamų pagrįstą sąnaudų lygį, t. y. pats pareiškėjas subjektyviai ir sau palankiai apsibrėžia skaičiavimus, ignoruodamas Komisijos Patikrinimo akte pateiktas objektyvias išvadas, skaičiavimus ir atitinkamus pagrindimus bei paaiškinimus, todėl jo skaičiavimai yra visiškai nevertintini. Iš Komisijos pusės detalus kvestionuojamų skaičiavimų pagrindimas pateiktas Patikrinimo akte (13 psl., „Kuro sąnaudos“).

Pats pareiškėjas teismo posėdžio metu, teisėjams paprašius, nesugebėjo paaiškinti, kur ir kokia apimti Komisija, neva padarė skaičiavimo klaidas. Kaip matyti tiek iš pareiškėjo rašytinių paaiškinimų, prezentacijų, tiek teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovų pateiktų žodinių paaiškinimų, Komisijos neva padarytos klaidos yra grindžiamos sudėtingais skaičiavimais, jų pareiškėjas negali identifikuoti Patikrinimo akte. Komisijos įsitikinimu, pareiškėjas nepateikė jokio objektyvaus ir aiškaus pagrindimo dėl neva atsiradusių akivaizdžių skaičiavimo klaidų.

4. Dėl to, jog teismas nevertino, ar Komisija nepadarė vertinimo klaidos, ar priimdama Nutarimą Nr. O3-818 rėmėsi visais Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės veiklai bei pastoviųjų sąnaudų skaičiavimui reikšmingais faktais ir nesirėmė tais, kuriais neturėjo remtis. Pirma, teismas, skirtingai nei teigia pareiškėjas, išsamiai išanalizavo visus argumentus ir turimus įrodymus bei pateikė išsamų ir motyvuotą pateiktų duomenų vertinimą (sprendimo 13 psl.). Antra, pareiškėjo pateikti argumentai bei pasitelkto eksperto Išvada, Baltpool UAB, LITGRID AB raštai apsiriboja techniniu antrinio galios rezervo užtikrinimo vertinimu ir teisės aktų nuostatų citavimu, tačiau pareiškėjas nepateikia jokių pagrįstų faktinių duomenų ar pagrįstų įrodymų dėl Komisijos pritaikytų KHAE pastoviųjų sąnaudų sumažinimo pagrįstumo ekonomine prasme, kuria ir vertinamos būtinosios sąnaudos atitinkamai reguliuojamai veiklai vykdyti.

Todėl, pareiškėjas nei teikdamas pastabas Patikrinimo aktui, nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nepateikė svarių teisinių ir ekonominių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima paneigti Komisijos nustatytų KHAE pastoviųjų sąnaudų apimties apskaičiavimo pagrįstumą ir teisėtumą. Trečia, Komisija teismo posėdžio metu išsamiai pasisakė ir dėl eksperto Išvados nepagrįstumo, t. y. kad tik 1 iš 5 pareiškėjo pateiktų klausimų yra reikalaujantis atitinkamo lygmens bei krypties specialiųjų mokslo ir technikos žinių, t. y. klausimas dėl KHAE veikimo principo, jos įrengimo tikslų ir įtakos Lietuvos elektros energetikos sistemai, visi kiti pareiškėjo pateikti klausimai KTU Elektros ir elektronikos fakultetui nėra niekaip susiję nei su Išvadoje nurodytomis specialiomis KTU Elektros ir elektronikos fakulteto žiniomis, nei su Išvados rengėjo kompetencija, be to, Išvadoje pateikti atsakymai į 2, 4 ir 5 klausimus nepagrįsti jokiomis teisės aktų normomis, todėl yra akivaizdžiai neišsamūs ir neargumentuoti.

Todėl pareiškėjo į bylą pateikta Išvada įrodymų vertinimo prasme negali būti vertinama kaip pagrįsta specialiomis mokslo ir technikos srities žiniomis energetikos sektoriuje, dėl kurių į KTU Elektros ir elektronikos fakultetą kreipėsi pareiškėjas, bei juo labiau paneigianti Komisijos, kaip kompetentingos ekonominės reguliavimo institucijos, atliktą proporcinį sąnaudų skaičiavimo principą rezervinės galios palaikymo KHAE sąnaudų nustatymui. Taip pat šios Išvados objektyvumu galima abejoti ir dėl to, kad būtent KTU Elektros ir elektronikos fakultete Elektros inžinerijos bakalauro studijas baigė D.

M., 2011 m. – 2013 m. laikotarpiu buvęs pareiškėjo generaliniu direktoriumi ir Valdybos nariu, o nuo 2013 m. iki šiol esantis pareiškėjo Stebėtojų tarybos pirmininku ir pareiškėjo motininės įmonės UAB „Lietuvos energija“ (ji valdo 96,13 proc. Apelianto akcijų) Valdybos pirmininku bei generaliniu direktoriumi, savo ryšius su KTU palaikantis ir dalyvaujantis KTU Alumnų asociacijos veikloje kaip šios asociacijos prezidentas. Be to, KTU ir pareiškėjo motininę įmonę UAB „Lietuvos energija“ sieja bendri projektai, kur UAB „Lietuvos energija“ skiria finansavimą, kaip Lietuvos energijos taikomųjų tyrimų centro įsteigimas, kuriame KTU mokslininkai aktyviai dalyvauja susitikimuose su UAB „Lietuvos energijos“ grupės įmonėmis, o po to teikia savo pasiūlymus „technologinių sprendimų plėtojimui, kurios įgyvendinamos tais atvejais, jei sukuriama vertė bus didesnė, nei idėjos įgyvendinimui reikalingi ištekliai, taip pat, jei idėja leis prisidėti prie UAB „Lietuvos energijos“ grupės strateginio tikslo – grupės vertę iki 2020 m. padidinti du kartus“.

5. Dėl to, jog teismas nevertino, ar Komisija, priimdama Nutarimą Nr. O3-818, nepadarė vertinimo klaidos ir rėmėsi visais reikšmingais faktais, susijusiais su Lietuvos elektrinės kuro sąnaudų nustatymu, ir nesirėmė tais, kuriais neturėjo remtis ar kurie nebuvo teisiškai reikšmingi, pastebėtina, kad, pirmosios instancijos teismas analizavo visas aplinkybes ir susijusius įrodymus ir, tinkamai remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (sprendimo 14–15 psl.). Be to, pareiškėjo pareiga optimaliai efektyviai planuoti įrenginių veiklą, kad būtų užtikrintas bendras elektros energetikos sektoriaus tikslas, kad vartotojai neprivalėtų mokėti daugiau nei neišvengiamai būtina už viešąjį interesą. Komisija, vertindama kuro normas, atsižvelgė būtent į pareiškėjo galimybes prognozuoti ir pasirinkti, su kuriais gamybos blokais, kokiais pajėgumais gali efektyviausiai užtikrinti kuro normų mažiausias apimtis ir tokiu būdu patiriamas mažiausias VIAP sąnaudas ir priėmė atitinkamus sprendimus. Taip pat Komisija, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, vadovavosi nauja ir detalia informacija, kurios pagrindu priėmė ginčijamą Nutarimą Nr. O3-818. Nutarimo Nr. O3-818 nuostatos ir išvados buvo padarytos remiantis svariais bei išsamiais kruopštaus Patikrinimo metu surinktais duomenimis, tą parodo tiek imties duomenys (buvo analizuota viešai prieinama informacija, pareiškėjo ir su jo veikla susijusių įmonių finansinės ataskaitos, raštai, tikrinamu laikotarpiu galioję teisės aktai, visi (t. y. 100 proc.) įmonės pirminiai finansiniai dokumentai (sąskaitos faktūros, sutartys). Visuma šių duomenų Komisijai leido pagrįstai ir objektyviai patikrinti ir įvertinti visas pareiškėjo sąnaudas ir susijusius sprendimus bei priimti motyvuotą sprendimą, įtvirtintą Nutarimu Nr. O3-818. Taigi, pirmosios instancijos teismas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies nuostatų nepažeidė. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų keisti ar naikinti teismo sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, o teismas pagrįstai ir motyvuotai pagrindė savo vertinimą ir priėmė atitinkamą sprendimą.

6. Dėl Nutarimo Nr. O3-818 atitikties Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams pažymi, kad Patikrinimas buvo atliekamas vadovaujantis Energetikos įstatymo 2 straipsnio 24 dalimi, 19 straipsnio 2 dalimi, Elektros energetikos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi ir 9 straipsnio 3 dalies 5 bei 7 punktais, Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916, 24 punktu, Patikrinimų aprašu, taip pat tiek tikrinamuoju laikotarpiu galiojusio Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktu, 15 straipsnio 2 dalimi, tiek analogiškomis nuostatoms, kurios galioja ir šiuo metu galiojančios redakcijos Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 7 punkte, 19 straipsnio 2 dalyje. Tiek Nutarime Nr. O3-818, tiek ir jo lydimuosiuose dokumentuose (Patikrinimo akte, Dujų ir elektros departamento Elektros skyriaus 2014 m. rugsėjo 22 d. pažymoje Nr. O5-245 „Dėl AB „Lietuvos energijos gamyba“ planinio patikrinimo“, Derinimo pažymoje) nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai, įrodymai, naudoti šaltiniai, analizės rezultatai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo Komisija priėmė Nutarimą Nr. O3-818, šie dokumentai išdėstyti tiksliai, suprantamai, nedviprasmiškai, motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas, leidžiantis suinteresuotam asmeniui aiškiai suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį Komisijos sprendimą. Nutarimas Nr. O3-818 yra priimtas išsamiai išanalizavus visas pareiškėjo sąnaudas, atsižvelgiant į visas Patikrinimui reikšmingas aplinkybes, o gauti rezultatai yra pakankami pagrįsti, jog pareiškėjas dalį sąnaudų į reguliuojamos veiklos sąnaudas įtraukė nepagrįstai.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, bei ginčo santykių kvalifikavimu.

Dėl pirmosios instancijos tesimo sprendimo turinio pažymėjo, kad teismo sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Patikrinusi šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, jog teismo sprendimas yra motyvuotas ir juo atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, dėl to teismo sprendimas atitinka jam keliamus teisėtumo bei pagrįstumo reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.).

Teismas pažymėjo, kad valdžių padalijimo principas lemia administravimo subjekto teisminės kontrolės apimtį, nustatytą ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Teismas vertino, jog pagrįsta yra atsakovo pozicija dėl taikytinos šioje byloje teismų praktikos, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nustatęs, kad teismas negali visiškai pakeisti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos – teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Vis dėlto teismas, tikrindamas Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, gali patikrinti, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Teismas taip pat turėtų įvertinti, ar priimant skundžiamą Komisijos sprendimą buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Tokios praktikos, sprendžiant dėl atitinkamų institucijų atliktų sudėtingų vertinimų teisminės kontrolės ribų, laikomasi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje (pvz., Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimas byloje Nr. T-13/99 Pfizer Animal Health SA prieš Tarybą, 169 p., Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Nr. T-35/01 Shanghai Teraoka Electronic Co. Ltd prieš Tarybą, 49 p.) (2009 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009). Vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nors teismo atliekamas Konkurencijos tarybos pozicijos, susijusios su ekonominiu vertinimu, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas yra ribotas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d.), tačiau teismas tokiu atveju gali įvertinti, ar buvo laikytasi nustatytų procedūrų ir su jomis susijusių taisyklių, ar buvo nurodyti tinkami motyvai (argumentai), ar nepadaryta akivaizdi vertinimo klaida, ar nepiktnaudžiaujama valdžia (suteiktais įgaliojimais) (žr., pagal analogiją, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1987 m. lapkričio 17 d. sprendimą sujungtose bylose Nr. 142 ir 156/84 (BAT ir kt. prieš Komisiją, 62 p.) (2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-2577/2011).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodytos teismų praktikos nuostatomis, pažymėjo, kad teismas negali vertinti pareiškėjo ekonominės svarbos, įgyvendinant valstybės energetinę politiką, argumentų dėl pareiškėjo veiklos unikalumo ir kitų ūkinės veiklos ypatumų ir tik gali patikrinti, ar viešojo administravimo subjektas, turėdamas ekonominių klausimų vertinimo laisvę, vadovavosi teisės normomis ir priėmė sprendimą, atitinkantį teisės normų reikalavimus, nes tai sudaro ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi nustatytą tikrinimo apimtį. Pirmosios instancijos teismas tokį vertinimą pateikė, todėl teismo sprendimas atitinka minėtas teismų praktikos nuostatas.

Teismui tikrinant atsakovo nutarimo teisėtumą bei pagrįstumą taip pat yra reikšmingas ir ginčijamo nutarimo priėmimo procedūrų vertinimas, ar jos nebuvo pažeistos, nes vienas iš administracinio akto panaikinimo pagrindų, nustatytų ABTĮ 89 straipsnyje, numato, kad administracinis aktas pripažįstamas neteisėtu dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (3 p.).

Ginčijamo nutarimo priėmimo metu galiojo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. O3-155 patvirtintas Energetikos įmonių reguliuojamos veiklos priežiūros tvarkos aprašas (neteko galios nuo 2014 m. lapkričio 11 d.), kuriuo buvo reglamentuota energetikos įmonių veiklos, kuriai taikomos valstybės reguliuojamos kainos, patikrinimo tvarka. Komisijos 2012 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. O3-155 patvirtinto aprašo 40-43 punktu buvo nustatytos tikrinamos energetikos įmonės teisės ir pareigos. Viena iš tikrinamos įmonės pareigų buvo paskirti įgaliotus atsakingus asmenis, kurie dalyvautų atliekant patikrinimą ir bendradarbiautų su Tikrinimo komisijos nariais. Iš esmės minėtos aprašo normos nustatė bendradarbiavimo principo įgyvendinimą patikrinimo metu. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas tikrinimo metu bei atlikus patikrinimą, pastabų ar kitos informacijos, reikšmingos patikrinimui, neteikė ir ji buvo pateikta tik 2015 m. rugpjūčio 12 d. pateikus papildomus rašytinius paaiškinimus pirmosios instancijos teismui. Šį atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentą atsakovas pagrindė įrodymais, pateiktais su apeliaciniu skundu, t. y. 2014 m. balandžio 29 d. raštą Nr. R2-1208 bei 2014 m. gegužės 6 d. raštą Nr. R2-1259 dėl patikrinimo akto pastabų teikimo termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija remdamasi šiais įrodymais padarė išvadą, jog pozicija, kad pareiškėjas su tikrinimo komisija nebendradarbiavo, yra pagrįsta.

Viešosios teisės normos detaliai nenustato bendradarbiavimo principo turinio, tačiau šio ginčo atveju jis apima atsakovo nurodytos informacijos teikimą tikrintojui, kas numatyta Komisijos 2012 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. O3-155 patvirtinto aprašo 40.3 punkte, taip pat nustatyta ir Viešojo administravimo įstatymo 366 straipsnio 1 dalyje, kad ūkio subjektai teikia priežiūrą atliekantiems subjektams dokumentus, kuriuos privaloma rengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, taip pat kitą informaciją ūkio subjekto turima forma.

Administracinio akto teisminė kontrolė yra vykdoma pagal situaciją, buvusią ginčijamo akto priėmimo metu, todėl akto pagrįstumo vertinimui yra reikšmingas administracinio akto priėmimo faktinis pagrindas. Atsakovas nutarimą pagrindė faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytomis Dujų ir elektros departamento Elektros skyriaus 2014 rugsėjo 22 d. pažymoje Nr. OS-245 „Dėl AB „Lietuvos energijos gamyba“ planinio patikrinimo“ ir jos nutarimo priėmimo metu nebuvo paneigtos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas, priimdamas šioje byloje ginčijamą nutarimą, įvertino visas nutarimo priėmimui reikšmingas aplinkybes.

Konstatavus, kad pareiškėjas tikrinimo metu pažeidė bendradarbiavimo principą, teismas privalėjo vertinti įrodymus, pateiktus po ginčijamo nutarimo priėmimo tik ta apimtimi, ar atsakovas, priimdamas nutarimą, akivaizdžiai ar šiurkščiai neviršijo savo įgaliojimų. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad nenustatė esminių atsakovo klaidų ir šią išvadą grindė surinktais byloje įrodymais. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo iš naujo tirti pareiškėjo nurodomų rašytinių įrodymų, pateiktų bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijose teismui, t. y. Kauno technologijos universiteto Elektros ir elektronikos fakulteto rašto „Dėl išvados byloje (Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės ekspertinis vertinimas)“, BALTPOOL UAB pateiktos išvados (BALTPOOL UAB 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštas Nr. 15-SD-276) bei LITGRID AB 2015 m. liepos 1 d. rašto Nr. SD-2843.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui pažeidus administracinės procedūros metu bendradarbiavimo principą jam tenka pasekmės, susijusios su įmonės pajamų sumažinimu, todėl šiuo pagrindu pateikti apeliacinio skundo argumentai vertinami kaip nepagrįsti.

Esant šioms aplinkybėms, konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas turėjo faktinį bei teisinį pagrindą pripažinti atsakovo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. O3-818 „Dėl AB „Lietuvos energijos gamyba“ planinio patikrinimo“ 1, 2 ir 3 punktus teisėtais.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose.

V. Pareiškėjas UAB „Lietuvos energijos gamyba“ 2017 m. vasario 2 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ (prašymo nagrinėjimui aktuali įstatymo Nr. XII-2399 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

Pareiškėjas prašymą grindžia tuo, kad 1) administracinių teismų praktika nagrinėjant analogiškas bylas (ginčus tarp reguliuojamo ūkio subjekto ir reguliatoriaus (pvz.: Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, Ryšių reguliavimo tarnybos ir pan.) ir šiose bylose aiškinant bei taikant ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies normas yra nevienoda, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės yra labai panašios į šios bylos aplinkybes, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas, yra priimti skirtingi procesiniai sprendimai; ir 2) šioje byloje priimtais teismų sprendimais praktika formuojama klaidinga linkme ir šioje byloje kilęs ginčas buvo išspręstas neteisingai.

Dėl pirmojo argumento (nevienoda teismų praktika) pareiškėjas pažymi, kad vienais atvejais teismas atsiriboja nuo detalesnio bylos aplinkybių nagrinėjimo, motyvuodamas tuo, kad vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies norma teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (pvz., LVAT 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011; 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1376/2014; 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2279/2012); kitais atvejais teismas pažymi, kad būtina įvertinti, ar buvo nurodyti tinkami motyvai (argumentai), ar buvo laikytasi nustatytų procedūrų ir su jomis susijusių taisyklių, ar nepadaryta akivaizdi vertinimo klaida, ar nepiktnaudžiaujama valdžia (suteiktais įgaliojimais), nepaisant to, kad teismo atliekamas reguliuojančios institucijos pozicijos, susijusios su ekonominiu vertinimu, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas yra ribotas (pvz., LVAT 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006; 2016 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-588-261/2016; 2016 m. spalio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-596-858/2016; 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016).

Dėl antrojo argumento (teismų praktika formuojama klaidinga linkme) pareiškėjas teigia, kad spręsdami šioje byloje kilusį ginčą, teismai nepagrįstai plačiai aiškino ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatas ir skunde nurodytus faktinio bei teisinio pobūdžio aplinkybes ir įrodymus nepagrįstai priskyrė ekonominio / politinio tikslingumo kriterijams. Pažymi, kad šioje byloje yra iškilę visiškai kitokio, nei visuomeninių santykių raidos prioritetų ar raidos strategijos nustatymas, pobūdžio klausimai, t. y. ne ekonominio / politinio tikslingumo klausimai, kuriuos teismai iš esmės atsisakė tirti ir nagrinėti, o faktinio bei teisinio pobūdžio aplinkybės ir įrodymai, kurie šioje byloje teismų nebuvo ištirti. Anot pareiškėjo, teismai visiškai nepagrįstai prie ekonominio / politinio tikslingumo aplinkybių priskyrė faktines bylos aplinkybes, tokias kaip: pareiškėjo veiklos ir valdomų elektros energijos gamybos blokų veikimo būdą, šių įrenginių veikimo įtaką pareiškėjo patiriamoms sąnaudoms ir jų pagrįstumo vertinimą teisine prasme, taip pat aplinkybes ir įrodymus, kokias kuro sąnaudas ir dėl kokių priežasčių patiria Lietuvos elektrinė bei kokią teisinę reikšmę jos turi įvertinant sąnaudų pagrįstumą. Taip pat aplinkybes ir įrodymus, kad elektros energijos gamybos įrenginiai tiesiog fiziškai negali veikti tokiu būdu, kaip jį vertina VKEKK, ir kad pareiškėjas iš esmės neturi galimybių po tam tikro laiko parduoti elektros energijos biržoje, nes teisės aktų reguliavimo išdavoje tiesiog nebeįmanoma to padaryti.

Pareiškėjo įsitikinimu, ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma, jog teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, aiškintina kaip reiškianti tai, kad teismas nevertina viešojo administravimo subjekto diskrecijos pasirinkti visuomeninių santykių raidos prioritetus. Kitoks – plečiamasis nurodytos ABTĮ normos aiškinimas (kaip ribojančios teismo galias vertinti viešojo administravimo subjekto priimto akto turinį ir argumentus) prieštarautų VAĮ 8 straipsnio nuostatoms, kad bet koks individualus valstybės institucijų priimamas administracinis sprendimas privalo būti pagrįstas nustatytais faktais bei teisės normomis. Tokią poziciją pareiškėjas grindžia LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-277/2007, kurioje pasisakyta, jog „<...> Viešojo administravimo įstatymo 8 str. <...> reikalavimų nesilaikymas laikytinas individualaus administracinio akto trūkumais, galinčiais lemti šio akto panaikinimą“. Pareiškėjas daro išvadą, kad teismas neturėtų susilaikyti nuo viešojo administravimo subjekto atliekamos teisinės ekonominių duomenų kvalifikacijos kontrolės. Teismo tikrinimo apimtį sudaro tai, ar viešojo administravimo subjektas kruopščiai ir nešališkai ištyrė visas svarbias aplinkybes, ar pakankamai motyvavo savo sprendimą tais rodikliais, kurie yra privalomi, priimant konkretų sprendimą. Viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti atitinkamą sritį, paremti savo vertinimą argumentais, kurie nėra aiškiai nereikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, kurie atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius.

Bendri reikalavimai, keliami administraciniam aktui, įpareigoja instituciją, priimančią aktą, nurodyti jo priėmimo priežastis arba nurodyti, kur šias priežastis galima rasti. Motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas administraciniam aktui priimti. Teismų praktikoje pripažinta, kad VAĮ 8 straipsniu nėra nustatyti reikalavimai individualaus administracinio akto struktūrai bei formai, nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tam tikrais atvejais individualaus administracinio sprendimo motyvuojamąja dalimi gali būti atitinkami procedūriniai dokumentai arba pirmiau priimti tiesiogiai susiję aktai, kuriuose išdėstomi nustatyti objektyvūs duomenys (faktai) ir pateikiamas jų teisinis įvertinimas pagal konkrečias teisės normas, tačiau motyvai turi būti aiškūs ir pakankami administraciniam aktui priimti.

Pareiškėjas pažymi, kad spręsdami šį šalių ginčą teismai vertino tik bendrąją VKEKK kompetenciją – tikrinti pareiškėjo veiklą, tačiau visiškai nepagrįstai nustatė, kad priimdama skundžiamą Nutarimą VKEKK neperžengė jai suteiktos diskrecijos teisės ribos.

ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis yra aiškinama kaip valdžių atskyrimo principo išraiška, užtikrinanti aktą priimančios administracinės institucijos diskrecijos teisę. Vis dėlto diskrecijos laisvė nėra absoliuti. Visos valdžios institucijos privalo veikti pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos suteiktas kompetencijas ir, žinoma, tarnauti žmonėms. Šių reikalavimų vykdymą kontroliuoja teismai. T. y. teismai privalo užtikrinti, jog, reguliuodama visuomeninius santykius, administracinė institucija neperžengtų suteiktos diskrecijos ribų, ją vykdydama naudotų nustatytas priemones bei metodus.

LVAT 2006 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006 patvirtino, kad administracinės institucijos diskrecijos teisė turi teisines ribas ir yra teisminės kontrolės objektas. Tai, kad atsakovas (minimoje administracinėje byloje – Ryšių reguliavimo tarnyba) turi ekonominių klausimų vertinimo laisvę, nereiškia, jog teismas turi susilaikyti nuo atsakovo atliekamos teisinės ekonominių duomenų kvalifikacijos kontrolės. Pasak LVAT, teismo kompetencija apima tikrinimą, ar viešojo administravimo institucija nepažeidė jai suteiktos diskrecijos išorinių ribų. LVAT taip pat patikslino, kad administracinės diskrecijos kontrolės norminės ribos negali būti tapatinamos su ekonominio tikslingumo vertinimu; teisinio tyrimo objektas yra tai, ar šios institucijos surinktų kokybinių ir kiekybinių ekonominių duomenų pakanka, kad jų pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog išskirtieji ekonominiai kriterijai įvykdyti arba neįvykdyti. Priešingas aiškinimas reikštų, jog reguliatorius (šiuo atveju – VKEKK) turi praktiškai neribotą diskrecijos teisę.

Pareiškėjas kelia klausimą, kokiu būdu ir kas turi užtikrinti teisminę viešojo administravimo subjekto veiksmų ar priimamų teisės aktų kontrolę, kuomet teismas nevertina viešo administravimo subjekto priimamų sprendimų motyvuojant, kad bet koks argumentas, susijęs su skaičiavimu ar skaičiavimui naudotais duomenimis, yra ekonominio tikslingumo klausimas ir tai, kad viešo administravimo subjektas tiesiog veikia suteiktų įgaliojimų apimtyje, yra laikoma pakankama.

Pripažinus teisę VKEKK ar bet kuriam kitam reguliatoriui nekontroliuojamai naudotis savo diskrecijos teise ir atsisakant tikrinti VKEKK ar bet kurio kito reguliatoriaus sprendimus, motyvuojant ekonominiu tikslingumu, visų pirma, yra neteisingai interpretuojama sąvoka „ekonominis tikslingumas“, be to, būtų patvirtinta, kad tam tikrais klausimais VKEKK ar bet kuris kitas reguliatorius yra vienintelė ir galutinė instancija, kurios sprendimai negali būti ginčijami net ir tuo atveju, jeigu bet kuriam asmeniui būtų akivaizdžiai aišku, kad VKEKK ar bet kurio kito reguliatoriaus priimtas sprendimas yra pagrįstas aiškiai neteisingais skaičiais, netinkamomis formulėmis ir pan.

Pareiškėjas daro išvadą, jog pozicija, kad teismas privalo vertinti tik formalius viešojo administravimo subjekto padarytus pažeidimus ir neatsižvelgti į priimamų sprendimų esmę bei turinį, yra akivaizdžiai nepagrįsta, nes tokiu būdu neužtikrinama teisė į teisingą teisminę gynybą, o viešojo administravimo institucijų sprendimų patikra būtų atliekama tik formaliai. Pareiškėjas pažymi, jog ne tik LVAT, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo praktikoje, bet ir teisės doktrinoje pripažįstama, kad teisminis administracinės diskrecijos vertinimas negali būti paviršutiniškas arba atsitiktinis, o turi būti išsamus ir apimti visas bylai reikšmingas aplinkybes.

Pareiškėjo vertinimu, priimdama Nutarimą, VKEKK jai suteiktą diskreciją įgyvendino netinkamai, o teismas patvirtino tokį neteisėtą ir nepagrįstą institucijos elgesį bei teisę administraciniuose teisiniuose santykiuose elgtis savo nuožiūra ir nekontroliuojamai. Pareiškėjas pažymi, kad teisinė ekonominių rodiklių interpretacijos kontrolė šiuo atveju yra būtina, t. y. būtina VKEKK diskrecijos teisės ribose atlikti sudėtingų ekonominių vertinimų teisminę kontrolę.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje.

Komisija, susipažinusi ir išanalizavusi pareiškėjo nurodytas LVAT nutartis bei sprendimą, pažymi, kad pareiškėjo nurodytos bylos nuo administracinėje byloje Nr. A-1742-261/2016, kurioje prašoma atnaujinti procesą, iš esmės skiriasi pagal jose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes ir tų aplinkybių kontekste taikytas teisės normas

LVAT 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011 buvo išspręstas ginčas, kilęs dėl Komisijos nutarimo, kuriuo nutarta nepritarti UAB „Druskininkų dujos“ pateiktai 2010–2014 m. gamtinių dujų skirstymo veiklos investicijų programai, o bendrovė įpareigota per 1 mėnesį nuo sprendimo priėmimo nurodyti priemones, kurių ji planuoja imtis, kad užtikrintų efektyvų licencijuojamos veiklos vykdymą, ir dėl Komisijos nutarimo, kuriuo UAB „Druskininkų dujos“ nutarta nustatyti gamtinių dujų skirstymo kainų viršutinę ribą 2010–2014 metų reguliavimo periodui ir koreguotą gamtinių dujų tiekimo kainos viršutinę ribą, teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi iš LVAT nutarties matyti, jog šioje administracinėje byloje teisės normos teismo buvo aiškintos ir taikytos su UAB „Druskininkų dujos“ investicijų derinimu bei gamtinių dujų skirstymo kainų viršutinių ribų nustatymu susijusių ginčo santykių ir faktinių aplinkybių kontekste.

LVAT 2014 m. liepos 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1376/2014 buvo išspęstas ginčas dėl Komisijos nutarimo, kuriuo UAB „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ buvo nustatytos karšto vandens kainos dedamosios, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat Komisijos pareigos, skaičiuojant UAB „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ tiekiamo karšto vandens dedamąsias, atsižvelgti į faktines netektis. Kaip nutartyje pažymėjo LVAT, byloje ginčas iš esmės buvo kilęs dėl to, ar Komisija, nustatydama UAB „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ tiekiamo karšto vandens kainos dedamąsias, turėjo pareigą jas nustatydama atsižvelgti į UAB „Litesko“ deklaruotas faktines vandens netektis (t. y. 7 proc.), ar, remdamasi teisės aktų nuostatomis, turėjo teisę nustatyti normatyvinę (t. y. grindžiamą ne tik UAB „Litesko“ nurodomais faktiniais duomenimis) netekčių ribą. Taigi iš LVAT nutarties matyti, jog šioje administracinėje byloje teisės normos teismo buvo aiškintos ir taikytos su UAB „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ karšto vandens kainos dedamųjų nustatymu susijusių ginčo santykių bei faktinių aplinkybių kontekste.

LVAT 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2279/2012 buvo išspręstas ginčas dėl Komisijos nutarimo, kuriuo Komisija atsižvelgdama į 2011 m. rugsėjo 22 d. AB „Lietuvos dujos“ planinio tikslinio patikrinimo išvadas, įpareigojo AB „Lietuvos dujos“ atlikti nutarime nurodytus veiksmus ir pradėjo piniginės baudos už licencijuojamos veiklos sąlygų pažeidimus skyrimo procedūrą. Nors šioje administracinėje byloje, be kita ko, teisės normos teismo buvo aiškintos ir taikytos su AB „Lietuvos dujos“ reguliuojamos veiklos patikrinimu susijusių ginčo santykių kontekste, tačiau šios bylos bei administracinės bylos Nr. A-1742-261/2016, kurioje prašoma atnaujinti procesą, faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Negana to, šioje byloje bei administracinėje byloje Nr. A-1742-261/2016, kurioje prašoma atnaujinti procesą, pateiktas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies aiškinimas bei taikymas nesiskiria ir yra vienodas.

LVAT 2006 m. gruodžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006 buvo išspręstas ginčas dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos įsakymų, kurie buvo priimti atsižvelgiant į atlikto rinkos tyrimo rezultatus ir išvadas, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar Ryšių reguliavimo tarnyba tinkamai apibrėžė didmeninę plačiajuosčio ryšio prieigos rinką, ar tinkamai buvo įvertinta pareiškėjo padėtis šioje rinkoje, ar Ryšių reguliavimo tarnyba nepažeidė taisyklių, reglamentuojančių rinkos tyrimą, atitinkamų reikalavimų. Taigi iš LVAT nutarties matyti, jog šioje administracinėje byloje teisės normos teismo buvo aiškintos ir taikytos su rinkos tyrimu, didmeninės rinkos apibrėžimu bei AB „Lietuvos telekomas“ padėties šioje rinkoje įvertinimu susijusių ginčo santykių bei faktinių aplinkybių kontekste.

LVAT 2016 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Ne. eA-588-261/2016 buvo spręstas ginčas dėl Komisijos diskrecijos teisės pratęsti reguliavimo laikotarpį ir elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos LITGRID AB 2015 m. nustatymo pagrįstumo ir teisėtumo. Iš LVAT nutarties matyti, jog šioje administracinėje byloje teisės normos teismo buvo aiškintos ir taikytos su reguliavimo laikotarpio ir elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos LITGRID AB nustatymu susijusių ginčo santykių ir faktinių aplinkybių kontekste.

LVAT 2016 m. spalio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Ne. eA-596-858/2016 išsprendė ginčą dėl Komisijos nutarimo, kuriuo buvo pritarta Komisijos atliktam elektros energijos gamybos rinkos tyrimui ir jo išvadoms. Kaip nutartyje nurodė LVAT, byloje proceso šalys iš esmės nesutarė dėl ginčui spręsti aktualaus teisinio reguliavimo aiškinimo ir taikymo. Iš LVAT sprendimo matyti, jog šioje administracinėje byloje teisės normos teismo buvo aiškintos ir taikytos su paslaugos (produkto) rinkos apibrėžimu susijusių ginčo santykių bei faktinių aplinkybių kontekste.

LVAT 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 buvo sprendžiamas ginčas dėl Komisijos nutarimų, kuriais buvo nustatytos šilumos bazinės kainos dedamosios ir karšto vandens kainų dedamosios UAB „Vilniaus energija“. Iš LVAT nutarties matyti, jog šioje administracinėje byloje teisės normos teismo buvo aiškintos ir taikytos su šilumos bazinės kainos dedamosios ir karšto vandens kainų dedamosios UAB „Vilniaus energija“ susijusių ginčo santykių bei faktinių aplinkybių kontekste.

Atsakovas pažymi, jog vien ta aplinkybė, kad minėtose bylose kaip šalis (atsakovas) dalyvavo Komisija (arba kita rinkos priežiūrą atliekanti institucija) nesuteikia pagrindo teigti, kad pareiškėjo nurodytų bylų ir administracinės bylos Nr. A-1742-261/2016, kurioje prašoma atnaujinti procesą, faktinės aplinkybės yra tapačios arba panašios. Pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose kilo ginčai dėl Komisijos sprendimų, priimtų vykdant skirtingas Komisijai įstatymų leidėjo pavestas funkcijas, todėl teismai kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančias normas taikė atsižvelgdami į kiekvienai bylai reikšmingą aplinkybių visumą, t. y. kiekvienu atveju Komisijos diskrecijos ribos ir Komisijos priimti ekonominio ir politinio pobūdžio sprendimai teismų buvo vertinami konkrečios bylos ginčo santykių ir faktinių aplinkybių kontekste.

Nustačius, jog nei vienoje pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje dalykas, faktinis bei teisinis pagrindai su prašoma administracine byla nesutampa, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog teismų praktika yra formuojama klaidinga linkme ir ginčas administracinėje byloje Nr. A-1742-261/2016 buvo išspręstas neteisingai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo AB „Lietuvos energijos gamyba“ prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1742-261/2016 pagrįstumo klausimas.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos (2016 m. birželio 2 d. Nr. XII-2399), įsigaliojusios nuo 2016 m. liepos 1 d. nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, pirmiausia pažymi, kad proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, t. y. kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis).

Prašydamas atnaujinti procesą remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr. LVAT 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (žr., pvz., LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. P261-40/2008). Taigi, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti įvertinta, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje iš tikrųjų teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, kartu atsižvelgiant į bylose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes. Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr. LVAT 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. LVAT 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-81-261/2016).

Nagrinėjamu atveju prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1742-261/2016 pareiškėjas teigia, kad administracinių teismų praktika nagrinėjant analogiškas bylas ir šiose bylose aiškinant bei taikant ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies normas yra skirtinga, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės yra labai panašios į šios bylos faktines aplinkybes, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas, yra priimti skirtingi sprendimai; taip pat teigia, kad šiose bylose praktika formuojama klaidinga linkme ir administracinėje byloje Nr. A-1742-261/2016 kilęs ginčas buvo išspręstas neteisingai. Savo teiginius pareiškėjas grindžia: LVAT 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-263/2011, 2014 m. liepos 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1376/2014, 2006 m. gruodžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006, 2016 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje eA-588-261/2016, 2016 m. spalio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-596-858/2016 ir 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016.

Ginčas administracinėje byloje Nr. A-1742-261/2016 kilo pareiškėjui nesutikus su Patikrinimo aktu, nes, pareiškėjo nuomone, Patikrinimo akte buvo pritaikyti ydingi sąnaudų sumažinimo principai, kurie nėra numatyti teisės aktuose, o pastaruosiuose įtvirtinto privalomo energijos gamybos sąnaudų padengimo principo Komisija nesilaikė; Komisija neargumentuotai ir nepagrįstai nustatinėjo ir taikė jokiuose teisės aktuose neįtvirtintas veiklos sąnaudų normas, retrospektyviai keitė pačios Komisijos anksčiau nustatytas veiklos sąnaudų normas, ir jas nustatinėjo bei mažino neatsižvelgdama į pareiškėjo veiklos specifiką taip pat klaidingai atliekant skaičiavimus bei vertinimo klaidas; Komisija peržengė jai suteiktas diskrecijos ribas, sąnaudų sumažinimus atliko nemotyvuotai, pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius.

Teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje prašoma atnaujinti procesą, aktualias teisės normas aiškino ir taikė atsižvelgdamas į su atliktu pareiškėjo reguliuojamos veiklos patikrinimu susijusių ginčo santykių bei faktinių aplinkybių kontekstą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodomus procesinius sprendimus kitose administracinėse bylose, konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog bylos, kuriose priimti minėti procesiniai sprendimai, atsižvelgiant į jose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes, būtų tapačios bylai, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose teismo išnagrinėti ginčai dėl Komisijos sprendimų, priimtų vykdant skirtingas Komisijai pagal įstatymą priskirtas funkcijas (nustatant kainas ir kainų viršutines ribas, atliekant reguliuojamos veiklos patikrinimus bei rinkos tyrimus), todėl kiekvienoje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančios normos teismo buvo taikomos atsižvelgiant į toje konkrečioje byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, t. y. kiekvienu atveju Komisijos diskrecijos ribos ir Komisijos priimti sprendimai teismų buvo vertinami, atsižvelgiant į konkrečios bylos ginčo santykių ir faktinių aplinkybių kontekstą.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas, nesutikdamas su jam nepalankia apeliacinės instancijos teismo nutartimi, iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir byloje esantys įrodymai, tačiau teisėjų kolegijai nagrinėjančiai prašymą dėl proceso atnaujinimo nėra suteikta teisė iš naujo atlikti konkrečių bylos faktinių aplinkybių vertinimo, kuris jau buvo atliktas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nes tai nėra prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 162 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos energijos gamyba“ prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1742-261/2016 pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos energijos gamyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos energijos gamyba“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė