2021-06-09 Nr. AB-13949-3-64-3-01515-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1158-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01515-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.2; 18.4.3; 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Š. prašymą (trečiasis suinteresuotas asmuo: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyrius) dėl termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas T. Š. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į V. V. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę; 2) atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į Z. V. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę; 3) atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į V. (V.) V. (V.) (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę.

2. Pareiškėjas prašyme nurodė:

2.1. Būdamas Z. V. (V.) testamentinis įpėdinis, 1999 m. kreipėsi dėl nuosavybės teisių į V. (Z. V. (V.), jos tėvams Vincui ir Z. V. bei broliui V. (V.) V. (V.)) iki turto nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusią žemę atkūrimo. Radviliškio rajono Baisogalos apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė 1999 m. vasario 18 d. prašymą. Nuvykęs, pateikė minėtą prašymą bei dokumentus, pagrindžiančius nuosavybės teises, bei tai, jog jis yra Z. V. (V.) testamentinis įpėdinis, Z. V. (V.) buvo paveldėjusi savo tėvų Vinco ir Z. V. bei brolio V. (V.) V. (V.) palikimus ir yra jų teisių perėmėja, taip pat dokumentus, pagrindžiančius jiems (V.) iki turto nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusią žemę: V. (V.) V. (V.) (Z. V. (V.) brolis) iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdė 39,3139 ha žemės; V. V. (Z. V. (V.) tėvas) (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 27,77 ha žemės, ir Z. ir V. V. (Z. V. (V.) tėvai) nuosavybės teise valdė 132,56 ha žemės (duomenys neskelbtini). Pareiškėją aptarnavusi specialistė liepė rašyti prašymą dėl tetos Z. V. (V.) turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimo, tuo tarpu dėl tetos Z. V. (V.) tėvų V. ir Z. V. ir brolio V. (V.) V. (V.) nuosavybės teisių į žemę atkūrimo sakė, jog vėliau, kaip bus su šių nuosavybės teisių atkūrimu. Pareiškėjas prašymą užpildė specialistei diktuojant ką rašyti. Galiausiai paaiškėjo, kad buvo priimti tik tetos Z. V. (V.) nuosavybės teises į žemę pagrindžiantys dokumentai, o dokumentai, pagrindžiantys Z. V. (V.) tėvų V. ir Z. V. ir brolio V. (V.) V. (V.) nuosavybės teises į žemę, buvo grąžinti.

2.2. Pagal Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. sausio 28 d. išvadą Nr. 71-5622 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, Šiaulių apskrities viršininko 2004 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 71-16527-17404 pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 40,00 ha žemės plotą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 59,40 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), lygiavertį turėtajam (duomenys neskelbtini). Visą laiką kol vyko nuosavybės teisių atkūrimas į minėtą žemę, pareiškėjas kėlė klausimą dėl nuosavybės teisių į likusią V. žemę atkūrimo, tačiau jokio konkretaus atsakymo nesulaukdavo.

2.3. Pareiškėjas dar kartą dokumentus, pagrindžiančius Z. V. (V.) tėvų V. ir Z. V. ir brolio V. (V.) V. (V.) nuosavybės teises į žemę, pateikė 2003 m. gruodžio 2 d., kai Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriuo prašė prijungti papildomai prie jo 1999 m. vasario 18 d. prašymo dėl Z. V. žemės gražinimo V. V., Z. V. ir V. (V.) V. (V.) nuosavybės teises į iki turto nacionalizacijos jų valdytą žemę pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjas su 2005 m. kovo 17 d. pareiškimu dėl nuosavybės teises pagrindžiančių dokumentų pateikimo kreipėsi į Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrių. 2005 m. gegužės 12 d. buvo gautas Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus informacinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad „atsižvelgiant į 2003 m. gruodžio 2 d. ir 2005 m. kovo 17 d. gautus laiškus, informuojame, kad atsiųstos dokumentų kopijos yra įsegtos į Z. V. žemės gražinimo bylą.“ Nuo 2011 m. pareiškėjas dėl susidariusios situacijos pradėjo konsultuotis su advokate A. K. (toliau – ir Advokatė). 2011 m. lapkričio 27 d. Advokatė parengė ir Šiaulių apygardos administraciniam teismui (toliau – ir ŠAAT) 2011 m. gruodžio 30 d. pateikė prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo. ŠAAT priėmė 2012 m. kovo 8 d. sprendimą (toliau – ir ŠAAT 2012 m. kovo 8 d. sprendimas), kuriuo pareiškėjo prašymą atmetė, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2420/2012 (toliau – ir LVAT 2012 m. spalio 25 d. nutartis) buvo paliktas nepakeistas.

2.4. Apie tai, jog pateikto prašymo ir pateiktų dokumentų nepakanka įvykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą į V. V., Z. V. ir V. (V.) V. (V.), kurių teisių perėmėja yra Z. V. (V.), valdytą žemę, jam buvo abstrakčiai paaiškinta tik Radviliškio žemėtvarkos skyriaus 2005 m. gegužės 16 d. raštu Nr. 1198. Tuo metu jau buvo praleisti Lietuvos Respublikos piliečiu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyti terminai. Taigi, tokiu būdu jis nebuvo tinkamai (iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino pabaigos) informuotas apie esamus trūkumus ir reikalingus atlikti veiksmus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią V. nuosavybės dalį.

Laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 16 d. iki 2005 m. birželio 9 d. buvo gauti trys žemėtvarkos institucijų raštai (Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2005 m. gegužės 16 d. raštas dėl žemės Nr. 1198, Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 30 d. raštas Nr. (1.38./60)-20-1250, Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2005 m. birželio 9 d. raštas Nr. 13-111-(1.22.)), kuriuose pateikta skirtinga informacija. Tai patvirtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūras vykdančių institucijų, jų darbuotojų veiksmai, teikiami atsakymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo šiuo atveju nebuvo savalaikiai, išsamūs, informatyvūs, priešingai, buvo klaidingi, prieštaringi, jam nebuvo tinkamai paaiškinta kokių veiksmų jis turi imtis, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyktų sklandžiai.

Nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu nebuvo paaiškinta, kodėl pareiškėjas turi pateikti atskirus prašymus ne tik į tetos Z. V. (V.) žemę, bet ir į tetos Z. V. (V.) tėvų V. ir Z. V. ir brolio V. (V.) V. (V.) nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, taip pat nebuvo paaiškinta, kad pareiškėjas turi kreiptis dėl juridinių faktų nustatymo, kad teta Z. V. (V.) priėmė savo tėvų V. ir Z. V. palikimą, nors teikiant pirminį prašymą specialistei buvo aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teisę į visą V.

šeimos žemę, tačiau tai patvirtinantys dokumentai buvo nepriimti. Aplinkybė, jog tam tikrų valstybės institucijų pareigūnai netinkamai atlieka savo pareigas, negali sukelti neigiamų padarinių į šias institucijas besikreipiančių asmenų teisėms ir teisėtiems interesams. Be to, 2011 m., kreipiantis į ŠAAT, pareiškėjas pasitikėjo Advokate ir jos formuluojamu reikalavimu teismui, nežinojo, kad reikia prašyti atnaujinti terminą ne tik nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti, bet ir atnaujinti terminą prašymams atkurti nuosavybės teises į V. ir Z.

V. ir V. (V.) V. (V.)) turėtas žemes.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Radviliškio skyrius atsiliepime su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė:

3.1. Pareiškėjas 1999 m. vasario 18 d. pateikė prašymą tuometinei Radviliškio rajono Baisogalos apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės Z. V. (V.) iki nacionalizacijos valdytą 40 ha žemę (duomenys neskelbtini). Šiaulių apskrities viršininko 2004 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 71-16527-17404 pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės Z. V. (V.) iki nacionalizacijos valdytą 40 ha žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 59,4 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2003 m. gruodžio 2 d. ir 2005 m. kovo 17 d. Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriui pateikė dokumentus, liudijančius, jog V. (V.) V. (V.) iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 39,3139 ha žemės, V. V. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 27,77 ha ir Z. bei V. V. nuosavybės teise valdė 132,56 ha žemės (duomenys neskelbtini). Šie nuosavybės teises į žemę patvirtinantys dokumentai buvo pateikti praleidus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytą terminą nuosavybės teises į žemę patvirtinantiems dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d., nes pareiškėjas iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino, t. y. 2001 m. gruodžio 31 d. nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nurodytą žemę. Todėl nuosavybės teisės į nurodytą žemę jam nebuvo atkurtos. Nuosavybės teisės į šią žemę niekam nėra atkurtos. Šiuo metu ši žemė nėra laisva ir nuosavybės teisės natūra buvusioje vietoje negali būti atkurtos.

3.2. Iš pareiškėjo prašymo turinio aišku, kad pareiškėjas siekė atkurti nuosavybės teises Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Pagal šį punktą, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Vadinasi, pareiškėjas, siekdamas atkurti nuosavybės teises į nurodytą žemę, turėtų įrodyti, kad Z. V. yra ne tik savo tėvų Z. ir V. ir brolio V. (V.) V. (V.) nuosavybės teisių perėmėja, bet ir pretendentė pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktus, nes pagal šį teisinį reglamentavimą, nuosavybės teisės į brolių žemę neatkuriamos. Todėl faktas, kad Z. V. (V.) buvo savo brolio V. (V.) V. (V.) nuosavybės teisių perėmėja nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, nes nuosavybės teisės į V. (V.) V. (V.) žemę jam nebūtų atkurtos. Todėl ir pats pareiškėjo siekis atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į V. (V.) V. (V.) žemę nesukeltų pareiškėjui teisinių pasekmių.

3.3. Sprendžiant klausimą dėl termino paduoti prašymams į aukščiau nurodytą Z. ir V. bei V. (V.) V. žemę atnaujinimo pareiškėjui aktuali LVAT 2012 m. spalio 25 d. nutartis, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas laikotarpiu iki terminų pabaigos nebuvo pakankamai aktyvus ir terminą praleido be svarbių priežasčių liečia ne tik termino paduoti nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams, bet ir termino paduoti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo atnaujinimą.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 1999 m. vasario 18 d. padavė prašymą Radviliškio rajono Baisogalos apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Z. V. (V.) 40,00 ha žemės sklypą (duomenys neskelbinti). Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2004 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 71-16527-17404 pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į Z. V. (V.) (duomenys neskelbtini) turėtą 40 ha žemės plotą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 59,40 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriui pareiškėjas 2003 m. gruodžio 2 d. ir 2005 m. kovo 17 d. pateikė dokumentus, liudijančius, kad V. (V.) V. (V.) iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 39,3139 ha žemės, V. V. (duomenys neskelbtini) – 27,77 ha ir Z. ir V. V. – 132,56 ha žemės (duomenys neskelbtini), bei prašė šiuos dokumentus prijungti prie Z. V. (V.) nuosavybės teisių atkūrimo bylos. Tačiau pareiškėjas nei 2003 m., nei 2005 m. nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į minėtas žemes. LVAT 2012 m. spalio 25 d. nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir ŠAAT 2012 m. kovo 8 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, paliko nepakeistą.

6. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės (nežinojo įstatymų, galvojo, kad jo pateiktų dokumentų užtenka, pasitikėjo Advokate) yra subjektyvaus pobūdžio, todėl negali būti pripažintomis svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, kurioms esant praleistas terminas galėtų būti atnaujinamas. Pareiškėjas visą Atkūrimo įstatymo nustatytą laikotarpį pateikti atitinkamiems dokumentams ar prašymams žinojo apie V. ir Z. V., V. (V.) V. (V.) turėtas žemes. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog žemėtvarkos specialistė, iš jo priėmusi prašymą 1999 m., suklaidino bei nepriėmė prašymo dėl nuosavybės teisių į V. ir Z. V., V. (V.) V. (V.) turėtų žemių atkūrimo, galbūt turėjo įtakos, kad pareiškėjas laiku nepateikė prašymo, tačiau šiuo atveju aktualus ir pareiškėjo elgesys po termino pasibaigimo. O šiuo atveju pats pareiškėjas nurodė, jog 2005 m. (2005 m. gegužės 16 d. Radviliškio žemėtvarkos skyriaus raštas Nr. 1198) jam buvo paaiškinta, kad pateiktų dokumentų neužtenka įvykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą į V. V., Z. V. ir V. (V.) V. (V.), taip pat pareiškėjas jau 2011 m., teikdamas prašymą ŠAAT, galėjo suformuluoti reikalavimą atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti. Be to, gavęs ŠAAT 2012 m. kovo 8 d. sprendimą bei LVAT 2012 m. spalio 25 d. nutartį tik 2019 m. liepos mėnesį vėl kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į V. V., Z. V. ir V. (V.) V. (V.) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad visą laiką savarankiškai studijavo dokumentus, taip pat nepripažintina svarbia termino praleidimo priežastimi.

III. 7. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti. Jis apeliaciniame skunde dėsto tas pačias aplinkybes, kurias nurodė pirmosios instancijos teismui teiktame prašyme, taip pat nurodo, kad:

7.1. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra svarbios terminui pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atnaujinti yra nepagrįstos. Pats teismas pripažino, jog žemėtvarkos specialistė suklaidino pareiškėją ir tai turėjo įtakos tam, kad pareiškėjas laiku nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises. Teismas neįvertino liudytojo A. C. parodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjas rūpestingai ir nepraleisdamas terminų siekė atkurti nuosavybės teises, teikė tam reikalingus dokumentus. Teismas neįvertino raštų, kurie suklaidino pareiškėją, turinio, iš kurių matyti, kad jų pagrindu nebuvo galima suprasti, jog pareiškėjas pateikė ne visus dokumentus, ar kad yra praleidęs kokius nors terminus bei turi pateikti naujus prašymus. Priešingai, pareiškėjui nekilo abejonių, kad visi dokumentai, kurie buvo pateikti, bus įvertinti. Teismas visiškai nevertino prieštaringos informacijos, kuri pareiškėjui buvo teikiama aptartuose raštuose ir dėl kurios pareiškėjas prarado galimybę laiku pateikti trūkstamus prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2005 m. pareiškėjui buvo žinoma, kad pateiktų dokumentų neužtenka įvykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, nepagrįsta.

7.2. Teismo išvada, kad pareiškėjas jau 2011 m., teikdamas prašymą ŠAAT galėjo suformuluoti reikalavimą atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nepagrįsta, nes atskleidžia, kad teismas situaciją įvertino formaliai, paviršutiniškai, neištyręs visų faktinių aplinkybių, kad pati Advokatė nurodė pareiškėjui, jog tokio prašymo teikti negalima. Pareiškėjas negalėjo įvertinti ir nesutikti su Advokatės veiksmais ar suprasti, kad daroma kažkas ne taip. Aplinkybė, kad administracinis teismas jau nagrinėjo pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus patvirtina tai, kad pareiškėjas, suklaidintas Advokatės, netinkamai gynė savo pažeistas teises, teismo procesas buvo beprasmis, nes išnagrinėta byla jokių teisinių pasekmių pareiškėjui sukelti negalėjo. Tik dabar pareiškėjui tapo aišku, kad net ir teismui atnaujinus terminą pateikti nuosavybės teises pagrindžiančius dokumentus, nuosavybės teisės negalėjo būti atkurtos, nes nebuvo pateiktas prašymas joms atkurti, neišspręstas termino prašymui pateikti atnaujinimo klausimas.

7.3. Teismo argumentas, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą, nes pareiškėjas tik 2019 m. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises, nepagrįsta. Pareiškėjas, neturėdamas teisinio išsilavinimo pats savarankiškai studijavo dokumentus ir visą medžiagą, o tai turėjo daryti, nes buvo suklaidintas žemėtvarkos specialistų ir Advokatės. Dėl to negali prarasti teisės ginti savo pažeistas teises.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 8. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pretendento atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą prašymo atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų žemę pagrįstumas.

9. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) 10 straipsnio 1 dalimi, nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

10. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad terminas pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į V. ir Z. V. bei V. V. turėtą žemę praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra teisinio pagrindo jį atnaujinti, pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Tokią savo poziciją teismas iš esmės grindė tuo, kad LVAT 2012 m. spalio 25 d. nutartimi palikus nepakeistą ŠAAT 2012 m. kovo 8 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas to paties pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių į paminėtų asmenų turėtą žemę, pareiškėjas dėl nuosavybės teisių į paminėtų asmenų turėtą žemę kreipėsi tik 2019 m. liepos mėnesį. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis tiek metų (t. y. daugiau nei 7 metus nuo LVAT 2012 m. spalio 25 d. nutarties priėmimo) savarankiškai studijavo dokumentus, teismas nepripažino svarbia termino praleidimo priežastimi.

11. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nurodydamas tuos pačius argumentus, kuriais grindė pirmosios instancijos teismui teiktą prašymą, teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę.

12. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą tikrinamo sprendimo panaikinimui, ir priėmė teisingą sprendimą. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus.

13. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka patikrinusi bylą, pažymi, kad apeliantas savo apeliaciniame skunde jokių reikšmingų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

14. LVAT praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų atnaujinimo yra akcentuojama, kad svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015). Terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausiusios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr., pvz., LVAT 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje Nr. A525-984/2014).

15. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytus terminus, siekiant atkurti nuosavybės teises į V. ir Z. V. bei V. V. turėtą žemę, reikšmingas ŠAAT 2012 m. kovo 8 d. sprendimas. Paminėtas teismo sprendimas įsiteisėjo priėmus LVAT 2012 m. spalio 25 d. nutartį, kurioje, be kita ko, konstatuota, jog „<...> byloje nepateikta objektyvių duomenų, kad pareiškėjas iki 2003 m.–2005 m. bandė įgyvendinti savo teises bei atkurti nuosavybę į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teise priklausiusius V., Z. ar V. V.. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjas tik 2003 m.–2005 m. pradėjo įgyvendinti savo teises, numatytas Įstatyme“.

16. Taigi įsiteisėjusiu ŠAAT 2012 m. kovo 8 d. sprendimu nustatytas ir iš naujo nebeįrodinėjamas faktas (ABTĮ 58 str. 2 d.), kad pareiškėjas terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į V. ir Z. V. bei V. V. turėtą žemę yra praleidęs, o apie tai jis sužinojo arba turėjo ir galėjo sužinoti vėliausiai po LVAT 2012 m. spalio 25 d. nutarties priėmimo dienos.

17. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, neturi jokio pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo motyvuotai pozicijai, kad pareiškėjo nepagrįstai ilgas delsimas (daugiau kaip 7 metai) įgyvendinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę prašyti atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti, t. y. nuo LVAT 2012 m. spalio 25 d. nutarties priėmimo (t. y. ŠAAT 2012 m. kovo 8 d. sprendimo įsiteisėjimo) iki 2019 m. liepos mėnesio, kuomet pareiškėjas vėl kreipėsi į teismą su prašymu dėl to paties dalyko, yra lemiantis argumentas pareiškėjo prašymą atmesti. Todėl paminėti pirmosios instancijos teismo argumentai yra pagrįsti ir teisėjų kolegijos vertintini, kaip pagrindžiantys išvadą, kad byloje nenustatyta objektyvių aplinkybių, kuriomis remiantis egzistuotų teisinis pagrindas pareiškėjo prašymą patenkinti.

18. Nagrinėjamos bylos kontekste papildomai pabrėžtina, kad pareiškėjo nepateisinamas delsimas įgyvendinti savo teisę įstatymo nustatyta tvarka, gavus LVAT 2012 m. spalio 25 d. nutartį, niekaip nedera su atsakingo ir rūpestingo elgesio standartais. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtų atsakingo ir rūpestingo elgesio standartų nepaisymas negali būti pateisinamas pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad jam prireikė daugiau nei 7 metus savarankiškai studijuoti dokumentus, ypač atsižvelgiant į tai, kad administracinė byla, kurią išnagrinėjus priimta LVAT 2012 m. spalio 25 d. nutartis, buvo nagrinėjama viešame teismo posėdyje, dalyvaujant pareiškėjui ir jo pasirinktai Advokatei. Todėl atsisakymas ginti teisę, kurios įgyvendinimo procese nesilaikyta tokių standartų, nepažeidžia sąžiningumo ir teisingumo principų.

19. Konstatavus, kad pareiškėjo nepagrįstai ilgas delsimas, gavus LVAT 2012 m. spalio 25 d. nutartį, įgyvendinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę prašyti atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas jo prašymui atmesti, konstatuotina, kad kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

20. Apibendrinus šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, taip pat teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Rytis Krasauskas

Virginija Volskienė