2016-03-22 Nr. AB-6304-3-61-3-03640-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-214-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03640-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 10.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Master“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Master“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Vilniaus teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Master“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Baltic Master“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–11), prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. S-122(7-66/2014), išskyrus dalį, kuria jis atleistas nuo 27 118,40 Lt PVM delspinigių mokėjimo, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, MD) 2014 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 1A-153, Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 3VM3200124M (toliau – ir skundžiami sprendimai) bei priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Paaiškino, kad iš Vilniaus TM 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo ataskaitos neaišku, kokį iš 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos) 143 straipsnyje išvardintų pagrindų Vilniaus TM taiko, konstatuodama, kad pareiškėjas prekes pirko iš susijusio asmens, todėl ir tolimesnės išvados, neva išplaukiančios iš nuomonės, kad asmenys yra susiję, yra nepagrįstos.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus TM nepagrįstai atsisakė taikyti sandorio vertės metodą, nustatant prekių muitinę vertę. Vilniaus TM išvados pagrįstos prielaidomis ir neatitinka objektyviai egzistuojančių faktinių aplinkybių. Vien fakto, kad tarp pareiškėjo ir JAV įmonės „Gus Group LLC“ yra susiklostę pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, nepakanka juos pripažinti juridiškai pripažintais verslo partneriais Įgyvendinimo nuostatų 143 straipsnio 1 dalies b punkto prasme. Tokiais asmenimis gali būti pripažinti asmenys, turintys ir vystantys bendrą verslą, taip pat asmenys, kurių vienas turi galimybę daryti įtaką kitam ar pan.

Nėra įrodyta, kad pirkėjas ir pardavėjas yra juridiškai pripažinti verslo partneriai. Dėl argumento, kad pardavėją įforminant muitinės procedūras atstovauti buvo įgalioti pas pareiškėją dirbantys fiziniai asmenys, paaiškino, kad įgaliojimuose nėra nurodyta, jog įgaliotiniai yra įgaliotojo (JAV įmonės „Gus Group LLC“) darbuotojai, tai patvirtina ir JAV įmonės „Gus Group LLC“ 2013 m. gegužės 21 d. raštas, priešingai, jie yra UAB „Baltic master“ logistikos vadybininkai. Dėl argumento, kad nebuvo pateiktos prekių pirkimo-pardavimo sutartys tarp pareiškėjo ir JAV įmonės „Gus Group LLC“ paaiškino, kad toks teiginys neatitinka tikrovės, nes užsakymų patvirtinimuose yra visos būtinos sąlygos, kad pirkimo-pardavimo sutartis būtų laikoma sudaryta.

Be to, rašytinės sutarties nebuvimas nėra ir negali būti pagrindu, leidžiančiu konstatuoti, jog asmenys yra susiję. Dėl argumento, kad jis nepateikė Malaizijos įmonės pardavimo sąskaitų JAV įmonei „Gus Group LLC“ paaiškino, jog jis visas prekes įsigijo iš JAV įmonės „Gus Group LLC“, todėl jis neturi ir negali turėti dokumentų, pagrindžiančių prekių įsigijimą iš gamintojo, o pardavėjas JAV įmonė „Gus Group LLC“ atsisakė jam pateikti tokias sąskaitas, kas patvirtina, jog pirkėjas ir pardavėjas nėra tarpusavyje susiję asmenys.

Kartu pažymėjo, kad prekių gabenimo išlaidos yra įskaitytos į prekių kainą, nurodytą sąskaitose. Pareiškėjo įsiskolinimai JAV įmonei „Gus Group LLC“ bei kitiems tiekėjams rodo pareiškėjo sunkią finansinę padėtį, tačiau jokiu būdu neįrodo jo susiejimo su prekių pardavėja JAV įmone „Gus Group LLC“. Papildomai nurodė, kad nepagrįstai visos importuotos kondicionierių komplektuojamosios dalys vadinamos bendru pavadinimu „prekės“, kadangi kiekviena iš šių dalių turi skirtingą paskirtį, pavadinimą, kainą.

Pabrėžė, kad Vilniaus TM nurodė, jog muitinės prekių muitinio įforminimo informacinėje sistemoje (PREMI DB) nėra informacijos apie sandorius, kurie atitinka tapačių ir panašių prekių reikalavimus, tačiau, nežiūrint to, prekių vertė buvo padidinta 3,5 karto, o MD nurodė, kad muitinė turi teisę vadovautis informacija, pateikta PREMI DB.

Pareiškėjo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pažymėjo, kad muitinė, atlikdama sandorių verčių kontrolę, prekes lygino ne su vidutinėmis vertėmis PREMI DB, o su panašių prekių sandorio verte pagal šalį (Malaizija) ir taip muitinė padarė grubius pažeidimus, jokių kitų kriterijų nesilakė, visai nevertino Eurostat DB. Pirkimo-pardavimo susitarimas buvo vienodas, nekito, ko reikalauja sandorio vertės metodas. Pabrėžė, kad šiandien visa skola paravėjai yra sumokėta, be to, jokios įtakos kainai nebuvo. Manė, jog muitinė nustatė fiktyvią vertę.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 55–59) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad muitinei atliekamo patikrinimo metu kilus pagrįstoms abejonėms dėl deklaruotų prekių muitinės vertės, būtent pareiškėjas privalo pagrįsti jos teisingumą, o to neįrodžius, muitinė turi teisę nepripažinti deklaruotos sandorio vertės. Pareiškėjas (importuotojas) privalo pateikti muitinei duomenis, pagrįstus įrodymais, apie faktiškai sumokėtą arba mokėtiną pinigų sumą, už nurodytomis deklaracijomis importuotas prekes. Pagrįstai nepripažintos pareiškėjo pateiktos turto vertintojų ataskaitos, kadangi jos nepagrindžia faktiškai sumokėtos arba mokėtinos pinigų sumos už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją. Deklaruota prekių sandorio vertė yra 3-4 kartus mažesnė palyginus su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorių vertėmis, sukauptomis PREMI duomenų bazėje, pareiškėjas ir prekių pardavėja – JAV įmonė „Gus Group LLC“, yra tarpusavyje susiję asmenys, importuotojas nepateikė pirkimo sutarčių, apmokėjimo, transportavimo draudimo išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl yra pagrindas netaikyti importuotų prekių muitiniam įvertinimui deklaruoto sandorio vertės metodo. Patikrinimo ataskaitoje labai aiškiai nurodyta, kodėl ir kokiu pagrindu pirkėjas ir pardavėjas pripažinti susijusiais asmenimis (2009 m. spalio 1 d. JAV įmonės „Gus Group LLC“ įgaliojimą transporto organizavimui iš Klaipėdos teritorinės muitinės jūrų uosto iki Vilniaus, patvirtintą šios įmonės antspaudu, pasirašė logistikos vadovas J. K. (J. K.), kuris dirbo ir UAB „Baltic Master“ ir t. t.). Būtent ilgalaikiai, daugkartiniai pareiškėjo ir JAV įmonės „Gus Group LLC“ verslo santykiai, nepagrįstai didelė pareiškėjo skola jai, fizinių asmenų, dirbančių pas pareiškėją ir veikiančių JAV įmonės „Gus Group LLC“ vardu, tapatumas sudaro pagrindą pripažinti pareiškėją ir JAV įmonę „Gus Group LLC“ susijusiais asmenimis Įgyvendinimo nuostatų 143 straipsnio 1 dalies b punkto prasme.

Atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pažymėjo, kad susitarimas dėl atsiskaitymo mokestinio patikrinimo metu pateiktas nebuvo, jokių bankinių pavedimų pateikta nėra, todėl susitarimas dėl atsiskaitymo turėtų būti vertinamas kritiškai. Pabrėžė, kad Eurostat DB duomenys yra bendri visų prekių, nurodyti ne tik pareiškėjo importuotų prekių duomenys, todėl Eurostat DB kaina nėra tiksli ir palyginimai yra nerealūs. PREMI DB išraše yra prekių aprašymai, į kuriuos muitinė atsižvelgė. Lemiamą įtaką turėjo aplinkybės, susitarimų nebuvimas, darbuotojų tapatumas, didžiulės skolos, transportavimo išlaidas pagrindžiančių dokumentų nepateikta. Iš PREMI DB buvo vadovautasi iš tos pačios šalies, iš to paties gamintojo prekių muitinės verte, kas realiausiai atspindi sandorį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 62–68) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjo deklaruotų prekių muitiniam įvertinimui nepagrįstai buvo pritaikytas sandorio vertės metodas, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo perskaičiavo importuotų prekių muitinę vertę ir įregistravo mokestinę prievolę bei skyrė baudą. Pažymėjo, kad konkretūs užsakymai (proformos) dėl atskirų prekių siuntų nebuvo pateikti. Pareiškėjas už importuotas prekes laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo skolingas prekių pardavėjai JAV įmonei „Gus Group LLC“ 6 507 251,15 Lt ir šiuo laikotarpiu dar iš jos importavo prekių už 5 388 174,19 Lt. Nustatyta, kad už prekes, gautas tikrinamuoju laikotarpiu, nėra sumokėta, ir prekių pardavėja netaiko pirkėjui jokių drausminančių priemonių, nėra jokių rašytinių sutarčių, numatančių tarpusavio įsipareigojimus. Proformoje nurodyto apmokėjimo termino pirkėjas taip pat nesilaiko, o pardavėja dėl to nereiškia jokių pretenzijų, o atvirkščiai, toliau tiekia prekes, nors už jas jai nemokama. Vadinasi, nėra aiškios importuotų prekių apmokėjimo sąlygos. Pažymėjo, kad buvo pateikti JAV įmonės „Gus Group LLC“ įgaliojimai transporto organizavimui iš Klaipėdos jūrų uosto iki Vilniaus, kuriuos pasirašė tos įmonės logistikos vadovas J. K. (J. K.), kuris tuo pačiu metu (nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2010 m. rugpjūčio 9 d.) dirbo ir UAB „Baltic master“, bei J. I., kuri nuo 2006 m. sausio 31 d. dirba ir UAB „Baltic Master“ logistikos vadove. Šie įgaliojimai yra patvirtinti JAV įmonės „Gus Group LLC“ spaudu ir turi juridinę galią atstovauti šios įmonės interesus su trečiaisiais asmenimis. Kartu pažymėjo, kad 2013 m. gegužės 21 d. raštas dėl transportavimo išlaidų surašytas jau po pirminio patikrinimo, todėl tokia informacija nelaikoma objektyvia. Akcentavo, kad sandorio vertės metodas taikomas tik tuo atveju, kai apmokėjimo už prekes sąlygos yra aiškios ir pagrįstos konkrečiais įrodymais bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Vilniaus TM atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pažymėjo, kad nuolaidų dokumentas pateiktas tik teismui, todėl vertinamas kaip gynybinė pozicija. Oficialiuose teisės aktuose minima tik PREMI DB, todėl Lietuvoje tik ja galima naudotis, o ne Eurostat DB, nes ji sukurta visai kitiems tikslams (prognozėms ir pan.), bet ne muitinei vertei vertinti. CMR nepatvirtina transportavimo išlaidų apmokėjimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 22 d. sprendimu (II t., b. l. 128-133) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl prekių muitinės vertės nustatymo.

Taip pat nustatė, kad Vilniaus teritorinė muitinė, atlikusi pakartotinį teminį pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos, jo apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su importuotomis prekėmis laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 3VM3200124M įregistravo pareiškėjui mokestinę prievolę muitinei: 173 005 Lt muitas, 1 457 978 Lt importo PVM, 437 675 Lt PVM delspinigiai, 10 proc. dydžio 163 098 Lt muito ir PVM bauda (MGK byla, I t., b. l. 21–35). Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Muitinės departamentą (MGK byla I t., b. l. 16–19), kuris 2014 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1A-3153 patvirtino Vilniaus TM 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 3VM3200124M (MGK byla I t., b. l. 13–14). Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją (MGK byla I t., b. l. 2–9), kuri 2014 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. S-122(7-66/2014) patvirtino MD 2014 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 1A-153 ir atleido pareiškėją nuo 27 118,40 Lt PVM delspinigių mokėjimo (MGK byla III t., b. l. 202–213).

Iš Tarybos 1992 m. spalio 12 d. reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 29 straipsnio 1 dalies b punkto, 29 straipsnio 2 dalies a, b, c punktų, 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332 patvirtintų 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12 punkto nuostatų analizės matyti, kad importuojamų prekių muitinė vertė – tai sandorio vertė, t. y. kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes. Todėl tik tuo atveju, kai apmokėjimo už prekes sąlygos yra aiškios ir pagrįstos konkrečiais įrodymais, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis – nustačius konkrečią faktiškai sumokėtą (mokėtiną) kainą, galima taikyti sandorio vertės metodą. Pažymėta, kad importuojamų prekių muitine verte negali būti laikoma jų įsigijimo (sandorio) vertė, jeigu prekių pardavimui arba jų kainai turi įtaką sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma nustatyti.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Malaizijos įmonė „O. Y. L. Manufacturing Company SDN. BHD“ pardavė prekes JAV įmonei „Gus Group LLC“, kuri jas pardavė pareiškėjui (MGK byla Nr. 6.11-03(7-66/2014), t. II, b. l. 26, 33, 38, 45, 50, 59, 63, 70, 73, 78, 81, 89, 95, 99, 105, 115, 121, 129, 136, 142, 144, 149, 153, 156, 164, 169, 174, 182, 187, 197, t. III, b. l. 3, 9, 15, 23, 28, 35, 38, 43, 50, 54, 58, 64, 72, 80, 84, 89, 93, 102, 110, 117, 125, 126, 135, 140, 151, 157, 165, 174, 179). Pats pareiškėjas Vilniaus TM yra paaiškinęs, kad prekių pirkimo-pardavimo sutarčių su JAV įmone „Gus Group LLC“ nėra sudaryta, prekės tiekiamos užsakymo pagrindu (MGK byla Nr. 6.11-03(7-66/2014), I t., b. l. 106).

Vilniaus TM nustatė, kad pareiškėjas už importuotas prekes laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo skolingas JAV įmonei „Gus Group LLC“ 6 507 251,15 Lt ir šiuo laikotarpiu dar iš jos importavo prekių už 5 388 174,19 Lt, o sumokėjo 3 924 209,02 Lt dengdamas skolą, tačiau už ginčo laikotarpiu gautas prekes neatsiskaitė, laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas dar įsigijo prekių iš JAV įmonės „Gus Group LLC“ už 795 540,11 Lt, tačiau atsiskaitymai vykdomi nebuvo (MGK byla Nr. 6.11-03(7-66/2014), I t., b. l. 21–35, 106).

Tai, kad, kaip teigia pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu, šiandien visos skolos yra sumokėtos, rodo, tai, kad pareiškėjas ėmėsi gynybinės, sau palankios pozicijos ir visų įmanomų veiksmų, kad ginčui pasiekus teismą, jis argumentus kreiptų sau palankia linkme. Tokie pareiškėjo veiksmai vertinami kritiškai ir argumentai šiuo klausimu buvo atmesti. Pareiškėjas su JAV įmone „Gus Group LLC“ pirkimo-pardavimo sutarties su tinkamai aptartomis apmokėjimo sąlygomis sudarę nebuvo, atsiskaitymas už prekes kontroliuojamas nebuvo, kas nėra priimtina ir būdinga verslo atžvilgiu.

Sąskaitose faktūrose neišskirta, kokią nurodytos sumos dalį sudaro prekės kaina ir kokią transportavimo paslaugos (MGK byla Nr. 6.11-03(7-66/2014), t. II, b. l. 28, 29, 43, 44, 52, 53, 67, 76, 86, 87, 97,108, 109, 125, 138, 139, 146, 155, 168, 176–177, 191–192, 193, t. III, b. l. 7, 19–20, 32, 39–40, 52, 60, 61, 75–76, 86, 104, 119–120, 137, 153, 166, 177), jokie įrodymai paties pareiškėjo šiuo klausimu nėra pateikti, taigi, nėra galimybės nustatyti tikrosios už prekes mokėtinos sumos. Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog pareiškėjo importuotų prekių apmokėjimo sąlygos negali būti pripažintos aiškiomis, todėl pagrįstai jam pritaikytos Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatos.

Kartu teismas akcentavo, kad įgaliojimus dėl transporto organizavimo iš Klaipėdos jūrų uosto iki Vilniaus JAV įmonės „Gus Group LLC“ vardu pasirašė pareiškėjo logistikos vadovas J. K. (J. K.) ir pareiškėjo logistikos vadovė J. I. (MGK byla Nr. 6.11-03(7-66/2014), I t., b. l. 181, 183, II t., b. l. 36, 48, 103). Pareiškėjo importuotų prekių kaina yra nepagrįstai maža – 3-4 kartus mažesnė palyginus su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorių vertėmis, sukauptomis PREMI duomenų bazėje (MGK byla Nr. 6.11-03(7-66/2014), III t., b. l. 188–194). Šioje bazėje sukauptų duomenų teismas papildomai netikrino, kadangi nebuvo pagrindo abejoti valstybės institucijos pateiktais duomenimis iš jos. Taisyklių 12 punktas įtvirtina taisyklę naudotis būtent PREMI DB sukauptais duomenimis apie prekių muitinę vertę, todėl pareiškėjo atstovės argumentai apie Eurostat DB laikyti nepagrįstais. MD generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintų Importuojamų prekių muitinio įvertinimo taisyklių 5 punkte nustatyta, kad pagrindinis importuojamų prekių muitinės vertės kontrolės būdas yra importuojamų prekių sandorių verčių palyginimas su deklaruotomis tapačių arba panašių prekių sandorių vertėmis. Taigi, PREMI duomenų bazėje esančios informacijos analize remtasi pagrįstai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, ūkio subjektai rinkoje veikia siekdami gauti pelno ir prekės gali būti parduodamos mažesnėmis nei įsigijimo kainomis tik esant išskirtinėms sąlygoms. Šias išskirtines sąlygas privalo įrodyti importuotojas (2009 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-1709/2009). Įvertinus šias aplinkybes ir nurodytas pareiškėjo skolas JAV įmonei „Gus Group LLC“, kurios nebuvo kontroliuojamos, o leidžiamos, kas neatitinka verslo logikos, matyti, kad pareiškėjas ir JAV įmonė „Gus Group LLC“ yra susiję asmenys nagrinėjamo ginčo kontekste.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-516/2003 pateiktu išaiškinimu, teismas pabrėžė, kad tiek nustatytos aplinkybės apie pareiškėjo importuotų prekių apmokėjimo sąlygų neaiškumą, tiek susijusių asmenų egzistavimą įrodo, kad pareiškėjui pagrįstai nebuvo pritaikytas sandorio vertės metodas ir pareiškėjo importuotų prekių muitinė vertė nustatyta pagal Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalį naudojant duomenis iš PREMI duomenų bazės.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad nepagrįstai visos importuotos kondicionierių komplektuojamosios dalys vadinamos bendru pavadinimu „prekės“, kadangi kiekviena iš šių dalių turi skirtingą paskirtį, pavadinimą, kainą, teismas sutiko su MGK argumentacija, jog pats pareiškėjas importo deklaracijose importuotas prekes aprašė vienu pavadinimu – oro kondicionavimo įrenginių dalys, deklaravo vienu prekių kodu, nurodydamas bendrą šių dalių masę kilogramais, todėl šis pareiškėjo teiginys atmestas kaip nepagrįstas, o muitinės pozicija naudoti PREMI DB duomenis apie kitų importuotojų importuotų oro kondicionavimo įrenginių dalių, neidentifikuojant šių dalių, kainas laikyta teisinga. Be to, pagrįstai atsisakyta vertinti pareiškėjo pateiktą turto vertinimo ataskaitą Nr. 13-205-51, kadangi joje vertinta šaldymo įranga vienetais, o pareiškėjas yra deklaravęs savo prekes kilogramais (MGK byla Nr. 6.11-03(7-66/2014), t. I, b. l. 124–148, t. II, b. l. 26, 38, 45, 50, 59, 63, 70, 73, 78, 81, 89, 95, 99, 105, 115, 121, 129, 136, 142, 144, 149, 153, 156, 164, 169, 174, 182, 187, 197, t. III, b. l. 3, 9, 15, 23, 28, 35, 38, 43, 50, 54, 58, 64, 72, 80, 84, 89, 93, 102, 110, 117, 125, 126, 135, 140, 151, 157, 165, 174, 179), taigi nagrinėjamu atveju tokia ataskaita nėra pakankama ir tiksli. Dėl pareiškėjo teiginio, kad ne į visus jo argumentus buvo atsakyta skundžiamuose sprendimuose, pažymėta, kad tiek atsakovas, tiek MGK tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundus, aptarė esmines ir svarbiausias aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, o į kiekvieną pareiškėjo pateiktą argumentą nėra pagrindo atsakyti, jei bendrame kontekste padarytų išvadų pakanka tinkamam sprendimui priimti.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo deklaracijose deklaruotų prekių (oro kondicionavimo įrenginių dalių) muitinės vertės, palyginus su PREMI DB sukauptomis kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis, yra žymiai (3-4) kartus mažesnės, pareiškėjas ir JAV įmonė „Gus Group LLC“ yra tarpusavyje susiję asmenys bei yra nepateiktos konkrečios prekių pirkimo sutartys, neaiškios apmokėjimo už prekes sąlygos – nepateikti dokumentai, pagrindžiantys apmokėjimą už prekes, jų transportavimą, draudimą, todėl daroma išvada, kad importuotų prekių pardavimui arba jų kainai turėjo įtakos tam tikros sąlygos ir aplinkybės, kurių poveikio sandorio vertei neįmanoma nustatyti, vadinasi, pagrįstai Vilniaus TM, remdamasi Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu, 2 dalies a punktu, netaikė importuotų prekių muitiniam įvertinimui deklaruoto sandorio vertės metodo pareiškėjo deklaracijose deklaruotoms prekėms ir pagrįstai perskaičiavo jam importo mokesčius.

Dėl pareiškėjo atstovės teismo posėdžio metu pateikto prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, teismas pažymėjo, kad byloje yra pakankamai duomenų sprendimo priėmimui, teismui jokių papildomų klausimų teisės nuostatų aiškinimo nekilo, todėl nėra pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

Atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo nenagrinėtas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Master“ elektroninių ryšių priemonėmis (per EPP) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti, priteisti iš atsakovo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą bei kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (dėl Bendrijos muitinės kodekso 29, 30, 31 straipsnių taikymo).

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog yra nustatytos sąlygos arba aplinkybės, turinčios įtakos prekių kainai, kurios poveikio neįmanoma įvertinti, be to, nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas ir pardavėjas yra tarpusavyje susiję asmenys, ir tuo remiantis nepagrįstai atmetė sandorio vertės metodo taikymą (atmetė Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnyje įtvirtinto metodo taikymą). Pirmosios instancijos teismas nors ir citavo Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas (Bendrijos muitinės kodekso 29 str. 1 d., Įgyvendinimo nuostatų 144 str. 1 d.), tačiau netinkamai jas aiškino ir interpretavo.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-709/2013, sandorio vertei nustatyti nėra reikalaujama, jog pirkėjas būtų faktiškai atsiskaitęs su pardavėju. Atvirkščiai, sandorio vertės apibrėžimas tiesiogiai įtvirtina galimybę sandorio vertės dalimi laikyti pirkėjo skolą, t. y. pirkėjo pardavėjui ateityje mokėtiną sumą. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas, teikdamas deklaraciją muitinės įstaigai, deklaravo su pardavėju individualiai sutartą ir prekių įsigijimo dokumentuose (sąskaitose) nurodytą sumą, taigi – ne tik pardavėjui („Gus Group LLC“) sumokėtą, tačiau ir mokėtiną sumą, tokiu būdu nepažeisdamas Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies, jog sandorio verte laikytina faktiškai sumokėta ir mokėtina suma už prekes.

Tokiu būdu pareiškėjas nurodė realią sandorio vertę, jos nesumažindamas. Skolos egzistavimas niekaip netrukdo nustatyti sandorio vertės ir negali būti laikomas aplinkybe, sukuriančia pagrindą netaikyti sandorio vertės metodo importuojamoms prekėms. Dėl to nepagrįstas teismo argumentas, kad skolos egzistavimas nulėmė apmokėjimo už prekes neaiškumą, nes prekių kainos dydis dėl skolos egzistavimo nepakito. Pirkėjo skolos pardavėjui egzistavimas niekaip nepagrindžia, kad tikroji prekių kaina buvo kitokia, nei deklaruotoji, ir nėra pagrindas netaikyti sandorio vertės metodo.

Be to, pareiškėjo pateikti įrodymai dėl faktinio skolos padengimo pagrindžia, kad jo deklaruota prekių vertė buvo tikroji pirkėjo ir pardavėjo suderinta prekių kaina, reali sandorio vertė, nes pareiškėjas (pirkėjas) ją visiškai ir sumokėjo. Be to, tai paneigia ir Vilniaus teritorinės muitinės abejones dėl „Sutarties dėl skolos sumokėjimo atidėjimo“ teisėtumo, kadangi minėta sutartimi prisiimti įsipareigojimai buvo visiškai įvykdyti. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti teismo argumentai dėl to, kad skolos padengimas yra pareiškėjo gynybinė pozicija.

Be to, tinkamai buhalteriškai užfiksuotas pirkėjo skolos už prekes pardavėjui faktas neturi absoliučiai jokios įtakos nei prekių kainai, nei prekių muitinės vertės nustatymui. Pirkėjo įsiskolinimo buvimas buvo nulemtas fakto, jog atsiskaitymo terminas nebuvo suėjęs patikrinimo metu (jis buvo atidėtas pardavėjo sutikimu). Pirkėjas ir pardavėjas, veikdami besikeičiančiomis rinkos sąlygomis ir vadovaudamiesi sutarties laisvės principu, nėra apriboti keisti susitarimų dėl atsiskaitymo terminų. Teisės aktai, reglamentuojantys muitinės vertės nustatymą, niekaip neapibrėžia ir neapriboja pirkėjo ir pardavėjo susitarimo dėl atsiskaitymo terminų.

Šiuo atveju prekių kaina tarp pirkėjo (pareiškėjo) ir pardavėjo buvo aiški ir nekintanti, byloje esantys dokumentai leidžia neabejotinai nustatyti pirkėjo (pareiškėjo) ir pardavėjo susitarimą dėl prekių kainos nustatymo principų. Byloje nustatyta, kad pirkėjas (pareiškėjas) ir pardavėjas rašytinės prekių pirkimo-pardavimo sutarties sudarę nebuvo, o pirkimai buvo vykdomi užsakymų (proformų) pagrindu, kartu su prekėmis pardavėjui pateikiant sąskaitas, kurias vėliau pirkėjas (pareiškėjas) apmokėdavo. Tokia praktika yra įprasta tarptautinės prekybos atveju, todėl atmestinas teismo argumentas, jog tai nėra priimtina verslo atžvilgiu.

Nepagrįstas ir teismo argumentas dėl to, kad atsiskaitymas už prekes kontroliuojamas nebuvo, nes sutartis dėl atidėto mokėjimo (MGK byla Nr. 6.11-03 (7-66/2014)-1, b. l. 119-122) jį paneigia, kaip ir byloje esantys dokumentai dėl visiško skolos padengimo. Byloje esantys dokumentai (prekių gamintojo 2011 m. liepos 1 d. raštas bei prekių kainininkai) įrodo pirkėjo (pareiškėjo) ir pardavėjo susitarimą dėl prekių kainos nustatymo, pagal kurį prekių kaina nustatoma taikant nustatyto dydžio nuolaidą, ją skaičiuojant nuo kainininke nurodytos kainos.

Galutinė prekės kaina tikslinama kiekvieno užsakymo metu, atsižvelgiant į transportavimo kaštus, mokėjimo valiutos – JAV dolerio, kurso kitimą. Aplinkybę, jog būtent toks buvo pirkėjo (pareiškėjo) ir pardavėjo susitarimas dėl prekių kainos nustatymo pagrindžia ir byloje esančios prekių įsigijimo sąskaitos, atspindinčios, kad būtent tokiu principu buvo nustatoma prekių kaina. Be to, skirtingo laikotarpio prekių įsigijimo sąskaitose prekių, pažymėtų vienu pardavėjo kodu, kainos už prekės vienetą praktiškai nekito ir buvo labai panašios.

Tai rodo, kad pirkėjo (pareiškėjo) ir pardavėjo individualiai aptarta prekių kaina buvo stabili, nebuvo neįprastų kainų šuolių tiek tikrinamuoju laikotarpiu, tiek vėliau. Be to, byloje nėra jokių duomenų (įrodymų), paneigiančių šį kainos tarp pirkėjo (pareiškėjo) ir pardavėjo nustatymo principą. Šių aplinkybių nevertino nei Vilniaus teritorinė muitinė, nei Muitinės departamentas, dėl jų nepasisakė ir pirmosios instancijos teismas, tokiu būdu nebuvo analizuotas ir vertintas individualiai tarp pirkėjo ir pardavėjo suderintas susitarimas dėl prekių kainos nustatymo, kas turi svarbią reikšmę prekių muitinės vertės nustatymui, o ne susitarimas dėl atsiskaitymo už prekes terminų.

Pirkėjo ir pardavėjo susitarimas dėl atsiskaitymo termino, jeigu nuo jo nepriklauso prekių kainos dydis, neturi reikšmės prekių muitinei vertei, kadangi ji siejama tik su individualiu pirkėjo ir pardavėjo susitarimu dėl prekių kainos nustatymo. Todėl teismas nepagrįstai atmetė sandorio vertės metodo taikymą dėl pirkėjo (pareiškėjo) skolos pardavėjui egzistavimo, tuo netinkamai išaiškinęs ir pritaikęs Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalį ir Įgyvendinimo nuostatų 144 straipsnio 1 dalį, nukrypęs nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos (muitinė vertė turi būti apskaičiuojama remiantis individualaus prekių pardavimo sąlygomis; 1986 m. vasario 4 d.

ESTT sprendimas byloje Hauptzollamt Hamburg - Ericus prieš Van Houten International GmbH, 65/68).

2. Remiantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu, Įgyvendinimo nuostatų 148 straipsnio 1 dalimi, 141 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-709/2013, Vilniaus TM neįvykdė pareigos aiškiai išdėstyti ir nurodyti tas konkrečias faktines aplinkybes ar sąlygas, kurios turėjo įtakos pareiškėjo importuotų prekių kainai ir tik abstrakčiai nurodė, kad: „kainai turėjo įtakos tam tikros sąlygos ir aplinkybės, kurio poveikio prekių pardavimo sandorio vertei neįmanoma nustatyti“ (2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo ataskaitos 11 psl.).

Taip pat ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu negalėjo to padaryti. Vilniaus teritorinė muitinė neįvykdė Įgyvendinimo nuostatų 181 a straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos, prieš priimdama galutinį sprendimą, pranešti pareiškėjui raštu apie priežastis, dėl kurių kilo abejonių sandorio verte, ir suteikti galimybę pateikti atsakymą. Muitinės departamentas taip pat neįvykdė šios pareigos ir tik abstrakčiai nurodė, kad „muitinė padarė teisingą išvadą, kad importuotų prekių pardavimui arba jų kainai turėjo įtakos tam tikros sąlygos ir aplinkybės, kurių poveikio sandorio vertei neįmanoma nustatyti“ (2014 m. kovo 31 d. sprendimo 2 psl.).

Be to, MD savo galutiniame sprendime nurodė kiek kitokias sąlygas ir aplinkybes, nei Vilniaus teritorinė muitinė, t. y. nenurodė aplinkybių dėl skolos egzistavimo, tačiau, priešingai nei Vilniaus teritorinė muitinė, naujai nurodė aplinkybes dėl draudimo išlaidas pagrindžiančių dokumentų nepateikimo. Taigi, ir šiuo atveju pareiškėjas negalėjo tinkamai pasinaudoti teise į teisminę gynybą (nebuvo aišku, ką konkrečiai jis turėjo įrodyti). Savo ruožtu pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas sandorio vertės metodo netaikymą, taip pat aiškiai nepaaiškino, kurias iš Vilniaus teritorinės muitinės ar Muitinės departamento nustatytų sąlygų ir aplinkybių laiko pagrįstomis, t. y. darančiomis įtaką pareiškėjo prekių kainai, nepagrindė negalėjimo nustatyti tokių aplinkybių daromos įtakos prekių kainai dydžio (materialinės išraiškos).

Be to, teismas sąlygomis ar aplinkybėmis, darančiomis įtaką (kurios dydžio neįmanoma nustatyti) prekių kainai laikė sąlygas ar aplinkybes, kurios šiek tiek skiriasi nuo Vilniaus teritorinės muitinės ir Muitinės departamento nustatytųjų (nenurodė aplinkybės dėl pareiškėjo prekių vertės (3-4 kartus mažesnės nei PREMI DB) (šia aplinkybe teismas grindė pareiškėjo ir pardavėjo sąsajumą), tačiau nurodė tokias aplinkybes, kaip pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymas, atsiskaitymo nekontroliavimas, sąskaitose faktūrose neišskirta transportavimo paslaugų kaina).

3. Pareiškėjas tiek Vilniaus teritorinės muitinės, tiek Muitinės departamento, tiek ir pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes laiko nepagrįstomis ir negalinčiomis lemti sandorio vertės metodo netaikymo Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, nes jos neturi faktinio ryšio su prekių kaina.

1) Sąlyga, jog pirkėjas ir pardavėjas yra tarpusavyje susiję, o jų sąsajumas turėjo įtakos kainai, yra savarankiškas sandorio vertės netaikymo pagrindas, įtvirtintas Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkte, t. y. nepakliūna į 29 straipsnio 1 dalies b punkto turinį ir negalėjo būti laikoma aplinkybe, turinčia įtakos prekių kainai pagal minėto straipsnio b punktą.

2) Kaip minėta, skolos egzistavimas negali nulemti sandorio vertės metodo netaikymo; pareiškėjo skola pardavėjui jau vien pagal loginę prasmę negalėtų būti laikoma aplinkybe, turinčia tokios įtakos prekių kainai, dėl kurios deklaruota prekių kaina būtų mažesnė, nei reali. Pažymėtina, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas su pardavėju nuolat atsiskaitinėdavo už įsigytas prekes (importuotas anksčiau, nei tikrinamojo laikotarpio prekės), t. y. skola nebuvo „užšaldyta“, ką nustatė ir Vilniaus teritorinė muitinė (tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas sumokėjo pardavėjui 3 924 209,02 Lt).

3) Nėra duomenų, kad pareiškėjo darbuotojai (logistikos vadovas J. K. ir logistikos vadovė J. I.) dirbo ir pardavėjo įmonėje - „Gus Group LLC“, šią išvadą trečiasis suinteresuotas asmuo padarė be jokio pagrindo, kai tiek pareiškėjas, tiek pardavėjas rašytiniais patvirtinimais neigė šias aplinkybes. Be to, 2009 m. spalio 1 d. ir 2012 m. rugpjūčio 29 d. įgaliojimai negali būti vertinami atsiejamai nuo 2009 m. rugsėjo 8 d. ir 2012 m. rugpjūčio 17 d. įgaliojimų, kuriais pardavėjas „Gus Group LLC“ įgaliojo pareiškėjo logistikos vadovus atstovauti įmonę („Gus Group LLC“) siuntinio pristatymo metu, ir siuntinio pristatymo metu šie asmenys veikė tik kaip „Gus Group LLC“ įgaliotiniai, tačiau buvo pareiškėjo darbuotojai.

Kadangi pareiškėjas buvo vienintelis pardavėjo prekių importuotojas į Lietuvą, o pardavėjas Lietuvoje neturėjo jokių padalinių ir darbuotojų, būtent pareiškėjo ir pardavėjo verslo interesus atitiko tai, kad pareiškėjo logistikos vadovai padėtų prekių transportavimo metu (Lietuvoje), kad atvykstančios prekės būtų kuo greičiau pristatytos, sutvarkyti reikiami dokumentai.

4) Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aplinkybė, kad pareiškėjo deklaruotų prekių sandorio vertė žymiai (3, 4 kartus) mažesnė, palyginus su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis, sukauptomis muitinės prekių muitinio įvertinimo informacinėje sistemoje (PREMI DB), negali pasireikšti įrodomuoju sandorio vertės pagrindimu ir negali būti laikoma pakankama pagrįsti sandorio vertės metodo netaikymą dėl Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimo (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-709/2013).

Be to, Vilniaus TM teiginys, kad pareiškėjo prekių vertė mažesnė, palyginus su panašių prekių sandorio vertėmis, yra neteisingas ir klaidinantis, kadangi Vilniaus TM neatliko pareiškėjo prekių palyginimo su panašių prekių sandorio vertėmis, o lygino su apskaičiuotąja verte, išreikšta litais už vieną kilogramą (Lt/kg) (sandorio vertę padalino iš prekių kiekio (kg) ir gavusi kainą už vieną kilogramą, būtent su šia kaina lygino pareiškėjo prekes).

5) Teiginiu, kad muitinei nepateikti transportavimo išlaidas pagrindžiantys objektyvūs bei kiekybiškai įvertinami duomenys, Vilniaus TM prieštarauja pati sau, nes patikrinimo ataskaitoje nurodė, jog UAB „BMG Logistics“ organizavo prekių gabenimą maršrutu Port-Klang (Malaizija) - Vilnius (Lietuva). <...> Pastaroji išrašė sąskaitas <...> už prekių transportavimą <...> įmonei „Gus Group LLC“, JAV, be to, UAB „BMG Logistics“ 2013 m. vasario 19 d. elektroniniu paštu pateikė sąskaitas ir apmokėjimo dokumentus. Vilniaus TM buvo pateikti (ir ji pati tą patvirtina) transportavimo išlaidų dydį pagrindžiantys dokumentai (MGK byla Nr. 6.11-03 (7-66/2014)-2, b. l. 49; 72; 120; 135; 143; 163;

MGK byla Nr. 6.11-03 (7-66/2014)-3, b. l. 14; 27; 49; 57; 71; 101; 115; 132; 133; 150; 160; 163; 170). Šias išlaidas apmokėdavo pardavėjas, o už transportavimą patirtas sąnaudas perkeldavo pareiškėjui, įtraukdamas jas į prekių kainą. Tą patvirtina byloje esantys įrodymai dėl prekių kainos nustatymo principo ir rašytinis pardavėjo patvirtinimas (MGK byla Nr. 6.11-03 (7-66/2014)-1, b. l. 116-117).

6) Pirkimo sutarties nepateikimas negali būti laikomas savarankiška sąlyga ar aplinkybe, darančia įtaką prekių kainai. Nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas nepateikė pirkimo sutarčių, nes jos niekada nebuvo sudarinėjamos, o prekės parduodamos užsakymų (proformų) pagrindu, išrašant sąskaitą faktūrą. Pirkimo-pardavimo sutarties buvimas / nebuvimas neturi jokios įtakos pirkėjo ir pardavėjo suderintai prekių kainai. Taip pat apmokėjimo už įsigytas prekes dokumentai negalėjo būti pateikti tyrimo metu, nes apmokėjimas dar nebuvo atliktas. Tokie dokumentai buvo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat teikiami su šiuo skundu. Be to, draudimo išlaidas pagrindžiantys dokumentai yra byloje (MGK byla Nr. 6.11-03 (7-66/2014)-2 b. l. 30, 42, 68, 77, 88, 98, 107, 113-114, 126, 140, 148, 167, 178, 194; MGK byla Nr. 6.11- 03 (7-66/2014)-3 b. l. 21, 33, 41, 62, 77, 92, 105, 123, 138, 155, 167, 176), todėl nepagrįstas Muitinės departamento argumentas dėl negalėjimo nustatyti tokių išlaidų dydžio.

7) Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas atmesti sandorio vertės metodą, tokį argumentą grindžiant importuotų prekių apmokėjimo sąlygų neaiškumu. Muitinės vertės nustatymo koncepciją pakeitus iš „įprastos kainos“ į bendrąją „sandorio vertės“ koncepciją, muitinė vertė turi būti apskaičiuojama remiantis individualaus prekių pardavimo sąlygomis, todėl svarbu išsiaiškinti prekių kainos nustatymo sąlygas, o ne apmokėjimo už prekes sąlygas. Šiuo atveju apmokėjimo už prekes sąlygos keitėsi tik prailginant atsiskaitymo terminus, kas niekaip neįtakojo prekių kainos dydžio.

Taigi, pirmosios instancijos teismas nepašalino abejonių dėl Vilniaus teritorinės muitinės ir Muitinės departamento nustatytų sąlygų ir aplinkybių Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, nevertino ir nemotyvavo sprendimo dėl galėjimo nustatyti tų sąlygų daromos įtakos dydį (vertę prekių kainai), tokiais savo veiksmais netinkamai aiškino bei taikė Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktą ir Įgyvendinimo nuostatų 141 straipsnio 1 dalį, 148 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

4. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punktą bei Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 143 straipsnio 1 dalies b punktą (dėl pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio susiejimo). Kaip minėta Vilniaus teritorinė muitinė klaidingai interpretavo faktines aplinkybes ir klaidingai sprendė, kad pareiškėjo logistikos vadovai buvo pardavėjo darbuotojai. Tokias aplinkybes paneigia byloje esantys įrodymai (MGK byla Nr. 6.11-03 (7-66/2014)-2, b. l. 180, 182, 113-114). Juridiškai pripažintais verslo partneriais (Įgyvendinimo nuostatų 143 str. 1 d. b p. prasme) galėtų būti laikomi holdingo nariai, kuomet juos sieja juridinis (teisinis) ryšys. Šio konkretaus ginčo kontekste Vilniaus teritorinė muitinė nenustatė jokių aplinkybių, kad pareiškėjo darbuotojai, kaip pardavėjo įgalioti atstovai, būtų darę kokią nors įtaką prekių kainai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo ir pardavėjo sąsajumą papildomai pagrindžia tai, kad pareiškėjo importuotų prekių kaina 3-4 kartus mažesnė, nei kitų importuotojų PREMI DB sukauptos panašių prekių sandorių vertės, be to, pareiškėjas skolingas pardavėjui. Tačiau teismas nenurodė, kuriuo Įgyvendinimo nuostatų punktu remiantis laiko, jog pareiškėjas ir pardavėjas yra susiję.

5. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies a punktą, pagal kurį faktas, kad pirkėjas ir pardavėjas yra tarpusavyje susiję, pats savaime nelaikomas pakankamu pagrindu pripažinti sandorio vertę nepriimtina. Siekdama atmesti sandorio vertės metodą, muitinė privalo nustatyti pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio ryšį ir tokio ryšio įtaką kainai. Šiuo atveju, net ir grįsdama sandorio vertės netaikymą dėl pareiškėjo ir pardavėjo sąsajumo, Vilniaus TM privalėjo atlikti išsamesnį tyrimą ir nustatyti pareiškėjo ir pirkėjo tarpusavio ryšio įtaką kainai (įtakos buvimo faktą), išdėstydama tokios savo išvados motyvus deklarantui (pareiškėjui) ir suteikdama jam realią galimybę atsakyti. Tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė tik klaidingą prielaidą dėl to, kad pareiškėjo darbuotojai (logistikos vadovai) buvo ir pardavėjo darbuotojai, nenurodydamas jokių aplinkybių dėl to, kad tai darė įtaką nustatant prekių kainą. Byloje esantys įrodymai, pagrindžiantys prekių kainos nustatymo principus, kurie buvo vienodi ilgą pareiškėjo ir pardavėjo bendradarbiavimo laikotarpį, nekito, yra lengvai patikrinami, stabilūs, todėl akivaizdu, kad darbuotojai nedarė jokios įtakos prekių kainai. Taip pat pirmosios instancijos teismas, siekdamas pagrįsti pareiškėjo ir pardavėjo sąsajumo įtaką kainai, rėmėsi Vilniaus teritorinės muitinės klaidingais teiginiais dėl to, kad pareiškėjo prekių kaina buvo kelis kartus mažesnė, nei kitų importuotojų panašių prekių sandorio vertės. Tai nepagrįsta, nes, visų pirma – PREMI DB nebuvo prekių, kurios atitiko panašių prekių kriterijus (tą patvirtino tiek Vilniaus teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas), antra – pareiškėjo prekių kaina buvo sulyginta su tokiu kito importuotojo importo atveju, su kuriuo negalėjo būti lyginama dėl importo kiekio skirtumų, importo laikotarpio nesutapimo („tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu“).

6. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo dėl Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio netaikymo. Kadangi šiuo atveju pareiškėjo importuotų prekių muitinė vertė buvo nustatyta būtent vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsniu, todėl Vilniaus TM privalėjo pagrįsti, kad galimybės taikyti kitų metodų nebuvo. Šiuo atveju Vilniaus teritorinė muitinė tik abstrakčiai nurodė, kad neturi galimybės pagal kilmės šalį pritaikyti muitiniam įvertinimui tapačių ir panašių prekių sandorio vertės. Tokiu argumentu buvo pažeistas Europos Sąjungos teisės aktų taikymas, kadangi turi būti vertinamos tapačių ar panašių prekių vertės, kurios buvo „parduotos eksportui į Bendriją“ (Bendrijos muitinės kodekso 30 str. 2 d. a ir b p.). Tuo tarpu Vilniaus teritorinė muitinė rėmėsi išimtinai PREMI DB ir kitų duomenų apie eksporto į Bendriją atvejus nerinko (tą patvirtino teismo posėdžio metu), tokiu būdu smarkiai susiaurindama tiriamų duomenų imtį (ne eksporto į Bendriją atvejai, tačiau išimtinai eksporto į Lietuvą atvejai) ir tai buvo vienintelė priežastis, lėmusi, kad tapačių ar panašių prekių eksporto atvejų nenustatė. Byloje esantys pareiškėjo iniciatyva surinkti įrodymai iš Eurostat duomenų bazės pagrindžia, kad tiriamuoju laikotarpiu eksporto į Bendriją iš Malaizijos atvejų buvo labai daug ir jų kaina nesiskyrė nuo pareiškėjo prekių kainos, o neretu atveju pareiškėjo prekių kaina buvo didesnė, nei kitų importuotojų. Pirmosios instancijos teismas iš viso nepasisakė dėl Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio, tokiu būdu sprendimas liko nemotyvuotas, o tai sudaro savarankišką sprendimo negaliojimo pagrindą.

7. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo dėl Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio taikymo. Nustatant muitinę vertę pagal Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnį taikomi iš esmės tie patys metodai, leidžiant tam tikrą lankstumą, o lankstumo pavyzdžiai pateikiami Aiškinamosiose pastabose. Aiškinamosios pastabos aiškiai įtvirtina, kad taikant Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnį ir prekių muitinę vertę nustatinėjant pagal panašių prekių sandorio vertės metodą, lanksčiau taikomas kriterijus „tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu“, vertinamos prekės, pagamintos kitoje eksporto šalyje, gali būti naudojamos panašių prekių muitinės vertės, nustatytos dedukciniu ir apskaičiuojamos vertės metodais (Muitinės kodekso 30 str. 2 d. c ir d p.).

Vilniaus teritorinė muitinė, priešingai išdėstytam teisiniam reguliavimui, išsamiai nemotyvuodama tik nurodė, kad pareiškėjo prekių „muitine verte laikytina vertė, nustatyta naudojantis muitinės prekių muitinio įvertinimo informacinėje sistemoje (PREMI DB) sukauptais duomenimis“, nepateikiant jokių duomenų apie tai, kaip tokie duomenys buvo atrinkti, kaip atliktas prekių pripažinimo panašiomis tyrimas. Iš byloje esančio PREMI DB išrašo ir atstovų patvirtinimo teismo posėdžio metu žinoma, kad Vilniaus TM, nustatydama pareiškėjo prekių muitinę vertę, rėmėsi konkretaus prekių eksporto atvejo kaina už prekės vienetą – kilogramą, t. y. eksporto į Lietuvą iš Malaizijos, kurio metu prekės importuotos 2010 m. rugpjūčio mėn., o prekės sudarė 12 kg svorį (56,67 Lt/kg), importuotojas – UAB „NIT“ (toliau – Lyginamasis sandoris).

Būtent šio sandorio vieno kilogramo vertę (apskaičiuotą vertę) Vilniaus teritorinė muitinė pritaikė visoms 23 pareiškėjo deklaracijoms, kuriose fiksuoti importo sandoriai 2009-2011 m. Visus 23 pareiškėjo importo atvejus Vilniaus teritorinė muitinė vertino lyg vieną. Laikant, kad pareiškėjo prekių muitinė vertė turėjo būti 56,67 Lt/kg susiklosto situacija, kad pareiškėjas ne mažiau kaip tris metus šias prekes vidaus rinkoje pardavinėjo pigiau, nei pats įsigijo. Nei Vilniaus teritorinė muitinė, nei Muitinės departamentas, nei pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir į jas neatsižvelgė.

Lyginamojo sandorio pasirinkimą, pasak muitinės atstovų, lėmė tai, kad tai buvo vienintelis eksporto iš Malaizijos atvejis. Tačiau Vilniaus teritorinė muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio, galėjo pareiškėjo prekes lyginti ir su iš kitų, artimų Malaizijai, rinkų prekėmis, kurios importuotos tuo pačiu metu ir kurių importo kiekiai atitiko pareiškėjo importo kiekius (ko nepadarė). Be to, importo į Bendriją iš Malaizijos atvejų buvo ir daugiau, o jų sandorio vertė nebuvo ženkliai didesnė, nei pareiškėjo prekių.

Šią informaciją pagrindžia muitinės pareiškėjui pateikti duomenys – lentelė „Importas išleidimas į laisvą apyvartą, taikytas sandorio vertės metodas“, pateikta pirmosios instancijos teismui su papildomais paaiškinimais. Joje fiksuojami šie importo į Bendriją iš Malaizijos atvejai – 2012 m. vasario mėn. importo atvejis 32,96 Lt/kg; 2012 m. gegužės mėn. importo atvejis 27,16 Lt/kg; 2012 m. birželio mėn. importo atvejis 31,95 Lt/kg; 2012 m. liepos mėn. importo atvejis 30,91 Lt/kg ir kt. Vilniaus teritorinė muitinė, nustatydama pareiškėjo importuotų prekių sandorio vertę pagal Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnį, taikė panašių prekių sandorio vertės metodą, nors neatliko jokio pareiškėjo prekių ir Lyginamojo sandorio prekių tyrimo, siekdama nustatyti, ar šios prekės laikytinos panašiomis, t. y.

Vilniaus teritorinė muitinė nenustatė nei pareiškėjo, nei Lyginamojo sandorio prekių charakteristikų, sudėtinių medžiagų, funkcijų, komercinio pakeičiamumo, modelio, dydžio, galingumo ir pan. Vilniaus teritorinės muitinės ir Muitinės departamento atstovai teismo posėdžio metu patvirtino, kad neturi jokių duomenų apie Lyginamąjį sandorį, be to, kad tai buvo „oro kondicionierių dalys“. Taigi, to nepadariusi, Vilniaus TM negalėjo teigti, kad prekės yra panašios. Šių pažeidimų bylos nagrinėjimo metu nepašalino ir pirmosios instancijos teismas.

8. Net ir laikant pareiškėjo prekes ir Lyginamojo sandorio prekes panašiomis, Vilniaus teritorinė muitinė padarė esminį teisės aktų pažeidimą ir pareiškėjo prekių muitine verte laikė ne panašių prekių sandorio vertę (Lyginamojo sandorio prekių sandorio vertę), o apskaičiuotąją vertę, panaudodama tam Lyginamojo sandorio prekių vertę vienam kilogramui (Lyginamojo sandorio prekių sandorio vertė (680,04 Lt) / Lyginamojo sandorio prekių kiekis (12 kg) = 56,67 Lt/kg). Tuomet Vilniaus teritorinė muitinė ją taikė pareiškėjo prekėms, t. y. pareiškėjo importuotų prekių svorį padaugino iš nustatytosios (apskaičiuotosios) vieno kilogramo kainos (MGK byla Nr. 6.11-03 (7-66/2014)-1, b. l. 39-42).

Tokiu būdu apskaičiuota pareiškėjo prekių muitinė vertė neatitinka reikalavimo, kad ja laikytina panašių prekių sandorio vertė, nes pritaikyta ne panašių prekių sandorio vertė, o iš sandorio vertės išskaičiuotas dydis už vienetą (kg). Prekių sandorio vertė – tai prekės/-ių kaina, o ne kaina už vieną tos prekės kilogramą. Toks muitinės vertės nustatymas neatitinka Bendrijos muitinės kodekso 30 ir 31 straipsnių. Tokia apskaičiuotoji vieno kilogramo kaina galėtų būti laikoma „vidutine muitine verte“, kuri, vadovaujantis Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklėmis (10 p.), gali būti naudojama kaip muitinio įvertinimo kontrolės priemonė, t. y. siekiant identifikuoti įtartinai sumažintas / padidintas kainas ir nuspręsti, ar pradėti atlikti muitinės vertės patikrinimą.

Taigi, pareiškėjo prekes Vilniaus teritorinė muitinė lygino pažeisdama visus panašių prekių metodui taikytinus kriterijus:

1) pažeidė kriterijų dėl lyginamų prekių importo laikotarpio („tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu“), nes visas pareiškėjo 2009-2011 m. importuotas prekes sulygino su Lyginamuoju sandoriu, kurio metu prekės importuotos 2010 m. rugpjūčio mėn. (12 kg), nors kitų importo atvejų iš Malaizijos į Europos Sąjungą, atitinkančių importo laiko kriterijų, buvo daug ir tai pagrindžia Eurostat duomenys;

2) nelygino pareiškėjo ir Lyginamojo sandorio prekių charakteristikų (ar jas galima laikyti panašiomis), nes byloje nėra jokių duomenų apie lyginamųjų prekių charakteristikas, duomenų apie tai, iš ko jos pagamintos, ar gali atlikti tas pačias funkcijas, kaip pareiškėjo prekės;

3) pažeidė kriterijų lyginti tik panašaus apyvartos kiekio prekes, nes pareiškėjo deklaruotų prekių sandorio vertę palygino su Lyginamuoju sandoriu – eksporto iš Malaizijos į Lietuvą atveju, kurio apyvartos kiekis kelis šimtus kartų mažesnis už pareiškėjo prekių apyvartos kiekį (nuo 4 000 iki 10 000 kg, o palyginamuoju atveju buvo importuota 12 kg prekių). Kaip matyti iš PREMI DB išrašo, esančio byloje, eksporto į Lietuvą atvejų, labiau atitinkančių pareiškėjo prekių apyvartos kiekius, buvo ne vienas (2009 m. – 12 778,4 kg iš Kinijos, 3 863 kg iš Kinijos; 2010 m. – 9 502,6 kg iš Kinijos ir kt.). Be to, šie nurodyti atvejai labiau atitiko ir importo laiko kriterijų („tuo pačiu metu“);

4) nelygino pareiškėjo prekių su iš kitų, artimos Malaizijai geografinės rinkos šalių, eksportuotomis prekėmis (kurių sandorio vertė nebuvo didesnė už pareiškėjo prekių vertę, o dažnai – mažesnė), nors tą tiesiogiai leidžia Aiškinamosios pastabos, be to, tokių sandorių PREMI DB buvo daug (importo atvejai iš Artimos Malaizijai rinkos – Kinijos (16,44 Lt/kg ar 5,57 Lt/kg ar 4,73 Lt/kg), Singapūro (25,39 Lt/kg), Honkongo (19,12 Lt/kg));

5) nerinko ir neanalizavo duomenų apie eksporto į Bendriją atvejus, kuriuos galima gauti Bendrijoje (tokių duomenų buvimą pagrindžia Eurostat duomenys, esantys byloje). Nors Muitinės departamento atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad vadovavosi Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių 44.1 punktu, tačiau kadangi byloje nėra duomenų apie palyginamųjų prekių (12 kg, importuotų 2010 m. rugpjūčio mėn.) fizines charakteristikas, darytina neabejotina išvada, kad buvo pažeistos ir nacionalinės teisės nuostatos.

Be to, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl specialisto J. R. išvados, kuria konstatuota, jog Vilniaus teritorinės muitinės veiksmai šiuo konkrečiu atveju prieštarauja Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsniui. Tokiu būdu liko neaptarta specialisto išvados įrodomoji reikšmė. Dėl Vilniaus TM atstovės teiginio, kad rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332 patvirtintomis Bendrijos muitinės kodekso ir Muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklėmis (12 p.), tačiau Bendrijos muitinės kodeksas ir Įgyvendinimo nuostatos yra įtvirtinti reglamentais, t. y. tiesiogiai taikomais teisės aktais, kurių įgyvendinimui nereikia priimti jokių nacionalinės teisės nuostatų.

Šiuo apeliaciniu skundu pareiškėjas remiasi minėtų reglamentų nuostatomis ir teismo prašo jas taikyti tiesiogiai. Aukščiau nurodyta Taisyklių nuostata negali apriboti pareiškėjui Bendrijos muitinės kodeksu (reglamentu) suteiktų teisių, kurios įpareigoja muitinės įstaigą, nustatant pareiškėjo prekių muitinę vertę, remtis duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje, o ne tik Lietuvos Respublikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-709/2013).

Taigi, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Vilniaus teritorinės muitinės ir Muitinės departamento veiksmų, taikant Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnį, dėl ko sprendimas šioje dalyje liko nemotyvuotas, o tai sudaro savarankišką sprendimo negaliojimo pagrindą.

9. Nagrinėjamos bylos atveju neabejotinai reikalingas Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimas, be to, nėra nusistovėjusios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos dėl Bendrijos muitinės kodekso 29-31 straipsnių taikymo (acte éclairé doktrina), o jų taikymas kelia abejonių (acte clair doktrina). Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad teismui jokių papildomų klausimų dėl ES teisės aktų nuostatų aiškinimo nekilo, todėl nėra pagrindo kreiptis į ESTT. Tokia teismo pozicija, pareiškėjo nuomone, lėmė ne tik klaidingą ES teisės nuostatų interpretavimą bei netinkamą jų aiškinimą, bet ir turėjo įtakos neteisingo sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimui. Nei iš ES teisės aktų nuostatų lingvistinio aiškinimo, nei iš ESTT pateiktų išaiškinimų negalima padaryti pagrįstos išvados dėl atitinkamų ES teisės aktų nuostatų aiškinimo, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą, yra būtina, jog ESTT atsakytų į šiuos klausimus:

1) Ar Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintos sąlygos, turinčios įtakos prekių pardavimui ar jų kainai, ir kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma įvertinti, apima atvejį, kaip nagrinėjamoje byloje, kuomet prekių pateikimo muitiniam įvertinimui metu ir prekių tikrinimų metu egzistuoja pirkėjo skola pardavėjui už pirktas prekes? Tuo atveju, jeigu pirkėjo skola pardavėjui už parduotas prekes neturi įtakos prekių pardavimui ar jų kainai, ar pirkėjo skola pardavėjui už parduotas prekes patenka į Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą sandorio vertės apibrėžimą, t. y. laikoma kaina „mokėtina už prekes“? 2) Ar Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto prasme skirtumas tarp importuotų prekių kainos ir muitinės sukauptų lyginamųjų kainų, kaip nagrinėjamoje byloje, gali būti savarankiškas pagrindas netaikyti sandorio vertės metodo ir, ar šis skirtumas Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto prasme yra laikomas aplinkybe, kurios poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma įvertinti? 3) Ar Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkto prasme, esant aplinkybėms kaip nagrinėjamoje byloje, konkrečiai, kai pardavėjas įgalioja asmenis, kurie yra pirkėjo darbuotojai, atlikti išimtinai veiksmus, susijusius su prekių, kurias pirkėjas įsigijo iš pardavėjo, transportavimu bei muitinės procedūrų atlikimu, pirkėjas ir pardavėjas gali būti laikomi tarpusavyje susiję ir toks ryšys gali turėti įtakos taip, kad būtų pagrindas netaikyti sandorio vertės metodo? Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, ar Įgyvendinimo nuostatų 143 straipsnio 1 dalies b punktas gali būti aiškinamas plečiamai taip, kad apimtų asmenų (pirkėjo ir pardavėjo) tarpusavio santykius, kokie yra susiklostę nagrinėjamoje byloje? 4) Ar nacionalinė muitinė, taikydama Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalį, esant aplinkybėms, kaip nagrinėjamoje byloje, gali remtis šiuo straipsniu kaip savarankišku, kartu netaikant vieno iš Bendrijos muitinės kodekso 29 bei 30 straipsniuose įtvirtintų metodų? Tuo atveju, jei nacionalinė muitinė, taikydama Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalį, esant aplinkybėms kaip nagrinėjamoje byloje, turi remtis vienu iš metodų, įtvirtintų Bendrijos muitinės kodekso 29 bei 30 straipsniuose, kaip reikėtų aiškinti žemiau nurodytas nuostatas Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalies prasme: 4.1.

„Tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu“, t. y. kokio laikotarpio lyginamieji duomenys yra leistini bei, atsižvelgiant į rinkos sąlygas, laikytini aktualiais? Ar vienintelio eksporto atvejo (kaip lyginamojo) naudojimas, kaip nagrinėjamoje byloje, atitinka kriterijų „tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu“, taikant jį muitinėms vertėms nustatyti, kurios buvo deklaruotos per trijų metų laikotarpį? 4.2. „Parduotų eksportui į Bendriją“, t. y., ar turi būti vertinami eksporto atvejai iš kitų valstybių (kaip nagrinėjamoje byloje tai būtų Malaizijai artimos rinkos) ir šiais eksporto atvejais galima remtis kaip lyginamaisiais duomenimis? 4.3.

„Duomenys, kuriuos galima gauti Bendrijoje“, t. y. (i) ar nacionalinė muitinė, lygindama muitines vertes, kaip nagrinėjamoje byloje, gali remtis vien tik duomenimis, kurie sukaupti nacionalinės muitinės duomenų bazėje (t. y. atspindi tik eksporto atvejus į Lietuvą, o ne eksporto atvejus į visą Bendriją) bei (ii) ar nacionalinei muitinei kyla pareiga kreiptis j kitų valstybių narių muitines su prašymu suteikti informaciją bei remtis kitais Bendrijos mastu prieinamais duomenimis? 5) Ar nacionalinės teisės nuostata (Taisyklių 12 punktas), jog „taikydama tapačių bei panašių prekių sandorio vertės metodus ir Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnį, muitinė naudojasi Muitinės departamento prekių muitinio įvertinimo duomenų bazėje sukauptais duomenimis apie prekių muitinę vertę“, neprieštarauja Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad, „jeigu importuojamų prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 arba 30 straipsniais, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje“, tuo atžvilgiu, jog nacionalinėje nuostatoje įtvirtina, jog užtenka remtis duomenimis, sukauptais vienos valstybės narės nacionalinės muitinės duomenų bazėje? 6) Ar Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies b punkto prasme panašių prekių sandorio vertė gali būti lyginama taip, kaip pateikta Pavyzdyje Nr. 1, t. y. lyginant ne panašių prekių sandorio vertę, o vieno kilogramo kainą, kuri gaunama nacionalinės muitinės duomenų bazėje esančią deklaruotų prekių sandorio vertę padalinus iš kilogramų skaičiaus, o apskaičiuojant prekių, kurių vertė nustatinėjama, sandorio vertę, prieš tai minėtą vieno kilogramo kainą padauginus iš prekių, kurių vertė nustatinėjama, kilogramų kiekio?

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 35-40) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pasaulinės prekybos organizacijos Muitinio įvertinimo komiteto 6.1 sprendimas (Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT 1947) 1994 sutarties dėl bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo) muitinės vertės įrodinėjimo pareigą perkelia importuotojui tais atvejais, kai muitinės administracija pagrįstai abejoja dėl deklaruojamos vertės teisingumo ir tikslumo. Jei, importuotojui nepateikus įrodymų, muitinė abejoja dėl deklaruotos vertės teisingumo ir tikslumo, minėtas 6.1 sprendimas suteikia teisę atmesti importuotojo deklaruotą vertę. Šiuo atveju konstatuotina, jog, muitinei atliekamo patikrinimo metu kilus pagrįstoms abejonėms dėl deklaruotų prekių muitinės vertės, būtent pareiškėjas privalėjo pagrįsti jo teisingumą, o to neįrodžius, muitinė turi teisę nepripažinti deklaruotos sandorio vertės. Įgyvendinimo nuostatų 181 a straipsnis nustato, jog muitinė neprivalo importuotų prekių muitinės vertės nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu, jei ji, atsižvelgusi į pagrįstas abejones, nėra įtikinama, kad deklaruotoji vertė, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsniu, atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą. Taigi, teisės aktai nustato prievolę importuotojui įtikinti mokesčių administratorių, kad „deklaruotoji vertė, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsniu, atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą“, o ne priešingai. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2005 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-145/2005, 2008 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-140/2008, 2009 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-1709/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-871/2010, 2011 m. spalio 19 d. Nr. A442-709/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad nei mokestinio patikrinimo metu, nei vėliau pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos deklaruotos prekių sandorio vertės teisingumą. Todėl, neįvykdžius savos prievolės, niekuo nepagrįsta pareiškėjo gynybinė pozicija, kaltinti tiek mokesčių administratorių, tiek pirmosios instancijos teismą neteisingu faktinių aplinkybių nustatymu ar teisės aktų taikymu.

2. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalį importuotojas (šiuo atveju UAB „Baltic Master“) ir privalo pateikti muitinei duomenis, pagrįstus įrodymais, apie faktiškai sumokėtą arba mokėtiną pinigų sumą, už nurodytomis deklaracijomis importuotas prekes (ne informaciją apie kokios nors skolos dengimą ar pan.). Muitinės departamentas neprieštarauja pareiškėjo skundo teiginiams, jog prekių muitiniam įvertinimui yra privalomas Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnyje nustatytas muitinio įvertinimo metodų taikymo nuoseklumas. Tačiau Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 218 straipsnis reglamentuoja, kokie dokumentai turi būti pateikiami kartu su muitinės deklaracija prekių išleidimui į laisvą apyvartą įforminti. Straipsnio 2 dalis muitinei suteikia teisę reikalauti, kad būtų pateikiami transporto dokumentai. Minėtų Taisyklių 8 punkto 2 pastraipoje taip pat nurodyta, kad nustatant importuojamų prekių muitinę vertę sandorio vertės metodu, jų vertė apskaičiuojama remiantis prekių pirkimo-pardavimo dokumentais, t. y. sąskaitomis faktūromis, sutartimis, transporto paslaugų sąskaitomis faktūromis ir kt. Minėtų dokumentų pareiškėjas nepateikė, o jo pateiktų turto vertintojų ataskaitų pagrįstai nepripažino muitinė, kadangi jos nepagrindžia faktiškai sumokėtos arba mokėtinos pinigų sumos už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją.

3. Viena iš esminių sandorio vertės metodo taikymo sąlygų yra ta, jog būtina nustatyti faktiškai už importuotas prekes sumokėtą ar mokėtiną kainą, t. y. sandorio vertės metodas taikomas tik tuo atveju, kai apmokėjimo už prekes sąlygos yra aiškios ir pagrįstos konkrečiais įrodymais bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju sandorio vertės metodas netaikytinas ne vien todėl, kad už įsigytas ir importuotas prekes yra dideli įsiskolinimai, tačiau nustačius, kad UAB „Baltic Master“ su JAV įmone „Gus Group LLC“ pirkimo-pardavimo sutarčių su tinkamai aptartomis pristatymo, draudimo, apmokėjimo ir kitomis sąlygomis sudariusi nebuvo, atsiskaitymai už prekes kontroliuojami nebuvo, sąskaitose faktūrose neišskirta, kokią nurodytos sumos dalį sudaro prekių kaina, o kokią transportavimo išlaidos, t. y. neaiškios nei prekių įsigijimo, nei pristatymo bei atsiskaitymo sąlygos.

Pareiškėjo teigimu, ginčo prekių gabenimo išlaidos yra įskaitytos į prekių kainą, nurodytą sąskaitose (invoices), o šį faktą patvirtino JAV įmonė „Gus Group LLC“ 2013 m. gegužės 21 d. rašte, tačiau konkretūs įrodymai (apmokėjimo už transportavimą dokumentai ar pan.) šiam faktui patvirtinti nepateikti. Be to, nustatyta, jog pagal minėtas deklaracijas, prekių tiekimas vykdomas Incoterms „CPT Vilnius“ sąlygomis, reiškiančiomis, jog prekių pardavėjas apmoka prekių pristatymo į pirkėjo nurodytą paskirties vietą, pakrovimo, krovinių terminale šalyje siuntėjoje (eksportuotoje) išlaidas ir, jeigu prekės gabenamos reguliariosiomis laivybos linijomis, iškrovimo paskirties uoste išlaidas, kurios paprastai įtraukiamos į fraktą ir numatomos, sudarant vežimo sutartį (kontraktą).

Jis taip pat sutvarko prekių eksporto muitinės formalumus ir sumoka eksporto mokesčius. Tačiau Vilniaus teritorinė muitinė nustatė, kad įforminant bendrąsias deklaracijas Klaipėdos teritorinės muitinės veiklos zonoje, buvo pateikti įgaliojimai, kurių pagrindu transportavimo paslaugas teikiančios Lietuvos įmonės turėjo iš Klaipėdos jūrų uosto atsiimti konkretų konteinerį su kroviniu, atlikti tranzito muitinės procedūras ir pristatyti gavėjui. Tokių įgaliojimų 7 surašė JAV įmonė „Gus Group LLC“, iš kurių 4-uose pasirašė UAB „Baltic Master“ darbuotojai J.

K. ir J. I. (parašai patvirtinti JAV įmonės „Gus Group LLC“ antspaudu), 19-a įgaliojimų surašė pareiškėjas. Taigi, mokestinio patikrinimo metu nustatytos juridinę reikšmę turinčios faktinės aplinkybės, o būtent ilgalaikiai JAV įmonės „Gus Group LLC“ ir UAB „Baltic Master“ nekontroliuojami komerciniai sandoriai, verslo logika nepagrįsta pareiškėjo skola pardavėjui, fizinių asmenų, dirbančių pareiškėjo įmonėje ir veikiančių JAV įmonės vardu bei besinaudojančių šios įmonės spaudu, tapatinimas, kas sudarė pagrindą pripažinti JAV įmonę „Gus Group LLC“ ir UAB „Baltic Master“ susijusiais asmenimis, Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 143 straipsnio 1 dalies b punkto prasme.

4. Nei mokestinio patikrinimo metu, nei vėliau pareiškėjas jokių duomenų apie prekių gabenimo išlaidas, pagrįstų neginčytinais įrodymais, nepateikė, todėl teisingai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad „nėra galimybės nustatyti tikrosios už prekes mokėtinos sumos“, todėl akivaizdu, jog „importuotų prekių apmokėjimo sąlygos negali būti pripažintos aiškiomis, vadinasi pagrįstai jam pritaikytos Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatos“, o pareiškėjo posėdžio metu išsakytus teiginius, kad visos skolos jau yra apmokėtos, įvertino kritiškai, kaip siekimą palankios gynybinės pozicijos. Pareiškėjas nei mokestinio patikrinimo metu, nei vėliau nepateikė jokių konkrečių duomenų, kokią deklaracijose nurodytos importuojamų prekių kainos dalį sudaro prekių vertė, o kokią transportavimo bei kitos išlaidos. Išnagrinėjęs ir įvertinęs surinktus įrodymus, teisingai pritaikęs galiojančius teisės aktus, teismas pagrįstai konstatavo, kad tiek nustatytos aplinkybės apie UAB „Baltic Master“ importuotų prekių apmokėjimo sąlygų neaiškumą, tiek susijusių asmenų egzistavimą, įrodo, kad pagrįstai nebuvo prilaikytas sandorio vertės metodas ir pareiškėjo importuotų prekių muitinė vertė nustatyta pagal Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalį, naudojant duomenis iš muitinės PREMI duomenų bazės.

5. Nepagrįsti kaltinimai dėl Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio netaikymo, nustačius, kad jos importuotų prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 straipsniu. Vilniaus teritorinė muitinė 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 3VM320124M 3.1.2 punkto 7 papunktyje išsamiai nurodė, kodėl importuotų prekių vertė negali būti nustatoma nuosekliai taikant Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio nuostatas. Šių muitinės argumentų UAB „Baltic Master“ neginčijo nei ikiteisminėms jos pateiktus skundus nagrinėjusioms institucijoms, nei Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl pastarųjų sprendimuose, išnagrinėjus skundus laikantis skundo reikalavimo ribų, šiuo klausimu išsamiai ir nepasisakyta.

6. Neteisingai pareiškėjas interpretuoja ir Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio taikymą, teigdama, kad Vilniaus teritorinė muitinė „apelianto prekių muitine verte laikė ne panašių prekių sandorio vertę (lyginamojo sandorio prekių sandorio vertę), o apskaičiuotąją“, neatsižvelgė ir nevertino ir importuotų prekių pardavimo vidaus rinkoje kainas, „neanalizavo ir nerinko duomenų apie eksporto į Bendriją atvejus, kuriuos galima gauti Bendrijoje (tokių duomenų buvimą pagrindžia Eurostat duomenys)“ ir t. t. Taisyklių 12 punktas nustato, kad taikydama tapačių bei panašių prekių sandorio vertės metodus ir Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnį, muitinė naudojasi Muitinės departamento prekių muitinio įvertinimo duomenų bazėje sukauptais duomenimis apie prekių muitinę vertę, o duomenų atrankos iš šios duomenų bazės, naudojimosi jais ir sprendimo nustatyti prekių muitinę vertę pagal nurodytoje duomenų bazėje sukauptus duomenis įforminimo tvarką pavesta nustatyti Muitinės departamento generaliniam direktoriui.

Taigi, Vilniaus teritorinė muitinė, nustatydama pareiškėjo importuotų prekių muitinę vertę, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsniu, pagrįstai naudojosi muitinės PREMI duomenų bazėje sukauptais duomenimis. Vadovaujantis minėtų Taisyklių, patvirtintų Muilinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 (2005 m. spalio 29 d. įsakymo Nr. 1B-704 redakcija), 9.3 papunkčiu ir 10, 17 bei 18 punktais PREMI duomenų bazės vidutinės vertės yra naudojamos tik kainų palyginimui muitinio įforminimo metu, t. y. tik pirminiam rizikos vertinimui ir tik kontrolės tikslais, bet ne tiesiogiai importo muitų ir mokesčių apskaičiavimui.

Šiuo atveju Vilniaus teritorinė muitinė, nustatydama pareiškėjo importuotų prekių muitinę vertę, rėmėsi ne PREMI informacinėje sistemoje apskaičiuota vidutine muitine verte, tačiau konkrečia kito importuotojo deklaruota to paties pavadinimo prekių (deklaruotų tuo pačiu TARIC kodu) sandorio verte. Vilniaus teritorinė muitinė UAB „Baltic Master“ importuotų prekių muitinę vertę nustatė, remdamasi kito importuotojo – UAB „NIT“, konkrečioje deklaracijoje deklaruotų importuotų prekių tuo pačiu pavadinimu (oro kondicionierių dalys), klasifikuojamų tuo pačiu 8415 90 00 90 TARIC kodu, tos pačios Malaizijos kilmės (to paties gamintojo), sandorio verte - 56,67 Lt/kg, t. y. muitinė iš PREMI duomenų bazės parinko esančią mažiausią 2009-2011 m. importuotų Malaizijos kilmės prekių – oro kondicionierių dalių, klasifikuojamų tuo pačiu 8415 90 00 90 TARIC kodu, kainą (išskyrus pačios UAB „Baltic Master“ importuotų prekių, kurių vertė tikrinama, kainas).

7. Nepagrįstas ir reikalavimas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Kaip minėta, importuojamų prekių muitinį įvertinimą reglamentuojančių teisės aktų taikymo vienoda praktika yra pakankamai suformuota tiek išnagrinėtomis bylomis Europos Sąjungos Teisingumo Teisme bei Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, tiek ir Pasaulio prekybos organizacijos Muitinio įvertinimo techninio komiteto sprendimais, nurodymais, išvadomis, paaiškinimais, patarimais, rekomendacijomis, komentarais, atliktų studijų medžiaga ir t. t.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus teritorinė muitinė ir Muitinės departamentas skundžiamuose sprendimuose, kuriuos pirmosios instancijos teismas patvirtino, nustatė aiškias aplinkybes, darančias poveikį vertinamų prekių pardavimui arba kainai, kurių neįmanoma įvertinti ir pagrįstai nustatė, kad sandorio vertė netaikytina pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirkimai-pardavimai vykdomi užsakymų (proformų) pagrindu yra įprasta tarptautinės prekybos praktika. Tačiau, tiek Vilniaus teritorinė muitinė, Muitinės departamentas skundžiamuose sprendimuose, tiek pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime teisingai pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė pirkimo-pardavimo sutarties su „Gus Group LLC“, kurioje būtų įtvirtinti visi sandorio aspektai, išsamios prekių apmokėjimo sąlygos, draudimo ir pristatymo sąlygos ir kita.

Taip pat, kaip ir minima skundžiamoje pakartotinio patikrinimo ataskaitoje pareiškėjas pateikė tik vieną užsakymo (proformos) pavyzdį. Akcentuotinas teismo teiginys, kad atsiskaitymai už prekes nebuvo kontroliuojami. Iš MGK byloje 6.11-03(7-66/2014)-1 b. l. 106 esančio pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 25 d. rašto matyti, kad pareiškėjas neturi rašytinio susitarimo su „Gus Group LLC“ ir kadangi įmonės yra ilgalaikiai partneriai tai savo veiklą vykdo žodiniais susitarimais, todėl ir apmokėjimai už prekes yra vykdomi žodiniais susitarimais.

Tačiau iš byloje esančių duomenų ir skundžiamoje pakartotinio patikrinimo ataskaitoje Nr. 3VM3200124M yra nustatyta, kad pareiškėjas už importuotas prekes laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., pagal apskaitos dokumentus, buvo skolingas pardavėjui „Gus Group LLC“ 6 507 251,15 Lt (1 884 630,21 Eur). Nepaisant to, prekių pirkimai-pardavimai toliau buvo vykdomi. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nevykdė atsiskaitymų už prekes ir skolingas nepagrįstai didelę pinigų sumą ir su pardavėju nėra sudaręs pirkimo-pardavimo rašytinės sutarties, kurioje būtų aptartos esminės sandorio sąlygos ir dėl nepagrįstai didelės skolos nebuvo sudaroma rašytinė sutartis dėl skolos grąžino bei įmonių tarpusavio veikla buvo pagrįsta žodiniais susitarimais, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tokie veiksmai nėra priimtini ir būdingi sąžiningai verslo praktikai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik po minėto 2013 m. rugsėjo 25 d. rašto, jau įpusėjus pakartotiniam patikrinimui, pateikė 2013 m. rugsėjo 30 d. pasirašytą sutartį dėl atidėto skolos mokėjimo (MGK byla Nr. 6.11-03(7-66/2014)-1 b. l. 119-122). Tai leidžia daryti išvadą, kad susitarimas pasirašytas ne tam, kad būtų atskleistos faktinės sandorio sudarymo aplinkybės, o tam, kad mokesčių administratoriui būtų pateiktas tariamas pagrindimas dėl nevykdomų atsiskaitymų. Taip pat pareiškėjo teigimu byloje esantys dokumentai patvirtina, kad skola yra sumokėta, tačiau su tokiu teiginiu sutikti negalima.

Nepaisant to, kad buvo atliktas pakartotinis patikrinimas, pasibaigęs ikiteisminis bylos nagrinėjimas, pareiškėjas tik pirmosios instancijos teisminio proceso nagrinėjimo metu pateikė buhalterinius išrašus, kurie neva turėtų patvirtinti atsiskaitymą su tiekėju, tačiau atlikti atsiskaitymai galėtų būti įrodomi banko patvirtintais pavedimais ar išrašais, kurie pirmosios instancijos teismui pateikti nebuvo. Pareiškėjas prie apeliacinio skundo pridėjo bankinius pavedimus, kurie tūrėtų pagrįsti skolos „Gus Group LLC“ sumokėjimą.

Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, nenustatinėja naujų faktinių aplinkybių, o atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį tikrina apskųsto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą. Tačiau net jeigu ir vertintume pateiktus banko pavedimus, tokie dokumentai nelaikytini objektyviais įrodymais, pagrindžiančiais skolos apmokėjimą. Pateikti banko pavedimai nėra pasirašyti nei mokėtojo, nei patvirtinti banko darbuotojų. Taip pat, daugumoje pateiktų banko pavedimų paskirties skiltyje nenurodyta sąskaitų faktūrų, už kurias yra apmokama, numeriai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad apmokėjimų už įsigytas prekes dokumentai negalėjo būti pateikti tyrimo metu, nes apmokėjimai dar nebuvo atlikti. Tačiau atkreipus dėmesį į banko pavedimų datas, matyti, kad dauguma pavedimų buvo atlikti dar 2009-2012 m. t. y. dar iki priimant pirmąją 2013 m. balandžio 25 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 3VM320035M, tačiau nei tuo metu, nei priimant pakartotinio patikrinimo ataskaitą mokesčių administratoriui apmokėjimą už prekes patvirtinantys dokumentai pateikti nebuvo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo, kad pareiškėjas ėmėsi sau palankios gynybinės pozicijos ir visų įmanomų veiksmų, kad ginčui pasiekus teismą, argumentai būtų nukreipti jam palankia linkme.

Todėl teigti, kad pareiškėjo importuotų prekių apmokėjimo sąlygos yra aiškios, nėra pakankamo pagrindo. Pareiškėjas teigia, kad nei Vilniaus teritorinė muitinė, nei Muitinės departamentas neįvertino pateiktų kainininkų ir rašto dėl nuolaidos taikymo. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas šiuos dokumentus pateikė tik bylai pasiekus pirmosios instancijos teismą. Nors raštas dėl nuolaidos taikymo, galintis turėti įtakos sandorio vertės metodo taikymui, buvo pasirašytas 2011 m. liepos 1 d., tačiau mokesčių administratoriui vykdant įmonės komercinės veiklos patikrinimą nepateiktas.

Tai, kad raštas nebuvo pateiktas vykdomo patikrinimo metu, rodo pareiškėjo nebendradarbiavimą su mokesčių administratoriumi ir tokių dokumentų pateikimas teismui vertintinas kaip apelianto gynybinė pozicija. Tačiau net ir analizuojant šio 2011 m. liepos 1 d. rašto turinį matyti, kad sumažintas koeficientas buvo taikomas tik konkrečiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., o patikrinimas buvo vykdomas importuotoms prekėms laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Apeliaciniame skunde pareiškėjas išvardijo MGK bylos lapus, kuriuose tūrėtų būti draudimo išlaidas patvirtinantys dokumentai.

Tačiau tai yra išlaidos, apskaičiuotos UAB „Vantra“, kurios įeina į prekės apmokestinamąją vertę, skirtą nacionaliniams mokesčiams sumokėti, t. y. PVM apskaičiavimui, ir neįeina į statistinę prekės vertę, t. y. neįeina į prekės muitinę vertę. Atsižvelgiant į tai, dokumentai, patvirtinantys draudimo išlaidas, kurie reikalingi prekės muitinei vertei apskaičiuoti už gabentas prekes iš trečiosios šalies iki Europos Sąjungos teritorijos, nepateikti.

2. Dėl Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkto taikymo. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas teikė įgaliojimus transporto organizavimui iš Klaipėdos jūrų uosto iki Vilniaus naudojant JAV įmonės „Gus Group LLC“ oficialų spaudą, turintį juridinę galią. Pavyzdžiui, 2009 m. spalio 1 d. įgaliojimas, kuriuo „Gus Group LLC“ įgalioja UAB „Deklora“, kurį pasirašo logistikos vadovas J. K. ir raštą patvirtina oficialiu „Gus Group LLC“ spaudu (MGK byla 6.11-03(7-66/2014)-1 b. l. 181); 2012 m. rugpjūčio 29 d.

įgaliojimas, kuriuo „Gus Group LLC“ įgalioja UAB „DHL Lietuva“, kurį pasirašo logistikos vadovė J. I. ir raštą patvirtina oficialiu „Gus Group LLC“ spaudu (MGK byloje 6.11-03(7-66/2014)-1 b. l. 183) ir kt. įgaliojimai. Analizuojant tiek minėtų, tiek kitų byloje esančių įgaliojimų turinį, niekur nepaminėta, kad pareiškėjas yra įgaliotas „Gus Group LLC“ ir veikia šios įmonės vardu. Atvirkščiai, iš įgaliojimų turinio matyti, kad „Gus Group LLC“ tiesiogiai įgalioja atlikti transportavimo formalumus ir minėti asmenys įgaliojimus pasirašinėjo kaip įmonės darbuotojai, o ne kaip įgalioti atstovai ir įgaliojimus patvirtina oficialiu, juridinę galią turinčiu „Gus Group LLC“ spaudu.

Atsižvelgiant į tai, Vilniaus teritorinė muitinė ir Muitinės departamentas skundžiamuose sprendimuose pagrįstai nustatė, kad „Gus Group LLC“ ir pareiškėjas laikytini tarpusavyje susiję ir sandorio vertės metodas netaikytinas pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punktą. Be to, skundžiamoje 2013 m. gruodžio 20 d. pakartotinio patikrinimo ataskaitos Nr. 3VM3200124M tiriamojoje (aprašomojoje) dalyje aiškiai yra išdėstytos faktinės aplinkybės, iš kurių matyti, kad pirminio patikrinimo metu 2012 m. lapkričio 14 d. pareiškėjui buvo pateiktas nurodymas dėl dokumentų pateikimo, tačiau jis pateikė prašymą atsisakyti reikalavimo pateikti dokumentus.

Taip pat pakartotinio patikrinimo metu 2013 m. spalio 29 d. pareiškėjui buvo pateiktas nurodymas dėl dokumentų ir informacijos, pagrindžiančios deklaruojamų prekių sandorio muitinę vertę, pateikimo. Tačiau jis nepateikė informacijos, kuri pašalintų Vilniaus teritorinės muitinės abejones dėl sandorio vertės metodo taikymo. Vadovaujantis Įgyvendinimo nuostatų 181 a straipsnio 1 dalimi, muitinė neprivalo importuojamų prekių muitinės vertės nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu, jei vadovaujantis 2 dalyje nustatyta procedūra, ji, atsižvelgusi į pagrįstas abejones, nėra įtikinama, kad deklaruojamoji vertė, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsniu, atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą.

3. Dėl Bendrijos muitinės kodekso 30 ir 31 straipsnių taikymo. Pakartotinio patikrinimo ataskaitoje nustatyta, kad nebuvo galimybės pagal kilmės šalį pritaikyti muitiniam įvertinimui tapačių ir panašių prekių sandorio vertės, t. y. muitinės vertės prekių muitinio įvertinimo informacinėje sistemoje (PREMI DB) nėra informacijos apie sandorius, kurie atitinka tapačių ir panašių prekių reikalavimus. Nebuvo galimybės vertės nustatyti dedukciniu vertės metodu, nes pareiškėjas nepateikė šiam metodui taikyti reikalingų dokumentų ir informacijos.

Taip pat nebuvo galimybės apskaičiuoti vertę pagal apskaičiuotosios vertės metodą, nes, vadovaujantis Įgyvendinimo nuostatų 153 straipsnio 1 dalimi, muitinė negali reikalauti iš ne Bendrijos asmens pateikti duomenis, kurių reikia šiai vertei nustatyti. Vilniaus teritorinė muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsniu, nustatė, kad importuojamų prekių, deklaruotų 23 IM deklaracijose, muitine verte laikytina vertė, nustatyta naudojantis muitinės prekių muitinio įvertinimo informacinėje sistemoje (PREMI DB) sukauptais duomenimis.

Remiantis Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintų Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių 24 punktu, nustatant prekių muitinę vertę „6 metodu“ (Bendrijos muitinės kodekso 31 str.), taikoma prekių kaina turi būti artima tapačių arba panašių prekių kainai, tačiau leistinas lankstesnis šiems metodams nustatytų reikalavimų taikymas (pvz., „90 dienų“ dienų reikalavimas gali būti taikomas lanksčiai, prekės gali būti pagamintos ir ne toje pačioje šalyje kaip prekės, kurių muitinė vertė nustatoma ir pan.).

Minėtų Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių VI skyriuje yra įtvirtinta duomenų iš PREMI DB atrankos tvarka. Vadovaujantis Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 1B-329 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos 27.35.2. punktu, importo deklaracijos 31 langelyje „Krovinio vietos ir prekės aprašymas“ vidurinėje dalyje, kairėje pusėje įrašomas prekių rūšies aprašymas, kuris paprastai vartojamas prekyboje.

Prekės turi būti aprašytos taip, kad pakaktų duomenų jas vienareikšmiškai suklasifikuoti pagal kombinuotąją nomenklatūrą. Vilniaus teritorinė muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 68 ir 78 straipsniais, atliko dokumentinį prekių po išleidimo patikrinimą ir, remdamasi pareiškėjo pateiktais dokumentais, nustatė, kad prekės ginčijamose importo deklaracijose buvo deklaruotos kaip „Oro kondicionavimo įrenginių dalys“, nei detalesnio importuojamų prekių aprašymo, nei duomenų, patvirtinančių kiekvienos prekės charakteristiką, pareiškėjas nepateikė.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pareiškėjas importo deklaracijose importuotas prekes aprašė vienu pavadinimu – oro kondicionavimo įrenginių dalys, deklaravo vienu prekių kodu, nurodydamas bendrą šių dalių masę kilogramais, todėl pareiškėjo teiginys, kad buvo neįvertinta deklaruotų prekių charakteristika, atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat pareiškėjas teigia, kad importo į Bendriją iš Malaizijos atvejų buvo daugiau, o jų vertė nebuvo ženkliai didesnė nei pareiškėjo prekių, o tai turėtų pagrįsti jo pateikti duomenys – lentelė „Importas išleidimas į laisvą apyvartą, taikytas sandorio vertės metodas“.

Tačiau šioje lentelėje yra pateikti įvairūs prekės kodai, o ne konkretus gabentos prekės aprašymas, todėl įvertinti, kokia konkreti prekė buvo gabenta pagal lentelėje išvardintus prekių kodus, nėra galimybės, taip pat nustatyti, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis prekės buvo gabentos, neįmanoma, todėl vertinti pateiktos lentelės, kaip objektyviai pagrindžiančios prekių muitinę vertę, nėra pagrindo. Remiantis tuo, Vilniaus teritorinė muitinė vadovavosi pareiškėjo pateikta informacija ir Bendrijos muitinės kodekso bei kitų teisės aktų nustatytomis taisyklėmis prekės muitiniam įvertinimui nustatyti ir pagrįstai nustatė prekių muitinę vertę pagal Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnį.

Be to, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 1332 „ Dėl Bendrijos muitinės kodekso ir Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklių patvirtinimo“ ir aukščiau minėtų Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių pagrindu yra naudojamasi tik oficialiais galiojančiais teisės aktais pripažinta PREMI DB. Pareiškėjo minima Eurostat duomenų bazė yra naudojama visai kitu pagrindu ir šioje bazėje surinkti duomenys yra statistinio pobūdžio, pvz. skirti pateikti metines išvadas, apibendrinimus, prognozes kitiems metams, nustatyti importo augimo dydį ir pan. ir prekės muitinės vertės nustatymui nėra naudojama.

Tai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Todėl pareiškėjo pateiktų duomenų iš Eurostat duomenų bazės laikyti objektyviais, prekės muitinę vertę pagrindžiančiais įrodymais, nėra pagrindo.

4. Palaikytina pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju byloje pakanka duomenų sprendimo priėmimui, papildomų klausimų dėl teisės nuostatų aiškinimo nekyla, todėl kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nėra pagrindo.

5. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas ir JAV įmonė „Gus Group LLC“ yra tarpusavyje susiję asmenys bei yra nepateiktos prekių pirkimo-pardavimo sutartys, neaiškios apmokėjimo už prekes sąlygos – nepateikti dokumentai, pagrindžiantys apmokėjimą už prekes, jų transportavimą, draudimą ir kt., darytina išvada, kad prekių pardavimui ar jų kainai turėjo įtakos aplinkybės, kurių poveikio sandorio vertei nustatyti neįmanoma ir teisėtai bei pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė UAB „Baltic Master“ skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos tesimas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų vertinimu bei ginčo santykių kvalifikavimu, todėl iš naujo jų nekartodamas tik papildo teismo sprendimo motyvus, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų vertinimui yra aktuali teismų praktika, suformuota dėl įrodymų vertinimo bei įrodinėjimo naštos paskirstymo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo konstatuota, kaip yra paskirstoma įrodinėjimo našta mokestinių ginčų bylose (žr., pvz., 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, 2008 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A765-76/2008). Pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo praktika, suformuota analogiškose ir panašiose bylose.

Pažymėtina, kad ikiteisminio nagrinėjimo metu mokestinio ginčo dalyvių įrodinėjimo pareigos yra paskirstytos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsniu. Šiuo straipsniu yra nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas (1 d.). Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (2 d.). Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 1 dalies 3 punktu, mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus sprendimu, privalo skunde nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančius įrodymus.

Ginčo nagrinėjimo metu teisme, remiantis ABTĮ 57 straipsnio 4 dalimi, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų.

Tokiu būdu, ginčą nagrinėjant teisme, šalims suteiktos vienodos galimybės teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus.

Tačiau šiuo atveju įrodymų, paneigiančių apskaičiuotą mokesčio sumą, pareiškėjas mokesčių administratoriui bei teismui nepateikė bei nenurodė jų buvimo vietos.

Tokią išvadą teismas daro, sutikdamas su atsakovo pozicija dėl naujų įrodymų prijungimo prieštaravimu bei atsisakydamas prijungti prie bylos su pareiškėjo apeliaciniu skundu pateiktus dokumentus. Kaip minėta, šalys administracinės bylos procese turi teisę teikti įrodymus, tačiau ši teisė ribojama nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis numato, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-999/2009). Tokių aplinkybių šio ginčo atveju nėra ir apeliacinės instancijos teismas netenkina pareiškėjo prašymo prijungti prie bylos banko išrašų ir mokėjimo pavedimų.

Nesant naujų įrodymų, patvirtinančių faktinės sandorio sudarymo aplinkybės jų sudarymo metu bei patvirtinančių jų įvykdymo tvarką, apeliacinės instancijos teismas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir ar padarė pagrįstas išvadas, remdamasis surinktais įrodymais.

ABTĮ įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012).

Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip kiek įmanoma objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

Pareiškėjas nenurodė pagrindo, esant kuriam reikėtų tirti nustatytas aplinkybes iš naujo bei jas vertinti kitaip, nei kaip įvertino pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio apimtyje nepaneigė, kodėl mokesčio ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos neteisingai.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad muitinė tinkamai taikė teisės aktus ginčo santykiams bei teisingai apskaičiavo mokesčius bei su jais susijusias sumas. Tokią išvadą teismas priėmė, įvertinęs įrodymų visumą taip pat ir naudodamasis muitinės prekių muitinio įvertinimo informacinėje sistemoje (PREMI DB) sukauptais duomenimis.

Pareiškėjo pateiktas taikytinos ginčui teisės aiškinimas nepriimtinas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo nr. 16034/90, § 61). Europos Žmogaus Teisių Teismas, plėtodamas doktriną vėliau nagrinėtose bylose, papildomai nurodė, kad šis straipsnis negali būti aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad teismo pareigos nurodyti savo sprendimų motyvus apimtis gali keistis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio. Be to, būtina atsižvelgti į, inter alia, pareiškimų, kuriuos teismams gali pateikti bylos šalis, įvairovę ir į Susitariančiose šalyse egzistuojančius skirtumus, susijusius su įstatymų nuostatomis, praktikoje susiklosčiusiomis taisyklėmis, teisine doktrina ir teismų sprendimų paskelbimu bei surašymu. Todėl klausimas, ar teismas neįvykdė savo įsipareigojimo, kylančio iš Konvencijos 6 straipsnio, pateikti motyvus, gali būti sprendžiamas tik įvertinant bylos aplinkybes (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Hiro Balani prieš Ispaniją, pareiškimo nr. 18064/91, § 27; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, pareiškimo nr. 18390/91, § 29; 2003 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Suominen prieš Suomiją, pareiškimo nr. 37801/97, § 34 ir kt.)

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs teismo ištirtas bylos aplinkybes bei jų apimtį, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir išdėstyti argumentai yra pakankami teismo sprendimui pagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamos bylos atveju neabejotinai reikalingas Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimas, be to, nėra nusistovėjusios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos dėl Bendrijos muitinės kodekso 29-31 straipsnių taikymo (acte éclairé doktrina), o jų taikymas kelia abejonių (acte clair doktrina), todėl prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

Tačiau bylos šalies prašymas teismui nėra privalomas ir jei Europos Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl pateikto klausimo sprendimo negali kilti jokių pagrįstų abejonių, galutinės instancijos nacionalinis teismas neprivalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Cilfit ir kt. C-283/81, Rink. p. 3415, 13–16 ir 21 punktai). Pastebėtina, kad vien faktinė aplinkybė, jog ginčo šalis nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu teisės aiškinimu, savaime nereiškia, jog nėra aiškus Europos Sąjungos teisės turinys, ir, atitinkamai, kad yra pagrindas kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-48/2011).

Šio ginčo apimtyje teismui nekyla neaiškumu dėl Bendrijos muitinės kodekso 29-31 straipsnių taikymo, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu netenkintinas.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Master“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė