2013-05-20 Nr. AB-1880-3-61-3-02545-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A756-992/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02545-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDF valdyba) Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. (10.1)3-97985 (toliau – 2012 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas); 2) panaikinti VSDF valdybos 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. (6.5)1-5742 (toliau – ir 2012 m. rugsėjo 26 d. Sprendimas); 3) įpareigoti VSDF valdybos Vilniaus skyrių grąžinti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Nurodė esanti dirbanti pensininkė. Pagal nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas, dirbantiems senatvės pensininkams pensijos buvo mažinamos didesniu mastu nei nedirbantiems pensininkams. Šios nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pareiškėja prašė grąžinti jai neišmokėtą pensijos dalį.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 10–12) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte buvo nustatyta, jog šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems pensijas, kurios viršija ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį. J. B. paskirtos pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl jos pensija buvo perskaičiuota Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėja nuo 2010 m. vasario 13 d. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, VSDF valdybos Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai 2010-2011 metais jai mokėjo pensijos dalį, perskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjos praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. 2010 m. vasario mėnesį pareiškėjai išmokėta 194,87 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, 2010 m. kovo – rugpjūčio mėnesiais – 341,03 Lt, 2010 m. rugsėjo mėnesį – 337,76 Lt, 2010 m. spalio – 2011 m. sausio mėnesiais – 341,03 Lt, 2011 m. vasario mėnesį – 346,47 Lt, 2011 m. kovo – birželio mėnesiais – 350,54 Lt, 2011 m. liepos mėnesį – 351,09 Lt, 2011 m. rugpjūčio mėnesį – 360,30 Lt, 2011 m. rugsėjo – spalio mėnesiais – 350,54 Lt, 2011 m. lapkričio mėnesį – 176,22 Lt, o 2011 m. gruodžio mėnesį – 350,54 Lt.

Nuo 2011 m. gruodžio 28 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (Žin., 2011, Nr. 160-7573) 1 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytoms šalpos kompensacijos ir 5–9 punktuose nurodytoms išmokoms galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., todėl VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius teisėtai ir pagrįstai, vykdant Laikinąjį įstatymą, perskaičiavo pareiškėjai senatvės pensiją ir 2010-2011 metais mokėjo teisingo dydžio perskaičiuotą pensiją.

Be to, kol nepriimtas Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymas, atsakovas neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir išmokėti pareiškėjai skirtumą tarp paskirtos ir 2010-2011 metais mokėtos pensijos. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl šis nutarimas nėra pagrindas išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDF valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 14–16) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjai valstybinė socialinio draudimo pensija buvo paskirta nuo 2010 m. vasario 13 d., todėl reikalavimas dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies grąžinimo nuo 2010 m. sausio 1 d. nepagrįstas. J. B. laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuo 2010 m. vasario 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai teisėtai buvo mokama senatvės pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, nustatytą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjos praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Skundžiamas VSDF valdybos 2012 m. rugsėjo 26 d. Sprendimas Nr. (6.5)1-5742 yra teisėtas ir pagrįstas, nes nėra teisės akto, įpareigojančio išmokėti pensijų gavėjams 2010 – 2011 m. negautą pensijos dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: priteisė J. B. iš VSDF valdybos Vilniaus skyriaus neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 9 636,79 Lt, susidariusią nuo 2010 m. vasario 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis rašytiniais pareiškėjos J. B. pensijos bylos duomenimis nustatė, kad VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2010 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 12-17-1968 J. B. nuo 2010 m. vasario 13 d. iki gyvos galvos paskirta 789,07 Lt per mėnesį valstybinė socialinio draudimo pensija. VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2011 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 12-17-1779 J. B. nuo 2011 m. vasario 13 d. iki gyvos galvos paskirta 813,07 Lt per mėnesį valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, o VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2012 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 11-177-8523 nuo 2012 m. vasario 13 d. iki gyvos galvos jai paskirta 837,19 Lt per mėnesį valstybinė socialinio draudimo pensija. 2012 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėja pateikė prašymą VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2-ajam pensijų skyriui dėl paskirtos pensijos perskaičiavimo ir VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus vedėja 2012 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. (10.1)3-97985 pareiškėją informavo, kad pensija jai buvo perskaičiuota remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Kadangi pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų, tai jai skirtos pensijos dydis buvo sumažintas pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nustatytą formulę ir pateikti skaičiavimai apie pareiškėjai išmokėtą pensiją. Pareiškėja 2012 m. rugsėjo 20 d. VSDF valdybai pateikė prašymą dėl neteisėtai apskaičiuotos pensijos dalies už 2010-2011 metus sugrąžinimo, tačiau VSDF valdyba 2012 m. rugsėjo 26 d. rašte Nr. (6.5.)I-5742 „Dėl negautos senatvės pensijos dalies grąžinimo“ paaiškino, kad jai, kaip dirbančiai pensininkei, teisėtai ir pagrįstai perskaičiuota ir mokėta senatvės pensija pagal tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo nustatytą tvarką, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjai negautą pensijos dalį.

Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems pensijas, kurios viršija ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribinis pensijos dydis yra 650 Lt. Ribinį pensijos dydį viršijančių pensijų perskaičiavimo tvarka nustatyta Laikinojo įstatymo 6 ir 7 straipsniuose, o pensijų mokėjimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, tvarka – 8 straipsnyje.

Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.

Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.

Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pensijų gavėjams, nurodytiems Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punkte, mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta šio įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už stažo metus. Pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, šių asmenų pensijos perskaičiuojamos už atitinkamą mokestinį laikotarpį, atsižvelgiant į metinėje pajamų mokesčio ar metinėje pelno mokesčio deklaracijoje deklaruotų apmokestinamųjų pajamų ar apmokestinamojo pelno dydį, taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Jeigu šie asmenys mokestiniu laikotarpiu valstybiniu socialiniu pensijų draudimu yra draudžiami ir pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus, mokėtina pensijos dalis apskaičiuojama pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. Laikinojo įstatymo 8 straipsnis nuo 2012 m. liepos 13 d. neteko galios (2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2195; Žin., 2012, Nr. 82-4274).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys (2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-6717) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) apibrėžta pensijų gavėjų sąvoka, vartojama visose Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatose: pensijų gavėjais laikomi valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6, 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjai.

Be to, Konstitucinis Teismas, tirdamas Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį tiek, kiek joje nustatytas senatvės pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos perskaičiuojant paskirtas senatvės pensijas jas sumažinti, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taip pat į tai, kad jis nustatytas laikantis iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų ir taikytas laikinai, be to, numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus, konstatavo, kad nėra konstitucinių argumentų teigti, jog toks reguliavimas prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kaip matyti iš pareiškėjos 2012 m. spalio 3 d. skundo turinio, ji kreipėsi prašydama grąžinti jai sumažintą 2010 – 2011 metais senatvės pensiją dėl to, kad atsakovas 2012 m. rugsėjo 7 d. Sprendimu ir VSDF valdyba 2012 m. rugsėjo 26 d. Sprendimu jai atsisakė išmokėti sumažintą pensijos dalį dėl turėtų draudžiamų pajamų, nors iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (2012 m. rugsėjo 21 d.) ir atitiko tuo metu galiojusioms teisės normoms ir privalėjo jomis vadovautis, tačiau teismo sprendimas priimamas jau po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (administracinė byla Nr. A12-219/2004), konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėja turėjo teisę kreiptis į teismą ir prašyti priteisti neišmokėtą pensijos dalį, nes atsakovo sprendimas negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, kol neišnagrinėtas pareiškėjos skundas teisme.

Pareiškėjai valstybinė senatvės draudimo pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tačiau iš atsakovo pateiktų domenų matyti, kad pareiškėjai neteisėtai buvo sumažinta paskirta valstybinė senatvės draudimo pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl VSDF valdybos Vilniaus skyrius įpareigotinas pagal pateiktą 2012 m. spalio 17 d. pažymą Nr. 3-115623 išmokėti pareiškėjai neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 9 636,79 Lt, susidariusią dėl neteisėtai pritaikytos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies. Teismas neturi pagrindo abejoti minėtoje pažymoje pateiktų duomenų tikrumu, nes ši pažyma pasirašyta VSDF valdybos Vilniaus skyriaus direktoriaus pavaduotojos. Be to, šalys pažymoje pateiktų duomenų tikrumo neginčijo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja prašo priteisti neišmokėtą pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d., tačiau pareiškėjai pensija skirta nuo 2010 m. vasario 13 d., todėl ji neturi teisės prašyti išmokėti pensijos dalį už tą laikotarpį, kai jai senatvės pensija dar nebuvo paskirta. Teismo vertinimu, šis reikalavimas negali būti tenkinamas.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Įvertinęs šią nuostatą, Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, kad pareiškėjai neteisėtai neišmokėtą valstybinės senatvės draudimo pensijos dalį turi išmokėti VSDF valdybos Vilniaus skyrius.

Vertinant skundžiamų VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. (10.1)3-97985 bei VSDF valdybos 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. (6.5)I-5742 teisėtumą, teismas padarė išvadą, kad atsakovas 2010–2011 m. sumažindamas pareiškėjai pensiją, rėmėsi teisės normomis, kurios tuo metu galiojo. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant įsigaliojusio Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Taigi, VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius ir VSDF valdyba, vadovaudamiesi teisės norma, kuri vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, veikė pagal jai suteiktą kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo skundžiamų sprendimų naikinti. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, ši pareiškėjos skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba apeliaciniu skundu (b. l. 39–42) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – J. B. skundą atmesti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas. Teigia, kad kol nepriimtas Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymas, atsakovas neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir išmokėti pareiškėjai skirtumą tarp paskirtos ir 2010-2011 metais mokėtos pensijos.

Pažymi, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d., todėl pareiškėjai, kaip ir kitiems senatvės pensijos gavėjams, turintiems draudžiamųjų pajamų, nuo 2012 m. sausio 1 d. mokama viso dydžio paskirta pensija. Taigi po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo dienos ir įsigaliojimo dienos pareiškėjai sumažinta pensija nebuvo mokama. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog VSDF valdybos Vilniaus skyrius įpareigotinas pagal pateiktą 2012 m. spalio 17 d. pažymą Nr. 3-115623 išmokėti pareiškėjai neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 9 636,79 Lt, susidariusią dėl neteisėtai pritaikyto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, nepagrįsta. Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, todėl įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d.

Pareiškėja į teismą kreipėsi 2012 m. spalio 3 d., t. y. po 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas dėl draudžiamųjų pajamų sumažinta pensija išmokėta iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, pareiškėja į teismą kreipėsi po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, taigi sprendimai mokėti ne visą paskirtą senatvės pensiją jai įvykdyti iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo. Todėl remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota praktika (administracinė byla Nr. A5-264/2003), pareiškėjai neišmokėtos pensijos atžvilgiu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata, taip pat Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas netaikytini.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, kurioje išaiškinta, kad teisėjų valstybinės pensijos dalis buvo išmokėta ne dėl Nacionalinės teismų administracijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimas netinkamai reglamentavo teisėjų valstybinės pensijos mokėjimo klausimus, apeliantas teigia, kad pareiškėjai negauta pensijos dalis negalėjo būti priteisiama iš VSDF valdybos Vilniaus skyriaus, kurio kaltė ir neteisėti veiksmai nenustatyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai J. B. neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalies, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. vasario 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Byloje nustatyta, kad 2010 m. kovo 22 d. VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius sprendimu Nr. 12-17-1968 J. B. paskyrė 789,07 Lt senatvės pensiją nuo 2010 m. vasario 13 d. iki gyvos galvos, 2011 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 12-17-1779 – 813,07 Lt senatvės pensiją nuo 2011 m. vasario 13 d. iki gyvos galvos, o 2012 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 11-17-8523 – 837,19 Lt senatvės pensiją nuo 2012 m. vasario 13 d. iki gyvos galvos. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (Žin., 2009, Nr. 152-6820), kuris taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą, vadovaujantis šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjai paskirtos pensijos dydis perskaičiuotas ir sumažintas. J. B. 2012 m. rugpjūčio 27 d. kreipėsi į VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių, prašydama sugrąžinti pensijos dalį, neteisėtai sumažintą 2010-2011 metais, tačiau 2012 m. rugsėjo 7 d. VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius sprendimu Nr. (10.1)3-97985 (b. l. 3–5) šio pareiškėjos prašymo netenkino. 2012 m. rugsėjo 20 d. šį sprendimą pareiškėja apskundė VSDF valdybai, tačiau VSDF valdyba 2012 m. rugsėjo 26 d. rašte Nr. (6.5)I-5742 (b. l. 2) taip pat atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjos J. B. skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjai iš VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 9 636,79 Lt neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. vasario 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis) su tokia išvada iš esmės sutinka.

Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte buvo nustatyta, jog šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems pensijas, kurios viršija ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį. Kadangi pareiškėjai J. B. paskirtos pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl jos pensija buvo perskaičiuota Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo senatvės ir ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir praėjusį kalendorinį mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Pareiškėja visu ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. vasario 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) turėjo draudžiamųjų pajamų (b. l. 3–5).

Nagrinėjamoje byloje yra aktualus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Minėtame nutarime konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai. Vadinasi, minėtoje teisės normoje nurodytu mastu laikinai apribodama 650 Lt ribinį dydį viršijusias socialines išmokas valstybė nenukrypo nuo įstatymais prisiimtų įsipareigojimų valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams, todėl pareiškėjai paskirtos ir mokamos senatvės pensijos perskaičiavimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi buvo pagrįstas ir teisėtas. Tačiau Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. įstatymo redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra, t. y. laisvai apsisprendžiant, pasirinkti darbą. Valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Pareiškėjai J. B. paskirtos senatvės pensijos dydis negalėjo būti ribojamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. 2012 m. spalio 17 d. pažymoje Nr. 3-115623 (b. l. 12A–13), kuri pasirašyta atsakovo VSDF valdybos Vilniaus skyriaus direktoriaus pavaduotojos A. K., pateikti duomenys patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (imtinai) dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyto apribojimo taikymo pareiškėjai neišmokėta 9 636,79 Lt suma (b. l. 12A-13). Kadangi atsakovas šioje pažymoje pateiktų duomenų tikrumo neginčija ir nėra pagrindo abejoti minėtoje pažymoje pateiktu apskaičiavimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš atsakovo VSDF valdybos Vilniaus skyriaus minėta suma pareiškėjai priteistina kaip neišmokėta senatvės pensijos dalis, susidariusi pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo nukėlimu į 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimu tik į ateitį (Konstitucijos 107 str.), pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Iš šio Konstitucinio Teismo sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Kita vertus, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą. Tačiau vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga. Šiuo aspektu pastebėtina, kad nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė jokių duomenų, kad šioje nutartyje aptartu būdu apgynus pareiškėjos konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teisėjų kolegija įsitikinusi, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėtą išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimamas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas.

Taigi, pareiškėjos teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovės sprendimas perskaičiuoti pareiškėjos valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikytinas neįvykdytu, tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualią administracinių teismų praktiką bei padarė teisingas išvadas, todėl atsakovų argumentas dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimo tik į ateitį atmestinas.

VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendime Nr. (10.1)3-97985 ir VSDF valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendime Nr. (6.5)1-5742 yra pateikta informacija apie pareiškėjai mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama, tačiau iš VSDF valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. (6.5)1-5742 turinio matyti, jog pastaruoju aktu trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat išreiškė savo valią atsisakyti įpareigoti VSDF valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai susidariusią nepriemoką. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog tiek VSDF valdybos Vilniaus skyrius, tiek VSDF valdyba, priimdamos ginčijamus sprendimus, vadovavosi galiojančiomis teisės normomis, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka, o nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu, nusprendė, kad naikinti ginčijamų sprendimų, remiantis ABTĮ 89 straipsniu, nėra teisinio pagrindo, todėl šią pareiškėjos skundo dalį atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis gali būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-785/2013).

Nagrinėjamos bylos kontekste reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, atsakovas, priimdamas ginčijamą 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. (10.1)3-97985, o trečiasis suinteresuotas asmuo priimdamas 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. (6.5)1-5742, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau, kaip 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pažymėjusi išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija (administracinė byla Nr. A552-519/2013) teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, yra pagrindas panaikinti tik tą VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. (10.1)3-97985 ir VSDF valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. (6.5)1-5742 dalį, kuriose atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeičiant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:

„Panaikinti VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. (10.1)3-97985 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. (6.5)1-5742 dalį, kuriose atsisakyta J. B. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.“

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė