2021-11-17 Nr. AB-24809-3-64-3-01291-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-711-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01291-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 57.1.1; 57.2.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugsėjo 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Modeire“ dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolos išieškojimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Modeire“ 46,68 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos ir 15 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 17 d. pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašė nutraukti administracinę bylą ir priteisti iš atsakovo 15 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Teigė, kad atsakovas po prašymo pateikimo teismui visiškai padengė vietinės rinkliavos įsiskolinimą.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. rugsėjo 20 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą, netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

Teismas priėmė pareiškėjo atsisakymą nuo skundo ir tenkino jo prašymą nutraukti administracinę bylą, išaiškino skundo atsisakymo pasekmes.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas sumokėjo advokatui 15 Eur už pagalbą surašant ir paduodant skundą bei atstovaujant teisme. Vertinant pareiškėjo vidinius administravimo bei teisinio atstovavimo pajėgumus, atsižvelgta į tai, jog įstaigoje veikia struktūrinis padalinys – Rinkliavos administravimo ir paslaugų kontrolės tarnyba, kuriame dirba 15 darbuotojų, įskaitant sudarytą specializuotą skolų išieškojimų grupę, kurioje dirba 4 darbuotojai (duomenys iš pareiškėjo interneto svetainės). Prašymas, kuriuo kreiptasi į teismą dėl vietinės rinkliavos išieškojimo, nėra išskirtinis, lyginant su prašymais kitose analogiško pobūdžio bylose, kuriose yra suformuota jurisprudencija, buvo pakeistos tik proceso šalys, laikotarpis, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, prašoma priteisti pinigų suma. Šiems duomenims surašyti kvalifikuota teisinė pagalba yra labiau perteklinė, nes tokio pobūdžio darbas gali būti atliekamas ir teisinio vieneto, atsakingo už vietinės rinkliavos surinkimą, pajėgumais. Be to, 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio ir II dalies II skyriaus pakeitimo įstatymui, ABTĮ yra papildytas Penktuoju skirsniu „Pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo“, pagal kurį pareiškėjas galėjo pateikti teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, naudodamas vienodas procesinių dokumentus formas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 362. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo keliama nauja teisinė problematika, byla nėra sudėtinga dėl jos apimties, faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo, ginčui taikytinos teisės taikymo, pareiškėjas turėjo galimybę savo pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą savo interesams teisme, todėl prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus. Dėl nurodytų priežasčių prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą nebuvo patenkintas.

III. Pareiškėjas VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras atskirajame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugsėjo 20 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepriteisimo ir tenkinti jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

Pareiškėjas teigia, kad skundžiama teismo nutarties dalis pažeidžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos jurisprudencijos vienodumą, nuoseklumą ir tęstinumą tokio pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose dėl vietinės rinkliavos priteisimo laikosi pozicijos, kad minimali bylinėjimosi išlaidų suma yra protinga ir proporcinga, todėl priteistina. Byloje nebuvo konstatuota, kad pareiškėjas nesąžiningai naudojosi savo teisėmis arba kad prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos buvo neproporcingos ar perteklinės. Nors pareiškėjo pateiktame prašyme nebuvo keliama nauja teisinė problema, tai nepaneigia jo teisės, siekiant tinkamai užtikrinti jam pavestos funkcijos įgyvendinimą, už protingą ir proporcingą reiškiamam teisiniam reikalavimui kainą pasitelkti teisininkus profesionalus, kokių pati įstaiga savo struktūroje neturi.

Pareiškėjo nuomone, tokių darbuotojų įdarbinimas būtų neproporcingas bei perteklinis visų rinkliavą mokančių gyventojų lėšų švaistymas, kadangi tokių darbuotojų išlaikymas gultų ant sąžiningai rinkliavą mokančių gyventojų pečių, tokių darbuotojų darbo sąnaudos nebūtų kompensuojamos teisės aktų nesilaikančių asmenų (skolininkų). Teismo nutartyje minimi pareiškėjo struktūroje esantys darbuotojai turi jiems priskirtas funkcijas, kurios apima informacijos apie įsiskolinimus ir skolininkus rinkimą bei perdavimą procesinius dokumentus ruošiančiai advokatų kontorai.

Kadangi skolininkų daug, pareiškėjo darbuotojai yra visiškai užimti jiems pavestų funkcijų vykdymu, o teisinė veikla nėra jų specializacija. Paneigus pareiškėjo teisę net į minimaliais kaštais užtikrinamą tinkamą ir profesionalų jo (kartu ir sąžiningai rinkliavą mokančių mokesčių mokėtojų) interesų atstovavimą, būtų paneigta teisės į teisingą teismą užtikrinimo esmė. Toks teismo praktikos pakeitimas lemtų principo „pralaimėjęs moka“ esmės ir prasmės paneigimą bei neužtikrintų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo instituto paskirties – be kita ko, teisės į veiksmingą ir kokybišką procesą užtikrinimo.

Be to, pareiškėjas teigia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas susijęs ir su tam tikru kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu, todėl bylinėjimosi išlaidų visiškas nekompensavimas reikštų tik formalų teisingumą, iš esmės nesukeliantį jokių neigiamų pasekmių ir atsakomybės už pažeidėjo netinkamą ir priešingą teisei elgesį. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į teismų sprendimus, kuriais buvo išspręstas, be kita ko, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas, t. y. vietinės rinkliavos administratoriui priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1199-1062/2020, 2019 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1684-438/2019 ir t. t.).

Pareiškėjas tvirtina, kad net nustačius, jog advokato pagalbos poreikis yra minimalus, vadovaujantis nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose bei atsižvelgiant į bylinėjimosi išlaidų esmę ir prasmę, šalių lygiateisiškumo, teisingumo ir protingumo principus, priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis galėtų būti sumažintas, bet toks prašymas negali būti visiškai atmestas. Pastebėta ir tai, kad, didėjant minimaliam darbo užmokesčiui, paslaugų kaštai didėja, todėl skolininko patiriama našta dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo proporcingai mažėja.

Pareiškėjas pabrėžia, jog jo prašoma priteisti suma yra daug mažesnė už priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą maksimalų dydį, ji atitinka sąžiningumo, teisingumo principus bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepriteisimo pareiškėjui teisėtumas ir pagrįstumas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas atsisakė teismui paduoto skundo, kadangi atsakovas visiškai įvykdė jo skundo reikalavimus, tačiau prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – 15 Eur. Pirmosios instancijos teismas netenkino pastarojo pareiškėjo prašymo, padaręs išvadą, kad, įvertinus bylos sudėtingumą, pareiškėjo interneto svetainėje skelbiamą informaciją apie jo vidaus struktūrą bei atsižvelgus į 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusias ABTĮ nuostatas, kuriomis reglamentuojamas teismo įsakymo institutas, pareiškėjo prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos, kurios buvo patirtos advokato suteiktoms teisinėms paslaugoms apmokėti, laikytinos perteklinėmis ir neatitinkančiomis būtinumo kriterijaus. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija ir teigia, jog bent minimalaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepriteisimas yra nesuderinamas su suformuota teismų praktika, teisės principais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui.

Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų, be kita ko, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), nustatyta tvarka.

Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, atsižvelgiama į tai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis, ar atitinkama proceso šalis nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, taip pat į teisingumo ir protingumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-195-442/2020). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas. Teismų praktikoje akcentuojama galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015, 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-98-520/2020).

Teisės į atstovavimo išlaidų atlyginimą neriboja proceso šalies statusas – viešojo administravimo subjektas, tačiau atstovavimo išlaidos gali būti atlyginamos šiam subjektui tik tais atvejais, kai atstovo dalyvavimas buvo būtinas siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus, ir tai spręsdamas teismas turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, atstovo pasitelkimas buvo būtinas. Administracinių bylų teisenos įstatymas taip pat neriboja viešojo administravimo subjekto, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai. Nereti atvejai, kai iškilus sudėtingam teisiniam klausimui viešojo administravimo subjekto vidiniai resursai yra nepakankami, todėl tik profesionalus teisinis atstovavimas (advokato dalyvavimas) sudaro sąlygas tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-534-575/2018). Bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, tačiau šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-552-556/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1571-629/2018).

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. vasario 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus ir sprendimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko, įskaitant) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nepriteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atitinka šiuo metu vyraujančią, atsižvelgiant į minėtus ABTĮ nuostatų pakeitimus suformuotą teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-172-502/2021, 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-906-968/2021, 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-642-415/2021). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prie analogiškų išvadų prieidavo ir anksčiau, spręsdamas dėl to paties pareiškėjo – VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro – labai panašiais nagrinėjamajam argumentais grindžiamų atskirųjų skundų (žr., pvz., 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-675-525/2021, 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-689-789/2021). Taigi, pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė bylai teisingai išspręsti reikšmės turinčias aplinkybes, be kita ko, atsižvelgė į pareiškėjo veiklos pobūdį, jo vidaus struktūrą, taip pat jo iškeltos bylos pobūdį, sudėtingumą ir pan. Pareiškėjas nepateikė konkrečių ir objektyviais duomenimis paremtų argumentų, sudarančių pagrindą manyti, jog teismas netinkamai įvertino jo pajėgumus savo interesus ginti teisme be advokato pagalbos. Pareiškėjas taip pat nepagrindė savo teiginių, kad kreipimasis į teismą be advokato pagalbos jam lemtų žymias papildomas sąnaudas, dėl kurių jo teisė į veiksmingą teisminę gynybą būtų apribota, pavyzdžiui, kad nustatytos formos procesinio dokumento teismo įsakymui gauti (pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo) užpildymas ir pateikimas teismui pareikalautų daug didesnių žmogiškųjų ir kitų išteklių nei informacijos apie įsiskolinimus ir skolininkus rinkimas bei perdavimas procesinius dokumentus ruošiančiai advokatų kontorai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepaneigė pirmosios instancijos išvados, jog pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai gauti neatitinka būtinumo kriterijaus ir todėl tokių išlaidų atlyginimas nepriteistinas iš atsakovo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugsėjo 20 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepriteisimo palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė