2016-01-12 Nr. AB-907-3-61-3-03403-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-198-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03403-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Nacionalinei teismų administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apygardos teismui ir Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės teismų administracijos (toliau – ir Administracija) 2013 m. liepos 29 d. raštą Nr. 4R-1938-(6.1) ir įpareigoti atsakovą patenkinti pareiškėjo 2013 m. birželio 30 d. skundo reikalavimus.

Pareiškėjas paaiškino, kad Administracija į jo 2013 m. birželio 30 d. skundą atsakė netinkamai, neišsamiai, nepagrįstai ir neteisėtai neatliko jame reikalautų veiksmų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad neprašė privačios informacijos apie Kauno apygardos teismo teisėjus, t. y. neprašė ypatingų fizinio asmens duomenų, nustatytų Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme (toliau – ir Įstatymas). Pareiškėjas pabrėžė, kad teisėjai yra vieši asmenys, o prašomi pateikti apie juos duomenys yra būtini jo teisių gynybai nagrinėjamose bylose, nes jie galimai turi įtakos teisėjų elgesiui su pareiškėju. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovui nurodė duomenų naudojimo tikslą, teisinį pagrindą ir prašomų pateikti duomenų apimtį. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Kauno apygardos teismo pirmininkas taip pat atsisakė tenkinti jo prašymą pateikti duomenis, atlikti veiksmus bei nurodė prašymą teikti Administracijai. Pareiškėjo manymu, Administracija, slėpdama teisėjų duomenis, netiesiogiai prisidėjo prie pareiškėjo kankinimo ir persekiojimo, piktnaudžiavimo psichiatrija. Be to, pareiškėjo nuomone, atsakovas neteisėtai apribojo jo laisvę turėti ir reikšti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad ginčijamas duomenų slėpimas ir atsisakymas atlikti veiksmus sutrukdė jam kreiptis į teismą bei pažeidė jo teisę į gynybą nagrinėjamose bylose. Pareiškėjas nurodė, kad Administracijos veiksmai pažeidžia įstatymo viršenybės, objektyvumo, bendradarbiavimo, efektyvumo, subsidiarumo ir vieno langelio principus. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas aktas nepagrįstas objektyviais duomenimis, faktais ir teisės aktų normomis, nenurodytas akto priežiūros ir kontrolės subjektas, skundžiamame akte aiškiai nesuformuluotos nustatytos ar suteikiamos teisės ir pareigos, nenurodyta akto apskundimo tvarka, aktas nepatvirtintas antspaudu. Pareiškėjas nurodė, kad teismas turėtų įpareigoti atsakovą patenkinti jo 2013 m. birželio 30 d. skundo reikalavimus, t. y. įpareigoti atsakovą pateikti pareiškėjui išsamius duomenis apie Kauno apygardos teismo teisėjus ir atlikti kitus skunde nurodytus veiksmus.

Atsakovas Nacionalinė teismų administracija atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Administracijos nuomone, pareiškėjo skundas negali būti administracinio teisminio ginčo objektas, todėl byla turėtų būti nutraukta, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Administracija paaiškino, kad skundžiamas raštas nėra administracinis aktas, nes jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, t. y. raštas nesusijęs su pareiškėjo teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ginčijamu raštu pagal savo kompetenciją išsamiai atsakė į pareiškėjo skundą, suteikė informaciją, tačiau jame nėra valinio pobūdžio patvarkymų. Atsakovas darė išvadą, kad skundžiamas aktas nėra nei individualus teisės aktas, nei administracinis aktas, nes jame nesuformuluotos jokios privalomojo elgesio taisyklės. Administracija nurodė, kad reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus yra išvestinis iš reikalavimo dėl akto panaikinimo, todėl atskirai dėl jo nepasisakė.

Atsakovas pažymėjo, kad dalį pareiškėjo prašomos pateikti informacijos, pavyzdžiui, skunde minimų teisėjų gimimo metus ir vietą, aukštojo mokslo įstaigą, kurioje įgytas aukštasis universitetinis teisinis išsilavinimas, jo įgijimo metus, galima rasti Administracijos interneto tinklapyje (www.teismai.lt), kuriame yra skelbiamos teisėjų biografijos. Atsakovas nurodė, kad apie viešai skelbiamą informaciją pareiškėjui buvo paaiškinta skundžiamame rašte, todėl Administracija neturėjo pareigos viešai skelbiamos ir viešai prieinamos informacijos papildomai pateikti kitais būdais.

Administracijos nuomone, pareiškėjo nukreipimas ir išsamus paaiškinimas, kur ir kokią jo prašomą informaciją jis bet kuriuo jam patogiu metu gali rasti viešai, yra laikytinas tinkamu informavimu. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pateikė pareiškėjui informaciją apie nurodytų asmenų paskyrimą į teisėjo pareigas, paaiškino, kad reikalavimai asmenims, siekiantiems tapti teisėjais, įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei Lietuvos Respublikos teismų įstatyme, Konstitucijos 112 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjais Lietuvoje gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai, o Konstitucijos 113 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas teisėjui dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje.

Atsakovas nurodė, kad neturi duomenų apie teisėjų dalyvavimą politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje. Be to, duomenys apie teisėjų dalyvavimą politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje patenka į ypatingų asmens duomenų kategoriją, apibrėžtą Įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde konkrečiai nenurodė prašomų pateikti duomenų naudojimo tikslo, duomenų gavimo teisinio pagrindo, pateikė nekonkrečių, neaiškių formuluočių bei prašymų. Administracijos nuomone, pareiškėjo skundas neatitinka teisės aktų reikalavimų, o suformuluoti prašymai yra nesuderinami su tikslingumo, proporcingumo, viešai neskelbtinų asmens duomenų apsaugos ir konfidencialumo principais.

Administracija, kaip teismus ir teismų savivaldos institucijas aptarnaujanti įstaiga, neturi įgaliojimų pateikti kitos pareiškėjo skunde prašomos informacijos. Dėl pareiškėjo prašymo išbraukti jo skunde nurodytus teisėjus iš Teisėjų karjeros siekiančių asmenų registro jam buvo paaiškinta, kad teisėjas iš šio registro gali būti išbraukiamas tik Asmenų įrašymo į Teisėjų karjeros siekiančių asmenų registrą tvarkos apraše, patvirtintame Teisėjų tarybos 2008 m. rugsėjo 12 d. nutarimu Nr. 13P-143-(7.1.2) (toliau – ir Aprašas) nustatytais atvejais.

Be to, Aprašo 26 punkte nustatytas baigtinis subjektų, kuriems gali būti teikiami šie duomenys, sąrašas, todėl pareiškėjo prašymo pranešti, kurie iš nurodytų Kauno apygardos teismo teisėjų yra įtraukti į Teisėjų karjeros siekiančių asmenų registrą, atsakovas tenkinti negalėjo ir negali. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis Administracijai į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką, Lietuvos Respublikos Prezidentą su prašymu atleisti minėtus teisėjus iš pareigų, buvo paaiškinta, kad teisės aktai nesuteikia atsakovui įgaliojimų teikti siūlymus dėl teisėjų atleidimo iš užimamų pareigų, kad teisėją skirti, perkelti, atleisti ar pašalinti iš pareigų galima tik Konstitucijoje ir Teismų įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka.

Dėl pareiškėjo prašymo atlikti patikrinimus nurodytų teisėjų nagrinėtose bylose, atsakovas paaiškino, kad įstatymai nenustato Administracijai teisės vykdyti teisingumo, spręsti su teisingumo vykdymu susijusių klausimų, atlikti išimtinai teismų kompetencijai priskirtas teisingumo vykdymo funkcijas, vertinti teismų procesinių sprendimų teisėtumą ar pagrįstumą, daryti įtaką bylą nagrinėjančiam ar nagrinėjusiam teismui. Teisę nagrinėti ir vertinti teismų priimtus sprendimus turi tik aukštesnės pakopos teismas, laikydamasis Konstitucijoje ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose numatytų reikalavimų.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui buvo paaiškinta, kad Administracija negali viršyti teisės aktuose nustatytos kompetencijos ir tenkinti pareiškėjo prašymo atlikti vidaus auditą skunde nurodytose bylose ir kitose nurodytų teisėjų bylose. Ginčijamame Administracijos rašte buvo paaiškinta, kad informacija, susijusi su Kauno apygardos teismo finansiniais poreikiais ir skirtu finansavimu, taip pat yra viešai skelbiama ir prieinama visiems suinteresuotiems asmenims teismo strateginiuose veiklos planuose, patvirtintuose teismo pirmininko įsakymu, kurie viešai skelbiami teismo interneto tinklapyje adresu www.kat.lt.

Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad teismams skiriamos lėšos tvirtinamos atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu, o teismų, kaip asignavimų valdytojų, pareigas, teises ir atsakomybę reglamentuoja Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apygardos teismas atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno apygardos teismas paaiškino, kad, esant pagrįstam prašymui, Administracija galėtų pateikti tik tuos duomenis, kuriuos ji pati tvarko ar jai pavesta tvarkyti, tačiau dalies prašomų duomenų Administracija netvarko, todėl neturi nei fizinės galimybės, nei pareigos juos pateikti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad dalis pareiškėjo prašomos pateikti informacijos yra viešai skelbiama, todėl atsakovas pagrįstai jos nepateikė, o nurodė internetinės svetainės, kurioje yra nurodyti minėti duomenys, adresą.

Kadangi duomenys, susiję su asmenų paskyrimu į teisėjų pareigas, buvo pateikti pareiškėjui, todėl reikalavimas panaikinti Administracijos 2013 m. liepos 29 d. raštą Nr. 4R-1938-(6.1) šioje dalyje ir įpareigoti Administraciją pakartotinai pateikti duomenis, susijusius su teisėjų paskyrimu, yra nepagrįstas. Kauno apygardos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas reikalauja pateikti duomenis, susijusius su teisėjų šeimos nariais bei giminaičiais, be to, vartoja neaiškias formuluotes, nenurodo prašomų pateikti duomenų naudojimo tikslo bei gavimo / teikimo teisinio pagrindo.

Pareiškėjo nurodytas abstraktus tikslas – teisių ir įstatymo saugomų interesų gynybai – negali būti pripažintas tinkamu duomenų naudojimo tikslo nurodymu. Kauno apygardos teismas darė išvadą, kad nebuvo jokio teisinio pagrindo teikti pareiškėjui 2013 m. birželio 30 d. skundo 3, 4, 5, 7, 8, 9, 10, 11 punktuose nurodytus duomenis. Administracijos viešai teikiama informacija apie teisėjus yra pakankamai plati ir išsamesnė nei yra teikiama kitose Europos valstybėse, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad, pareiškėjui negaunant jo reikalaujamų duomenų, yra kaip nors pažeidžiamos ar apribojamos jo teisės ar / ir teisėti interesai.

Asmenys, prieš skiriant juos teisėjais, įstatymų nustatyta tvarka yra išsamiai ir nuodugniai patikrinami atitinkamų valstybės institucijų, o tai, kad ši informacija nėra viešai platinama ir teikiama pareiškėjui, nereiškia, kad asmenys, einantys teisėjo pareigas, neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Į pareiškėjo reikalavimus, susijusius su teisėjų išbraukimu iš Teisėjų karjeros siekiančių asmenų registro, duomenų apie asmenis, įrašytus į minėtą registrą pateikimu, pareiškėjo pateiktos medžiagos ir faktų teismų savivaldos institucijoms, darbo grupėms pateikimu, teisėjų iš pareigų atleidimu, Kauno apygardos teismo administracinės ir organizacinės veiklos tyrimo atlikimu bei siūlymų dėl šio teismo veiklos ir darbo tobulinimo pateikimu, audito bylose atlikimu buvo išsamiai atsakyta skundžiamame rašte ir Administracijos atsiliepime.

Kauno apygardos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokias konkrečiai jo teises ar įstatymų saugomus interesus ir kaip pažeidžia ginčijamas raštas, kaip pareiškėjo teisės bei teisėti interesai būtų apginti tenkinus pareiškėjo reikalavimus, t. y. kaip konkrečiai pakistų susiklostę materialiniai teisiniai santykiai ir kokios konkrečiai pareiškėjo teisės ar įstatymų saugomi interesai būtų apginti. Pareiškėjas skunde kelia įvairius reikalavimus, kurie iš esmės nėra ir negali būti susiję su jo teisėmis ar teisėtais interesais.

Kauno apygardos teismo nuomone, asmens pageidavimas gauti duomenis apie kitus fizinius asmenis pats savaime nėra teisėtas interesas, kuris turėtų būti ginamas įstatymų nustatyta tvarka. Iš pareiškėjo skundo nėra aišku, kaip konkrečiai jo reikalaujama gauti informacija ar jo reikalaujami atlikti veiksmai sudarytų galimybę jam apginti jo teises bei teisėtus interesus. Kauno apygardos teismas prašė kreiptis į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją (toliau – ir Inspekcija) ir išsiaiškinti:

a) ar pareiškėjo prašyti duomenys, pavyzdžiui, apie teisėjų tautybę, šeimos narius, giminaičius, neturėtų būti laikomi informacija apie privatų asmens gyvenimą, kuri neturėtų būti skelbiama ir pateikiama;

b) kiek ir kokios informacijos apie teisėjus, be jų rašytinio sutikimo, gali skelbti Administracija ir kiek tokios informacijos galėtų gauti kiti asmenys.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepimu į skundą paaiškino, kad pareiškėjas Administracijos prašė pateikti teisėjų ir trečiųjų asmenų (artimųjų giminaičių) asmens duomenis ir ypatingus asmens duomenis. Inspekcija pažymėjo, kad asmens duomenų tvarkymas, įskaitant paskelbimą, teikimą, laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu jis atitinka Įstatymo 3 ir 5 straipsnių reikalavimus, t. y. asmens duomenys tvarkomi esant iš anksto apibrėžtam ir teisėtam asmens duomenų tvarkymo tikslui, tik tokios apimties, kurios reikia šiam tikslui pasiekti, ir tik esant nors vienam iš Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytų teisėto tvarkymo kriterijų (pavyzdžiui, duomenų subjektas duoda sutikimą; pagal įstatymus duomenų valdytojas yra įpareigotas tvarkyti asmens duomenis), o tvarkant ypatingus asmens duomenis – esant nors vienam iš Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisėto tvarkymo kriterijų (pavyzdžiui, duomenų subjektas duoda sutikimą; įstatymai įpareigoja duomenų valdytoją tvarkyti tokius duomenis). Inspekcija pabrėžė, kad jeigu nėra nė vieno iš asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijų ir teisėto asmens duomenų tvarkymo tikslo, asmens duomenys negali būti tvarkomi. Inspekcijos nuomone, pareiškėjas neturi teisės be duomenų subjekto sutikimo gauti daugiau asmens duomenų negu, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, yra paskelbta viešai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-1126/2014 ir darė išvadą, kad ginčijamo akto dalis, kuria atsisakyta suteikti prašomą informaciją / atlikti pageidaujamus veiksmus, negali būti vertinama kaip vienareikšmiškai informacinio-aiškinamojo pobūdžio ir nesukelianti pareiškėjui teisinių pasekmių. Tai turi būti įvertinta išnagrinėjus, kokią informaciją buvo prašoma suteikti, ar ji buvo suteikta, ar pagrįstai atsisakyta ją suteikti.

Teismas rėmėsi Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 4 punktu, Įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi ir konstatavo, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui teikti informaciją, kuri yra viešai paskelbta, o nurodė jos paskelbimo šaltinius. Teismas pažymėjo, kad asmens duomenų tvarkymas, įskaitant paskelbimą, teikimą, laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu jis atitinka Įstatymo 3 ir 5 straipsnių reikalavimus, t. y. asmens duomenys tvarkomi esant iš anksto apibrėžtam ir teisėtam asmens duomenų tvarkymo tikslui, tik tokios apimties, kurios reikia šiam tikslui pasiekti, ir tik esant nors vienam iš Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytų teisėto tvarkymo kriterijų, o tvarkant ypatingus asmens duomenis – esant nors vienam iš Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisėto tvarkymo kriterijų. Teismas pažymėjo, kad jeigu nėra nė vieno iš asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijų ir teisėto asmens duomenų tvarkymo tikslo, asmens duomenys negali būti tvarkomi.

Teismas rėmėsi Įstatymo 6 straipsniu ir darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai atsiliepime nurodė, jog pareiškėjo skundas iš dalies neatitinka Įstatymo 6 straipsnio reikalavimų, t. y. nagrinėjamame skunde konkrečiai nenurodytas prašomų pateikti duomenų naudojimo tikslas, duomenų gavimo teisinis pagrindas, pateikta nekonkrečių, neaiškių formuluočių bei prašymų. Teismas rėmėsi Įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 9 dalimi ir darė išvadą, kad duomenys apie kito asmens tautybę, ankstesnes pilietybes, karjerą, šeimą, išskyrus viešai skelbiamus duomenis, yra privati informacija. Teismas vertino, kad atsakovas neturėjo teisės pareiškėjui suteikti jo prašomos privačios informacijos apie nurodytus teisėjus. Teismas sutiko su Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas neturėjo teisės be duomenų subjekto sutikimo gauti daugiau asmens duomenų negu, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, yra paskelbta viešai. Teismas konstatavo, kad atsakovas pareiškėjui pateikė tokios apimties informaciją, kuri atitinka teisės aktų reikalavimus, ir pagrįstai nepateikė kitos jo skunde prašytos informacijos.

Teismas rėmėsi Nacionalinės teismų administracijos įstatymo 2 straipsnio 8 punktu ir pažymėjo, kad Administracija, atsakydama į pareiškėjo prašymą pranešti duomenų tvarkytoją, įgaliotą tvarkyti teisėjų asmens duomenis, pagrįstai V. J. nurodė, jog teisėjų asmens duomenų tvarkymas yra viena jos atliekamų funkcijų.

Teismas nurodė, kad Administracija, atsakydama į pareiškėjo prašymą pašalinti nurodytus Kauno apygardos teismo teisėjus iš Teisėjų karjeros siekiančių asmenų registro, pakankamai detaliai paaiškino V. J. teisės aktuose nustatytą teisėjų pašalinimo iš Teisėjų karjeros siekiančių asmenų registro tvarką, pagrindus ir nurodė subjektus, kompetentingus tai atlikti. Be to, Administracija motyvuotai, tinkamai vadovaudamasi teisės aktais atsisakė kreiptis į pareiškėjo nurodytus subjektus su prašymu atleisti pareiškėjo pageidaujamus teisėjus iš pareigų. Iš pareiškėjo Administracijai suformuluotų prašymų atlikti pageidaujamus veiksmus teismas nustatė, kad nė vienas iš jų neįpareigoja atsakovo savo veikloje elgtis pareiškėjo nurodytu būdu, šie prašymai galėtų būti vertinami tik kaip rekomendacijos, pasiūlymai imtis tam tikrų nurodytų veiksmų, pavyzdžiui, rengti teisės aktų pakeitimo projektus, pasidalinti turima informacija su kitomis institucijomis ir pan.

Teismas darė išvadą, kad skundžiamame rašte pateikti atsakymai į pareiškėjo prašymus atlikti veiksmus yra tinkami, pakankami, teisėti ir pagrįsti, pareiškėjo teisų ir / ar teisėtų interesų nepažeidžia. Teismas konstatavo, kad atsakovas skundžiamu 2013 m. liepos 29 d. raštu Nr. 4R-1938-(6.1) į pareiškėjo 2013 m. birželio 30 d. skundą atsakė tinkamai, šis Administracijos raštas yra teisėtas ir pagrįstas, nepažeidžia pareiškėjo teisių ir (ar) teisėtų interesų, todėl nėra pagrindo tenkinti nei skundo reikalavimo jį panaikinti, nei įpareigoti atsakovą patenkinti pareiškėjo 2013 m. birželio 30 d. skundo reikalavimus.

III. Pareiškėjas V. J. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo teigimu, teismas neišsamiai ir neobjektyviai išnagrinėjo jo skundą, nepagrįstai neišreikalavo baudžiamosios bylos Nr. 1-67-738/2013, kitų pareiškėjo bylų, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, 3 dalies 1 punktą, 6, 7, 81, 86 straipsnius, 57 straipsnio 4 dalį, Konstitucijos 109-116 straipsnių nuostatas. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai nepasisakė dėl Aprašo 26 punkto teisėtumo ir pagrįstumo bei atitikties Konstitucijos nuostatoms. Pareiškėjas pažymi, jog teismas nepagrįstai nenustatė, kad atsakovas neteisėtai atsisakė atlikti vidaus auditą skunde nurodytose bylose ir kitose teisėjų bylose, neišsireikalavo jo nurodomų baudžiamųjų, administracinių, administracinių teisės pažeidimų bylų, baudžiamojo proceso medžiagos. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai nurodė, jog prašomą informaciją pareiškėjas kaip įrodymus gali rasti internete. Pareiškėjas pabrėžia, kad jo teisių gynimui jam būtina gauti daugiau informacijos nei yra skelbiama viešai. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai nenustatė, kad Administracija slepia nurodomą informaciją, skundžiamame rašte nepagrįstai susiaurino savo kompetenciją ir nepateikė visos įstatymų nustatytos medžiagos, nepagrįstai neatliko vidaus audito nurodomose bylose.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad asmens duomenų tvarkymas (įskaitant paskelbimą, teikimą) laikomas teisėtu tik tuo atveju, jei jis atitinka Įstatymo 3 ir 5 straipsnių reikalavimus. Inspekcijos teigimu, pareiškėjo nurodyti Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3, 6, 7 punktai negali būti taikomi jo prašomų asmens duomenų teikimui, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis siekia apsaugoti teisėjų, kurie nepajėgia duoti sutikimo dėl jų asmens duomenų tvarkymo dėl fizinės negalios arba neveiksnumo, esminius interesus ir kad šie teisėjai negali išreikšti savo sutikimo dėl jų asmens duomenų teikimo pareiškėjui, nes yra neveiksnūs ar turi fizinę negalią, kuri neleistų jiems išreikšti tokį sutikimą. Inspekcija atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 6 punktas taikomas išimtinai valstybės valdžios institucijų vykdomam ypatingų asmens duomenų tvarkymui nusikalstamų ar kitų neteisėtų veikų prevencijos arba tyrimo tikslais ir tik tuomet, kai toks asmens duomenų tvarkymas yra numatytas teisės aktuose. Kadangi pareiškėjas yra fizinis asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka nevykdantis ir negalintis vykdyti nusikalstamų ar kitų neteisėtų veikų prevencijos arba tyrimo, todėl jis negali remtis Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 6 punktu, siekdamas gauti ypatingus teisėjų asmens duomenis. Inspekcija nurodo, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 7 punktas taikytinas tik tokiam ypatingų asmens duomenų tvarkymui, kai teisme yra siekiama apginti savo pažeistas teises. Tačiau ir tokiu atveju ypatingų asmens duomenų davimui yra taikomos papildomos sąlygos. Jei duomenų valdytojas, kurio prašoma pateikti ypatingus asmens duomenis, nustato, kad tokių asmens duomenų teikimui nėra teisinio pagrindo ir asmens duomenų nepateikia, asmuo gali kreiptis į jo bylą nagrinėjantį teismą, prašydamas teismo išreikalauti bylos nagrinėjimui būtiną informaciją. Inspekcija daro išvadą, kad pareiškėjas neturi teisės be duomenų subjektų – teisėjų, sutikimo gauti daugiau asmens duomenų negu, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, yra paskelbta viešai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apygardos teismas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.

Kauno apygardos teismo nuomone, apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjo reikalavimai buvo ištirti neišsamiai, yra deklaratyvaus pobūdžio, nes apeliantas nenurodė, dėl kokių konkrečių reikalavimų teismas skundžiamame sprendime nepasisakė. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, apelianto argumentai, kad teismas nepagrįstai nenustatė, jog Kauno apygardos teismo teisėjų pareigas einantys asmenys neatitinka teisės aktų reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam užimti teisėjo pareigas, iš Kauno apygardos teismo neišreikalavo pareiškėjo atžvilgiu iškeltų bylų ir jų neperžiūrėjo, su teisminio nagrinėjimo dalyku nėra susiję. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, kad į atsakovą pareiškėjas kreipėsi prašydamas suteikti informaciją apie Kauno apygardos teisme dirbančius teisėjus, net ne teikdamas pareiškimą iškelti jiems drausmės bylas, pripažinti, kad savo elgesiu yra pažeminę teisėjo vardą, neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijaus ir jų atžvilgiu taikytina griežčiausia drausminė nuobauda. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, tas pats pasakytina ir dėl apelianto argumento, kad teismas nepagrįstai netyrė, ar Aprašo 26 punkto nuostata nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų nuostatų, be kita ko, tų, kurios reglamentuoja piliečių teisę gauti informaciją. Kauno apygardos teismo manymu, nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog teismas turėjo pareigą peržiūrėti bylas ir jose priimtus sprendimus, nes tai neatitinka Konstitucijoje, Teismų įstatyme apibrėžtos atskirų instancijų teismų kompetencijos, proceso įstatymuose detalizuojamos teismo procesinių sprendimų apskundimo tvarkos. Vilniaus apygardos administracinis teismas nėra apeliacinė instancija procesiniams sprendimams, kuriuos priėmė Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo baudžiamąsias arba administracinių teisės pažeidimų bylas. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad teismo sprendime yra išsamiai pasisakyta dėl atsakovo atsisakymo audituoti / tikrinti Kauno apygardos teismo nagrinėtas bylas teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovas Nacionalinė teismų administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo manymu, teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus teisme nagrinėtinus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, įvertinus teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Atsakovas remiasi ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymi, kad nors administraciniame procese įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, teismas privalo įvertinti ir įrodymų leistinumą, ryšį su byla, jų pakankamumą, įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad apie tai, kur ir kokią viešai prieinamą informaciją pareiškėjas gali nesudėtingai rasti, jam buvo paaiškinta. Teisės aktuose nėra įtvirtintos Administracijos pareigos viešai skelbiamos ir viešai prieinamos informacijos papildomai pateikinėti kitais būdais, todėl pareiškėjo nukreipimas ir išsamus paaiškinimas, kur ir kokią jo prašomą informaciją jis bet kuriuo jam patogiu metu gali rasti viešai, yra tinkamas jo informavimas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė prašomų pateikti duomenų naudojimo tikslo, duomenų gavimo teisinio pagrindo, pateikė nekonkrečių, neaiškių formuluočių bei prašymų. Atsakovas pažymi, kad nesant nei vienai iš Asmenų įrašymo į Teisėjų karjeros siekiančių asmenų registrą tvarkos aprašo, patvirtinto Teisėjų tarybos 2008 m. rugsėjo 12 d. nutarimu Nr. 13P-143-(7.1.2), 23 punkte įtvirtintai sąlygai teisėjai iš Teisėjų karjeros siekiančių asmenų registro negali būti išbraukiami. Atsakovo manymu, Administracija 2013 m. liepos 29 d. raštu Nr. 4R-1938-(6.1) į pareiškėjo 2013 m. birželio 30 d. skundą atsakė tinkamai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Nacionalinės teismų administracijos atsisakymo suteikti pareiškėjui jo pageidaujamą informaciją bei imtis pareiškėjo nurodytų veiksmų.

Pareiškėjas atsakovo prašė suteikti įvairaus pobūdžio informaciją apie Kauno apygardos teismo teisėjus, išbraukti juos iš Teisėjų karjeros siekiančių asmenų registro bei imtis priemonių, kad jie būtų atleisti iš pareigų. Be to, pareiškėjas prašė atsakovo atlikti įvairius veiksmus, susijusius su Kauno apygardos teismo administracine veikla, vidaus auditu, finansavimu ir pan.

Atsakovas ginčijamu raštu dalį pareiškėjo pageidautos informacijos suteikė, dalį informacijos nurodė esant viešai paskelbtą, o kitų pareiškėjo reikalavimų netenkino.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas, atsisakęs suteikti pareiškėjui kai kurią informaciją bei atlikti įvairius veiksmus, veikė teisėtai ir pagrįstai, todėl skundą atmetė.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja pradinio skundo reikalavimus bei išsako pirmosios instancijos teismo sprendimo kritiką jo išsamumo ir objektyvumo aspektu.

Atlikdama Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje numatytą pareigą patikrinti visą bylą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis, pagal kurį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011). Konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (ABTĮ 88 str. 1 p.) (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir detaliai išanalizavo atsakovo Administracijos veiksmus Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, Teismų įstatymo, Nacionalinės teismų administracijos įstatymo bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos kontekste. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys paneigia pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad teismas neįvertino tam tikrų aplinkybių ar neišnagrinėjo visų skundo reikalavimų. Pareiškėjo pagrindinis reikalavimas buvo įpareigoti atsakovą atlikti jo reikalaujamus veiksmus, t.y. suteikti papildomą informaciją apie teisėjus bei imtis priemonių, kad jie būtų atleisti. Pirmosios instancijos teismas, patikrinęs, ar pareiškėjas turi pakankamą teisinį pagrindą to reikalauti ir ar atsakovą kokie nors teisės aktai įpareigoja veikti tokiu būdu, padarė pakankamai motyvuotas išvadas, lėmusias skundo atmetimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė galimo Aprašo 26 punkto neatitikimo aukštesnės galios teisės aktams bei nesikreipė į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą preliminaraus nutarimo dėl Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo taikymo Europos Sąjungos teisės aktų kontekste. Šiuo klausimu teisėjų kolegija pažymi, kad pats pareiškėjas procesiniuose dokumentuose pirmosios instancijos teisme tokių klausimų nekėlė, administracinio teismo aktyvumo principas, numatytas ABTĮ 10 ir 81 straipsniuose, nesuponuoja besąlyginės pareigos teismui kreiptis į kompetentingas institucijas dėl visų taikytinų byloje teisės aktų teisėtumo patikros. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012).

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas nepateikė pakankamai teisinių argumentų, leidžiančių abejoti šioje byloje taikytinų teisės aktų teisėtumu, pačiai kolegijai taip pat nekyla tokio pobūdžio abejonių, todėl tirti Aprašo 26 punkto atitiktį aukštesnės galios teisės aktams ar kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą preliminaraus nutarimo pagrindo nėra.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai neišreikalavo eilės civilinių, baudžiamųjų, administracinių ir administracinių teisės pažeidimų bylų. Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą, pažymėtina, kad įsitikindamas vieno ar kito fakto egzistavimu, teismas privalo patikrinti įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą ir tarpusavio ryšį, laikydamasis lygiateisiškumo principo, bet neprivalo, besąlygiškai vadovautis vienos iš šalių prašymais išreikalauti kokius nors įrodymus. ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas, o nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-2619/2011). Įvertinusi administracinės bylos medžiagą teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, jog bylai teisingai išnagrinėti buvo būtina išreikalauti papildomus įrodymus. Teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstai ir vien formaliam bylinėjimuisi. Iš pareiškėjo pateiktų procesinių dokumentų akivaizdu, kad juose yra daug deklaratyvaus pobūdžio, nerišlių teiginių, perteklinių aplinkybių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku. Todėl aplinkybių, nesusijusių su konkrečioje byloje gintinomis asmens teisėmis, nagrinėjimas prieštarautų proceso operatyvumo principui, leistų proceso dalyviams piktnaudžiauti teisminės gynybos teise ir administraciniu procesu.

Papildomai akcentuotina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nevertins kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjo pateiktų dokumentų (b.t.1, l.123-182), kurie neturi tiesioginio ryšio su nagrinėjama byla.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Stasys Gagys Ričardas Piličiauskas