2019-02-20 Nr. AB-4924-3-62-3-00737-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-734-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00737-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas K. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovas), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4–8).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2016 m. atliko bausmę Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kamerose drausmės sąlygomis. Pareiškėjas paaiškino, jog 2015 m. buvo perkeltas į 18 kamerų tipo patalpą, kurioje vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas siekė maždaug 10 kv. m (buvo laikomas kartu su 3 asmenimis). Perkėlus pareiškėją į 7 kamerų tipo patalpą, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas siekė apie 10 kv. m (7 paras buvo laikomas kartu su 4 asmenimis). Pareiškėjas vėliau buvo perkeltas į 14 kamerų tipo patalpą, kurioje vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas siekė maždaug 17 kv. m (15 parų buvo laikomas kartu su 5 asmenimis). 2016 m. pareikėjas buvo perkeltas į kamerų tipo patalpą, kurioje vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas siekė maždaug 17 kv. m (skirtingais laikotarpiais daugiau nei 1 mėnesį buvo laikomas kartu su 5 asmenimis). Nuo 2016 m. gegužės 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio mėn. buvo laikomas kamerų tipo patalpoje, kurioje vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas siekė maždaug 27 kv. m. (buvo laikomas kartu su 10 asmenų), o nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. iki 2016 m. lapkričio 5 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpoje, kurioje vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas siekė maždaug 25 kv. m. (buvo laikomas kartu su 8 asmenimis). Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas (3,6 kv. m), o dalį gyvenamųjų patalpų ploto užėmė baldai ir kiti įrenginiai. Dėl to buvo suvaržyta pareiškėjo judėjimo laisvė, neužtekdavo vietos prie stalo pavalgyti, todėl buvo priverstas valgyti atšalusį maistą. Patalpose trūko deguonies, natūralaus apšvietimo, kadangi ant langų pritvirtintos grotos ir metalinės plokštės. Esant nepakankamam apšvietimui pareiškėjas negalėjo skaityti ir rašyti. Drausmės grupės patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, todėl 6 mėnesius neturėjo galimybės žiūrėti televizoriaus. Sanitarinio mazgo patalpose nebuvo įrengtas sėdimas unitazas, o buvo tik tupimas, todėl pareiškėjas patyrė nepatogumus. Dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, pažeminimu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, su skundu nesutiko, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11–16).

4. Atsakovas nurodė, kad minimali teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Pažymėjo, kad Marijampolės PN 20 ir 22 būriai, kuriuose pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę, susidėjo iš įvairių patalpų ir erdvaus kiemo, kuriame nuteistieji turėjo galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ar kitaip leisti laisvalaikį. Nuteistieji galėjo lankyti mokyklą, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ar kitas laisvalaikiui skirtas erdves, taip pat dirbti, lankyti socialinės reabilitacijos programas.

Pareiškėjas didžiąją dalį laiko gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kur galėjo laisvai judėti nuo 6.00 val. iki 22.30 val. Atsakovo atstovas teigė, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo, o galiojantys teisės aktai nenumatė, jog baldų bei kito inventoriaus užimamas plotas privalėjo būti išskaičiuotas iš bendro patalpos ploto, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Atsakovo atstovas paaiškino, kad dėl vietos stokos poilsio kambariai buvo įrengti ne visose patalpose.

Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus. Atkreipė dėmesį į tai, jog natūralus ir dirbtinis apšvietimas teisės aktų reikalavimus atitiko. Marijampolės PN 20 būrio 3 gyvenamosiose patalpose buvo įrengtos 9 gyvenamosios vietos, kurių patalpose buvo įrengtas 1 tualetas ir 1 kriauklė, o 22 būrio gyvenamosiose patalpose buvo įrengti 3 klozetai ir 2 pisuarai. Atsakovas akcentavo, jog 22 būrio nuteistieji Marijampolės PN administracijai skundų dėl naudojimosi tualetu pateikę nebuvo. Atsakovo teigimu, Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai, pažeidimų patalpose, kuriose bausmę atlikinėjo pareiškėjas, nenustatė.

Pažymėjo, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Pareiškėjas skundžiamo laikotarpio metu į pataisos namų direktorių, prašydamas jį perkelti į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose vienam nuteistajam tektų didesnis santykinis gyvenamojo ploto dydis, nesikreipė. Pareiškėjas dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė ir į Psichologinę tarnybą, o dėl pablogėjusios psichinės sveikatos susijusios su laikymo sąlygomis Marijampolės PN, į Sveikatos priežiūros tarnybą ar į savo būrio viršininką.

Nurodė, jog dėl pareiškėjo buvimo Marijampolės PN jo sveikatos istorijos pateikti teismui neturėjo galimybės. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą neturi jokio realaus ir faktinio pagrindo.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2017 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo K. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 148–153).

6. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1. punkte įtvirtina, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Kadangi objektyvių duomenų apie Marijampolės PN konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą pateikta nebuvo, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo skaičiuojamas konkrečios gyvenamosios patalpos, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kameroje Nr 8, kamerų tipo patalpose Nr. 17 ir Nr. 20, būriuose Nr. 20, Nr. 21 ir Nr. 22 buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto gyvenamosiose patalpose.

7. Dėl pareiškėjo argumentų, kad neužtekdavo maitinimosi metu vietos prie stalo, todėl tekdavo laukti ir valgyti atšalų maistą, teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog valgant neužtekdavo vietos prie stalo. Teismas pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamų maitinimosi sąlygų nepripažino pažeidimu pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį ir nurodė, kad kituose teisės aktuose ši kalinamojo teisė nėra reglamentuojama ir negali lemti neteisėtų veiksmų.

8. Dėl sąlygų gyvenamojoje patalpoje (ventiliacijos, apšvietimo, oro trūkumo) teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.7. punktą, kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turėjo būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos norma HN 134:2015 natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo verčių nenustatė, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kameros natūralios apšvietos buvo atmesti kaip nepagrįsti. Teismas, iš byloje pateiktų Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų nustatė, jog Marijampolės PN patalpos vėdinamos per atidaromus langus. Byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą. Vėdinimas per langus atitiko Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl teismas pripažino, kad atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nebuvo pažeidęs. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo 2014 m. ir 2016 m. pateiktus periodinius patikrinimų aktus, jokių pažeidimų, susijusių su gyvenamųjų patalpų apšvietimu nenustatė. Teismo manymu, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas buvo netinkamas, tačiau nedetalizavo, kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minėtų neatitikimų patiriama neturtinė žala, todėl teisinio pagrindo išvadai, kad dėl apšvietimo pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą, nebuvo.

9. Teismas nustatė, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kad Marijampolės PN Nr. 20, Nr. 21, Nr. 22 būriuose buvo įrengti laisvalaikio kambariai, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos aplinkybės jį žemino, mažino jo savivertę, sukėlė depresiją, tačiau pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio.

10. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktos pasimatymų kortelės įrašus, nustatė, kad pareiškėjas turi asmeninį televizorių, todėl jo reikalavimas dėl žiūrėjimo televizoriaus buvo pripažintas kaip nepagrįstas.

11. Dėl pareiškėjo argumentų, kad drausmės grupės sanitarinio mazgo patalpose buvo tupimi unitazai, kurie neatitiko higienos normų reikalavimų, teismas nustatė, jog pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, laisvės atėmimo kamerų tipo patalpose turi būti įrengta po vieną klozetą arba unitazą bei plautuvę. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012, 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas – išvietė, o unitazas – tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtintoje 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 622) 3.4. punkte unitazas buvo apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Teismas pažymėjo, jog nebuvo nustatyta, kad tualetas turėjo būti sukonstruotas naudotis sėdint. Kadangi atsakovas nurodė, kad 22 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 3 klozetai ir 2 pisuarai, 20 būrio sanitarinio mazgo patalpoje buvo įrengtas vienas tualetas ir kriauklė, teismas konstatavo, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai ir pareiškėjo skundo argumentai dėl to, jog Marijampolės PN sanitariniuose mazguose nebuvo įrengti sėdimi tualetai, atmesti kaip neturintys teisinės reikšmės ginčo sprendimui.

12. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustačius Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), viešoji atsakomybė negalima, todėl nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės (arba turtinės) žalos buvimo faktą bei priežastinį ryšį tarp neteistų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Taigi, likusius tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 13. Pareiškėjas K. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą (b. l. 158–160)

14. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino pareiškėjo išdėstytus argumentus, netikslingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo.

15. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytas aplinkybes.

16. Marijampolės pataisos namai, atstovaujantys Lietuvos valstybę, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17. Nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas K. A. kreipėsi į teismą, siekdamas, kad jam būtų priteistas 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2016 m.

19. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nenustatė Marijampolės PN neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo skundą atmetė.

20. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėjas, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sieja su tuo, jog pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino bylos aplinkybes, nepagrįstai nenustatė padarytų pažeidimų ir nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

21. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.).Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

22. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

24. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

25. Taisyklių 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o Taisyklių 111.2 punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m vienam žmogui. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Taisyklių 111.1. ir 111.2 punktais bei įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kameros Nr. 8, kamerų tipo patalpas Nr. 17 ir Nr. 20 ir būrius 20, 21, 22, kuriuose pareiškėjas buvo laikomas, plotą ir miegamųjų vietų skaičių, gyvenamojo ploto trūkumo nenustatė. Įvertinusi byloje pateiktus Marijampolės PN duomenis apie minėtų gyvenamųjų patalpų plotus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui buvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto gyvenamosiose patalpose.

26. Dėl pareiškėjo argumentų, kad dalį gyvenamųjų patalpų plotą mažino baldai, sanitarinis mazgas ir kiti įrenginiai, pažymėtina, kad į kameroje esantį sanitarinį mazgą ir kitus įrenginius, esančių baldų užimamą plotą atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, kuomet pareiškėjui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus; todėl pareiškėjo argumentai dėl minimalios ploto normos kameroje skaičiavimo, atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą atmetami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-645-552/2018, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017).

27. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, buities kambaryje turi būti prausykla ir tualetas, tačiau nėra nustatyta, kad tupimo tualeto įrengimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams. Be to, pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų nesudarymo (taip pat ir dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo) į Marijampolės PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas nesikreipė.

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl švaros, ventiliacijos, oro trūkumo, apšvietimo, nepakankamos vietos maitinimosi metu ir jų nebekartoja, remiasi padarytomis išvadomis. Aiškindamas pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Iš Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad pažeidimų, susijusių su ventiliacija, švara ir apšvietimu nenustatyta (b. l. 104–133). Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose yra netinkamas apšvietimas, oro temperatūra, nepakankamos vietos maitinimosi metu, tačiau nedetalizavo, kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minėtų neatitikimų patiriama neturtinė žala, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją ar kitus subjektus, kurie kompetentingi tikrinti Marijampolės PN dėl higienos ir kitų reikalavimų laikymosi.

29. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad nebuvo įrengto laisvalaikio kambario ir todėl negalėjo žiūrėti televizoriaus ir taip ugdytis dvasiškai, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog Marijampolės PN 20, 21 ir 22 būriuose buvo įrengti laisvalaikio kambariai, tačiau teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad minėtos aplinkybės žemino pareiškėją, mažino jo savivartę ir sukėlė depresiją. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo saviugdai ir savišvietai yra numatyti ne tik laisvalaikio kambariai, tačiau pareiškėjas turi galimybę dalyvauti įvairiose reabilitacijos programose (b. l. 43), mokytis kompiuterinio raštingumo pradmenų, kūrybinio ugdymo programoje „Muzikos būrelis“ ir kitose patvirtintose programose, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Be to, Taisyklėse yra numatyta, kad pataisos įstaigose nuteistasis turi teisę turėti televizorių ir atsakovo pateikta į bylą apskaita (b. l. 47) patvirtina faktą, kad pareiškėjas televizorių turėjo.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktų normas, ir priėmė teisingą sprendimą.

31. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog Marijampolės PN vadovavosi galiojančiais teisės aktais bei veikė savo kompetencijos ribose, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo Marijampolės PN darbuotojų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei priteisti pareiškėjui neturtinę žalą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė