2025-10-15 Nr. AB-16859-3-64-3-02877-2023-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-47-822/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02877-2023-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovas), 720 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 18 d. Šiaulių kalėjimo kameroje Nr. 95 buvo laikomas su rūkančiu asmeniu, dėl to patyrė sveikatos sutrikimus – atsirado dusulys ir jis negalėjo atlikti gydytojo kardiologo paskirtos didelio intensyvumo kasdieninės mankštos pasivaikščiojimo lauke metu.

3. Pareiškėjas teigė, kad rūkantis nuteistasis A. M. kameroje Nr. 95 buvo apgyvendintas 2023 m. rugsėjo 1 d. Tokį Šiaulių kalėjimo pareigūnų veiksmą pareiškėjas apskundė Šiaulių kalėjimo administracijai, kuri 2023 m. spalio 2 d. rašte nurodė, jog Šiaulių kalėjimo pareigūnai ir Kriminalinės žvalgybos valdybos tyrėjai neturi duomenų, kad nuteistasis A. M. rūkė ar rūko. Pareiškėjo teigimu, šie duomenys neatitinka faktinių aplinkybių, nes su nurodytu nuteistuoju 95 kameroje gyveno 2023 m. sausio–vasario mėn., po to išėjo į rūkančiųjų kamerą Nr. 88.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių kalėjimo 2023 m. spalio 10 d. raštą apskundė Lietuvos kalėjimų tarnybai (toliau – ir LKT), kuri 2023 m. spalio 31 d. rašte analizavo suimtųjų/nuteistųjų anketas ir pateikė informaciją apie rūkymą ar nerūkymą, tačiau ši informacija yra klaidinanti.

5. Atsakovas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti skundą.

6. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 7 punkte įtvirtinta, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti ar vartoti tabako gaminius draudžiama bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose, kitose bendrosios dalinės nuosavybės patalpose ir kitose pastato dalyse. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įmonėse, įstaigose ir organizacijose gali būti įrengtos specialios patalpos (vietos), kuriose leidžiama rūkyti. Siekiant užtikrinti minėtų normų laikymąsi ir tam, kad suimtieji (nuteistieji) nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, suimtiesiems (nuteistiesiems) griežtai draudžiama rūkyti įkalinimo įstaigų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose bei bendro naudojimo patalpose. Visose bendro naudojimo patalpose iškabintos iškabos, ženklai su draudimu rūkyti, nuolat vykdoma suimtųjų (nuteistųjų) priežiūra, kad būtų laikomasi teisės aktais nustatytos tvarkos. Draudimą pažeidusiems asmenims skiriamos drausminės nuobaudos. Šiaulių kalėjimo lauko, skirto nuteistųjų pasivaikščiojimams, teritorijoje įrengta speciali vieta rūkymui, o už rūkymą ne tam skirtose vietose asmenys yra baudžiami.

7. Atsakovas teigė, kad Šiaulių kalėjimo 2023 m. spalio 2 d. rašte Nr. SN-24-870 pareiškėjui nurodoma, jog „skirdami suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras, pareigūnai vadovaujasi Suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsnio ir Bausmių vykdymo kodekso 74 straipsnio nuostatomis, nuteistieji, pateikę rašytinį prašymą būti laikomi kameroje kartu su nerūkančiais asmenimis, tabako gaminiais neaprūpinami. Patikrinus dokumentinę medžiagą nustatyta, kad visi gyvenamojoje kameroje Nr. 95 laikomi nuteistieji yra deklaravę, jog yra nerūkantys“, o LKT 2023 m. spalio 31 d. rašte Nr. 2S-2576 pareiškėjui buvo atsakyta, jog faktinių duomenų, kad Šiaulių kalėjime ginčui aktualiu laikotarpiu suimtieji (nuteistieji) rūkytų gyvenamosiose kamerose, negauta.

8. Atsakovas nurodė, kad 2023 m. spalio 27 d. buvo gautas nuteistojo, kuris kartu su pareiškėju ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno kameroje Nr. 95 ir dėl kurio rūkymo skundžiasi pareiškėjas, paaiškinimas, kuriame nurodoma, jog jis pradėjo rūkyti nuo 2023 m. rugsėjo 18 d., dėl šios priežasties, siekiant išvengti bet kokių nepatogumų ar nesusipratimų, minėtas asmuo buvo perkeltas į kitą gyvenamąją kamerą, kurioje laikomi rūkantys asmenys.

II. 9. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo R. B. teisė į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Šiaulių kalėjime, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas R. B. Šiaulių kalėjimo kameroje Nr. 95 buvo laikomas nuo 2022 m. lapkričio 23 d. iki 2023 m. spalio 19 d. Kartu su juo kameroje Nr. 95 ginčo laikotarpiu buvo laikomi nuteistieji A. M. ir A. S.. Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių kalėjimą, apklausos anketoje, užpildytoje 2022 m. balandžio 8 d., pareiškėjas į anketos klausimą „Ar rūkote?“ atsakė „Ne“. Nuteistasis A. M. į anketos klausimą „Ar rūkote?“ 2022 m. rugpjūčio 10 d. atsakė „Ne“, 2023 m. vasario 17 d. atsakė „Taip“, 2023 m. rugsėjo 1 d. – „Ne“, 2023 m. rugsėjo 18 d. – „Taip“. Nuteistasis A. S. į anketos klausimą „Ar rūkote?“ 2022 m. gegužės 19 d. atsakė „Taip“, 2022 m. gruodžio 13 d. atsakė „Ne“, 2022 m. gruodžio 16 d. – „Taip“, 2023 m. vasario 22 d. – „Ne“.

11. Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 5 d. su skundu kreipėsi į Šiaulių kalėjimo operatyvinį darbuotoją P. B., skunde nurodė, kad į nerūkančiųjų kamerą 2023 m. rugsėjo 1 d. buvo įkeltas rūkantis nuteistasis A. M., šis skundas užregistruotas 2023 m. rugsėjo 5 d., jam suteiktas Nr. NSP-24-6500. Į šį skundą pareiškėjui buvo atsakyta tik 2023 m. spalio 2 d., atsakyme nurodyta, kad nuteistieji, pateikę rašytinį prašymą būti laikomi kameroje su nerūkančiais asmenimis, tabako gaminiais neaprūpinami, patikrinus dokumentinę medžiagą nustatyta, kad visi kameroje Nr. 95 laikomi nuteistieji yra deklaravę, jog yra nerūkantys, duomenų, kad skunde minimas nuteistasis rūko, negauta. Šį atsakymą pareiškėjas apskundė LKT, kuri, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą ir atsakydama į jį 2023 m. spalio 31 d. raštu Nr. 2S-2576, be kita ko, nurodė, kad skunde pareiškėjas nenurodė, ar nuteistasis A. M. rūko kameroje, ar tiesiog grįžta parūkęs ir taip jaučiamas rūkalų kvapas, patikrinus nuteistųjų, laikomų kameroje Nr. 95, apklausos anketas, visi nuteistieji yra deklaravę, jog yra nerūkantys, faktinių duomenų, kad Šiaulių kalėjime minimu laikotarpiu suimtieji (nuteistieji) rūkytų gyvenamosiose kamerose, negauta. Gautas nuteistojo A. M. paaiškinimas, kuriame nurodyta, kad jis pradėjo rūkyti 2023 m. rugsėjo 18 d. ir dėl šios priežasties buvo perkeltas į rūkančiųjų kamerą. Nuteistasis A. M. rašytiniame paaiškinime, surašytame 2023 m. spalio 27 d., nurodė, kad jis pradėjo rūkyti nuo 2023 m. rugsėjo 18 d.

12. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

13. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstytą teisinį reglamentavimą bei atsižvelgdamas į teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į sveiką aplinką Šiaulių kalėjime buvo pažeista.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra nerūkantis, tą jis nurodė ir Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių kalėjimą, apklausos anketoje, užpildytoje 2022 m. balandžio 8 d., ir pirminės gydytojų apžiūros, atliktos atvykus į Šiaulių kalėjimą 2020 m. balandžio 20 d., metu, taip pat ambulatorinio apsilankymo pas šeimos gydytoją 2023 m. rugsėjo 18 d. metu. Pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 95 kartu su asmenimis, tuo metu deklaravusiais nerūkymą. Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 5 d. raštu informavo Šiaulių kalėjimo administraciją, kad kameroje 2023 m. rugsėjo 1 d. apgyvendintas rūkantis nuteistasis A. M., tačiau į šią informaciją nebuvo operatyviai sureaguota, A. M. iš kameros iškeltas tik 2023 m. rugsėjo 18 d., po to, kai pareiškėjas apsilankymo pas šeimos gydytoją metu nurodė, kad yra laikomas su rūkančiu asmeniu, o į pareiškėjo skundą atsakyta tik 2023 m. spalio 2 d.

15. Teismas nurodė, kad A. M. paaiškinimas, kuriame jis nurodė, jog rūkyti pradėjo nuo 2023 m. rugsėjo 18 d., surašytas tik 2023 m. spalio 27 d., t. y. po to, kai pareiškėjas Kalėjimų tarnybai pateikė 2023 m. spalio 16 d. skundą Nr. 2, todėl negali būti laikomas tinkamu įrodymu, kad šis nuteistasis pareiškėjo nurodytu laikotarpiu nerūkė. Teismas kaip teisiškai nereikšmingas vertino LKT 2023 m. spalio 31 d. atsakyme į pareiškėjo skundą nurodytas aplinkybės, kad neaišku, ar A. M. rūko kameroje, ar grįžta parūkęs ir dėl to jaučiasi rūkalų kvapas, nes pasyvaus rūkymo tai nepaneigia. Teismas sprendė, kad pareiškėjas kameroje su rūkančiu asmeniu buvo laikomas nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 18 d. ir dėl to patyrė tam tikrus nepatogumus, o Šiaulių kalėjimo administracija neužtikrino pareiškėjui sveikatai saugios gyvenamosios aplinkos, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

16. Nustačius, kad pareiškėjas kameroje buvo laikomas su rūkančiu asmeniu, nepaisant to, jog yra nurodęs, kad negali būti laikomas kartu su rūkančiais, turi būti vertinama, kaip šis pažeidimas paveikė pareiškėjo sveikatą ir kokius padarinius jam sukėlė, t. y. ar dėl pareiškėjo laikymo kartu su kitu rūkančiu nuteistuoju pablogėjo jo sveikata, ar pareiškėjas kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą su skundais dėl sveikatos sutrikimų, susijusių su jo laikymu kameroje kartu su rūkančiu asmeniu.

17. Teismas nurodė, jog pareiškėjas skunde teismui teigė, kad patyrė sveikatos sutrikimus – atsirado dusulys ir jis negalėjo atlikti gydytojo kardiologo paskirtos didelio intensyvumo kasdieninės mankštos pasivaikščiojimo lauke metu, tačiau pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje nėra jokių įrašų, patvirtinančių šią pareiškėjo nurodytą aplinkybę, o iš 2023 m. rugsėjo 18 d. ambulatorinio apsilankymo aprašymo matosi tik tai, jog pareiškėjas prašė iškelti iš kameros rūkantį asmenį, nes pats nerūko, jokių nusiskundimų dusuliu ar kitokiomis sveikatos problemomis pareiškėjas apsilankymo metu neišreiškė. Teismas vertino, jog nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad dėl pareiškėjo laikymo su rūkančiu asmeniu pablogėjo jo sveikata.

18. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad ginčo laikotarpiu būdamas Šiaulių kalėjime pareiškėjas dėl teisės aktuose numatytų reikalavimų pažeidimų (pažeistas higienos normos HN 134:2015 7 punkto reikalavimas, pareiškėjui neužtikrinta teisė į sveiką aplinką) patyrė neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

19. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (18 dienų) ir intensyvumą, nustatęs, jog pažeidimas neturėjo reikšmingos įtakos pareiškėjo sveikatai, teismas konstatavo, jog teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimas (laikymas kartu su rūkančiu asmeniu) laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti, o nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo R. B. teisė į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Šiaulių kalėjime, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 5 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti priteisiant jam iš atsakovo 720 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

21. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes jis yra prieštaringas. Teismas nustatė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau reikalavimo priteisti neturtinę žala pinigais netenkino.

22. Pareiškėjas teigia, kad Šiaulių kalėjimo kameroje Nr. 95 buvo laikomas su rūkančiu asmeniu A. M. laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 18 d., o su nuteistaisiais A. S. ir T. N., kurie Šiaulių kalėjimo duomenų bazėje registruoti kaip rūkantys asmenys, buvo laikomas kamerose Nr. 95 ir Nr. 104. Šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.

23. Pareiškėjas nurodo, kad jį apgyvendinus kartu su rūkančiais asmenimis, jis buvo baudžiamas, išskirtas iš kitų nuteistųjų, buvo bloginamos jo bausmės atlikimo sąlygos. Šiaulių kalėjimo administracija nutylėjo faktą, kad pareiškėjas kartu su rūkančiu A. S. buvo apgyvendintas ilgiau nei 6 mėnesius, o su T. N. – apie 1 mėnesį.

24. Pareiškėjas teigia, kad prašė gydytojo A. Č. patikrinti seturacijos lygį laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 5 d. iki 2023 m. rugsėjo 16 d., tačiau matavimus atliko slaugytoja, įrašų nepadarė, kita slaugytoja įrašė tik kraujospūdžio matavimų rezultatus, nusiskundimų dusuliu neįrašė.

25. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

26. Nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas. Atsakovas teigia, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pažeidimas (pareiškėjo laikymas vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis), atsižvelgiant į jo mąstą bei trukmę, neturėjo reikšmingos įtakos pareiškėjo sveikatai. Teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas pripažinimas savaime laikytinas pakankama satisfakcija, todėl reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

27. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundas neatitinka ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kadangi jame iš esmės bendro pobūdžio teiginiais išreiškiamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau nepateikiama jokių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

28. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes bei priėmė teisingą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių kalėjimo veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, t. y. laikant jį kameroje su rūkančiais asmenimis, laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 18 d., atlyginimo priteisimo.

30. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjas kameroje su rūkančiu asmeniu buvo laikomas nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 18 d. ir dėl to patyrė tam tikrus nepatogumus, kadangi Šiaulių kalėjimo administracija neužtikrino pareiškėjui sveikatai saugios gyvenamosios aplinkos, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus ir pripažino, jog buvo pažeista pareiškėjo R. B. teisė į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Šiaulių kalėjime, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

31. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde teigia, kad nors teismas ir nustatė neteisėtus Šiaulių kalėjimo veiksmus, tačiau nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos pinigais.

32. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjo skundu ir apeliaciniu skundu, kita byloje esančia medžiaga, atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes dėl jo laikymo kameroje Nr. 104 su kitais nuteistaisiais bei nurodo laikotarpį 6 mėn., tačiau tokių aplinkybių jis nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, todėl teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl pareiškėjo naujai nurodytų aplinkybių.

34. Teisėjų kolegija tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

36. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

37. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, nenurodo jokių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, tačiau teigia, kad teismas nors ir pripažino Šiaulių TI neteisėtus veiksmus, tačiau nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pareiškėjo teigimu, jis buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, todėl šiuo atveju pareiškėjui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

38. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimo būdu, dydžiu, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan., ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Paprastai esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018).

39. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98).

40. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika paprastai neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas, jeigu, atsižvelgus į konkrečią asmens, padavusio skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, situaciją, nustatoma, kad egzistuoja tik nežymūs, vienkartiniai, neilgalaikiai kalinimo sąlygų pažeidimai (nepriklausomai nuo įstaigos tipo) (pvz., 2018 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1288-629/2018; 2023 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-62-815/2023).

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

42. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

43. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

44. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan., ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Paprastai esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018).

45. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

46. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių kalėjimas ginčui aktualiu laikotarpiu (2023 m. rugsėjo 1 d.–2023 m. rugsėjo 18 d.) neužtikrino pareiškėjui, kuris nerūko, teisės būti kameroje su nerūkančiais, t. y. neveikė taip, kaip nustato teisės aktai, todėl pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas dėl to galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Taigi Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (18 dienų), patirtus nepatogumus ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo parinktas neturtinės žalos atlyginimo būdas pripažinti pareiškėjo teisės pažeidimą ir nepriteisti atlyginimo pinigais yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad šiuo atveju nustačius Šiaulių kalėjimo neteisėtus veiksmus, jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, jog būtent dėl padaryto pažeidimo jam būtų kilusios kokios nors ilgalaikės neigiamos pasekmės, sveikatos sutrikimai.

48. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, jo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, atsižvelgdama į EŽTT ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjui kilusius nepatogumus.

49. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė