2022-11-16 Nr. AB-27696-3-62-3-00517-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-421-822/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00517-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus 2021 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 21-IL-20-00301-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą pareiškėjo 2021 m. sausio 23 d. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus svarstyti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Kauno AVPK Sprendime nurodė, jog ginklo turėtojo elgesiui yra keliami didesni reikalavimai, pateikti duomenys charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, nuolat nepaklūstantį jų reikalavimams ir, nepaisant vienkartinių sankcijų, sistemingai pažeidinėjantį teisės normų reikalavimus. Atsakovas priėmė tokią išvadą atsižvelgdamas į tai, jog Kauno AVPK Kauno rajono policijos komisariate 2017 m. lapkričio 7 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pareiškėjui pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 168 straipsniu. Be to, atsakovas atsižvelgė į tai, jog, Administracinių nusižengimų registro duomenimis, nuo 2000 m. iki šiol pareiškėjas baustas 17 kartų už įvairius administracinius teisės pažeidimus.

2.2. Atsakovas atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikytis (nešiotis) ginklus vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, kuriame nurodyta, jog šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policijos įstaiga nurodo atsisakymo išduoti leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus ar sprendimo panaikinti šių leidimų galiojimą motyvus. Dėl pareiškėjo buvo priimtas nutarimas, kuriuo nutarta nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas. Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Atsakovo Sprendimo pagrįstumas turi būti vertinamas tuo aspektu, ar pareiškėjas dėl praeityje padarytos nusikalstamos veikos potencialiai gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, ar, atsižvelgiant į nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodytas faktines aplinkybes, galima laikyti, kad jis reabilituotas ir nebekelia grėsmės. Atsakovas Sprendime tik išvardijo prieš daugiau nei 3 metus buvusio įvykio aplinkybės, dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tačiau nepateikė jokių argumentų, kaip praeityje buvęs įvykis sąlygoja aplinkybę, jog pareiškėjas kelia grėsmę visuomenei šiuo metu. Atsakovas neįgyvendino pareigos motyvuoti skundžiamą Sprendimą, kadangi jokių argumentų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kelia grėsmę visuomenei šiuo metu, Sprendime nėra pateikta.

2.3. Atsakovas Sprendime taip pat nurodė pareiškėjo administracinius nusižengimus, tačiau nenurodė, kokiu būdu administraciniai nusižengimai už Kelių eismo taisykles susiję su leidimo laikyti (nešioti) ginklą išdavimu. Skundžiamame Sprendime taip pat nėra nurodyta, kokios nuobaudos už pareiškėjo padarytus administracinius nusižengimus yra galiojančios ir, ar apskritai yra tokių galiojančių nuobaudų. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sprendimą pagrįstumą, būtina įvertinti skundžiamo Sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo elgesys praeityje, praėjus daugiau nei 3 metams nuo pažeidimo padarymo, byloja, jog prašymo dėl leidimo ginklui nagrinėjimo metu pareiškėjas nekelia grėsmės žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai ir neprieštarauja Įstatymo tikslui bei paskirčiai tokiu mastu, jog būtų galima pareiškėjui taikyti tokią poveikio priemonę – atsisakymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

3. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, jog A, B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų savininkui, valdytojui, naudotojui draudžiama ginklą nešiotis, gabenti apsvaigusiam nuo alkoholio (0,4 promilės ir daugiau), narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad ginklų, šaudmenų savininkai ir naudotojai privalo užtikrinti, kad ginklai ir šaudmenys būtų saugomi. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 5-V-180 patvirtintų Ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių laikymo, saugojimo ir laikino saugojimo reikalavimų (toliau – ir Reikalavimai) VIII sk. 35.2. C kategorijos ginklai ir jų šaudmenys, D kategorijos ginklai ir jų šaudmenys, ginklų priedėliai (išskyrus A kategorijos ginklų priedėlius) turi būti laikomi taip, kad jais negalėtų pasinaudoti pašaliniai asmenys. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta, jog šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

3.2. Surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas, būdamas neblaivus, disponavo ginklais, šaudmenimis, juos demonstravo dukrai, kuri pranešė apie tai policijai, įvardindama pareiškėjo veiksmus kaip pavojingus pačiam pareiškėjui, aplinkiniams, taip pat sudarė sąlygas dukrai paimti jam priklausantį C kategorijos šaunamąjį ginklą ir perduoti policijai. Šie nustatyti faktai neabejotinai įrodo pareiškėjo keliamą grėsmę savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, visuomenės saugumui, o tai nesuderinama su Įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui. Keliamą grėsmę Įstatymo saugomoms visuotinėms vertybėms įrodo ir užfiksuoti pareiškėjo nustatyto greičio viršijimai, automobilio vairavimas nesegint saugos diržų, naudojantis mobiliuoju telefonu bei kiti skundžiamame Sprendime nurodyti teisės pažeidimai, už kuriuos pareiškėjas nubaustas administracine tvarka. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog 2017 m. policija dėl jo atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl jo elgesys nekėlė ir nekelia grėsmės žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Svarbu tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta imperatyvi ir vienareikšmė nuostata, kurios pažeidimas, nepaisant atsiradusių/neatsiradusių pasekmių, iš esmės visais atvejais vertintinas kaip itin šiurkštus ir keliantis grėsmę visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai: A, B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų savininkui, naudotojui draudžiama ginklą nešiotis, gabenti apsvaigusiam nuo alkoholio (0,4 promilės ir daugiau), narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavęs, jog aplinkybė, kad ginklai laikomi netinkamai, patvirtina ginklų savininko neatidumą ir nerūpestingumą. Tokio pobūdžio situacijos kelia pavojų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Įstatyme ir jį įgyvendinančiuose Reikalavimuose nurodytas įpareigojimas nustatytu būdu laikyti ginklus yra imperatyvus ir nėra svarbu, ar konkrečioje situacijoje pagrįstai tikėtina reali grėsmė ir faktinės pasekmės.

3.3. Pareiškėjo padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai yra jo asmenį charakterizuojanti medžiaga. Be to, nagrinėjamu atveju tai nebuvo lemiamas motyvas, dėl ko pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą. Pirmiau minėtos Įstatymo nuostatos taikymo prasme, vertinant asmens elgesį, nėra nustatyta pareiga vertinti tik konkrečiai su šaunamųjų ginklų apyvarta, naudojimu susijusius teisės pažeidimus ir aplinkybes. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte bendrai kalbama apie duomenis, kurie leidžia daryti išvadą, jog asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. sausio 23 d. Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriui pateikė prašymą Nr. 21-G-20-00666-e išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Kauno AVPK Sprendimu pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu. Be to, pareiškėjui 2017 m. gegužės 29 d. buvo išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, kuris 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punktu, buvo panaikintas. Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad Kauno AVPK, atliekant patikrinimą gavus pareiškėjo prašymą, buvo nustatyta, kad 2017 m. lapkričio 7 d. Kauno AVPK Kauno rajono policijos komisariate pareiškėjui buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 168 straipsniu. Šiame nutarime ikiteisminio tyrimo pareigūnas konstatavo, kad 2017 m. spalio 24 d. pareiškėjas, būdamas neblaivus (1,74 promilės girtumas), konflikto su dukra metu gyvenamajame name nešiojosi medžioklinį lygiavamzdį šautuvą. Kambaryje atsisėdęs ant lovos, pastatęs šautuvą statmenai į viršų, demonstratyviai savo pasmakrę uždėjo ant šautuvo vamzdžių ir kalbėjosi su dukra, po to su šautuvu išėjo iš kambario. Netrukus dukra iškvietė policijos pareigūnus, o lauke išgirdo šešių šūvių garsus. Po to pareiškėjas atėjo į vonios kambarį, kur buvo dukra, ir pasakė, kad ji eitų miegoti, o rankoje laikytą revolverį padėjo ant lyginimo lentos. Tada dukra pagriebė nuo lyginimo lentos revolverį ir nubėgo į lauką pas atvykusius policijos pareigūnus. Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad Administracinių nusižengimų registre užfiksuota, jog nuo 2000 metų pareiškėjas sistemiškai baudžiamas (nubaustas 17 kartų) administracine tvarka už įvairius administracinius teisės pažeidimus, tarp jų ir už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, padarytus vairuojant padidinto pavojaus šaltinį – automobilį.

6. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (ginčui aktuali galiojusi redakcija nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2021 m. gegužės 5 d.) 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas nurodė, kad Įstatymo normų sisteminė analizė patvirtina išvadą, kad įstatymų leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas bei nustatęs platų ratą atvejų, kada asmeniui gali būti neišduodamas arba panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus bei šaudmenis, o būtent, - yra nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui, įgyjant, laikant bei nešiojant šaunamuosius ginklus bei juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms. Įstatymų leidėjas nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju – atsakovui), kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kitokį elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis neišdavimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią teisės normą lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bent kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, jog būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje.

7. Teismas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto normos aiškinimo, pabrėžė, kad kiekvienas atvejis yra vertinamas individualiai, o pripažinimą, jog asmuo kelią grėsmę kitų asmenų ir savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, iš esmės lemia jo veiksmų iki prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus vertinimas. Vertinant pareiškėjo charakteristikas ir biografiją, turi būti atsižvelgiama į pareiškėjo veiksmų pobūdį, t. y. į kokius visuomenės gėrius šiomis veikomis buvo kėsintasi ir kokia atsakomybė (baudžiamoji ar administracinė) už tuos veiksmus buvo taikoma, taip pat į sunkumą, pakartotinumą bei tai, kiek laiko yra praėję nuo minėtų veiksmų atlikimo iki prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikimo. Vertinant pirmiau nurodytus duomenis, yra reikšmingas ir jų atsiradimo laike aspektas.

8. Teismas nurodė, kad pateikti duomenys duoda pakankamą pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas nuo 2000 metų sistemingai daro administracinius teisės pažeidimus, kurių didžioji dauguma tiesiogiai susijusi su padidinto pavojaus šaltinio (automobilio) vairavimu, prieštaraujančiu saugumą užtikrinantiems Kelių eismo taisyklių reikalavimams. Po atsisakymo pradėti pareiškėjo baudžiamąjį persekiojimą dėl netinkamo naudojimosi ginklais, apsvaigus nuo alkoholio, kai jo šeimos narys patyrė akivaizdų stresą, buvo priverstas kviesti specialiąsias tarnybas, jis ir toliau sistemingai darė administracinius teisės pažeidimus.

Teismas dar kartą pabrėžė, kad didžioji dalis administracinių teisės pažeidimų yra pavojingi aplinkiniams, nes jie padaryti viešo naudojimo keliuose vairuojant padidinto pavojaus šaltinį – automobilį. Tai akivaizdžiai kelia grėsmę kitiems asmenims – eismo dalyviams (pėstiesiems ir kitų transporto priemonių vairuotojams). Nuo paskutinio pažeidimo padarymo dar nėra praėję nei vienerių metų, todėl, teismo manymu, negalima teigti, kad visi anksčiau padaryti pažeidimai yra praradę aktualumą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme.

Atsakovas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, ir atsisakė pareiškėjui suteikti specialią teisę, t. y. netenkino jo prašymo dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, kurie taip pat yra padidinto pavojaus šaltiniai, išdavimo. Administracinėje byloje esantys pareiškėją charakterizuojantys duomenys neabejotinai įrodo, kad pareiškėjas nuolat ir sistemingai kelia grėsmę kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui, o tai akivaizdžiai nesuderinama su Įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui.

Pareiškėjas yra linkęs nuolat daryti teisės pažeidimus, negerbia visuomenėje priimtų elgesio, pavojingai elgiasi su ginklais savo šeimos narių akivaizdoje. Pareiškėjo teismui pateikti sertifikatai, diplomai, padėkos neeliminuoja jo veiksmų pavojingumo sau ir aplinkiniams. Šiuo aspektu teismas taip pat akcentavo, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Tuo metu sprendžiant dėl specialios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui.

Pareiškėjo skundo argumentai ir pateikti dokumentai šiuo konkrečiu atveju atsakovo išvadų nepaneigia bei nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti atsakovo sprendimą dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti šaunamąjį ginklą. Leidimą atsisakyta išduoti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, todėl nepriekaištingos reputacijos buvimas (arba nebuvimas) nėra teisiškai reikšminga aplinkybė šio ginčo kontekste.

9. Teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas visiškai atitinka VAĮ 3, 10 straipsnių principines nuostatas, pagrįstas Įstatymo normomis, atlikta pakankama faktinių aplinkybių analizė ir ginčo situacijos teisinis vertinimas, todėl yra pagrįstas, teisėtas bei teisingas ir naikinti jį skunde nurodytais pagrindais nėra pagrindo, taip pat nėra jokio pagrindo tenkinti ir išvestinį skundo reikalavimą – įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Kitus pareiškėjo išsakytus argumentus bei naujai pateiktus duomenis teismas laikė pertekliniais, dėl to šie argumentai detaliau nedėstyti ir neanalizuoti. Kadangi teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, teismas nurodė, kad pareiškėjas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 27 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; nesant galimybės bylos perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Iš ginčijamo Sprendimo nėra aišku, kaip atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą bei administracinės nuobaudos paskyrimai lemia Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymą, t. y. priimtas sprendimas yra nemotyvuotas. Taip pat tiek atsakovo pareigūnai, tiek ir teismas nerinko ir nevertino pareiškėjo asmenybę apibūdinančių duomenų. Pareiškėjo pateiktus dokumentus teismas ne tik, kad nevertino, nurodė, jog nepriekaištingos reputacijos buvimas (arba nebuvimas) nėra teisiškai reikšminga aplinkybė šio ginčo kontekste, tačiau ir naujai pateiktus argumentus bei duomenis (charakteristiką) teismas laikė pertekliniais, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo. Tokiais motyvais teismas pažeidė įrodymų vertinimo procedūrą, jo pažeidėjo teises ir teisėtus lūkesčius.

10.2. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas neteisingai įvertinus visas pareiškėją apibūdinančias aplinkybes, t. y. neįvertinus surinktų duomenų visumos, charakteristikos, įrodymus įvertinus selektyviai (tik nepalankias pareiškėjui). Tiek atsakovas, tiek ir teismas turėjo įvertinti, kokias teisines ir socialines pasekmes sukėlė dėl pareiškėjo priimti procesiniai sprendimai Įstatymo prasme. Pareiškėjo vertinimu, turėjo būti atsižvelgta į tai, kad jis nėra teistas, yra charakterizuojamas teigiamai, ką patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, niekada nebuvo pradėtas joks ikiteisminis tyrimas, 2017 m. lapkričio 7 d. nutarimu baudžiamoji byla nebuvo pradėta, ginklai paimti iš seifo, kur jie ir turi būti saugomi, apie revolverio laikymo vietą dukrai buvo žinoma ir jį ji pateikė policijos pareigūnams.

Todėl jis jokio nusikaltimo nepadarė ir dėl to jam buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nebuvo nusikaltimo sudėties požymių. Teismas remdamasis nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį, kuriuo asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, bei Konstitucijos 6 straipsnį, kuriame nurodyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remiantis Konstitucija.

Taip pat teismas neteisingai nustatė, kad jo padaryti administraciniai nusižengimai turi įtakos ginklų naudojimui. Teismo posėdžio metu teismas net neleido jam pasisakyti ir paaiškinti kokiomis aplinkybėmis ir kodėl buvo padaryti administracinio nusižengimo pažeidimai, taip pat teismas visiškai neatsižvelgė į jo pateiktą deklaruotą gyvenamosios vietos pažymą ir administraciniuose pažeidimuose jo nurodytą gyvenamąją vietą bei tai, kad jis Jurbarke niekada negyveno, kas kelia pagrįstų abejonių dėl padarytų administracinių pažeidimų galimumo.

Teismas vertino administracinius pažeidimus nuo 2000 metų, nors, kai jam išdavė ginklus 2017 metais, į administracinius pažeidimus niekas nežiūrėjo ir buvo laikomas nepriekaištingos reputacijos asmuo, nekeliantis pavojaus kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Taip pat vadovaujantis teismų praktika administracinis nusižengimas neturi esminės reikšmės asmenybės vertinimui, tačiau teismas visiškai nesigilino į teismų praktiką. Teismas tik turėjo įvertinti, ar pareiškėjas vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 11 punktu per metus pakartotinai nepadarė administracinio nusižengimo, kuriuo buvo šiurkščiai pažeisti medžioklę reglamentuojantys teisės aktai.

Teismo išvados prieštarauja teisingumo ir protingumo principams. Pareiškėjas pagal Įstatymą yra laikomas nepriekaištingos reputacijos asmuo, o jo padaryti administraciniai nusižengimai neturi esminės reikšmės asmenybės vertinimui, nes jie nesusiję su medžioklės pažeidimu.

10.3. Taip pat yra pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, teisiniai principai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai (žr., pvz., 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d. ir 2003 m. kovo 4 d. nutarimus). Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Sprendžiant dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo laikymosi svarbu nustatyti, ar asmuo įgijo tam tikras teises sprendimo, kurį vėliau viešojo administravimo subjektas naikina, pagrindu; sprendžiant šį klausimą gali būti svarbu nustatyti, kokio pobūdžio sprendimas naikinamas (kaip yra nagrinėjamoje byloje), ar tai yra sprendimas nustatantis materialines teises, ar tai yra sprendimas laikinai sureguliuojantis padėtį ir nustatantis teises ar pareigas asmeniui. Teismas šio iškelto argumento net nenagrinėjo.

10.4. Pareiškėjas yra charakterizuojamas teigiamai, juo galima tikėti, nepadarė jokių nusikaltimų, dėl administracinių nusižengimų niekada niekam nebuvo padaryta jokia žala, nepadarė administracinių nusižengimų, susijusių su medžiokle, nepažeidė ir Įstatymo. Išduodant leidimą ginklui jau buvo nuspręsta, jog pareiškėju galima pasitikėti, todėl jo patikimumas Įstatymo taikymo kontekste nebegali būti pakartotinai nagrinėjamas. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes vertino tik pareiškėją neigiamai apibūdinančias aplinkybes, tačiau atsisakė vertinti jį teigiamai apibūdinančias aplinkybes. Pareiškėjui leidimas ginklui reikalingas medžioklei, jis priklauso medžiotojų būreliui, visada laikėsi įstatymo, todėl neterminuotam laikotarpiui paimtas leidimas ir šio leidimo panaikinimas neterminuotam laikotarpiui pažeidžia jo visus teisėtus lūkesčius, teises ir teisėtus principus, pagal teismo sprendimą jis niekada negalės daugiau medžioti, turėti leidimo ginklui. Asmens teisių suvaržymas negali būti neterminuotas. Teismo sprendimas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams.

11. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

12. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad teisės aktai nenumato, jog policija, esant Įstatymo 17 straipsnyje numatytiems pagrindams, privalo atsižvelgti į teigiamus asmens biografijos faktus. Šaunamieji ginklai yra ribotos civilinės apyvartos objektai, jų turėjimas ir nešiojimas yra susijęs su padidinta rizika pačiam asmeniui ir aplinkiniams. Atsižvelgiant į pareiškėjo neatsakingo elgesio faktus, nėra pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados, jog pareiškėjas tikrai nekeltų grėsmės ateityje, turėdamas ginklą. Lietuvos Respublikos medžioklės įstatyme nustatyta teisė medžioti gali būti realizuojama ir kitais įstatymo leistinais būdais bei įrankiais. Be to, teisė turėti ginklą nėra absoliuti, nes tai susiję su žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumu, todėl valstybė kontroliuoja ginklų ir šaudmenų apyvartą, nustato griežtus reikalavimus subjektams, norintiems gauti leidimus nustatytų kategorijos ginklams įsigyti, laikyti, nešioti ir naudoti. Nagrinėjimu atveju atsisakymas išduoti leidimą nėra neterminuotas, tiesiog pareiškėjas savo elgesiu turi įrodyti, kad grėsmės visuomenei dėl jo elgesio nebėra, o tai be abejo liudytų tam tikras laikotarpis, per kurį pareiškėjas nenusižengtų teisės aktų reikalavimams. Įstatymas nenumato draudimo teikti naują prašymą dėl ginklo išdavimo ir nenustato termino per kurį nuo atsisakymo išduoti ginklą gali būti teikiamas naujas prašymas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus 2021 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 21-IL-20-00301-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo prašymo įpareigoti atsakovą prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus svarstyti iš naujo.

14. Kauno AVPK Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo 2021 m. sausio 23 d. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir atsižvelgdamas į tai, kad Kauno AVPK Kauno rajono policijos komisariate 2017 m. lapkričio 7 d. dėl pareiškėjo buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 168 straipsniu, o, Administracinių nusižengimų registro duomenimis, nuo 2000 metų iki šiol pareiškėjas baustas 17 kartų už įvairius administracinius teisės pažeidimus, tarp jų ir už Kelių eismo taisyklių pažeidimus.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą Kauno AVPK Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu, konstatavęs, kad atsakovas, įvertinęs surinktus faktinius duomenis apie pareiškėją, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes vertino tik pareiškėją neigiamai charakterizuojančias aplinkybes, tačiau atsisakė vertinti jį teigiamai apibūdinančias aplinkybes. Teismas nepagrįstai rėmėsi nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjas nėra teistas, yra charakterizuojamas teigiamai, ką patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, niekada nebuvo pradėtas joks ikiteisminis tyrimas. Pareiškėjas pagal Įstatymą yra laikomas nepriekaištingos reputacijos asmuo, o jo padaryti administraciniai nusižengimai neturi esminės reikšmės asmenybės vertinimui, nes jie nesusiję su medžioklės pažeidimu. Pareiškėjui leidimas ginklui reikalingas medžioklei, jis priklauso medžiotojų būreliui, todėl neterminuotam laikotarpiui neišduotas (panaikintas) leidimas laikyti (nešiotis) ginklus pažeidžia jo teisėtus lūkesčius. Teismo sprendimas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2021 m. gegužės 5 d.) 17 straipsnyje įtvirtinti teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai. Ginčijamo Sprendimo teisinis pagrindas yra Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas, kuriame nustatyta, kad šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policijos įstaiga nurodo atsisakymo išduoti leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus ar sprendimo panaikinti šių leidimų galiojimą motyvus.

19. Aiškindamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad šiame įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017; 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2146-492/2021; 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-668-815/2022).

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimą). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimą).

21. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad Sprendime nurodytas ikiteisminis tyrimas dėl pareiškėjo veiksmų buvo nutrauktas, tačiau, taikant Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą, t. y. konstatuojant, kad asmuo kelia (gali kelti) grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, nebūtina nustatyti, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką ar kitokio pobūdžio teisės pažeidimą. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktui taikyti pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1846-520/2019; 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2146-492/2021; 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-668-815/2022), todėl atmestini pareiškėjo argumentai dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek atsakovo nurodytų pareiškėjo veikų pobūdis, tiek jų kiekis bei padarymo laikas suponuoja Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo būtinybę. Aplinkybė, kad pareiškėjas, apsvaigęs nuo alkoholio, disponavo ginklais, šaudmenimis, juos demonstravo šeimos nariui, kuris buvo priverstas kviesti specialiąsias tarnybas, dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, charakterizuoja jį kaip asmenį, galintį kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Aplinkybė, kad dėl pareiškėjo veiksmų ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nėra pagrindas manyti, kad pareiškėjas ateityje, turėdamas ginklus, negalės kelti realios grėsmės kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad tokio pobūdžio situacijos kelia pavojų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, pažeidžia Įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui.

23. Sprendime pagrįstai buvo atsižvelgta į ikiteisminio tyrimo aplinkybes, taip pat pareiškėjo padarytus administracinius teisės pažeidimus. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis niekada nebuvo teistas, savaime nereiškia, kad pareiškėjas negali kelti grėsmės Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtintiems gėriams. Pareiškėjo nurodyti argumentai dėl jį teigiamai charakterizuojančių aplinkybių nesuponuoja priešingų, nei nurodyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime ir atsakovo Sprendime, padarytų išvadų. Pareiškėjo interesas naudotis ginklu negali būti svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, dėl kurių patikimumo nepažeidžiant teisės aktų reikalavimo naudotis ginklu kyla akivaizdžių pagrįstų abejonių.

24. Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018; 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2310-1062/2020; 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-668-815/2022). Tačiau pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės ir pateikti įrodymai šiuo konkrečiu atveju nesuponuoja priešingos išvados nustatytų aplinkybių kontekste.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos nustatytos aplinkybės tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo buvo išsamiai įvertintos. Nors pareiškėjas nagrinėjamu atveju nurodo, kad pareiškėjui leidimas ginklui reikalingas medžioklei, jis priklauso medžiotojų būreliui, teisėjų kolegija, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis apie pareiškėjo padarytus pažeidimus (Administracinių nusižengimų registro duomenimis, nubaustas 17 kartų, tarp jų ir už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, padarytus vairuojant padidinto pavojaus šaltinį – automobilį) ir jam reikštus įtarimus dėl nusikalstamos veikos, neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, jog pareiškėjas, turėdamas ginklą, tikrai nekeltų grėsmės Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtintiems gėriams. Teisėjų kolegijos nuomone, šie veiksmai atlikti dar nepraėjus pakankamai laiko, kad būtų galima daryti išvadą, jog pareiškėjas nebekelia grėsmės kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

26. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardyti gėriai (žmogaus gyvybė, sveikata, nuosavybė, visuomenės saugumas, viešoji tvarka) yra didesnė vertybė, nei tam tikro asmens subjektyvi teisė disponuoti ginklu. Kompetentingų institucijų neigiamos informacijos disponavimas apie šį asmenį yra svarios aplinkybės, leidžiančios jam neleisti laikyti šaunamuosius ginklus. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisėtų lūkesčių principo.

27. Byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste taip pat nenustatytos kitos svarbios aplinkybės, kurios leistų daryti išvadą, kad Sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus yra akivaizdžiai neteisingas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, vykdydamas jam pavestas funkcijas užtikrinti saugų ginklų naudojimą, nagrinėjamu atveju tinkamai įgyvendino Įstatymo nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

28. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų bei nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė