2021-05-05 Nr. AB-9714-3-61-3-03486-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-965-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03486-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 11.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Norfos mažmena“ apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Rivona“ prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Norfos mažmena“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Rivona“ dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Norfos mažmena“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2019 m. rugsėjo 11 d. nutarimo Nr. 1S-113 (2019) „Dėl UAB „Rivona“ ir UAB „Norfos mažmena“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) rezoliucinės dalies 1, 2 ir 3 punktus ta apimti, kuria: a) pareiškėjas pripažintas pažeidusiu Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą; b) pareiškėjas įpareigojamas nutraukti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus draudžiamus veiksmus; c) pareiškėjui skirta 72 000 Eur bauda.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte Taryba pripažino, kad pareiškėjo ir UAB „Rivona“ kaip vieno vieneto veiksmai, kai bendrovės sutarčių su (duomenys neskelbtini) tiekėjais nuostatose numatė tam tikras tiekėjų mokėtinas sumas (pardavimo skatinimo išlaidas) už pardavimų skatinimą, tačiau konkrečiai nenurodė ar nedetalizavo pardavimų skatinimo veiksmų, taip pat už nuostatų pažeidimus numatė tiekėjams atsakomybę, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus.

3. Pareiškėjas, nesutikdamas su Nutarimu, teigė, kad Taryba nenustatė faktinių aplinkybių ir pareiškėjo veiksmų, kurie prieštarauja Įstatymo reikalavimams ir iš esmės tai pripažino nurodydama, kad UAB „Norfos mažmena“ sutarčių, kuriose būtų įtvirtintos minėtos nuostatos, 2018 m. su tiekėjais sudariusi nebuvo.

4. Pareiškėjo vertinimu, jam taikomą atsakomybę už Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimą paaiškina dvi Tarybos argumentų grupės. Pirma, pareiškėjo ir UAB „Rivona“ veiksmai ir pažeidimo sudėtis aprašoma taip, lyg abi bendrovės kartu būtų atlikusios Įstatymo draudžiamus veiksmus 2017–2018 m. sudarytose sutartyse. Tačiau pareiškėjas neatliko veiksmų, kurie yra priskiriami UAB „Rivona“, t. y. atitinkamų sutarčių su neva Įstatymą pažeidžiančiomis nuostatomis nebuvo sudariusi; UAB „Rivona“ nėra mažmeninės prekybos įmonė, todėl Įstatymas UAB „Rivona“ apskritai nėra taikomas ir UAB „Rivona“ negali būti laikoma pažeidusia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus.

Taryba Nutarimu baudą skyrė pareiškėjui, nors nenustatė jokių jo veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimas. Antra, Taryba atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjo sutartyse taip pat buvo nuostatos, kurios, jeigu būtų taikomos, pažeistų Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus. Tačiau tokios nuostatos, į kurias nukreipia Taryba, neįsigalioja automatiškai, tiekėjui pasirašius standartinę sutartį su pareiškėju, o tik tada, kai su tiekėju yra susitariama dėl prekybinėms-reklaminėms akcijoms planuojamo skirti biudžeto.

Vien tokių standartinių nuostatų buvimas standartinėje sutartyje savaime nereiškia, kad šios nuostatos yra taikomos, veikia, sukuria įsipareigojimus, reikalavimus ar pasekmes tiekėjams. Todėl Nutarime nepagrįstai konstatuojama, jog standartinės sutarties nuostatos, reglamentuojančios prekybines-reklamines akcijas, įtraukimas į standartinę sutartį, savaime galėtų būti vertinamas kaip Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimas. Įtraukimas į standartines sutartis nuostatų, kurios šalių santykiuose neįsigalioja, nes šalys dėl jų taikymo nesusitaria yra pakankamai įprasta praktika.

Yra esminis skirtumas tarp to, kai mažmeninės prekybos įmonė ir tiekėjas yra sutarę dėl išlaidų prekybinėms-reklaminėms akcijoms, tačiau visos preliminariai sutartos sumos nepanaudoja, ir to, kai mažmeninės prekybos įmonė ir tiekėjas apskritai nėra susitarę dėl išlaidų prekybinėms-reklaminėms akcijoms. Nesant susitarimo, nėra ir reikalavimo ar įpareigojimo tiekėjui mokėti mažmeninės prekybos įmonei. Pareiškėjas negali būti baudžiamas vien už ofertos pateikimą tiekėjui.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Įstatymas nėra taikomas ne mažmeninės prekybos įmonėms. Įstatymas neįtvirtina nei „vieno vieneto“, nei ekonominio vieneto sąvokos. „Vieno vieneto“ sąvokos turinys atskleidžiamas tik teismų praktikoje ir tik taikant Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnį bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 straipsnio nuostatas. Nors Nutarime nenurodyta, kuo remdamasi Taryba taiko „vieno vieneto“ sąvoką (išskyrus Įstatymo 2 str. 4 d., kurioje ši sąvoka net nėra vartojama), pareiškėjo vertinimu, būtent šia praktika implicitiškai vadovaujasi Taryba. Praktikos, kylančios iš konkurencijos teisės normų – SESV 101 straipsnio bei Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio – sudėties, kildinamos „vieno vieneto“ koncepcijos, taikymas netinkamas šioje byloje, nes: 1) Įstatymas yra taikomas tik mažmeninės prekybos įmonėms, t. y. netaikomas su mažmeninės prekybos įmone susijusiems asmenims, kurie nevykdo Įstatyme apibrėžtos mažmeninės prekybos veiklos; 2) „vieno vieneto“ koncepcija atsakomybės už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimus kontekste yra taikoma kontroliuojančios ir kontroliuojamos („motininės“ ir „dukterinės“) įmonių santykiui. Toks santykis tarp pareiškėjo ir UAB „Rivona“ neegzistuoja, todėl ši koncepcija buvo pritaikyta neteisingai.

6. Pareiškėjas nurodė, kad Įstatyme nėra „vieno vieneto“ doktrinos, kuri leistų: 1) vertinti pareiškėją ir UAB „Rivona“ kaip vieną asmenį, 2) taikyti Įstatymo nuostatas mažmeninės prekybos veikla neužsiimančios UAB „Rivona“ atžvilgiu ir (ar) 3) priskirti pareiškėjui atsakomybę už mažmeninės prekybos veikla neužsiimančios UAB „Rivona“ veiksmus. Įstatymo nuostatos ir draudimai yra taikomi tik mažmeninės prekybos įmonėms, kurios turi didelę rinkos galią. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas ir mažmeninės prekybos įmonės apibrėžimas, kuris aiškiai įvardija, kokio pobūdžio sąsajos yra vertintinos nustatant į Įstatymo veikimo sritį patenkančių subjektų ratą. Priešingai nei teigiama Nutarime, sąsajumo kriterijus Įstatymo kontekste yra taikomas kur kas siauriau, nei sąsajumo kriterijus, taikomas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ar SESV 101 straipsnio kontekste. Įstatymas nėra taikomas bet kokiems su mažmeninės prekybos įmone „susijusiems ūkio subjektams“. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies apibrėžimą Įstatymas yra taikomas nagrinėjamai mažmeninės prekybos įmonei ir tik tiems su ja „susijusiems ūkio subjektams“, kurie užsiima ta pačia mažmeninės prekybos veikla – „kartu su tokia pat prekyba besiverčiančiais su juo susijusiais ūkio subjektais“. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostata negali būtų taikoma ir aiškinama atskirai nuo 2 straipsnio 1 dalies nuostatos. Tai patvirtina ir kitos Įstatymo nuostatos, numatančios kad Įstatymas taikomas ne bet kokią, o tik mažmeninės prekybos veiklą vykdantiems subjektams. „Ūkio subjekto“ sąvoka vartojama tik Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiant pačią „mažmeninės prekybos įmonės“ sąvoka, o visose likusiose Įstatymo nuostatose yra naudojama tik „mažmeninės prekybos įmonės“ sąvoka.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad skiriant jam baudą, pažeidžiamas Įstatymas ir asmeninės atsakomybės principas. Taikydama Įstatymo reikalavimus UAB „Rivona“, kuri nėra mažmeninės prekybos įmonė, bei bausdama Bendrovę už UAB „Rivona“ atliktus veiksmus, Taryba plečiamai taiko atsakomybę reglamentuojančius teisės aktus. Be to, Tarybos diskrecijos teisė taikyti sankcijas negali būti suprantama kaip absoliuti. Įstatymo reikalavimai netaikomi UAB „Rivona“, todėl Taryba negalėjo UAB „Rivona“ veiksmų vertinti kaip Įstatymo pažeidimo ir dėl šios priežasties negalėjo skirti baudos pareiškėjui išimtinai už UAB „Rivona“ veiksmus. Sprendimą skirti baudą tik pareiškėjui Taryba motyvuoja Nutarimo vykdymo tikslais ir tuo, kad UAB „Rivona“ sutartys su tiekėjais buvo sudarytos siekiant užtikrinti būtent pareiškėjo vykdomą mažmeninę prekybą. Taip Taryba pripažįsta, kad, pagal Įstatymą bauda negali būti skiriama mažmeninės prekybos nevykdančiam ūkio subjektui (UAB „Rivona“). Priešingu atveju Taryba būtų taikiusi solidarią atsakomybę pareiškėjui ir UAB „Rivona“, kaip daroma, kai pažeidimą padaro „vienas vienetas“.

8. Pareiškėjo nuomone, sprendimas už „vienam vienetui“ inkriminuojamą pažeidimą baudą skirti tik pareiškėjui yra nenuoseklus ir Tarybos praktikos kontekste, ir dėl Nutarime esančių prieštaravimų. Nutarime argumentuojama, kad tariamai neteisėtus veiksmus atliko pareiškėjas ir UAB „Rivona“, bendrai abiems įmonėms Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte nustatomas įpareigojimas nutraukti tariamai neteisėtus veiksmus, tačiau bauda skiriama ne „vienam vienetui“, o juridiniam asmeniui – pareiškėjui. Iš Nutarimo matyti, kad atsakovas supranta, jog Įstatymas nėra taikomas UAB „Rivona“, tačiau, siekiant pritaikyti atsakomybę, kuriamas naratyvas, jog toks pareiškėjo ir UAB „Rivona“ bendradarbiavimas suorganizuotas siekiant išvengti Įstatymo taikymo. Nėra suprantama, kokiu teisiniu pagrindu Taryba UAB „Rivona“ sudarytas sutartis vertina kaip pareiškėjo padarytą Įstatymo pažeidimą. Tinkamu atsakomybės subjektu pagal Įstatymą galėtų būti tik pareiškėjas, tačiau nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas pats būtų atlikęs Įstatymo draudžiamus veiksmus. Atsakovas peržengė Įstatymo taikymo ribas ir sprendimą bausti pareiškėją už UAB „Rivona“ sudarytas sutartis priėmė nesivadovaudamas Įstatymo normomis, reglamentuojančiomis atsakomybės taikymą už Įstatymo draudžiamus veiksmus. Tarybos veiksmai išplečiant atsakomybės taikymo galimybę susijusiems ūkio subjektams taip pat nesuderinami su teisėtumo principu.

9. Atsakovas Taryba atsiliepime į skundą prašo jį atmesti.

10. Taryba paaiškino, kad atlikusi tyrimą dėl pareiškėjo ir UAB „Rivona“ veiksmų atitikties Įstatymo 3 straipsnio reikalavimams, nustatė, kad pareiškėjo ir UAB „Rivona“ su tiekėjais 2017 – 2018 m. sudarytose sutartyse yra įtvirtintas reikalavimas tiekėjams sutarčių galiojimo laikotarpiu prekių prekybinėms-reklaminėms akcijoms skirti tam tikrą pinigų sumą kiekvienai prekių kategorijai; taip pat įtvirtinta pareiga visas vykdomas prekybines-reklamines akcijas raštu suderinti su UAB „Rivona“ ir pareiškėju (tiksliai nurodant apmokamų išlaidų dydį, bei numatomus taikyti pardavimo skatinimo veiksmus), o pareigos nesilaikant, tiekėjai įpareigojami trūkstamą sumą UAB „Rivona“ ir pareiškėjai sumokėti ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų po to, kai sutartys netenka galios. Sutarčių 2 priedo 4 skyriaus 4.1 ir 4.2 punktų nuostatos kartu reglamentuoja atlyginimą bendrovėms už prekių prekybinių-reklaminių akcijų vykdymą pareiškėjo prekybos vietose. Nustatyta, kad UAB „Rivona“ sutarčių 2 priedo 4 skyriaus 4.1 punkte numatytos prekybinės-reklaminės akcijos organizuojamos pareiškėjo prekybos vietose ir jas įgyvendina pareiškėjas (pavyzdžiui, leidžia reklaminius leidinius, organizuoja prekių išstatymą, nuolaidų plakatus ir kita). UAB „Rivona“ išrašo tiekėjams sąskaitas-faktūras už minėtas akcijas ir jie atsiskaito tuomet, kai kiekvieną mėnesį pareiškėjas pateikia sąskaitą-faktūrą UAB „Rivona“ už praėjusį mėnesį pastarosios bendrovės tiekėjams organizuotas prekybines-reklamines akcijas. Nutarime konstatuota, kad sutarčių nuostatos, susijusios su mokesčiu už prekių prekybinių-reklaminių akcijų vykdymą, kai nustatomas konkretus mokestis, skirtas prekybinėms-reklaminėms akcijoms, o pardavimo skatinimo veiksmai įvardinami tik preliminariai ir neišsamiai (iš esmės tik priemonės, kuriomis akcijos gali būti vykdomos), pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintą draudimą, nes tiekėjai yra įpareigojami skirti atitinkamą sumą pardavimo skatinimo veiksmams, kurių pobūdis ar apimtis nėra numatoma ir konkrečiai sutarta, taip pat už nuostatų pažeidimus tiekėjams numatyta atsakomybė.

11. Taryba pažymėjo, kad Nutarime nesirėmė nei Konkurencijos įstatymu, nei SESV nuostatomis ar ESTT praktika. Dėl to pareiškėjo argumentai dėl konkurencijos teisėje naudojamų sąvokų ir jų aiškinimo yra nesusiję su šia byla, nes Nutarime Taryba rėmėsi tik Įstatymo normomis.

12. Taryba nurodė, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį didelę rinkos galią turinti mažmeninės prekybos įmonė – ūkio subjektas, besiverčiantis mažmenine prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maisto prekės, gėrimai ir tabako gaminiai, ir vienas arba kartu su tokia pat prekyba besiverčiančiais su juo susijusiais ūkio subjektais, atitinkantis visus šiuos reikalavimus: 1) iš visų Lietuvos Respublikoje jo (jų) valdomų parduotuvių bent 20 parduotuvių yra ne mažesnio kaip 400 kv. m prekybos ploto; 2) bendrosios jo (jų) pajamos paskutiniais finansiniais metais yra ne mažesnės kaip vienas šimtas šešiolika milijonų eurų. Jeigu mažmeninės prekybos įmonė yra užsienio valstybės ūkio subjektas, bendrosios pajamos skaičiuojamos kaip Lietuvos Respublikoje gautų pajamų suma. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 1 punktą, susijusiais ūkio subjektais pripažįstami du ar daugiau ūkio subjektų, kurie dėl savitarpio kontrolės ar priklausomybės ir galimų suderintų veiksmų yra laikomi vienu vienetu. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad susiję ūkio subjektai yra kiekvienas nagrinėjamas ūkio subjektas ir ūkio subjektai, kurių, kaip ir nagrinėjamo ūkio subjekto, 1/2 ar daugiau įstatinio kapitalo sudarančią akcijų dalį arba teises į 1/2 ar daugiau visų balsų turi tas pats fizinis asmuo arba tie patys fiziniai asmenys.

13. Taryba nustatė, kad tas pats fizinis asmuo turi daugiau nei 1/2 tiek pareiškėjo, tiek ir UAB „Rivona“ įstatinio kapitalo sudarančią akcijų dalį. Todėl Taryba pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas ir UAB „Rivona“ yra susiję ūkio subjektai. Pareiškėjas ir UAB „Rivona“ susijusiais ūkio subjektais turi būti laikomi ir atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes. Pareiškėjo mažmeninė prekyba prekybos centruose „NORFA“ paremta būtent glaudžiu bendradarbiavimu su UAB „Rivona“: UAB „Rivona“ yra pagrindinis pareiškėjo tiekėjas, pats pareiškėjas savo prekybos centruose vykdo ir įgyvendina tarp UAB „Rivona“ ir tiekėjų sulygtas akcijas, tai patvirtina ir tiekėjai nurodydami, kad prekių tiekimas į pareiškėjui priklausančius prekybos tinklus vyksta per UAB „Rivona“. Pareiškėjas ir UAB „Rivona“ tarpusavyje yra sudarę standartinę ilgalaikę didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu UAB „Rivona“ pagamintos ar iš maisto prekių ir gėrimų tiekėjų įsigytos prekės parduodamos pareiškėjui ir tokiu būdu patenka į pareiškėjo valdomą mažmeninės prekybos tinklą. UAB „Rivona“ ir pareiškėjas už suteiktas paslaugas ir parduotas prekes vykdo tarpusavio atsiskaitymus. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas ir UAB „Rivona“ dėl savitarpio kontrolės, tarpusavio priklausomybės vykdant mažmeninę prekybą nėra susiję ūkio subjektai ir neturėtų būti laikomi vienu vienetu Įstatymo prasme.

14. Atsakovas nurodė, kad Įstatymo tikslas – riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad už šio įstatymo 3 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus mažmeninės prekybos įmonėms skiriama bauda iki vieno šimto dvidešimties tūkstančių eurų. Kartu su bauda gali būti skiriamas įpareigojimas nutraukti šiame įstatyme nustatytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus ar įsipareigojimus atlikti veiksmus, atkuriančius ankstesnę padėtį ar pašalinančius pažeidimo pasekmes, įskaitant sutarties pakeitimą. Įstatymo 1 straipsnyje nustatyto įstatymo tikslo neužtikrina pareiškėjo ir UAB „Rivona“ veiklos modelis, kai Įstatymo draudžiami veiksmai atliekami ne tos bendrovės vardu, kuri pati vykdo mažmeninę prekybą, bet su ja susijusios bendrovės vardu, kuri su pirmąja bendrove sudaro vieną vienetą Įstatymo prasme. Būtų nepagrįsta netaikyti mažmeninės prekybos įmonei atsakomybės vien dėl to, kad mažmeninę prekybą vykdantis juridinis asmuo, nors pats sutarčių nesudarinėja, tačiau už tokią įmonę sutartis sudaro su ja glaudžiai tiek per akcijas, tiek faktiškai susijęs juridinis asmuo, kuris pagal Įstatymą yra laikomas susijusiu ūkio subjektu. Šią išvadą patvirtina ir įstatymų leidėjo tikslai, kuriuos parodo tai, jog Įstatymas numato susijusių ūkio subjektų ir vieno vieneto sąvokas. Netaikant atsakomybės nagrinėjamu atveju, ūkio subjektams atsirastų galimybė išvengti Įstatymo reikalavimų. Taip būtų pakenkta Įstatymo siekiui atgrasyti mažmeninės prekybos įmones nuo tam tikrų tiekėjų interesus pažeidžiančių veiksmų. Sistemiškai vertinant Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies nuostatas, galima daryti išvadą, kad pareiškėjas ir UAB „Rivona“ laikytini susijusiais ūkio subjektais, sudarančiais vieną vienetą. Todėl Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai, priešingai nei teigia pareiškėjas, taikomi šį vienetą sudarančių susijusių ūkio subjektų atžvilgiu.

15. Atsakovas pažymėjo, kad veiksmus, pažeidžiančius Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus atliko su pareiškėju susijęs ūkio subjektas – UAB „Rivona“. Vieno iš tiekėjų teigimu, UAB „Rivona“ vienašališkai pareikalavo, kad toks mokestis būtų taikomas nuolat visoms prekėms. Tiekėjas pažymėjo, kad mokesčio nemokėti negali, nes kitu atveju negalėtų dirbti su pareiškėjo prekybos centrais. Todėl nesvarbu, kad pats pareiškėjas pažeidžiančių veiksmų neatliko. Pareiškėjas, neturėdamas sutarčių su tiekėjais, vykdė mažmeninę prekybą, prekiaudamas prekėmis, pristatytomis pagal sutartis tarp UAB „Rivona“ ir tiekėjų. Taigi pareiškėjas naudoja rinkos galią prieš tiekėjus, teikiančius prekes į jo prekybos centrus, veikdamas ne pats tiesiogiai, bet netiesiogiai per su juo susijusią įmonę – UAB „Rivona“, kuri ir sudaro sutartis su atitinkamais prekių tiekėjais (nustatytas (duomenys neskelbtini) kiekis tokių sutarčių). Todėl Nutarime ir konstatuota, kad abi bendrovės Įstatymo prasme sudaro vieną vienetą, todėl laikoma, jog jos, kaip vienas vienetas, pažeidė Įstatymo reikalavimus. Šios išvados nepaneigia teiginiai, kad UAB „Rivona“ sutartis su tiekėjais sudaro ne „siekiant užtikrinti būtent“ pareiškėjo vykdomą mažmeninę prekybą, o tam, kad galėtų vykdyti didmeninės prekybos veiklą ir įvairias prekes parduoti įvairiems klientams, kurių yra (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad su konkrečiais tiekėjais pasirašytos sutartys su UAB „Rivona“, pažeidžiančios Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, vykdomos pasitelkiant tarpininkavimo modelio santykius, taip išvengiant tiesioginio sutarčių sudarymo tarp pareiškėjo ir tiekėjų. Taryba 2013 m. jau yra vykdžiusi tyrimą dėl UAB „Rivona“ ir pareiškėjo veiksmų atitikties Įstatymo 3 straipsnio reikalavimams, kai taip pat, kaip ir šio tyrimo metu, dėl visų aukščiau nurodytų aplinkybių, bendroves Taryba pripažino susijusiais ūkio subjektais, kurios kaip vienas vienetas Įstatymo prasme buvo laikomos didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone.

16. Atsakovo nuomone, pareiškėjui skirta motyvuota ir pagrįsta bauda. Nutarime aiškiai išdėstytos tiek faktinių aplinkybių, tiek konstatuojamoji, tiek rezoliucinė dalys. Vertinimui, ar UAB „Rivona“ ir pareiškėjas padarė Įstatymo pažeidimą, neturi reikšmės bendrovių argumentai bei kai kurių tiekėjų patvirtinimai, kad sutarčių 2 priedo 4 skyriaus mokestis, skirtas prekių prekybinėms-reklaminėms akcijoms, yra preliminarus, nors sutartyse taip ir nenumatyta. Taip pat neturi reikšmės ir aplinkybė, kad pareiškėjas su tiekėjais neturi sudaręs galiojančių sutarčių, kuriose būtų įtvirtintas 2 priedo 4 skyriaus mokestis prekybinėms-reklaminėms akcijoms. Tai taip pat reiškia, kad vertinant, ar veiksmai atitinka pažeidimo sudėtį, neturi reikšmės, dėl kokių priežasčių bendrovės atliko veiksmus. Įstatyme įtvirtinto pažeidimo sudėtis yra formali. Ši Tarybos pozicija patvirtinta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo. Pareiškėjas kartu su UAB „Rivona“ naudoja rinkos galią prieš tiekėjus, teikiančius prekes į pareiškėjo prekybos centrus, veikdamas ne tiesiogiai, bet netiesiogiai per su juo susijusią įmonę UAB „Rivona“, kuri ir sudaro sutartis su atitinkamais prekių tiekėjais. Vis dėlto, abi bendrovės Įstatymo prasme sudaro vieną vienetą, tad laikoma, jog jos, kaip vienas vienetas, pažeidė Įstatymo reikalavimus. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo reikalavimai apskritai UAB „Rivona“ atžvilgiu netaikomi.

17. Taryba teigė, kad pritaikė atsakomybę už nustatytą Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimą tiek pareiškėjui, tiek UAB „Rivona“ kaip susijusiems ūkio subjektams, sudarantiems vieną vienetą Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 1 punkto prasme, laikytiniems mažmenine prekybos įmone Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme. Kadangi piniginė bauda Nutarimu turi būti skiriama ne vienam ekonominiam vienetui, bet juridiniam asmeniui, todėl paskirta pareiškėjui atsižvelgiant į tai, kad UAB „Rivona“ pati mažmeninės prekybos nevykdo, o pareiškėjas tokią prekybą vykdo. Nagrinėtos sutartys tarp UAB „Rivona“ ir tiekėjų, nustatytos kaip pažeidžiančios Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, buvo sudarytos siekiant užtikrinti pareiškėjo vykdomą mažmeninę prekybą, t. y. pareiškėjo naudai. Tokias sutartis UAB „Rivona“ buvo sudariusi su (duomenys neskelbtini) skaičiumi tiekėjų, kurių tiekiamų (duomenys neskelbtini) asortimentą taip pat sudarė (duomenys neskelbtini) kiekis prekių, pristatomų į pareiškėjo mažmeninės prekybos tinklą. Pažeidimo mastas Nutarime buvo pripažintas kaip didelis. Todėl Taryba, priešingai nei teigia pareiškėjas, už Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimą pareiškėjui baudą skyrė pagrįstai, atsižvelgdama į Įstatymo reikalavimus, laikydamasi teisėtumo principo, priimdama Nutarimą pagal teisės normas ir jose nustatytus reikalavimus.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Rivona“ atsiliepime į skundą prašė jį tenkinti.

19. UAB „Rivona“ nurodė, kad Įstatymas yra specialus teisės aktas, taikomas specifiniam subjektų ratui – Įstatymo reglamentuojamą mažmeninės prekybos veiklą vykdantiems subjektams. UAB „Rivona“ tokios veiklos nevykdo ir niekada nevykdė. Bendrovė nuo pat įsteigimo vykdo tik didmeninę maisto ir ne maisto prekių prekybą, gamybą, pervežimus automobilių transportu bei užsiima nuosavų patalpų nuoma. Vien aplinkybė, kad su bendrove per akcininkus susijęs, tačiau bendrovės nekontroliuojamas juridinis asmuo – pareiškėjas, vykdo mažmeninės prekybos veiklą nesudaro pagrindo ir UAB „Rivona“ laikyti mažmeninės prekybos įmone bei jai taikyti Įstatymo reikalavimus. Įstatymų leidėjas niekada nesiekė reguliuoti santykių tarp dviejų tiekėjų, tokių kaip didmeninę prekybą vykdančios UAB „Rivona“ ir jos tiekėjų. Taryba neįgaliota ir neturi teisės Įstatymo nuostatų aiškinti plečiamai, siekdama Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus draudimus taikyti ne tik mažmeninės prekybos įmonei, bet ir didmeninę prekybą įvairiomis prekėmis vykdančiai UAB „Rivona“. Tarybos pateikiamas plečiamasis Įstatymo taikymo apimties aiškinimas nesuderinamas su Įstatymo tikslais, pažeidžia pamatinius konstitucinius teisės principus ir lemia atsakomybės taikymą įstatyme nesant tam pagrindo. Nutarime išdėstytas Įstatymo aiškinimas akivaizdžiai riboja trečiojo suinteresuoto asmens ūkinės veiklos laisvę. UAB „Rivona“ yra nustatomi ūkinės veiklos apribojimai, ribojantys jos veiksmus santykiuose su tiekėjais bei galimybes konkuruoti su savo konkurentais. Pavyzdžiui, UAB „Rivona“ tiesioginiam konkurentui (duomenys neskelbtini) Įstatymo ribojimai nėra taikomi. Tai, kad ūkinės veiklos ribojimai UAB „Rivona“ nustatomi ne Įstatymu, o Tarybos taikomuoju teisės aktu (Nutarimu), neatitinka Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų asmens ūkinės veiklos laisvės suvaržymo sąlygų. Viešojoje teisėje galioja plečiamojo viešosios teisės normų aiškinimo ribojimas.

20. UAB „Rivona“ teigė, kad priešingai, nei nurodyta Nutarime, tarp UAB „Rivona“ ir pareiškėjo niekada nebuvo susitarimo perduoti sutarčių su tiekėjais sudarymo UAB „Rivona“, taip pat nebuvo padaryti struktūriniai ar kiti pertvarkymai, siekiant daryti spaudimą tiekėjams ar išvengti Įstatymo reikalavimų taikymo. Bendradarbiavimas tarp pareiškėjo ir UAB „Rivona“ visada vyko taip pat, t. y. tiek iki Įstatymo įsigaliojimo 2010 m. balandžio 1 d., tiek jam Įsigaliojus, o tokį bendradarbiavimą nulėmė natūralios priežastys.

Bendrovė nuo pat 1993 m. pradėjo vykdyti didmeninės prekybos veiklą: įsigydavo įvairias maisto ir ne maisto prekes iš įvairių tiekėjų ir parduodavo jas įvairiems pirkėjams tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tuo pačiu pagrindu įvairias prekes pradėjo parduoti ir pareiškėjas. Vien faktas, kad UAB „Rivona“ ir pareiškėjas bendradarbiauja pareiškėjui vykdant mažmeninę prekybą savo prekybos tinkluose, ir juos sieja sutartiniai tiekimo santykiai, nepagrindžia Tarybos nemotyvuotų išvadų dėl UAB „Rivona“ ir pareiškėjo bendradarbiavimo aplinkybių ir tariamo siekio išvengti Įstatymo reikalavimų taikymo.

Įstatymo pažeidimo faktą ir baudos taikymą Taryba Nutarime grindžia išimtinai aiškinimu, jog UAB „Rivona“ ir pareiškėja sudaro vieną vienetą Įstatymo prasme. Įstatymo taikymui mažmeninės prekybos įmonės sąsajos su kitais ūkio subjektais yra reikšmingos tik tiek, kiek susiję ūkio subjektai vykdo tą pačią Įstatymo reglamentuojamą mažmeninės prekybos veiklą. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, visi susiję ūkio subjektai turi verstis mažmenine prekyba. Jei su mažmeninės prekybos įmone susiję ūkio subjektai mažmeninės prekybos veiklos nevykdo, jie nepatenka į Įstatymo taikymo apimtį, nes nėra laikomi mažmeninės prekybos įmone.

Įstatyme „susijusių ūkio subjektų“ sąvoka jokiais kitais tikslais nei apibrėžiant mažmeninės prekybos įmonę daugiau nėra vartojama. Tiek Įstatymo 3 straipsnis įtvirtinantis draudžiamų veiksmų sąrašą, tiek ir 12 straipsnis, reglamentuojantis sankcijų taikymą už 3 straipsnio pažeidimus, tiesiogiai įvardija šių teisės normų adresatus – mažmeninės prekybos įmones. Aiškus Įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas pašalina galimybes jį taikančiai Tarybai plečiamai aiškinti tokiu būdu, jog susijusių ūkio subjektų sąvoka būtų perkelta į atsakomybės taikymo sritį.

II. 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Norfos mažmena“ skundą atmetė.

22. Teismas nustatė, kad Taryba 2019 m. birželio 26 d. pranešimu Nr. 6S-11(2019) „Apie įtariamą pažeidimą tyrime dėl UAB „Rivona“ ir UAB „Norfos Mažmena“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“ pranešė, jog atlikus tyrimą nustatyta, jog UAB „Rivona“ ir pareiškėjo su tiekėjais sudarytų sutarčių nuostatos, susijusios su mokesčiu už marketingo paslaugas ir nuostatos, susijusios su mokesčiu už prekių prekybinių-reklaminių akcijų vykdymą, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintą draudimą reikalauti tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, išskyrus atvejus, kai yra mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo rašytinis susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. Pranešime konstatuota, kad yra pagrindas taikyti Įstatyme numatytas sankcijas.

23. 2019 m. rugsėjo 11 d. priimtas skundžiamas Nutarimas, kuriuo Taryba: 1) pripažino, kad pareiškėjas ir UAB „Rivona“, kaip vieno vieneto, veiksmais, kai bendrovės sutarčių su (duomenys neskelbtini) tiekėjais nuostatose numatė tam tikras tiekėjų mokėtinas sumas (pardavimo skatinimo išlaidas) už pardavimų skatinimą, tačiau konkrečiai nenurodė ar nedetalizavo pardavimo skatinimų veiksmų, taip pat už nuostatų pažeidimus numatė tiekėjams atsakomybę, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus; 2) įpareigojo pareiškėją ir UAB „Rivona“, kaip vieną vienetą, nutraukti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus, jei šie veiksmai dar yra atliekami; 3) už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus pažeidimus pareiškėjui skirti 72 000 Eur piniginę baudą; 4) įpareigoti pareiškėją ir UAB „Rivona“ per 5 darbo dienas nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte nurodytos baudos sumokėjimo pranešti apie tai Tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

24. Teismas nustatė, kad Nutarime pažymima, jog šiuo atveju tas pats fizinis asmuo turi daugiau nei 1/2 tiek pareiškėjo, tiek ir UAB „Rivona“ įstatinio kapitalo sudarančią akcijų dalį. Be to, iš tyrimo metu surinktų duomenų matyti, kad pareiškėjo mažmeninė prekyba prekybos centruose „NORFA“ paremta būtent glaudžiu bendradarbiavimu su UAB „Rivona“ (UAB „Rivona“ yra pagrindinis pareiškėjos tiekėjas, pareiškėja savo prekybos centruose vykdo ir įgyvendina tarp UAB „Rivona“ ir tiekėjų sulygtas akcijas, taip pat ir tiekėjai nurodo, kad prekių tiekimas į pareiškėjai priklausančius prekybos tinklus vyksta per UAB „Rivona“). Nutarime konstatuota, kad pareiškėjas ir UAB „Rivona“ dėl savitarpio kontrolės, tarpusavio priklausomybės vykdant mažmeninę prekybą yra susiję ūkio subjektai ir laikomi vienu vienetu Įstatymo prasme.

25. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas valdo daugiau kaip 20 parduotuvių, kurių prekybos plotas viršija 400 kv. m, taip pat pareiškėjo bendrosios pajamos paskutiniais finansiniais metais sudarė daugiau kaip vieną šimtą šešiolika milijonų eurų. Taigi, pareiškėjas atitinka Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl laikytinas didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone.

26. Teismas pažymėjo, kad atsakovas Nutarime nesutiko, jog UAB „Rivona“ nevykdo mažmeninės prekybos nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maisto prekės, gėrimai ir tabako gaminiai, kaip tą daro pareiškėjas, todėl Įstatymo nuostatos turėtų būti taikomos tik pareiškėjos atžvilgiu. Taryba nurodė, kad pareiškėjas, vertinant jį atskirai nuo kitų bendrovių, verčiasi mažmenine prekyba. Nors UAB „Rivona“ nevykdo mažmeninės prekybos nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maisto prekės, gėrimai ir tabako gaminiai, ji ir pareiškėjas laikytini susijusiais ūkio subjektais. Sistemiškai vertinant Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies nuostatas, darytina išvada, kad pareiškėjas ir UAB „Rivona“ laikytini susijusiais ūkio subjektais, sudarančiais vieną vienetą. Todėl Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai taikomi šį vienetą sudarančių susijusių ūkio subjektų atžvilgiu. Tyrimo metu nustatyta, jog veiksmus, pažeidžiančius Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, atliko su pareiškėju susijęs ūkio subjektas – UAB „Rivona“. Taigi pareiškėjas naudoja rinkos galią prieš tiekėjus, teikiančius prekes į pareiškėjo prekybos centrus, veikdamas ne pati tiesiogiai, bet netiesiogiai per su juo susijusią įmonę UAB „Rivona, kuri ir sudaro sutartis su atitinkamais prekių tiekėjais. Vis dėlto, abi bendrovės Įstatymo prasme sudaro vieną vienetą, tad laikoma, jog jos, kaip vienetas, pažeidė Įstatymo reikalavimus. Nutarime taip pat nurodoma, jog Taryba ir 2013 m. yra vykdžiusi tyrimą dėl UAB „Rivona“ ir pareiškėjo veiksmų atitikties Įstatymo 3 straipsnio reikalavimams. Taryba tuomet pripažino bendroves susijusiais ūkio subjektais, kurios kaip vienas vienetas Įstatymo prasme buvo laikomas didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone.

27. Nutarime nurodyta, kad Įstatymo 3 straipsnis draudžia atitinkamus veiksmus atlikti maisto prekių ir gėrimų tiekėjų atžvilgiu, o pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, maisto prekių ir gėrimų tiekėjų laikomas asmuo, pagal didmeninio pirkimo–pardavimo sutartį parduodantis mažmeninės prekybos įmonei prekes ir (ar) gėrimus, skirtus parduoti vartotojui. UAB „Rivona“ ir pareiškėjas sudarė sutartis su tiekėjais dėl (duomenys neskelbtini). Pavyzdžiui, tiekimo sutartys buvo sudarytos dėl (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai, Nutarime konstatuota, kad tyrimo metu nagrinėtos įtvirtintos sutartyse nuostatos ir veiksmai buvo atlikti (duomenys neskelbtini) tiekėjų, kaip jie suprantami Įstatymo prasme, atžvilgiu. Todėl aptariamos sutarčių nuostatos taikomos buvo (duomenys neskelbtini) tiekėjų atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Rivona“ ir pareiškėjas laikytini susijusiais ūkio subjektais, jų veiksmų atitiktis Įstatymo 3 straipsnio nuostatoms buvo vertinama bendrai. Įstatymo 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, kiek faktiškai nagrinėjamos sutarties nuostatos buvo taikomos praktikoje, taip pat nebūtina nustatyti dėl šių veiksmų kilusių neigiamų pasekmių tiekėjams. Atitinkamai, nustatant pažeidimo faktą nėra būtina nustatyti, kokia apimtimi tiekėjai ar didelę galią turinti mažmeninės prekybos įmonė laikėsi sutartyje nurodytų nuostatų. Todėl vertinimui, ar UAB „Rivona“ ir pareiškėjas padarė Įstatymo pažeidimą, neturi reikšmės jų argumentai bei kai kurių tiekėjų patvirtinimai, kad sutarčių 2 priedo 4 skyriaus mokestis, skirtas prekių prekybinėms reklaminėms akcijoms, yra preliminarus, nors sutartyse taip ir nenumatyta. Taip pat neturi reikšmės ir aplinkybė, kad pareiškėjas su tiekėjais neturi sudariusi galiojančių sutarčių, kuriose būtų įtvirtintas 2 priedo 4 skyriaus mokestis prekybinėms reklaminėms akcijoms. Tai taip pat reiškia, kad vertinant, ar veiksmai atitinka pažeidimo sudėtį, neturi reikšmės, dėl kokių priežasčių pareiškėjas ir UAB „Rivona“ atliko veiksmus. Tokios pozicija Taryba laikėsi ir anksčiau.

28. Tyrimo metu nagrinėtos UAB „Rivona“ ir pareiškėjo sutarčių nuostatos dėl kas mėnesį mokamo marketingo paslaugo mokesčio, bei dėl sutartyse iš anksto metams nustatytos sumos, skirtos prekių prekybinių reklaminių akcijų vykdymui. Taip pat tyrimo metu nagrinėtos nuostatos, kuriomis tiekėjas įpareigojamas abu mokesčius sumokėti per (duomenys neskelbtini), šiuo atveju nepanaudotą prekių prekybinėms reklaminėms akcijoms skirtą mokestį sutartyje apibrėžiant kaip papildomą mokestį UAB „Rivona“ ir pareiškėjui prie kas mėnesį mokamo marketingo paslaugų mokesčio.

29. Nutarime nurodyta, kad 2018 m. UAB „Rivona“ ir pareiškėjo su (duomenys neskelbtini) tiekėjais sudarytų sutarčių 2 priedo 2 skyriaus nuostatose nustatytas reikalavimas tiekėjams vieną kartą per mėnesį mokėti tam tikro dydžio marketingo paslaugų mokestį. Už minėtą mokestį UAB „Rivona“ ir pareiškėjas tiekėjams įsipareigoja teikti marketingo paslaugas, kaip apibrėžtos sutarčių 1.4 punkte, t. y. pareiškėjo prekybos centruose atlikti parduodamų tiekėjo prekių paklausos tyrimus bei vartotojų perkamosios galios tyrimus ir apie rezultatus informuoti tiekėjus. Pareiškėjo teigimu, tyrimo išvadose sutarties nuostatos, apibrėžiančios marketingo paslaugas (t. y. paklausos ir vartotojų perkamosios galios tyrimus, kiekio nuolaidas), nepagrįstai pripažįstamos prieštaraujančiomis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams.

30. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pardavimo skatinimas apibrėžiamas kaip visuma į vartotojus nukreiptų veiksmų, kuriais sudaromos palankesnės prekių įsigijimo sąlygos ir taip siekiama didinti prekių pardavimą. Nors kiekio nuolaidos yra pardavimo skatinimo veiksmai, tačiau šie veiksmai yra nukreipti ne į vartotojus, bet į prekybininkus (gamintojai skatina prekybininkus pirkti daugiau prekių ir gauti didesnes nuolaidas). Tokio pobūdžio pardavimo skatinimo veiksmai nepatenka į Įstatymo apibrėžtų pardavimo skatinimo veiksmų sąvoką. Dėl tų pačių priežasčių pardavimo skatinimu, Įstatymo prasme, taip pat negalima laikyti paklausos ir vartotojų perkamosios galios tyrimų paslaugos. Kadangi nėra pagrindo marketingo paslaugų mokestį vertinti kaip pardavimo skatinimo išlaidas ir tyrimo metu nebuvo nustatyta pakankamai faktinių aplinkybių, kurios leistų daryti pagrįstas išvadas dėl galimo Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto, Nutarime nurodoma, jog UAB „Rivona“ ir pareiškėjo sutarčių 2 priedo 2 skyriaus nuostatos detaliau neaprašomos ir nevertinamos. Atitinkamai procedūra dėl UAB „Rivona“ ir pareiškėjo su (duomenys neskelbtini) tiekėjais 2018 m. sudarytų sutarčių 2 priedo 2 skyriaus nuostatų atitikties Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams buvo nutraukta.

31. Nutarime nurodyta, kad 2017–2018 m. UAB „Rivona“ ir pareiškėjo su (duomenys neskelbtini) tiekėjais sudarytų sutarčių 2 priedo 4 skyriaus nuostatose nustatytas reikalavimas tiekėjams sutarčių galiojimo laikotarpiu prekių prekybinėms reklaminėms akcijoms skirti tam tikrą pinigų sumą kiekvienai prekių kategorijai, papildomai įpareigojant sumokėti neišnaudotus mokesčius. Sutartys nustato, kad mokesčio prekių prekybinėms reklaminėms akcijoms dydį sudaro tam tikra iš anksto sutartyje su kiekvienu tiekėju nustatyta konkreti suma arba tam tikras procentas nuo konkrečios prekių grupės apyvartos. Už minėtą mokestį pareiškėjas ir UAB „Rivona“ įsipareigojo visomis medijų priemonėmis: per televiziją, radiją ir spaudą, jeigu toks akcijos komunikavimo būdas patvirtintas, vykdyti tiekėjų prekių prekybines reklamines akcijas.

32. Nutarime konstatuota, jog teigti, kad šios sutarčių nuostatos atitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytas išlygos sąlygas, nėra pagrindo. Nors nagrinėjamose sutarčių nuostatose ir numatyta, kad visos vykdomos prekybinės reklaminės akcijos turi būti raštu suderintos su bendrovėmis, nurodant apmokamų išlaidų dydį, bei numatomus taikyti pardavimo skatinimo veiksmus, Sutartyse atskiri prekių prekybinių reklaminių akcijų veiksmai bei išlaidos už juos nėra detalizuojami. Šiuo atveju nėra svarbi aplinkybė, kad dėl konkrečių akcijų vykdymo pasirašomi atskiri, konkrečiai prekybinei reklaminei akcijai skirti susitarimai, nes jie sudaromi jau tik po to, kai sutartyse patvirtinami konkretūs prekių prekybinių reklaminių akcijų vykdymui skiriami mokesčiai, būtent iš kurių ir dengiamos atskiruose susitarimuose nurodytos sumos. Tuo tarpu Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato reikalavimą susitarti dėl numatomų pardavimo skatinimo veiksmų, o vien konkretaus mokesčio, skirto prekybinėms reklaminėms akcijoms, nustatymas, kai pardavimo skatinimo veiksmai įvardinti tik preliminariai (iš esmės tik priemonės, kuriomis akcijos gali būti vykdomos) ir neišsamiai, šių reikalavimų neatitinka. Tokiu būdu tiekėjai įsipareigoja skirti atitinkamą sumą pardavimo skatinimo veiksmams, kurių pobūdis ar apimtis nėra konkrečiai sutarta.

33. Be to, nors pareiškėjas ir UAB „Rivona“ pažymėjo, kad metams nustatomo mokesčio dydis yra preliminarus, sutartyse minėta aplinkybė nenurodyta. Sutartyse yra aiškiai įtvirtintas reikalavimas skirti lėšų prekių prekybinėms reklaminėms akcijoms ir apie jokį preliminarų mokesčio pobūdį neužsiminama. Priešingai, iš sutarčių 2 priedo 4 skyriaus 4.1 punkto nuostatos matyti, kad tiekėjas yra įpareigotas neišnaudotą mokesčio sumą ne vėliau kaip per (duomenys neskelbtini), kaip papildomą mokestį prie kas mėnesį mokamo marketingo paslaugų mokesčio, mažmeninės prekybos įmonei sumokėti, nors pareiškėja ir UAB „Rivona“ minėtą aplinkybę neigia ir teigia, kad mokesčio likučio padengti nereikia. Be to, ir apklaustų tiekėjų dalis nurodė, kad mokestį, skirtą prekių prekybinėms reklaminėms akcijoms, supranta kaip privalomą išnaudoti sumą, kurios neišnaudojus, UAB „Rivona“ siekia perkelti likutį į kitų metų biudžetą, skirtą prekybinėms reklaminėms akcijoms, arba tiesiog reikalauja jį padengti, pavyzdžiui, išrašant sąskaitą. Toks įpareigojimas tiekėjui taip pat neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto išlygos reikalavimų.

34. Sutarties sudarymo mechanizmas, kai tiekėjas įsipareigoja skirti konkrečią pardavimo skatinimo biudžeto sumą ir ją bet kuriuo atveju sumokėti iki metų pabaigos, tačiau mažmeninės prekybos įmonė neįsipareigoja taikyti konkrečių pardavimo skatinimo veiksmų, neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintų reikalavimų, nes tokiu būdu mažmeninės prekybos įmonės veiklos rizika perkeliama teikėjams varžomos tiekėju galimybės laisvai veikti rinkoje. Būtina įvertinti, ar jos atitinka išlygos sąlygas, t. y. ar sutarčių nuostatose yra aptartas apmokamų išlaidų dydis ir numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Rivona“ ir pareiškėjas pažymėjo, jog praktikoje sutartyse nurodyta mokesčio, skirto prekių prekybinėms reklaminėms akcijoms, suma yra preliminari, o toliau dėl kiekvienos akcijos sudaromi atskiri susitarimai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nėra numatyta galimybė sudaryti preliminarų susitarimą dėl kurio nors iš elementų (pardavimo skatinimo biudžeto sumos, konkrečių pardavimo skatinimo veiksmų) ir vėliau jį konkretizuoti. Be to, pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą, išimtimi iš bendro draudimo galima pasinaudoti tik tuo atveju, kai yra rašytinis susitarimas dėl abiejų elementų – apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų.

35. Nutarime nurodyta, jog nėra pagrindo sutikti, kad UAB „Rivona ir pareiškėjas galėjo turėti teisėtus lūkesčius, jog jų naudojamos sutartys neprieštarauja Įstatymui, įskaitant ir Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus. Nors nagrinėjamos sutarčių nuostatos ir galėjo būti numatytos dar 2015 m., tačiau dėl konkrečios Įstatymo nuostatos atsiradusi teismų praktika buvo suformuota tik 2017 m. apie ją UAB „Rivona“ ir pareiškėjas buvo informuoti 2017 m. spalio 30 d. raštu, t. y. Taryba detaliai nurodė pagrindinius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties aspektus, kurie svarbūs vertinant sutarčių nuostatų atitikį Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams. Be to, rašte nurodyta, kad pačios bendrovės turi įvertinti, ar jų su tiekėjais sudaromų sutarčių nuostatos atitinka išimties, numatytos Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, sąlygas. Todėl yra pagrindo teigti, kad UAB „Rivona“ ir pareiškėjas, gavę raštą, turėjo žinoti, kad Taryba, taikydama Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą, remsis rašte nurodytais teismo išaiškinimais. Be to, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad tam tikra įstatymu nustatyta sistema negali būti pertvarkoma.

36. Nutarime pažymėta, kad nors laikoma, jog pažeidimą padarė pareiškėjas ir UAB „Rivona“, kaip vienas vienetas, šio nutarimo vykdymo tikslais bauda turi būti skiriama ne vienam ekonominiam vienetui, bet juridiniam asmeniui. UAB „Rivona“ pati mažmeninės prekybos nevykdo, o pareiškėjas tokią prekybą vykdo ir nagrinėjamos sutartys su tiekėjais buvo sudarytos siekiant užtikrinti būtent pareiškėjo vykdomą mažmeninę prekybą, tad piniginė bauda skirtina pareiškėjui. Skiriant baudą, atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį – UAB „Rivona“ ir pareiškėjas kaip vienas vienetas atliko draudžiamus veiksmus, kurie nurodyti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Jų veiksmai pasireiškė tuo, kad savo sutartyse UAB „Rivona“ įtvirtino reikalavimus tiekėjams skirti konkretų numatytu būdu paskaičiuojamą ir kas metus mokamą mokestį už prekių prekybines reklamines akcijas. Tačiau šiose sutartyse nebuvo detalizuojami konkretūs veiksmai, už kuriuos tiekėjai privalo mokėti minėtą mokestį. Taip pat sutartyse įtvirtinta pareiga tiekėjams bet kuriuo atveju šį mokestį sumokėti per mėnesį ar ne vėliau kaip per 15 dienų po sutarčių pasibaigimo. Tokie bendrovių veiksmai pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto draudimą (sutarčių nuostatos neatitiko išimties sąlygų). Sutartyse įtvirtintas reikalavimas tiekėjui apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su ja vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitaip už atlyginti.

37. Tokiomis sutarčių nuostatomis, kuriomis tiekėjai buvo įpareigoti skirti atitinkamą sumą pardavimo skatinimo veiksmams, kurių pobūdis ar apimtis nebuvo numatoma ir konkrečiai sutarta, UAB „Rivona“ ir pareiškėjas neužtikrino sąlygų tiekėjams sudaryti jų valią ir interesus atitinkantį susitarimą dėl pardavimo skatinimo veiksmų bei biudžeto, atsižvelgiant į tiekėjo pardavimų skatinimo strategijos ir rinkodaros pasikeitimus bei Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto išlygos reikalavimus. Be to, tai, kad nepriklausomai nuo pardavimo skatinimo veiksmų įvykdymo, tiekėjai privalėjo sumokėti visas iš anksto numatytas pardavimų skatinimui numatytas sumas arba jas perkelti į kitų metų biudžetą, skirtą pardavimo skatinimo veiksmams, bendrovės tiekėjams sukėlė papildomą finansinę naštą ir nepagrįstas išlaidas.

38. Nutarime nurodyta, kad pažeidimo laikotarpio pradžia laikytina 2018 m. vasario 1 d., kai su tiekėjais, kaip ir kasmet, buvo sudaromos naujos sutartys ir UAB „Rivona“ ir pareiškėjas turėjo žinoti apie Tarybos bei naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir suprasti, kad jų sutarčių nuostatos galėjo pažeisti Įstatymo reikalavimus. Pažeidimo pabaiga siejama su tyrimo išvadų patvirtinimo diena – 2019 m. birželio 26 d. Pažeidimas truko bent 1 metus 4 mėnesius, kas laikytina vidutinės trukmės laikotarpiu.

39. Nutarime dėl pažeidimo masto nurodyta, kad sutartys, kuriose buvo įtvirtintos Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams prieštaraujančios nuostatos, iš esmės yra standartinės. Sutartis, kuriose įtvirtintos sutarčių 2 priedo 4 skyriaus nuostatos, UAB „Rivona“ buvo sudariusi su (duomenys neskelbtini) tiekėjais, kurių tiekiamų (duomenys neskelbtini) asortimentą sudarė (duomenys neskelbtini) prekės. Todėl pažeidimo mastas yra didelis.

40. Taryba nenustatė lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Taip pat Taryba neturėjo duomenų, kad sutartys buvo nutrauktos ar pakeistos taip, kad nepažeistų Įstatymo reikalavimų. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, Taryba Nutarimu įpareigojo UAB „Rivona“ ir pareiškėją, kaip vieną vienetą, nutraukti nustatytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus, jei šie veiksmai dar yra atliekami. Taip pat už Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus draudžiamus ir nesąžiningus veiksmus pareiškėjui skyrė 72 000 Eur piniginę baudą.

41. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo pateiktu aiškinimu, jog Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies prasme pareiškėjas ir UAB „Rivona“ laikytinos vienu vienetu, nes, esą, UAB „Rivona“ apskritai nepatenka į Įstatymo reguliavimo sritį, kadangi Įstatymas taikomas tik mažmeninės prekybos įmonėms, o UAB „Rivona“ nevykdo mažmeninės prekybos veiklos.

42. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies prasme pareiškėjas ir UAB „Rivona“ nelaikytinos vienu vienetu, nes, esą, UAB „Rivona“ apskritai nepatenka į Įstatymo reguliavimo sritį, kadangi Įstatymas taikomas tik mažmeninės prekybos įmonėms, o UAB „Rivona“ nevykdo mažmeninės prekybos veiklos. Teismas pabrėžė, kad ginčo nėra, jog pareiškėjas yra Įstatymo nuostatas atitinkanti didelę rinkos galią turinti mažmeninės prekybos įmonė (tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas valdo daugiau kaip 20 parduotuvių, kurių prekybos plotas viršija 400 kv. m, taip pat pareiškėjo bendrosios pajamos paskutiniais finansiniais metais sudarė daugiau kaip vieną šimtą šešiolika milijonų eurų. Taigi, pareiškėjas atitinka Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl laikytinas didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone). Taip pat ginčo nėra, jog tas pats fizinis asmuo turi daugiau nei 1/2 tiek pareiškėjo, tiek ir UAB „Rivona“ įstatinio kapitalo sudarančią akcijų dalį.

43. Teismas nurodė, kad Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog susiję ūkio subjektai – du ar daugiau ūkio subjektų, kurie dėl savitarpio kontrolės ar priklausomybės ir galimų suderintų veiksmų yra laikomi vienu vienetu. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad susiję ūkio subjektai taip pat yra ūkio subjektai, kurių 1/2 ar daugiau įstatinio kapitalo sudarančią akcijų dalį arba teises į 1/2 ar daugiau visų balsų turi tas pats fizinis asmuo arba tie patys fiziniai asmenys. Kadangi Nutarime ne tik konstatuota, kad tas pats fizinis asmuo turi daugiau nei 1/2 tiek pareiškėjo, tiek ir UAB „Rivona“ įstatinio kapitalo sudarančią akcijų dalį, bet ir tai, kad pareiškėjo mažmeninė prekyba prekybos centruose „NORFA“ paremta būtent glaudžiu bendradarbiavimu su UAB „Rivona“ (UAB „Rivona“ yra pagrindinis pareiškėjo tiekėjas, pareiškėjas savo prekybos centruose vykdo ir įgyvendina tarp UAB „Rivona“ ir tiekėjų sulygtas akcijas, taip pat ir tiekėjai nurodo, kad prekių tiekimas į pareiškėjui priklausančius prekybos tinklus vyksta per UAB „Rivona“), todėl Nutarime, teismo vertinimu, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas ir UAB „Rivona“ dėl savitarpio kontrolės, tarpusavio priklausomybės vykdant mažmeninę prekybą yra susiję ūkio subjektai ir laikomi vienu vienetu Įstatymo prasme. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, kad UAB „Rivona“ nėra mažmeninės prekybos įmonė – ji yra taip susijusi su pareiškėjo mažmeninės prekybos veikla, kad Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies prasme kartu su pareiškėju yra laikytina vienu vienetu, vykdančiu mažmeninės prekybos veiklą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6431-189/2014 analogiškai vertino Įstatymo nuostatas tų pačių bendrovių atžvilgiu, įvertinęs, kad UAB „Rivona“ patenka į Įstatymo reguliavimo sritį. Taryba ginčo santykio atžvilgiu pagrįstai netaikė Konkurencijos įstatymo, SESV ir ESTT praktikos nuostatų.

44. Teismas sprendė, kad Nutarime Taryba pagrįstai UAB „Rivona“ sudarytas sutartis vertino kaip pareiškėjo padarytą Įstatymo pažeidimą ir pareiškėjui paskyrė baudą. Taryba pritaikė atsakomybę už nustatytą Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimą tiek pareiškėjui, tiek UAB „Rivona“ kaip susijusiems ūkio subjektams, sudarantiems vieną vienetą Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 1 punkto prasme, laikytiniems mažmenine prekybos įmone Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme. Kadangi piniginė bauda Nutarimu turi būti skiriama ne vienam ekonominiam vienetui, bet juridiniam asmeniui, todėl paskirta pareiškėjui, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Rivona“ pati mažmeninės prekybos nevykdo, o pareiškėjas tokią prekybą vykdo. Nagrinėtos sutartys tarp UAB „Rivona“ ir tiekėjų, nustatytos kaip pažeidžiančios Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, buvo sudarytos siekiant užtikrinti pareiškėjo vykdomą mažmeninę prekybą, t. y. pareiškėjo naudai.

45. Teismas konstatavo, kad naikinti Tarybos 2019 m. rugsėjo 11 d. nutarimo Nr. 1S-113 (2019) „Dėl UAB „Rivona“ ir UAB „Norfos mažmena“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“ dalies nėra teisinio pagrindo.

46. Teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, netenkino ir prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).

III. 47. Pareiškėjas UAB „Norfos mažmena“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti: panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2019 m. rugsėjo 11 d. nutarimo Nr. 1S-113 (2019) „Dėl UAB „Rivona“ ir UAB „Norfos mažmena“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) rezoliucinės dalies 1, 2 ir 3 punktus ta apimtimi, kuria: a) pareiškėjas pripažįstamas pažeidusiu Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą; b) pareiškėjas įpareigojamas nutraukti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus draudžiamus veiksmus; c) pareiškėjui skiriama 72 000 eurų bauda.

48. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, jog Įstatymas yra taikomas UAB „Rivona“, nes rėmėsi klaidingu teisiniu pagrindu. Teismas turėjo vadovautis ne Įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, apibrėžiančia, kas laikoma susijusiais ūkio subjektais, bet Įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, apibrėžiančia, kas laikoma mažmeninės prekybos įmone ir kokiems su mažmeninės prekybos įmone susijusiems ūkio subjektams Įstatymas yra taikomas. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad Įstatymas taikomas tik tiems su mažmeninės prekybos įmone susijusiems ūkio subjektams, kurie patys vykdo Įstatymo reglamentuojamą mažmeninės prekybos veiklą. Todėl Įstatymas negalėjo būti taikomas šios veiklos nevykdančiai UAB „Rivona“.

49. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog Taryba rėmėsi ne konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ar įrodymais, o prielaidomis ir prezumpcijomis apie tariamą pareiškėjo ir UAB „Rivona“ siekį „apeiti“ Įstatymą ir išvengti atsakomybės. Teismas neįvertino pateiktų įrodymų, paneigiančių tokias Tarybos prielaidas: UAB „Rivona“ savo veiklą pradėjo 1993 m., nuo pat veiklos pradžios bendrovė vykdė didmeninę maisto ir ne maisto prekių prekybą, teikė logistikos ir nekilnojamojo turto nuomos paslaugas bei niekada nevykdė mažmeninės prekybos veiklos. UAB „Norfos mažmena“ buvo įsteigta vėliau (1997 m.) ir vykdė mažmeninės prekybos veiklą. Tai paneigia Tarybos prielaidas, kad „Norfos mažmena“ perleido sutarčių sudarymą UAB „Rivona“ bei, jog bendrovių veikla buvo pertvarkyta, siekiant „apeiti“ Įstatymą ar išvengti Įstatymo, kuris įsigaliojo tik 2010 m., taikymo. Priešingai nei nurodo Taryba, UAB „Rivona“ ir pareiškėjas nesukūrė veiklos modelio, kurio esmę sudarė sutarčių sudarymo funkcijos perdavimas UAB „Rivona“ siekiant „apeiti“ Įstatymą. Faktiškai nebuvo jokio struktūrinio pertvarkymo ar sutarčių sudarymo funkcijos perdavimo UAB „Rivona“. Teismas neįvertino, kaip atitinkamos Tarybos išvados dera su aplinkybe, kad analogiškas bendradarbiavimas tarp UAB „Rivona“ ir pareiškėjo vyko taip pat tiek iki Įstatymo įsigaliojimo 2010 m. balandžio 1 d., tiek jam įsigaliojus.

50. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad įstatymų leidėjui UAB „Rivona“ ir UAB „Norfos mažmena“ bendradarbiavimas ir veikla priimant Įstatymą negalėjo būti nežinoma, nes Įstatymas buvo parengtas po to, kai Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, atlikto tyrimo pagrindu, parengė įstatymo koncepciją. Todėl įstatymų leidėjas, manydamas, kad toks bendradarbiavimas turi būti reguliuojamas siekiant Įstatymo tikslų, galėjo tą Įstatyme nustatyti. Vis dėlto, įstatymų leidėjas Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje specifiškai numatė reguliuoti veiklą tik tų su mažmeninės prekybos įmone susijusių ūkio subjektų, kurie patys vykdo mažmeninės prekybos veiklą. Taryba ir pirmosios instancijos teismas išplėtė Įstatymo bei atsakomybės taikymo ribas, de facto atlikdami įstatymų leidėjo funkcijas.

51. Pareiškėjas nurodo, kad Taryba, skirdama baudą tik UAB „Norfos mažmena“ pati de facto pripažįsta, jog atsakomybė pagal Įstatymą negali būti taikoma UAB „Rivona“. Jei, Tarybos ir pirmosios instancijos teismo nuomone, Įstatymą gali pažeisti „vienas vienetas“, atsakomybę taip pat reikėtų taikyti „vienam vienetui“, nes negali būti tokios teisinės situacijos, kad Įstatymas ūkio subjektui (nagrinėjamu atveju – UAB „Rivona“) gali būti taikomas, tačiau atsakomybė už Įstatymo reikalavimų pažeidimą – ne.

52. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Rivona“ pareiškimu pareiškė prisidėjimą prie apeliacinio skundo ir palaiko apeliacinio skundo reikalavimus.

53. Atsakovas Taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

54. Taryba nurodo, kad Nutarime teisingai ir pagrįstai sprendė, o pirmosios instancijos teismas sprendimu pagrįstai patvirtino Tarybos išvadas, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas bei UAB „Rivona“ laikytinos susijusiais ūkio subjektais, sudarančiais vieną vienetą, dėl to Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai taikomi šį vienetą sudarančių ūkio subjektų atžvilgiu. Tarybos tyrimo metu nagrinėtos sutarys, pripažintos pažeidžiančios Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, buvo sudarytos siekiant užtikrinti būtent pareiškėjo vykdomą mažmeninę prekybą, t. y. pareiškėjo naudai. Tokias Sutartis UAB „Rivona“ buvo sudariusi su (duomenys neskelbtini) skaičiumi tiekėjų, kurių tiekiamų (duomenys neskelbtini) asortimentą taip pat sudarė (duomenys neskelbtini) kiekis prekių, pristatomų į pareiškėjo mažmeninės prekybos tinklą. Atsižvelgiant į tai, Taryba pritaikė atsakomybę už nustatytą Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimą tiek pareiškėjui, tiek UAB „Rivona“ kaip susijusiems ūkio subjektams, sudarantiems vieną vienetą Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 1 punkto prasme, laikytiniems mažmenine prekybos įmone Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme. Kadangi piniginė bauda Nutarimu turi būti skiriama ne vienam ekonominiam vienetui, bet juridiniam asmeniui, ką teisingai patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, dėl to ekonominę sankcija už šio Įstatymo pažeidimą pagrįstai paskirta pareiškėjui atsižvelgiant į tai, kad UAB „Rivona“ pati mažmeninės prekybos nevykdo, o pareiškėjas tokią prekybą vykdo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjui Nutarimu paskirta ekonominė sankcija yra pagrįsta, motyvuota, atitinkanti teisės aktų reikalavimus bei teisingumo, protingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principus bei savo sprendimu paliko ją galioti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 55. Byloje kilo ginčas dėl Konkurencijos tarybos 2019 m. rugsėjo 11 d. nutarimo Nr. 1S-113(2019) teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamu aktu atsakovas pripažino, kad pareiškėjo ir UAB „Rivona“ kaip vieno vieneto veiksmai, kai bendrovės sutarčių su (duomenys neskelbtini) tiekėjais nuostatose numatė tam tikras tiekėjų mokėtinas sumas (pardavimo skatinimo išlaidas) už pardavimų skatinimą, tačiau konkrečiai nenurodė ir nedetalizavo pardavimo skatinimo veiksmų, taip pat už nuostatų pažeidimus numatė tiekėjams atsakomybę, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, įpareigojo UAB „Norfos mažmena“ ir UAB „Rivona“ nutraukti draudžiamus nesąžiningus veiksmus, jei šie veiksmai dar yra atliekami, ir skyrė 72 000 Eur baudą UAB „Norfos mažmena“.

56. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Taip pat nustatyta, kad proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėjo rašytinio proceso tvarka, nustačiusi, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliaciniame skunde nėra keliami tokie teisės ar fakto klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti, remiantis rašytine bylos medžiaga, šalių paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose. Pažymėtina ir tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. buvo sudaryta galimybė išdėstyti savo pozicijas žodžiu.

57. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

58. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

59. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šio įstatymo tikslas – riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą, o 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta: „Mažmeninės prekybos įmonėms draudžiama atlikti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančius veiksmus, kuriais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai arba kurie varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje ir kurie išreiškiami kaip reikalavimai tiekėjui tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, išskyrus atvejus, kai yra mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo rašytinis susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų.“

60. Administracinių teismų praktikoje išaiškinta, kad šioje normoje yra įtvirtintas bendras draudimas mažmeninės prekybos įmonei reikalauti, kad tiekėjas tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėtų dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, bei nustatyta šio draudimo išimtis, pagal kurią mažmeninės prekybos įmonei leidžiama raštu susitarti su tiekėju dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad šioje normoje yra nustatyta išimtis iš bendro draudimo, ši išimtis turėtų būti aiškinama griežtai. Numatyta galimybė raštu susitarti „dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų“ reiškia, kad rašytiniame susitarime turi būti aiškiai numatyti abu elementai (tą indikuoja normoje vartojamas jungtukas „ir“) – numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai ir apmokamų išlaidų dydis. Taigi tokios sutarties nuostatos, kuriose konkrečiai numatytas tik vienas elementas – apmokamų išlaidų dydis, tačiau ne konkretūs numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai, neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos išimties sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1537-858/2017).

61. Pagal Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 1 punktą, susijusiais ūkio subjektais pripažįstami du ar daugiau ūkio subjektų, kurie dėl savitarpio kontrolės ar priklausomybės ir galimų suderintų veiksmų yra laikomi vienu vienetu. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad susiję ūkio subjektai yra kiekvienas nagrinėjamas ūkio subjektas ir ūkio subjektai, kurių, kaip ir nagrinėjamo ūkio subjekto, ½ ar daugiau įstatinio kapitalo sudarančią akcijų dalį arba teisės į ½ ar daugiau visų balsų turi tas pats fizinis asmuo arba tie patys fiziniai asmenys. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, didelę rinkos galia turinti mažmeninės prekybos įmonė – ūkio subjektas, besiverčiantis mažmenine prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maisto prekės, gėrimai ir tabako gaminiai, ir vienas arba kartu su tokia pat prekyba besiverčiančiais su juo susijusiais ūkio subjektais, atitinkantis visus šiuos reikalavimus: 1) iš visų Lietuvos Respublikoje jo (jų) valdomų parduotuvių bent 20 parduotuvių yra ne mažesnio kaip 400 kv. m prekybos ploto; 2) bendrosios jo (jų) pajamos paskutiniais finansiniais metais yra ne mažesnės kaip vienas šimtas šešiolika milijonų eurų. Jeigu mažmeninės prekybos įmonė yra užsienio valstybės ūkio subjektas, bendrosios pajamos skaičiuojamos kaip Lietuvos Respublikoje gautų pajamų suma.

62. Byloje nustatyta, kad 2017–2018 m. UAB „Rivona“ ir pareiškėjo su (duomenys neskelbtini) tiekėjais sudarytų sutarčių 2 priedo 4 skyriaus nuostatose nustatytas reikalavimas tiekėjams sutarčių galiojimo laikotarpiu prekių prekybinėms reklaminėms akcijoms skirti tam tikrą pinigų sumą kiekvienai prekių kategorijai, papildomai įpareigojant sumokėti neišnaudotus mokesčius. Sutartys nustato, kad mokesčio prekių prekybinėms reklaminėms akcijoms dydį sudaro tam tikra iš anksto sutartyje su kiekvienu tiekėju nustatyta konkreti suma arba tam tikras procentas nuo konkrečios prekių grupės apyvartos. Už minėtą mokestį pareiškėjas ir UAB „Rivona“ įsipareigojo visomis medijų priemonėmis: per televiziją, radiją ir spaudą, jeigu toks akcijos komunikavimo būdas patvirtintas, vykdyti tiekėjų prekių prekybines reklamines akcijas. Tokiu būdu tiekėjams įsipareigojus skirti atitinkamą sumą pardavimo skatinimo veiksmams, kurių pobūdis ir apimtis nėra numatoma konkrečiai ir išsamiai, minėtos nuostatos pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimą.

63. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes bei taikytiną reguliavimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjas, būdamas didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone, ir UAB „Rivona“ laikytinos susijusiais ūkio subjektais, sudarančiais vieną vienetą, todėl Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai taikomi šį vienetą sudarančių susijusių ūkio subjektų veiksmų atžvilgiu. Todėl tyrimo metu nustačius, jog veiksmus, pažeidžiančius Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto draudimą, atliko su pareiškėju susijęs ūkio subjektas – UAB „Rivona“, laikoma, jog jos Įstatymo reikalavimus pažeidė kaip vienetas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai vertino pažeidimo pobūdį ir atsakomybei reikšmingas aplinkybes bei pagrįstai sprendė dėl pareiškėjui skirtos 72 000 Eur piniginės baudos.

64. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju kolegija, pritarusi pirmosios instancijos teismo vertinimams, jų nekartoja.

65. Dėl apelianto argumento, kad Įstatymas negalėjo būti taikomas mažmeninės prekybos veiklos nevykdančiai UAB „Rivona“, pastebėtina, kad pastarosios veiksmų vertinimas reikšmingas Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies, nenumatančios reikalavimo visiems susijusiems ūkio subjektams, laikytiniems vienu vienetu, verstis mažmenine prekyba, taikymo aspektu ir siekiant nustatyti atsakomybėn traukiamos mažmeninės prekybos įmonės veiksmų, tapatinamų su susijusių ūkio subjektų veiksmais, apimtį ir pobūdį. Gi galimybę traukti atsakomybėn už nagrinėjamą pažeidimą įstatymų leidėjas aiškia numatė tik mažmeninės prekybos įmones (Įstatymo 12 straipsnio 1 dalis), o šio reikalavimo atsakovas nepažeidė.

66. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas ir prisidėjimas prie jo atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Norfos mažmena“ apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Rivona“ prisidėjimą prie apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dalia Višinskienė Virginija Volskienė