A-822-513-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr. A822-513/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00074-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui R. G., Kauno tardymo izoliatoriaus atstovei Elinai Petrauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Kauno tardymo izoliatoriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl akto turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. G. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 10 000 Lt neturtinės žalos ir 50 Lt turtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 7, 13–16) nurodė, kad Kauno tardymo izoliatoriuje jis laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. spalio 6 d. buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko. Dėl kitų asmenų pastovaus rūkymo jis turėjo kvėpuoti tabako dūmais, negalėjo ramiai miegoti, nepailsėdavo. Kamavo dusulys, trūko oro, pablogėjo sveikata, atsirado emocinė depresija, kelis kartus dėl to kreipėsi pas gydytoją psichiatrą. Dėl Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmų jis jautė diskomfortą, tabako dūmai neigiamai veikė jo savijautą, sveikatą. Šiais neteisėtais Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmais jam buvo padaryta 10 000 Lt neturtinė žala. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo ir 50 Lt turtinę žalą – tiek kainavo skundo padavimas teismui, dokumentų surinkimas, pašto išlaidos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 34–36) nurodė, kad pareiškėjas buvo patalpintas į kameras kartu su rūkančiaisiais asmenimis, nes jokios teisės normos nenumato rūkančių ir nerūkančių asmenų izoliavimo vienų nuo kitų. Be to, pareiškėjas raštu prašymo dėl jo patalpinimo į kamerą kartu su nerūkančiais nerašė. Todėl Kauno tardymo izoliatoriaus administracija neturėjo pareigos laikyti pareiškėją atskirai nuo rūkančių asmenų Nėra jokios Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos ir atskirų pareigūnų kaltės dėl susidariusios padėties, tardymo izoliatoriaus administracija veikė tinkamai, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais ir pareiškėjui jokios žalos nepadarė.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė jam 1 000 Lt neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tiek Tabako kontrolės įstatymas, tiek ir specialūs kardomojo kalinimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai numato draudimą rūkyti gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Sistemiškai įvertinęs minėtų teisės aktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad iš jose numatyto draudimo rūkyti gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose Kauno tardymo izoliatoriaus administracijai kyla pareiga pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu. Kauno tardymo izoliatoriaus administracija nesiėmusi veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose pažeidė teisės aktų nuostatas, t. y. Tabako kontrolės įstatymo bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojančios nuo 2010 m. balandžio 11 d.) reikalavimus.

Atsižvelgdamas į Civilinio kodekso 6.246–6.249, 6.250 ir 6.271 straipsniuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, apibūdinančias pareiškėjo kalinimo sąlygas, teismas padarė išvadą, kad buvo pažeidžiama pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje nebūtų rūkančių asmenų ir jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais, ir remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, konstatavo, kad kalinant su rūkančiais asmenimis buvo daroma žala pareiškėjo sveikatai. Teismas taip pat nutarė, kad buvo pažeista konstitucinė pareiškėjo teisė į orumą (Konstitucijos 21 str. 2 d.). Netinkamomis, o taip pat neteisėtomis valstybės institucijos (Kauno tardymo izoliatoriaus, nepriklausomai nuo jų kaltės) veikomis pažeidus konstitucinę asmens teisę į orumą, pareiškėjui neabejotinai buvo padaryta žala. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), 2011 m. sausio 25 d. sprendimas byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)).

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgęs į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga 800 Lt), teismų praktiką panašiose bylose, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį vertino 1 000 Lt. Skundo reikalavimas dėl 50 litų turtinės žalos atlyginimo teismas atmetė kaip nepagrįstą, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas turėtas skundo padavimo teismui (dokumentų surinkimo, pašto) išlaidas.

III. Kauno tardymo izoliatorius apeliaciniu skundu (b. l. 152–154) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, netinkamai interpretavo teisės aktų įgyvendinimą ir neteisingai aiškino tardymo izoliatoriaus administracijos pareigas. Neginčija, kad tiek Kauno tardymo izoliatoriuje, tiek kitose laisvės atėmimo vietose turi būti laikomasi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Tačiau paaiškina, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas rūkyti suimtiesiems ir nuteistiesiems tardymo izoliatoriuose arba pataisos įstaigose nedraudžia.

Pažymi, kad Kauno tardymo izoliatoriaus administracija visada stengiasi užtikrinti tokias laikymo sąlygas, kad suimtieji ir nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, ir nebūtų pažeidžiamos Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo reikalavimai, būtų užtikrintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkto nuostatos. Kiekvienas suimtasis (nuteistasis) prieš talpinant jį į tardymo izoliatoriaus kamerą gali pareikšti norą būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų. Tardymo izoliatoriaus administracijai atsižvelgus į suimtojo prašymą ar pageidavimą būti laikomam atskirai nuo rūkančių asmenų vykdant anksčiau minėtų teisės aktų reikalavimus, kyla pareiga užtikrinti asmeniui tokias laikymo sąlygas.

Laisvės atėmimo įstaigose nėra vedama apskaita, kurie suimtieji (nuteistieji) rūko, o kurie ne. Atsižvelgiant į įstaigos specifiką ir į galimybę tokiems asmenims įsigyti tabako gaminių, ir kitas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes, iš esmės nėra galimybės ir tikslo tai daryti. Todėl atsižvelgiant į tokią praktiką ypač svarbu, kad suimtasis ar nuteistasis objektyviai išreikštų, jog jis yra nerūkantis ir nenori būti laikomas kartu su rūkančiaisiais, ir tokia galimybė jam sudaroma. Tokiu būdu įstaigos administracija užtikrina suimtajam (nuteistajam) teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas.

Pareiškėjas iki 2011 m. spalio 6 d. nebuvo pateikęs jokių prašymų, pageidavimų ar pretenzijų, jog nenori būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Be to, įstaigos administracija iki tol neturėjo jokios informacijos, kad pareiškėjas yra nerūkantis ir nenori būti laikomas uždaroje patalpoje su rūkančiais suimtaisiais. Taigi Kauno tardymo izoliatoriaus administracija veikė teisėtai, pagal galiojančius teisės aktus, nes neturėdama informacijos, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, ji negalėjo užtikrinti jo teisės būti laikomam kameroje, kurioje nebūtų rūkančių asmenų ir jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad sisteminių sveikatos sutrikimų pareiškėjas neturėjo, o jam kreipiantis į tardymo izoliatoriaus gydytoją psichiatrą, gydytojas buvo nustatęs tik vieną diagnozę – emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas (tarptautinių ligų kodas F60.3), kurios objektyviai negalėjo sąlygoti pareiškėjo laikymas kartu su rūkančiais asmenimis. Kauno apygardos administracinis teismas neįvertino ir to fakto, kad 2009 m. gruodžio 15 d. iš pareiškėjo kameros buvo išimta daug dėžučių su tabletėmis, kurios buvo skiriamos pareiškėjui. Taigi pareiškėjas, nors ir kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą, jam skiriamų vaistų nevartojo, pats nesirūpino savo sveikata, kas leidžia daryti prielaidą, kad pareiškėjas piktnaudžiavo savo teise kreiptis į gydytojus ir sveikatos pablogėjimo nejautė.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 164–168) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Remiasi skunde išdėstytomis aplinkybėmis. Nurodo, kad Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnai turėjo atsižvelgti į jo asmens byloje esančius įrašus apie tai, kad 2008 m. spalio mėnesį būdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jis yra raštu išreiškęs norą būti laikomas su nerūkančiais asmenimis. Be to, įrašas apie tai, kad jis neturi žalingų įpročių, yra ir jo asmens sveikatos istorijoje. Atvykęs į Kauno tardymo izoliatorių jis informavo pareigūnus apie minėtas aplinkybes ir prašė būti laikomas su nerūkančiais, tačiau jam buvo paaiškinta, kad teisės aktuose nėra numatyta pareiga nerūkančius suimtuosius (nuteistuosius) laikyti atskirai. Paaiškina, kad atsakovas daro klaidingą išvadą, jog jis nesirūpina savo sveikata, 2009 m. gruodžio 15 d. jo kameroje rasti vaistai buvo nuskausminamieji, vartojami tik pagal poreikį, o ne vaistai išrašyti gydytojo dėl jo nusiskundimų, susijusių su negalavimais, atsiradusiais dėl skunde nurodytų aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, kurią kildina iš Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos neteisėtų veiksmų – laikotarpiais nuo 2008 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. spalio 6 d. nerūkančio pareiškėjo laikymo kamerose kartu su rūkančiais asmenimis. Nurodo, kad dėl to pablogėjo jo savijauta, jis patyrė dvasinius sukrėtimus bei psichologinį diskomfortą.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu nustatė, kad Kauno tardymo izoliatoriaus administracija, laikydama pareiškėją gyvenamosiose patalpose kartu su rūkančiais asmenimis, pažeidė Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkto nuostatas, ir priteisė dalį pareiškėjo prašomos sumos neturtinei žalai atlyginti.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes.

Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ketvirtoji straipsnio dalis suformuluoja pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai jas įvertino. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiais nuo 2008 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. spalio 6 d. buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais nuteistaisiais. Šios aplinkybės atsiliepime į skundą neneigė ir atsakovas. Tačiau, atsakovo nuomone, pareiga atskirti rūkančius kalinamuosius nuo nerūkančių nėra numatyta teisės aktuose.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiškėjas iki 2011 m. spalio 6 d. nebuvo pateikęs jokių prašymų, pageidavimų ar pretenzijų, kad nenori būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Be to, įstaigos administracija iki tol neturėjo jokios informacijos, kad pareiškėjas yra nerūkantis ir nenori būti laikomas uždaroje patalpoje su rūkančiais suimtaisiais. Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant užtikrinti nerūkančių nuteistųjų teisę būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų, svarbu išsiaiškinti naujai į laisvės atėmimo vietą atvykusių asmenų žalingus įpročius. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikosi ir Teisingumo ministerija, kuriai pavaldus Kalėjimų departamentas ir jo žinioje esančios pataisos įstaigos (2011 m. birželio 30 d. raštas atsakymas pareiškėjui Nr.(1.23)7R-5427, b. l. 19–20). Nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų, kad pataisos įstaiga, pareiškėjui atvykus, siekė išsiaiškinti, ar jis pageidauja būti laikomas atskirai nuo rūkančiųjų, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje pažymėta, kad jis žalingų įpročių neturi (b. l. 18). Nors pareiškėjas nepateikė įrodymų, galinčių pagrįsti jo teiginį, kad atvykęs į Kauno tardymo izoliatorių jis prašė būti laikomas su nerūkančiais, tačiau jam buvo paaiškinta, kad teisės aktuose nėra numatyta pareiga nerūkančius asmenis laikyti atskirai, šį teiginį paneigiančių įrodymų nepateikė ir atsakovas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje pateikti duomenys iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos patvirtina, kad kalinant jį su rūkančiais asmenimis buvo daroma žala pareiškėjo sveikatai.

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata. Net kasdieniai užsiėmimai (mankšta) kalėjimo kieme, sportiniai žaidimai, gana didelė ir erdvi, natūralios saulės apšviesta ir vėdinama kamera nepašalino pasyvaus rūkymo padarytos žalos, patirtos tuo metu, kai pareiškėjas buvo kalinamas vienoje kameroje su rūkančiaisiais. Vien ta aplinkybė, jog sąlygos, kuriomis skundžiasi pareiškėjas, nebeegzistuoja, nereiškia, kad teismai neprivalo nagrinėti ir tirti, ar anksčiau buvusios kalinimo sąlygos galėjo turėti ir turėjo įtakos asmens sveikatos pablogėjimui. Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, nenulėmusiomis objektyviai pamatuojamą kalinio fizinės ar psichinės būklės pablogėjimą. Nerūkančio asmens kalinimas kartu su rūkančiais kaliniais ir dėlto jo priverstinis kvėpavimas tabako dūmais Teismo buvo pripažintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimu.

Patikrinusi bylą, atsižvelgdama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (procesiniai sprendimai administracinėse bylose Nr. A146-115/2012, Nr. A756-1160/2012, Nr. A146-2701/2012, Nr. A556-1386/2012), bei įvertinusi visas reikšmingas nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad Kauno tardymo izoliatoriaus administracija, neužtikrinusi nerūkančio pareiškėjo laikymo atskirai nuo rūkančių asmenų, pažeidė anksčiau minėtas teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010) normas ir pareiškėjo teisę į sveikatai saugią aplinką ir orumą. Teisėjų kolegija pripažįsta nebūtinu iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė atlyginti pareiškėjui padaryta žalą iš valstybės biudžeto. Ta aplinkybė, kad specialiuose teisės aktuose nėra nustatyta kardomojo kalinimo vietų administracijos pareiga atskirti rūkančius kalinamuosius nuo nerūkančių, nešalina valstybės atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo koreguoti pirmosios instancijos teismo priteistą žalos atlyginimą. Pareiškėjui nepateikus teismui įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas turėtas skundo padavimo teismui (dokumentų surinkimo, pašto) išlaidas, kurias jis prašė atlyginti kaip turtinę žalą, teismas pagrįstai šį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, naikinti ar keisti teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno tardymo izoliatoriaus apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Romanas Klišauskas Skirgailė Žalimienė