2016-10-28 Nr. AB-20533-3-63-3-00402-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1272-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00402-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovei N. M. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės N. M. priteisti 298,86 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80, pakeistu 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-426, patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai, kuriuose nustatyta, kad už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos administratoriumi paskirta UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras, o Klaipėdos savivaldybės administracijos 2007 m. liepos 9 d. Koncesijos sutarties Nr. J4-831 pagrindu pareiškėjui suteikta teisė organizuoti ir vykdyti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sistemą iš Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje esančių atliekų turėtojų. Paaiškino, kad rinkliavos objektas siejamas su teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. norėdamas įgyti (naudotis) tam tikrą teisę, o ne gauti paslaugas, asmuo privalo sumokėti vietinę rinkliavą. Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatos imperatyviai nustato, jog perduodamas atliekas atliekų tvarkytojui, atliekų turėtojas privalo padengti visas su jo perduotų atliekų tvarkymu susijusias išlaidas. Nurodė, kad atsakovė 328,97 Eur dydžio vietine rinkliava apmokestinta už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2014 m. liepos 31 d. už nekilnojamojo turto objektą – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Pažymėjo, kad atsakovė dalį įsiskolinimo – 30,11 Eur sumokėjo, tačiau liko skolinga 298,86 Eur.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 1 d. sprendimu prašymą patenkino iš dalies: priteisė iš N. M. 268,73 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro, kitą dalį prašymo atmesti kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymu, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymu, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80, (pakeistu 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-426 bei 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-330) patvirtintais Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš jų turėtojų ir tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai) bei Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T1-81 (pakeistu 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T2-370) patvirtintos Komunalinių atliekų tvarkymo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog įstatymų leidėjas imperatyviai įpareigoja atliekų turėtoją pačiam tvarkyti atliekas teisės aktų nustatyta tvarka arba perduoti jas atliekų tvarkytojui. Atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“ reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas (Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalis). Iš šių nuostatų matyti, jog atliekų turėtojas tais atvejais, kai perduoda atliekas atliekų tvarkytojui, privalo padengti visas su jo perduotų atliekų tvarkymu susijusias išlaidas. Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 31 p., Atliekų tvarkymo įstatymo 25 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Teismas pagal byloje esančius Nekilnojamojo turto registro duomenis nustatė, kad laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 20 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. atsakovė N. M. buvo nekilnojamojo turto objekto – buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, savininke, todėl pagal Nuostatų 3 punktą ji buvo vietinės rinkliavos mokėtoja ir privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą atsakovės valdyto ir naudoto turto paskirtis – gyvenamoji (butų), todėl atsakovę apmokestinant vietine rinkliava, pritaikytas gyvenamosios paskirties pastatams taikomas tarifas. Iš pažymos apie skolą dėl vietinės rinkliavos (matyti, jog per laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2014 m. liepos 31 d. susidarė 298,86 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įsiskolinimas. Duomenų, kad atsakovė nustatyta tvarka būtų kreipusis dėl nulinės metinės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą taikymo, byloje nėra.

Teismas akcentavo, kad mokesčių teisiniuose santykiuose terminas, per kurį gali būti išieškomi mokesčiai (tame tarpe rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai) yra nustatomas arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ), kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, t. y. šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Kadangi nuostata dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą išieškojimo termino Rinkliavų įstatyme nėra įtvirtinta, sprendžiant tokio pobūdžio klausimą, vadovaujamasi MAĮ nuostatomis. MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Kartu teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva). Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos kontekste yra sietina su pareiškėjos kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena.

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, jog su pareiškimu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. balandžio 24 d., todėl vadovaujantis aukščiau nurodytomis MAĮ nuostatomis, vietinės rinkliavos įsiskolinimas galėjo būti apskaičiuojamas už 2010, 2011, 2012, 2013, 2014 metus. Kadangi vietinės rinkliavos įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. priverstinio išieškojimo terminas yra pasibaigęs, pirmosios instancijos teismas prašymą dalyje dėl 30,13 Eur už 2009 metus priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nustatė, jog atsakovė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nėra įvykdžiusi, todėl pareiškėjui priteisė 268,73 Eur.

III. Pareiškėjas UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas priteisti vietinės rinkliavos skolą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., pakeisti, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pareiškėjo manymu, buvo padarytas materialinės teisės normų pažeidimas, nes teismas neteisingai vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies nuostata. Uždaroji akcinė bendrovė Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras kreipiasi į teismą dėl atitinkamais metais (už 2008 metus vietinė rinkliava apskaičiuota 2008 metais, už 2009 metus vietinės rinkliava apskaičiuota 2009 metais ir t. t.) jau apskaičiuotos rinkliavos priteisimo, nes rinkliavos mokėtojas nevykdo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pareiškėjas į Klaipėdos apygardos administracinį teismą kreipėsi turėdamas tikslą priverstiniu būdu išieškoti nesumokėtą ir atitinkamais metais apskaičiuotą vietinę rinkliavą. Šios administracinės bylos apimtyje negali būti taikomas MAĮ 68 straipsnis aiškinant, jog pareiškėjui gali būti priteisiama vietinė rinkliava už kreipimosi į teismą metus ir penkerius praėjusius metus (2014, 2013, 2012, 2011 ir 2010 metus) vietinės rinkliavos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m vasario 12 d. sprendimu analogiškoje byloje Nr. A-309-442/2015 dėl vietinės rinkliavos priteisimo ieškinio senaties netaikė ir priteisė vietinės rinkliavos skolą nuo jos įvedimo dienos – 2008 m. liepos 1 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovės N. M. už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. už nekilnojamojo turto objektą – butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėda.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 1 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą patenkino iš dalies, t. y. priteisė iš atsakovės pareiškėjui 268,73 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta nepriteisti dalies nesumokėtos vietinės rinkliavos sumos, iš esmės argumentuodamas tuo, jog teismas nepagrįstai pareiškėjo reikalavimui taikė Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą penkerių metų senaties terminą.

Apeliacine tvarka byla išnagrinėta vadovaujantis 1999 m. sausio 14 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. birželio 30 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, o apelianto argumentus, susijusius su, jo teigimu, netinkamu Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu, atmeta kaip nepagrįstus.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti pagal analogiją turi būti taikomos Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį adm. byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartį adm. byloje Nr. A438-2405/2012; 2015 m. liepos 2 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1498-442/2015). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio, t. y. savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 27 d. nutartį adm. byloje Nr. A15-485/2005; 2015 m. kovo 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1360-575/2015; 2015 m. spalio 5 d. nutartį adm. byloje Nr. A-807-602/2015). Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Pažymėtina, jog būtent tokia yra vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose (ABTĮ 13 str. 1d., 20 str. 3 d.) (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 2 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1053-602/2015; 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-1056-602/2015; 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1712-442/2015; 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-765-556/2016; 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2236-575/2016; 2016 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1186-662/2016 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo nukrypti nuo aktualios ir vyraujančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, tad nėra pagrindo remtis ir pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015. Be kita ko, apelianto nurodytame Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendime Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų taikymo klausimas nebuvo kilęs ir nebuvo nagrinėtas. Šiame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepasisakė dėl MAĮ 68 straipsnio taikymo ar netaikymo sprendžiant ginčą dėl vietinės rinkliavos priteisimo, t. y. neformavo jokios minėto MAĮ straipsnio taikymo praktikos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2142-520/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2488-602/2016 pabrėždama, kad reikalavimams dėl vietinės rinkliavos priteisimo pagal analogiją taikomos MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos, pritarė formuojamai šiuo klausimu teisės taikymo praktikai, atkreipdama dėmesį į šiuo aspektu aktualius (išvardytus) teismo precedentus. Taigi apelianto nurodytas pavienis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015, kuris priimtas iki minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimo ir joje nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinių sprendimų, ir kuriame nepasisakyta Mokesčių įstatymo 68 straipsnio taikymo ar netaikymo aspektu, negali būti vertinamas kaip nagrinėjamai bylai reikšmingas precedentas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas su prašymu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2015 m. balandžio 24 d., todėl, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui iš atsakovo priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2015 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. Vadinasi, Klaipėdos apygardos administracinis teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjo naudai vietinės rinkliavos įsiskolinimą už visus 2009 metus.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines ginčo aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius bylai aktualius teisinius santykius, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė