2016-10-24 Nr. AB-20137-3-61-3-01739-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1803-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01739-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. P. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 1D-2698(11) ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 1 113,68 Eur, kuri susidarė dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Pareiškėjas paaiškino, kad Ministerijos sprendimu nuo 2012 m. balandžio 19 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Dėl pensijos mažinimo neišmokėta 3 845,31 Lt pensijos dalis. Pareiškėjas pabrėžė, kad termino skundui paduoti nepraleido, nes jis skaičiuotinas nuo 2012 m. gegužės mėnesio, kai gavo pirmą pensiją.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti. Atsakovai paaiškino, kad pareiškėjo valstybinė pensija ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Šiai normai atitikus Konstituciją, Ministerijos sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2012 m. balandžio 19 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri 2012-2013 m. laikotarpiu buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Ministerija 2015 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 1D-2698(11), paaiškindama pareiškėjo pensijos perskaičiavimo tvarką ir nurodydama, kad nėra numatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, atsisakė išmokėti pensijos nepriemoką.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažinta pensija pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo išmokėta 2012 m. gegužės mėnesį. Pareiškėjas skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies teismui pateikė 2015 m. kovo 19 d., t. y. nepraleidęs procesinio trejų metų kreipimosi į teismą termino už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.

Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsniu, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais, kuriais valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas atitinkamai iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus. Kadangi Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatytos valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarkos galiojimo termino pratęsimas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Konstitucijai, pensija 2012–2013 m. galėjo būti perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnių nuostatas neišmokėtą pensijos dalį. Tuo pačiu pagrindu teismas netenkino ir pareiškėjo reikalavimo panaikinti Ministerijos 2015 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 1D-2698(11) (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas R. P. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjo manymu, buvusiems pareigūnams, kurie krizės laikotarpiu nedirbo ir gyveno tik gaudami valstybinę pensiją, turėtų būti taikoma sąvoka „valstybinių pensijų mažinimas dideliu mastu“ ir ši pensijos dalis jiems turėtų būti kompensuota. Pareiškėjas tvirtina, kad jo pensijos mažinimas taikant 0,8 koeficientą turėjo didelio masto požymį.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovų teigimu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 daliai atitikus Konstituciją, Ministerijos sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas, todėl apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, kuriuo įstatymų leidėjas nenustatė kompensavimo tvarkos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 dienos.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui R. P. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 dienos. Įstatymų leidėjas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, įsigaliojusiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d., pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš minėto įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirmąją Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., o po to iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, jog asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Pagal Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 14 d. pažymos Nr. 11DP(P)-1763 (b. l. 7) duomenis, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo nutarimu nepripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir perskaičiavus pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos sumažėjimas nesiekė 20 procentų, t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme, priešingai nei tvirtina apeliantas, jo pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, priėmė atitinkamus kompensavimo įstatymus, nustatančius praradimų, atsiradusių taikant Laikinąjį įstatymą, kompensavimo tvarką ir terminus (2014 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas Nr. XII-8869 ir 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą Nr. XII-1923 (toliau – ir Kompensavimo įstatymas). Kompensavimo įstatymo, kuris įsigaliojo nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d., 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio, kuris nustato valstybinių pensijų kompensavimo dydžius ir terminus, 1 dalyje nurodyta, kad pagal šį įstatymą valstybinės pensijos kompensuojamoji suma yra valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (jeigu valstybinė pensija pagal šias nuostatas perskaičiuota nebuvo – paskirtos valstybinės pensijos), ir valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, skirtumas. Iš minėto įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, šiuo įstatymu nusprendė kompensuoti tuos pensijų gavėjų praradimus, patirtus taikant Laikinojo įstatymo straipsnių nuostatas, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pirmiau minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgiant į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo teisėtas ir pensijos nepriemoka jam negali būti priteista. Pagal minėtą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) susidarius valstybėje ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą, o tuo pačiu ir taikyti pareiškėjo prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pasisakydama dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, atsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją šiais aspektais, t. y., kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Kartu pažymėta ir tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažino, kad tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, tiek ir šios įstatymo normos galiojimo pratęsimas iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pagrįstai vadovavosi minėtomis Laikinojo įstatymo normomis bei minėtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje konstatuota, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), pateiktomis nagrinėjant pirmiau minėtas analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Audrius Bakaveckas Ramūnas Gadliauskas