9a82eb3b-9ddf-4e0b-8372-4ed9a7d4fa93 · Vilniaus apygardos teismas

CivCivilinė byla Nr. e2A-802-619/2016Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03580-2014-2Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.2; 2.6.5.2.1.; (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. lapkričio 29 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Danutės Kutrienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovo UAB „Inservis“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo civilinėje pagal ieÅ¡kovo BTA Insurance Company SE ieÅ¡kinį atsakovui UAB „Inservis“ dėl žalos atlyginimo, kurioje tretieji asmenys, nepareiÅ¡kiantys savarankiÅ¡kų reikalavimų, ieÅ¡kovo pusėje – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsakovo pusėje – UAB DB „PZU Lietuva“.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė :             Ginčo esmė IeÅ¡kovas BTA Insurance Company SE kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriuo prašė priteisti iÅ¡ atsakovo subrogacijos tvarka 48 537,63 Lt, 6 proc. metines palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo bei bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodė, kad ieÅ¡kovas ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM organizacijų turto draudimo taisyklių pagrindu sudarė turto draudimo sutartį Nr. Ä®T016463 ir apdraudė turtÄ , esantį Juozapavičiaus g. 11, Vilnius. 2012 m. liepos 22 d. apdraustos patalpos buvo užlietos dėl trÅ«kusio vandentiekio santechninio įrenginio.

Atsakovas prižiÅ«ri minėtÄ pastatÄ , todėl atsakomybė dėl įvykio tenka atsakovui UAB „Inservis“. IeÅ¡kovas pripažino įvykį draudiminiu ir iÅ¡mokėjo 48 537,63 Lt draudimo iÅ¡mokÄ dėl apgadinto turto. IeÅ¡kovo nuomone, atsakovas remiantis CK 6.266 str., 2.263 str., 6.1015 str. turi atlyginti padarytÄ Å¾alÄ .Atsakovas UAB „Inservis“ atsiliepimu į ieÅ¡kinį su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstÄ . Nurodė, kad atsakovas 2011 m. birželio 23 d. su Valstybine mokesčių inspekcija sudarė administracinių patalpų, esančių A.

Juozapavičiaus g. 11, Vilnius eksploatavimo paslaugas. IeÅ¡kovas prieÅ¡ iÅ¡mokėdamas draudimo iÅ¡mokÄ neįsitikino draudiminio įvykio buvimo faktu ir neiÅ¡tyrė visų įvykio aplinkybių, apsiribodamas vien tuo, kad gavo pastato priežiÅ«ros sutarties kopijÄ ir padarė formaliÄ iÅ¡vadÄ , kad dėl įvykio atsakingas atsakovas. IeÅ¡kovas pateiktu ieÅ¡kiniu neįrodė nei vienos iÅ¡ bÅ«tinų statinio valdytojo civilinės atsakomybės sÄ lygų. Atsakovas tinkamai vykdė vandens Å¡ildytuvų patikrÄ pastate.

O įvykio priežastimi pripažintina ne netvarkinga vandentiekio sistema, o hidrosmūgis. Nagrinėjamu atveju boileris buvo naujas ir sumontuotas kokybiškai, nebuvo pastebėta jokios korozijos, vienintelė įmanoma boilerio trūkimo priežastis yra gamyklinis brokas, ko atsakovas neturėjo galimybės pastebėti. Atsižvelgiant į tai, atsakovo veiksmuose nėra neteisėtumo, nei priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir avarijos. Pažymėjo, kad ieškovo nurodyti nuostoliai yra nepagrįsti, kadangi nėra nurodoma kokia konkreti žala patirta dėl atsakovo veiksmų.

Nepateikta informacija, kokiomis medžiagomis įrengta užpilta patalpa ir kokia užpilta technika nepataisoma sugadinta.Trečiasis asmuo DK „PZU Lietuva“ atsiliepimu į ieÅ¡kinį prašė jį atmesti. Nurodė, jog su atsakovu yra sudaręs dvi civilinės atsakomybės draudimo sutartis, kuria apdrausta atsakovo civilinė atsakomybė vykdant pastatų Å«kio administravimÄ bei vykdant administruojamų pastatų inžinerinės įrangos priežiÅ«rÄ ir aptarnavimÄ . Remiantis atsakovo praneÅ¡imu apie ieÅ¡kinį dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo pradėjo žalos administravimo procedÅ«rÄ , kurios metu įvykis nepripažintas draudžiamuoju ir draudimo iÅ¡moka nemokėta.

Trečiojo asmens nuomone, vien žalos padarymo fakto atsakovui vykdant veiklÄ nustatymas nepreziumuoja atsakovo civilinės atsakomybės kilimo. IeÅ¡kovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovo neteisėtus veiksmus, taip pat ir kitų civilinės atsakomybės sÄ lygų. IeÅ¡kovas taip pat neatsižvelgė, kad ginčo patalpos ir apgadinti kompiuteriai buvo nenauji, todėl skaičiuojant draudimo iÅ¡mokÄ atsižvelgtina į nusidėvėjimÄ . Pažymėjo, kad atsakovo pateiktas atliktų darbų aktas ir jame nurodytos darbų apimtys nesutampa su ieÅ¡kovo 2012 m. liepos 24 d. apžiÅ«ros metu sudarytu defektiniu aktu.Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į ieÅ¡kinį prašė spręsti bylÄ teismo nuožiÅ«ra.II.

Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmėVilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu priėmė ieÅ¡kovo BTA Insurance Company SE, veikiančio Lietuvoje per filialÄ , ieÅ¡kinio atsakovui UAB „Inservis“ dalies dėl 402,92 EUR nuostolių priteisimo atsisakymÄ ir Å¡iÄ bylos dalį nutraukė. GrÄ Å¾ino ieÅ¡kovui BTA Insurance Company SE, veikiančiam Lietuvoje per filialÄ , 6,80 EUR žyminio mokesčio, sumokėto paduodant ieÅ¡kinį. Patenkino ieÅ¡kinio dalį.

Priteisė iÅ¡ atsakovo UAB „Inservis“ ieÅ¡kovo BTA Insurance Company SE, veikiančio Lietuvoje per filialÄ naudai 11 420,95 EUR žalai atlyginti, 6 proc. dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ 11 420,95 EUR sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo 2014-02-04 iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir 256,97 EUR žyminio mokesčio iÅ¡laidoms atlyginti. KitÄ ieÅ¡kinio dalį atmetė.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagÄ , konstatavo esant visas bÅ«tinas sÄ lygas taikyti atsakovui civilinę atsakomybę dėl jo valdyto įrenginio – vandens Å¡ildytuvo – trÅ«kimo padarytos žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, kad nurodyta žala pastato patalpoms ir jose esančiam turtui atsirado dėl atsakovo valdomo įrenginio trÅ«kimo, atsakovui neužtikrinus jo priežiÅ«ros taip, kad Å¡is įrenginys nesukeltų žalos. Tai patvirtinta neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryÅ¡io tarp jų ir kilusių padarinių buvimÄ . Atsakovo pateiktų įrodymų nepakanka tam, jog bÅ«tų pagrindas daryti iÅ¡vadÄ , kad aptariama žala padaryta ne dėl netinkamai vykdytos trÅ«kusio vandens Å¡ildytuvo priežiÅ«ros, bet dėl kitų, nuo atsakovo, kaip Å¡io įrenginio valdytojo, nepriklausančių priežasčių.

Pažymėjo, kad atsakovas teigdamas, jog vienintelė galima įvykio priežastis yra boilerio brokas, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų ir nėra galimybės atlikti ginčo vandens šildytuvo trūkimo priežasties nustatymo ekspertizę, nes šis šildytuvas netrukus po avarijos buvo utilizuotas atsakovo darbuotojų. Tokiais veiksmais atsakovas suvaržė savo galimybes įrodyti aplinkybes, kuriomis jis remiasi, nesutikdamas su ieškiniu. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais atsakovo argumentų dėl to, kad ieškovas neįrodė žalos dydžio.

Pažymėjo, kad bÅ«damas pastato, kuriame įvyko vandens Å¡ildytuvo avarija, administratorius, turėjo galimybę pats užfiksuoti patalpų bÅ«klę po avarijos, domėtis, kaip sugadintÄ turtÄ apdraudusi Bendrovė nustatinėja žalÄ . Pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad 2012 m. liepos 24 d. defektiniame akte, 2012 m. liepos 25 d. praneÅ¡ime apie įvykį nurodyta mažiau sugadinimų, nei UAB „Dangų centro“ atliktų darbų akte, pati savaime nėra pagrindas teigti, jog ieÅ¡kovo nurodytas žalos dydis yra nepagrįstas.

Pažymėjo, kad draudiko atstovų 2012 m. liepos 24 d. sudarytas defektinis aktas parengtas praėjus dviem dienoms po patalpų užliejimo vandeniu. Po tam tikro laiko iÅ¡ryÅ¡kėjus papildomų defektų, sudarytas papildomos apžiÅ«ros 2012 m. rugpjūčio 14 d. aktas. Ä®vertinęs byloje esančių įrodymų visumÄ , teismas pagrįsta ir įrodyta pripažino 29 468,85 Lt (8534,77 EUR) iÅ¡laidų sumÄ , prie kurios pridėjus 21 proc. PVM (6188,46 Lt, t. y. 1792,30 EUR), konstatuotina, kad ieÅ¡kovas iÅ¡ jo nurodytos pagal atliktų darbų aktÄ 42 000 Lt remonto iÅ¡laidų sumos įrodė 35 657,31 Lt (10 327,07 EUR) iÅ¡laidų sumos pagrįstumÄ .

Atsižvelgdamas į tai, kad ieÅ¡kovas iÅ¡ atsakingo už žalÄ asmens, t. y. atsakovo, turi teisę reikalauti tokio žalos atlyginimo, kiek iÅ¡laidų reikia siekiant grÄ Å¾inti žalÄ patyrusį asmenį (VMI) į tokiÄ padėtį, kokia buvo iki žalos padarymo, nustatant priteistinÄ iÅ¡ atsakovo sugadintų patalpų remonto sumÄ Å¡i mažintina, įvertinant pastato nusidėvėjimÄ . Teismas sutiko su ieÅ¡kovu, kad nusidėvėjimas skaičiuotinas patalpų remontui panaudotoms medžiagoms, tuo tarpu darbų kainai nusidėvėjimas netaikytinas.

IeÅ¡kovas, pripažinęs, kad iÅ¡ atsakovo reikalaujamas žalos atlyginimas mažintinas, atsižvelgiant į nusidėvėjimÄ , sumažino ieÅ¡kinio sumÄ 402,92 EUR, tačiau teismui padarius iÅ¡vadÄ , kad turi bÅ«ti taikomas 22,4 proc. nusidėvėjimas, ieÅ¡kovo reikalaujama priteisti už patalpų remontÄ suma mažintina didesne suma, t.y. 799,55 EUR, o ne 402,92 EUR, kaip teigia ieÅ¡kovas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad dėl užliejimo sugadinti kompiuteriai buvo remontuojami, o ne vietoje jų įsigyti nauji, byloje nėra duomenų, jog kompiuteriams suremontuoti galėjo bÅ«ti panaudotos nenaujos detalės, taip pat tai, kad jeigu kompiuteriai nebÅ«tų sugadinti dėl užliejimo, trečiasis asmuo nebÅ«tų patyręs iÅ¡laidų dėl naujų detalių įsigijimo, darė iÅ¡vadÄ , jog Å¡iuo atveju kompiuterių remontui panaudotoms naujoms detalėms neskaičiuotinas nusidėvėjimas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentaiApeliaciniu skundu atsakovas UAB „Inservis“ prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti kaip nepagrįstÄ bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas atsakovo civilinės atsakomybės sÄ lygas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Å ioje byloje bÅ«tent ieÅ¡kovui teko pareiga įrodyti civilinės atsakomybės sÄ lygas, tačiau nei vienos iÅ¡ jų neįrodė, o pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė.

Neįvertino, kad ieÅ¡kovas prieÅ¡ iÅ¡mokėdamas draudimo iÅ¡mokÄ visapusiÅ¡kai neiÅ¡tyrė įvykio taip nesielgdamas atidžiai ir rÅ«pestingai. Pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nepasisakė dėl ieÅ¡kovo į bylÄ pateiktų Draudžiamojo įvykio tyrimo aktų, kuriuose įvykio apraÅ¡ymas akivaizdžiai prieÅ¡tarauja kitiems byloje esantiems raÅ¡ytiniams įrodymams. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada dėl defektinio akto Nr. 12-177 kaip įrodymo pakankamumo, kadangi atsakovas yra suinteresuotas bylos baigtimi.

Tai nėra vienintelis įrodymas, kuriame nurodyta vandens šildytuvo trūkimo priežastis. Tai nurodyta ir Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijos 2012 m. rugsėjo 6 d. rašte Nr. (46) – 19198, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių įrodymų nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad atsakovo pateikti atliktų darbų aktai nedetalizuoja kaip buvo atliekamos patikros, kadangi teisės aktai nenumato tokios privalomos tvarkos. Be to, tai nepaneigia aplinkybės, kad atsakovas tinkamai vykdė savo kaip administratoriaus funkcijas.

Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad atsakovas buvo nepakankamai atidus ir rÅ«pestingas utilizuodamas ginčo vandens Å¡ildytuvÄ . Apeliantas pažymi, kad minėtas vandens Å¡ildytuvas nuosavybės teise priklausė pastato savininkui, todėl atsakovas neturėjo pareigos saugoti ne jam nuosavybės teise priklausantį eksploatuoti netinkamÄ Ä¯renginį ar kreiptis dėl garantinių įsipareigojimų į įrenginio pardavėjÄ . Atsakovas pateikė paaiÅ¡kinimus apie vamzdynuose vykstančius slėgio svyravimus, dėl kurių trÅ«ko vandens Å¡ildytuvas.

Todėl apelianto nuomone, ieÅ¡kovas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų, o kartu ir kitų civilinės atsakomybės sÄ lygų.Prisidėjimu prie apeliacinio skundo trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ sutiko, palaikė atsakovo UAB „Inservis“ apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytus argumentus, prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimÄ .Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas prašė jį atmesti, skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Nurodė, kad apeliacinio skundo motyvai teisiÅ¡kai nepagrįsti. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis dėl atsakovo civilinės atsakomybės sÄ lygų ir įrodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo. IeÅ¡kovas iÅ¡tyrė įvykio priežastis, pasekmes ir žalos dydį ir sumokėjo draudimo iÅ¡mokÄ nukentėjusiajam. Tačiau nustatyti boilerio trÅ«kimo priežasties negalėjo, kadangi atsakovas dėl nepaaiÅ¡kinamų priežasčių praėjus dviems dienoms jį utilizavo. Ä®raÅ¡as draudžiamojo įvykio tyrimo akte dėl nurodyto įvykio apraÅ¡ymo teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingas, kadangi ieÅ¡kovas juo nesivadovauja ir neįrodinėjo Å¡iame įraÅ¡e nurodytų aplinkybių.

Atsakovas nurodė, kad boilerio trÅ«kimo priežastis brokas arba hidrosmÅ«gis, tačiau nepateikė Å¡ias aplinkybes pagrindžiančių dokumentų. Atsakovo elgesys sunaikinant ginčo boilerį nelaikytinas atitinkančiu profesionalo ir rÅ«pestingo asmens standartus. Tokiu bÅ«du atsakovas prisiėmė rizikÄ dėl galimybės nustatyti boilerio trÅ«kimo priežastį. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vadosApeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu.

Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Å i byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo kaip patalpų, esančių Juozapavičiaus g. 11, Vilnius, valdytojo atsakomybės ir pareigos atlyginti žalÄ sukeltÄ trÅ«kusio vandens Å¡ildytuvo, už kurio priežiÅ«rÄ buvo atsakingas atsakovas.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, bylos medžiagÄ konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovo veiksmuose yra visos bÅ«tinos sÄ lygos taikyti atsakovui civilinę atsakomybę dėl jo valdyto įrenginio – vandens Å¡ildytuvo – trÅ«kimo padarytos žalos atlyginimo ir priteisė ieÅ¡kovui 11 420,95 EUR žalos.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal CK 6.266 str. 1 d. žalÄ , padarytÄ dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trÅ«kumų, privalo atlyginti Å¡ių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. nustatytos aplinkybės, t. y. kad žala atsirado dėl force majeure (nenugalimos jėgos) arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Taigi, Å¡ioje teisės normoje įtvirtinta deliktinė civilinė atsakomybė kyla be kaltės ir jai atsirasti pakanka nustatyti tris civilinės atsakomybės sÄ lygas – neteisėtus veiksmus, padarytÄ Å¾alÄ ir priežastinį ryšį tarp veiksmų ir žalos.

Asmens neteisėti veiksmai tokiu atveju turi bÅ«ti suprantami kaip patalpų savininko (valdytojo) nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebÅ«tų daroma žalos kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. K. ir kt. v. G. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-299/2008). Atsakovo veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtÄ poveikis iÅ¡ atsakovo valdomo objekto. Dėl kokios priežasties užpylimo atveju teka vanduo, ieÅ¡kovas neprivalo įrodinėti.

Jis privalo įrodyti tik tÄ aplinkybę, kad užpylimo židinys yra virÅ¡uje esantis atsakovo valdomas objektas, o ne kiti Å¡altiniai. Ä®rodinėjimo naÅ¡ta žalos atlyginimo dėl turto sugadinimo bylose tenka ieÅ¡kovui, kuris turi pateikti įrodymus, patvirtinančius pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sÄ lygų egzistavimÄ .Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi netinkamai taikytos įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ reglamentuojančios teisės normos, neatsižvelgta į atsakovo argumentus, jog jis tinkamai atliko visus nuo jo priklausančius darbus prižiÅ«rėdamas pastato inžinerinius įrenginius ir nėra atsakingas už vandens Å¡ildytuvo vidinės talpos trÅ«kimÄ , todėl teismas priėjo nepagrįstos iÅ¡vados, jog yra visos civilinės atsakomybės sÄ lygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti.

Kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.Pažymėtina, jog civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis).

Ä®statymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiÅ¡kia, kad ieÅ¡kovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumÄ , o atsakovas – nesutikimo su ieÅ¡kovo reikalavimais pagrindÄ . Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų bÅ«ti nukrypstama nuo rungtyniÅ¡kumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iÅ¡ Å¡alių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovas, praÅ¡ydamas priteisti žalÄ iÅ¡ atsakovo, pateikė įrodymus, jog 2011-06-23 d. Eksploatavimo sutarties pagrindu atsakovas UAB „Inservis“ laikytinas pastato Vilniuje, A. Juozapavičiaus g. 11 inžinerinių sistemų valdytoju ir jam pagal CK 6.266 str. kyla pareiga atlyginti žalÄ , padarytÄ dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trÅ«kumų. Taip pat bylos medžiaga nustatyta, kad žala atsirado trÅ«kus vandens Å¡ildytuvui, už kurio priežiÅ«rÄ buvo atsakingas atsakovas.

Taigi, esant tokioms aplinkybėms ir vadovaujantis kasacinio teismo praktika atsakovo atsakomybė Å¡iuo atveju kyla be kaltės, o neteisėti statinio valdytojo veiksmai pasireiÅ¡kia kaip nesugebėjimas prižiÅ«rėti valdomÄ turtÄ taip, kad nebÅ«tų padaryta žala kitiems. Kaip minėta, tokio pobÅ«džio bylose žalÄ atlyginti privalo objekto savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. nustatytos aplinkybės, t. y. kad žala atsirado dėl force majeure (nenugalimos jėgos) arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo.

Atsakovas Å¡iuo atveju teigia, kad jam nekyla pareiga atlyginti žalÄ , kadangi vandens Å¡ildytuvas galėjo trÅ«kti dėl hidrosmÅ«gio, gamyklinio broko. Å iems teiginiams pagrįsti atsakovas pateikė savo paties sudarytÄ 2012 m. liepos 24 d. Defektinį aktÄ Nr. 12-177, kuriame nurodyta, kad užkalkėjimo požymių nenustatyta; galima vidinės vandens talpos trÅ«kimo priežastis – hidrosmÅ«gis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog vien Å¡io įrodymo nepakanka tiksliai boilerio trÅ«kimo priežasčiai nustatyti.

Tuo tarpu atsakovo apeliaciniame skunde nurodomi aktai, į kuriuos, apelianto nuomone, turėjo atsižvelgti pirmosios instancijos teismas taip pat neįrodo atsakovo teiginių dėl boilerio trūkimo priežasties. Pažymėtina, kad ieškovo priimtame pranešime apie įvykį tik nurodoma, kad žalos atsiradimo priežastis yra trūkęs vandens šildytuvas. Tuo tarpu Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijos 2012 m. rugsėjo 6 d. raštas Nr. (46) – 19198, surašytas remiantis tuo pačiu atsakovo sudarytu defektiniu aktu.

Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovas utilizavo ginčo boilerį praėjus dviem dienoms po įvykio taip prisiimdamas rizikÄ ir užkirsdamas keliÄ nustatyti tiksliÄ boilerio trÅ«kimo priežastį ir įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimus į ieÅ¡kinį. Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentai, jog boileris nuosavybės teise priklausė Valstybinei mokesčių inspekcijai, o ne atsakovui, Å¡iame kontekste neturi teisinės reikÅ¡mės.Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Ä®rodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, kad bet kokios ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingos informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Kasacinis teismas ne kartÄ yra konstatavęs, kad teismai, vertindami Å¡alių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; kt.).Taigi, įvertinęs bylos medžiagÄ , kasacinio teismo praktikÄ bei apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai įvertino byloje esančių įrodymų visumÄ , tinkamai taikydamas įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ reglamentuojančias teisės normas bei remdamasis įrodymų pakankamo taisykle, pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamos bylos atveju yra visos bÅ«tinos sÄ lygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti, o atsakovas neįrodė, kad žala kilo ne dėl jo neteisėtų veiksmų, kurie pasireiÅ¡kė atsakovui neužtikrinus, kad jo valdomas objektas nesukeltų žalos.Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija n u t a r i a :

             Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                                                        Andrutė Kalinauskienė                                                                                                                                   Danutė Kutrienė                                                                                                                                   Vytautas Zelianka