2013-05-21 Nr. BB-927-1-40-2-00029-2011-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-249/2013

Teisminio proceso 1-40-2-00029-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos

1.2.4.8.1; 1.2.4.8.2; 2.1.7.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Vytauto Masioko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nuteistajam M. G.,

nuteistojo gynėjui advokatui Gintarui Černiauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. gynėjo advokato Gintaro Černiausko kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. nuosprendžiu M. G. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, nes jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo požymių.

Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros pareikštas 8000 Lt civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. S. paliktas nenagrinėtas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. nuosprendis panaikintas ir M. G. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, uždraudžiant jam bendrauti su nukentėjusiąja A. S.

Iš M. G. nukentėjusios A. S. naudai priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Be to, iš M. G. priteista 640 Lt į valstybės pajamas už antrinės teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajai A. S.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Klimavičiaus pranešimą,

n u s t a t ė :

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. nuosprendžiu M. G. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad 2011 m. sausio mėnesį, tiksli data nenustatyta, bet ne vėliau kaip sausio 10 d., ne vėliau kaip 14 val., Šiaulių globos namų, esančių Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) patalpose, smurtavo prieš nepilnametę A. S., gimusią 1995 m. lapkričio 18 d., pagriebė jai už kaklo ir pastūmė ją į lovą, kur šiai nugriuvus, abejomis rankomis sugriebė jai už kaklo ir reikalavo plauti grindis, o vėliau, pagriebęs už rankos, tempė į jos kambarį – taip sukėlė jai fizinį skausmą.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu M. G. dėl šio kaltinimo buvo pripažintas kaltu ir nuteistas.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas M. G. kaltu, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pabrėždamas nukentėjusiosios A. S. parodymų nenuoseklumą, nepakankamai atsižvelgė į bylos duomenis, rodančius tokio nenuoseklumo priežastis, bei netinkamai įvertino kitus byloje surinktus duomenis, tarp jų ir netiesioginius įrodymus, jų tarpusavio ryšį, kai kurių liudytojų parodymų prieštaringumą, todėl padarė nepagrįstas išvadas apie faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai M. G. išteisino. Pakankamą pagrindą M. G. pripažinimui kaltu sudaro nukentėjusios A. S., liudytojų parodymų ir netiesioginių įrodymų visuma, tarp kurių aplinkybės, kad nukentėjusioji A. S. netrukus po įvykio skambino buvusiai vadovei S. T., vėliau nuvyko į Vaikų teisių apsaugos skyrių, lankėsi pas vaikų namų socialinę pedagogę V. S., rašė pasiaiškinimą, su vaikų namų direktoriumi R. Ž., socialine pedagoge V. S. vėl vyko į Vaikų teisių apsaugos skyrių.

Nuteistojo M. G. gynėjas advokatas G. Černiauskas kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas M. G. kaltu, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. M. G. kaltė padarius kaltinime nurodytą veiką grindžiama tik netiesioginiais įrodymais, todėl tokiu atveju būtina, kad jie atitiktų leistinumo ir sąsajumo reikalavimus, jais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados būtų tarpusavyje sujungtos nuoseklia ir logiška grandine, jie leistų daryti vieną pagrįstą išvadą, neprieštarautų kitiems byloje surinktiems įrodymams. Asmens kaltės grindimas tik netiesioginiais įrodymais, kurie neatitinka šių reikalavimų, vertintinas kaip esminis BPK pažeidimas. Iš nukentėjusiosios A. S., liudytojų L. V., B. S., S. T. parodymų turinio palyginimo matyti, kad jie nėra nuoseklūs, bylos ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nuolat kito dėl smurto panaudojimo formų ir kitų bylos aplinkybių, prieštarauja vieni kitiems. Be to, nukentėjusios A. S., liudytojų L. V., B. S. parodymai prieštarauja liudytojo D. B. parodymams, kuriuos patvirtina liudytojų Ž. Ž., K. M., I. Č. parodymai. Liudytoja R. D. ikiteisminio tyrimo metu taip pat davė parodymus, patvirtinančius D. B. parodymus, tačiau teisme po pokalbio su nukentėjusiąja ji savo parodymus pakeitė. Dėl to akivaizdu, kad liudytojų parodymai nesudaro logiškos ir nuoseklios grandinės, neleidžia daryti vienintelės išvados, kad kaltinime nurodyta nusikalstama veika buvo padaryta.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nuosprendį pagrįsdamas nepatikimais liudytojų parodymais, nesiimdamas priemonių patikrinti liudytojų parodymų patikimumo, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį, nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią teismas, įvertindamas įrodymus, turi ne tik laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengta Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga).

Pirma, iš bylos duomenų matyti, kad liudytojos L. V., B. S. nematė pirmosios įvykio dalies, apie įvykį sužinojo tik iš nukentėjusiosios pasakojimo, tačiau liudytojų parodymai apie tai, kokiu būdu, kada jos sužinojo apie įvykį ir kas konkrečiai įvyko, nesutampa, yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Šių liudytojų parodymai dėl antrosios įvykio dalies taip pat nesutampa, prieštarauja kitų įvykio vietoje buvusių liudytojų parodymams. Nepaisydamas to, teismas nevertino, ar tokie nesutampantys, nenuoseklūs ir prieštaraujantys kitiems byloje surinktiems duomenims nukentėjusiosios A.

S., liudytojų L. V., B. S. parodymai gali būti laikomi patikimais, ir nepašalinęs šių abejonių jais grindė išvadas dėl M. G. kaltės. Antra, apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių patikrinti liudytojų R. G., R. R. parodymų apie tai, kad nukentėjusioji A. S. informavo liudytojas L. V. ir B. S., ką reikės pasakoti teisme, ką reikės nurodyti mačius ir girdėjus. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad, pasak vaikų namų socialinių darbuotojų, buvusios A. S. globėjos, nukentėjusioji yra linkusi meluoti ir nuolatos tai daro, o liudytojos L.

V. ir B. S. yra nukentėjusiosios draugės ir tik šie asmenys duoda M. G. kaltinančius parodymus. Savu ruožtu nesuinteresuoti liudytojai duoda M. G. teisinančius parodymus. Dėl to nukentėjusios A. S., liudytojų L. V., B. S. parodymai negali būti laikomi patikimais ir tikrais. Trečia, vertindamas nukentėjusiosios parodymų tikrumą, teismas neatsižvelgė į pateikiamas nukentėjusiosios charakteristikas, duomenis apie tai, kad nukentėjusioji yra itin konfliktiška, nepaklusni, mėgstanti meluoti, valkatauti, negrįžti naktimis, nuolatos pažeidinėjanti drausmę, nelankanti mokyklos, probleminė paauglė, kuri grasina socialiniams darbuotojams pasiskųsti dėl tariamo jų blogo elgesio, taip pat, kad paprašys kitų asmenų juos sumušti gatvėje.

Kasatorius pažymi, kad, be nukentėjusiosios A. S., suinteresuotų liudytojų L. V., B. S. parodymų, byloje nėra pakankamai patikimų duomenų, kuriais remiantis galima būtų padaryti išvadą dėl to, kad M. G. padarė kaltinime nurodytą veiką, o tokia situacija, kai asmuo nuteisiamas pagal nepatikimus, galbūt melagingus asmenų parodymus, vertintina kaip esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, atsisakydamas vertinti M. G. teisinančius įrodymus, vidinį įsitikinimą pagrįsdamas ne reikšmingų faktų išnagrinėjimu, versijų ištyrimu, byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu, o spėjimu ar nuojauta. Pirma, teismas kaip nenuoseklius ir prieštaringus vertino visus vaikų namų ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų parodymus, nors šių liudytojų parodymų dalis dėl to, kad nukentėjusioji yra linkusi meluoti, apibūdinama itin neigiamai, jau yra melavusi, kad globėja prieš ją smurtauja, yra nuoseklūs ir sutampa. Antra, teismas nepasisakė, kodėl nevertino liudytojų D. B., Ž. Ž., I. Č., K. M. parodymų apie bylos aplinkybes, taip pat liudytojų R. R. ir R. G. parodymų apie tai, kad nukentėjusioji jas vertė duoti parodymus apie aplinkybes, kurių nebuvo, aiškino, ką teisme pasakoti liudytojoms L. V. ir B. S. Trečia, vertindamas teismo psichologinės ekspertizės aktą Nr. 103M-156 teismas analizavo ne visus jo duomenis, o tik jų dalį, neatkreipdamas dėmesio į tai, kad ekspertizėje nurodoma, jog nukentėjusiosios emocijos nebrandžios, nepastovios, o elgesys būdingas jaunesnio amžiaus vaikams, todėl tai, kad ji galėjo suvokti jai atliekamų veiksmų prasmę, nereiškia, jog negalėjo meluoti. Be to, teismas nevertino ekspertizės akto duomenų, kad nukentėjusiajai nėra nustatytas padidintas polinkis į įtaigumą, kad M. G. jai darytas poveikis didesnės reikšmės neturėjo, kartu su nukentėjusiosios parodymais, kad ji melavo apie tai, jog M. G. vertė rašyti raštą, kuriame neigia pastarojo prieš ją naudotą smurtą. Pažymėtina ir tai, kad iš minčių raiškos, teksto nuoseklumo rašte akivaizdu, jog jo negalėjo padiktuoti žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą, toks kaip M. G. Ketvirta, apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į liudytojų parodymus, itin neigiamai apibūdinančius nukentėjusiąją A. S. ir teigiamai apibūdinančius nuteistąjį M. G.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas M. G. kaltu, iš esmės pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalyje įvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, nes išvadą dėl šio kaltės padarė neįvertinęs visų įrodymų, remdamasis tik prielaidomis, kad įrodymai patikimi, tačiau nesiimdamas jokių veiksmų aiškioms abejonėms pašalinti, duomenims patikrinti, o nepašalintas abejones aiškindamas ne kaltinamojo naudai.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl esminių BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalies pažeidimų

Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymai yra duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, o pagal to paties straipsnio 5 dalį teisėjas (teismas) įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios įstatymo nuostatos, viena vertus, įpareigoja teisėją (teismą) grįsti išvadas tik duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia kokias nors aplinkybes, leidžiančias bylą išspręsti teisingai, kitą vertus, įpareigoja teismą (teisėją), vadovaujantis įstatymu, pagal savo vidinį įsitikinimą daryti išvadas dėl įrodymų vertinimo tik tada, kai išsamiai ir nešališkai išnagrinėtos visos bylos aplinkybės. Išvados dėl įrodymų vertinimo turi būti nuoseklios, logiškai paaiškinančios priimtą procesinį sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu M. G. buvo pripažintas kaltu dėl to, kad 2011 m. sausio mėnesį, tiksli data nenustatyta, bet ne vėliau kaip sausio 10 d., ne vėliau kaip 14 val., Šiaulių globos namų, esančių Šiauliuose, Vilniaus g. 297A patalpose, smurtavo prieš nepilnametę A. S., gimusią 1995 m. lapkričio 18 d., pagriebė jai už kaklo ir pastūmė ją į lovą, kur šiai nugriuvus, abejomis rankomis sugriebė jai už kaklo ir reikalavo plauti grindis, o vėliau, pagriebęs už rankos, tempė į jos kambarį – taip sukėlė jai fizinį skausmą. Iš kaltinimo turinio akivaizdu, kad M. G. buvo nuteistas už vienkartinius, trumpai trukusius veiksmus, kurie negalėjo tęstis nuo sausio 8 d. iki 10 d.

Išnagrinėjęs bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Šiaulių vaikų globos namų auklėtinė A. S. nesilaikė globos namuose nustatytų taisyklių, nelankė mokyklos, nesimokė, negrįždavo naktimis į Vaikų globos namus, netvarkė kambario, kuriame gyveno. Dėl tokio jos elgesio tarp jos ir M. G., kuris buvo tiesiogiai atsakingas už A. S. priežiūrą, įvykdavo konfliktai. 2011 m. sausio 8 d. ryte toks konfliktas tarp jų įvyko dėl to, kad A. S. atsisakė susitvarkyti savo kambarį ir plauti koridoriaus grindis, nors tai ji privalėjo daryti pagal grafiką. Šias aplinkybes patvirtina tiek M. G., tiek pati A. S., tuo tarpu toliau jų parodymai skiriasi. A. S. teigia, kad M. G. prieš ją panaudojo fizinį smurtą, tuo tarpu M. G. bet kokį smurtą prieš ją neigia. Įvykį tiesiogiai mačiusių liudytojų nėra. Iš karto po konflikto nukentėjusioji skundė M. G. elgesį socialiniams ir vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojams, tačiau apie kaltinime nurodytą smurtą jiems nepasakojo, jokių kūno sužalojimų nebuvo nustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad M. G. nusikalstami veiksmai įrodyti nukentėjusiosios A. S. parodymais, nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokolu, liudytojų L. V., B. S., S. T., nepilnamečių liudytojų Ž. Ž., K. M., D. B. parodymais ir kita bylos medžiaga, tačiau tokia kategoriška išvada neatitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų. M. G. kaltinančiais galima laikyti tik nukentėjusiosios A. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, taip pat parodymų patikrinimo vietoje metu, išsiaiškinus, kodėl ji atskiriems asmenims įvykio aplinkybes aiškino skirtingai.

Liudytojos L. V. ir B. S. parodė, kad jos iš draugės A. S. pasakojimo žino apie auklėtojo M. G. smurtavimą. Pagal jų parodymus, auklėtojas už tai, kad A. S. negrįžo į vaikų namus ją nubaudė grindų plovimu, o jai nepaklusus, tampė, stumdė, smaugė, mušė. Po pamokų (tai leidžia suprasti, kad pirmadienį, sausio 10 d.) M. G. užrakino A. S. jos kambaryje ir neleido eiti į kitą grupę pas drauges. Apeliacinės instancijos teismas pripažino patikimais L. V. ir B. S. parodymus apie sausio 8 d. konfliktą, neįvertindamas liudytojos R. R. parodymų, kad A. S. prašė jos teisme paliudyti, kad ši tariamai mačiusi, kaip M. G. prieš ją smurtavo, o L. V. ir B. S. ji jau informavusi apie tai, ką reikia pasakyti teismo posėdžio metu. Pirmosios instancijos teismas būtent dėl šių parodymų suabejojo L. V. ir B. S. parodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas liudytojos R. R. parodymus nemotyvuotai įvertino kaip nepatikimus, nenurodydamas jokių argumentų, kodėl ji turėtų meluoti teismui. Dėl to apeliacinės instancijos teismas savo vidinio įsitikinimo nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, t. y. nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

Liudytoja S. T., buvusi A. S. auklėtoja, apklausiama teisme, nepatvirtino nukentėjusiosios parodymų, kad jai telefonu buvo pranešta apie M. G. smurtavimą, todėl apeliacinės instancijos teismas vadovavosi jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ir padarė išvadą, kad S. T. patvirtino A. S. nurodytas aplinkybes, jog nukentėjusioji jai skambino ir pasakė, kad vadovas M. G., reikalaudamas plauti grindis, prieš ją (A. S.) smurtavo. Apeliacinės instancijos teismas įvardijo smurtavimą, bet neatskleidė jo turinio, o būtent: „Paskambino buvusi ugdytinė A. S. ir pasakė, kad ją sumušė vadovas M. G. Minėjo, jog ji buvo tampoma už plaukų ir tai matė kiti vaikai“. Šie liudytojos S. T. parodymuose nurodyti M. G. veiksmai jam nebuvo inkriminuoti ir už tai jis nebuvo teisiamas, todėl liudytojos parodymai neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto sąsajumo reikalavimo. Be to, teismas nutylėjo tą aplinkybę, kad S. T. nepatikėjo buvusios ugdytinės pasakojimu, pamanė, kad ši padariusi kažką neleistino ir šantažuoja M. G. Taigi teismas savo vidinio įsitikinimo nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, t. y. nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

Liudytojai Ž. Ž., K. M., D. B. apklausiami nedavė jokių parodymų, kuriuose būtų duomenų apie kokius nors nusikalstamus M. G. veiksmus ar kurie patvirtintų ar paneigtų bent vieną aplinkybę, sudarančią įrodinėjimo dalyką ar tarpinį faktą, reikšmingą bylai teisingai išspręsti, todėl jų parodymai neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto sąsajumo reikalavimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus, pripažino, kad yra rimtų abejonių dėl nukentėjusiosios A. S. parodymų teisingumo ir kartu dėl paties kaltinimo, kad M. G. nukentėjusiąją tampė, stūmė bei smaugė, sukeldamas fizinį skausmą, todėl abejonės aiškintinos kaltinamojo naudai. Kolegijos nuomone, ši pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta, o apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalyse numatytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimai yra esminiai, nes sutrukdė priimti teisingą sprendimą byloje, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Vytautas Masiokas

Antanas Klimavičius