2019-01-16 Nr. AB-1611-3-61-3-02513-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-184-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02513-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. (E. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. S. (E. S.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir jo patikslinimu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. liepos 16 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis: pareiškėjui buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai, nesudarytos sąlygos pasivaikščioti gryname ore, maitinimas buvo nepakankamai kaloringas, tualetas neatskirtas nuo likusios patalpos, dušu buvo galima naudotis ribotą laiką, patalpos buvo avarinės būklės, jose buvo pelėsio ir buitinių kenkėjų, apšvietimas buvo netinkamas, vėdinimas neefektyvus, temperatūra neatitiko reikalavimų, pastato konstrukcijoje buvo asbesto, kamerose nebuvo šaldytuvo. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas nurodė pageidaujantis būti perkeltas į gyvenamąją patalpą, kur jam tektų ne mažiau kaip 4 kv. m ploto, atskaičiavus tualeto ir baldų užimamą plotą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui yra skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo. Lukiškių TI-K kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Kameros vėdinamos natūraliai per langus. Nuteistiesiems sudarytos sąlygos pasivaikščioti gryname ore. Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ar panašūs dirbiniai nenaudojami. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo nesikreipė. Lukiškių TI-K atsiliepime atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs, o prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų. Išdėstęs visa tai, Lukiškių TI-K taip pat prašė iš pareiškėjo priteisti su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą – 1,92 Eur.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 1 780 Eur neturtinės žalos atlyginimą už netinkamą laikymą Lukiškių TI-K nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2017 m. sausio 11 d., kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 201 parą buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto normos. Pažymėjo, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Teismo vertinimu, pareiškėjui ploto pagal teisės aktus nepakako, kai jis buvo laikomas ne vienas kamerose Nr. 109, Nr. 106, Nr. 126, Nr. 331, Nr. 317, taip pat kai kameroje Nr. 256 buvo daugiau nei 6 asmenys, nes yra atimamas sanitarinio mazgo plotas (patalpos matmenys – apie 0,8 × 0,7 m (0,56 kv. m)). Taigi Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas.

7. Teismas rėmėsi Lukiškių TI-K ūkio skyrius 2017 m. rugpjūčio 2 d. pranešime Nr. 24-5102 nurodyta informacija, kad: Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus; kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, patalpos matmenys – apie 0,8 × 0,7 m (0,56 kv. m), patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m), nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara; galiojantys teisės aktai nenustato, kokiu atstumu nuo kameros durų turi būti įrengiamas tualetas; asmens privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos, kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kameros vėdinamos pro langus, visų langų rėmai atidaromi, pritaikyti vėdinimui; kamerose dirbtinė šviesa ne mažesnė kaip 200 Lx; pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai yra naikinami; Lukiškių TI-K yra trylika dušų, kurių įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. vasario 9 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-124 nurodyta, kad kameroje Nr. 256 jokių pažeidimų nenustatyta, 2016 m. vasario 10 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-127 pažeidimų taip pat nenustatyta.

8. Kompleksiškai įvertinęs duomenis apie higienos sąlygas Lukiškių TI-K, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad didžiausi pažeidimai buvo susiję būtent su ploto trūkumu, tačiau nustatydamas žalos dydį teismas vertino ir smulkesnius pažeidimus, kaip antai, sanitarinio mazgo nevisišką atitvėrimą. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl oro temperatūros, drėgmės, vėdinimo, sienų būklės, kenkėjų, pasivaikščiojimo laiko nėra pagrįsti įrodymais, todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentus atmetė. Nesant duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi dėl ilgalaikių pasivaikščiojimų suteikimo, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, todėl atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, trukmę, taip pat kompleksiškai įvertinęs smulkesnius pažeidimus (sanitarinio mazgo atvirumą), teismas pareiškėjui priteisė 1 780 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 10. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

11. Apeliaciniame skunde Lukiškių TI-K dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.) bei neturtinės žalos atlyginimu. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių pareiškėjui kilusių neigiamų pasekmių, nenustatė priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ir psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio vertinimui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat nemotyvavo, kodėl pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakako tik pažeidimo pripažinimo. Lukiškių TI-K pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu. Taigi pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu bei patekimu į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde Lukiškių TI-K taip pat nurodo, jog ruošdamas medžiagą pirmosios instancijos teismui realiai turėjo padaryti dokumentų kopijas (skaitmeninės dokumentų kopijos įstaigoje nėra saugomos), todėl patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios turi būti priteistos iš pareiškėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 201 parą nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, o sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo kameros ploto, priteisė pareiškėjui 1 780 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

13. Lukiškių TI-K nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti, tačiau Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Apeliacinį skundą Lukiškių TI-K iš esmės grindžia aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, bei kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė kokius nors neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl neturtinė žala jam esą priteista nepagrįstai.

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant atsakovo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

15. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir atsakovo atstovas neginčija, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose 201 parą buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytą 3,6 kv. m vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamosios kameros ploto normą. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui teisės aktuose nustatytos minimalios gyvenamosios kameros normos, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

16. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Taigi administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai (nagrinėjamu atveju išdėstyti pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą), jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015, 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017 ir kt.).

17. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ypač ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

19. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

20. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 780 Eur.

21. Atsakovas taip pat teigia, jog iš pareiškėjo turėjo būti priteistas Lukiškių TI-K patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria vadovaujasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra nepagrįsti. Šiuo atveju akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas bylą iš esmės laimėjo, nes buvo pripažinta, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, todėl iš pareiškėjo negali būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.

22. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė