2015-10-07 Nr. AB-19451-3-63-3-01119-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1091-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01119-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Klaipėdos rajono skyriaus, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Klaipėdos nafta“, uždarosioms akcinėms bendrovėms „Ardynas“, „Sweco Lietuva“ dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. S. 2013 m. spalio 2 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 5-13), kurį patikslino (II t., b. l. 1-14), prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus (toliau – ir Klaipėdos skyrius) 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymą Nr. 12 VĮ-(14.12.2)-1082.

Pareiškėja nurodė, jog nuosavybės teise valdo 1,19 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1082 (toliau – ir ginčijamas įsakymas, Įsakymas) žemės sklypui nustatyti žemės servitutai, suteikiantys teisę 0,1075 ha plote tiesti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas – dujotiekio inžinerinius tinklus, kurių savininkas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Klaipėdos nafta“.

Ginčijamo įsakymo 2.4 punktu nustatytas nuostolių dėl servitutų atlyginimas, pareiškėjai išmokant 2516,60 Lt vienkartinę kompensaciją, o 2.3 punkte įtvirtinta pareiškėjos pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą. Argumentavo, jog servitutai nėra suprojektuoti Suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 (toliau – ir Specialusis planas), grafinės dalies brėžiniuose, kaip nepagrįstai nurodo AB „Klaipėdos nafta“, kurios prašymu suprojektuoti servitutai.

Pareiškėjos teigimu, ginčijamas įsakymas priimtas, pažeidžiant Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 2.4 punkte numatytą sąlygą, leidžiančią administraciniu aktu nustatyti servitutus privačios žemės sklypams tik tuomet, jei servitutas numatytas pagal teritorijų planavimo dokumentus. Pripažino, jog Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas suteikia galimybę administraciniu aktu pagal teritorijų planavimo dokumentų sprendinius nustatyti servitutus, suteikiančius teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus, tačiau mano, jog Specialiuoju planu numatytas tiesti magistralinis dujotiekis negali būti priskiriamas bendrojo naudojimo inžinerinės infrastruktūros tinklams, nes Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 56 dalis prie bendrojo naudojimo sistemos priskiria tiktai gamtinių dujų skirstymo (o ne perdavimo) sistemos dalį.

Teigė, jog ginčijamu įsakymu suprojektuoti servitutai tiesti, aptarnauti ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) komunikacijas, yra neteisėti. Pareiškėja nurodė, jog pagal Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 15 punktą servitutas turi būti projektuojamas tokio dydžio, ribų ir ploto, kad būtų užtikrintas viešpataujančio daikto tinkamas naudojimas ir būtų kuo mažiau ribojamos tarnaujančio daikto savininko teisės naudotis žemės sklypu, tuo tarpu, servituto apimtis jos žemės sklypui nustatyta be objektyvios bei technologiškai pagrįstos būtinybės, sukuriant situaciją, kai servituto turėtojos AB „Klaipėdos nafta“ teisės tampa didesnės už žemės savininko teises.

Pareiškėjos teigimu, nepagrįsta ginčijamo įsakymo dalis, kuria nustatyta servituto turėtojo teisė tiesti antžemines komunikacijas, nes pagal Specialųjį planą jos sklype numatytas tik požeminio magistralinio dujotiekio vamzdynas. Teigė, kad pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą jai taip pat nustatyta nepagrįstai, o viešpataujančio daikto savininkui žemės sklypo tinkamo naudojimo ir priežiūros pareigų nenumatyta. Be to, neaiškiai apibrėžtas servituto turinys. Argumentavo, jog nuosavybės teisės į žemės sklypą suvaržymai paneigia pačią nuosavybės teisės esmę, todėl mano, kad žemė turėjo būti paimta visuomenės poreikiams.

Pareiškėja nesutiko su ginčijamo įsakymo 2.4 punktu nustatytos vienkartinės kompensacijos dydžiu. Nurodė, kad kompensacija paskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika (toliau – ir Metodika), kurioje žemės savininkų nuostolių atlyginimas dėl žemės rinkos vertės netekimo nenumatytas, nėra nustatyta nuostolių dydžio priklausomybė nuo servituto trukmės, nenustatytas periodinės kompensacijos paskaičiavimo būdas.

Pareiškėja prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis, suteikianti teisę Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti Metodiką, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, nes deleguoja Lietuvos Respublikos Vyriausybei tas funkcijas, kurias Konstitucija priskiria įstatymų leidėjui, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, kadangi reguliuoja klausimus, kurie turi būti sprendžiami įstatymu ir ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, Civilinio kodekso 4.93 straipsnio 4 daliai ta apimtimi, kuria nenumatytas visų realiai patirtų nuostolių savininkui atlyginimas.

Pareiškėja teigė, jog pagal Metodiką nuostoliai apskaičiuoti darant prielaidą, kad žemės sklypas naudojamas žemės ūkio paskirčiai, tuo tarpu ginčo sklypas yra Klaipėdos miesto teritorijoje ir yra vertingas dėl jo urbanizavimo galimybės. Pagal Klaipėdos rajono bendrąjį planą sklypas gali būti naudojamas ne tik žemės ūkio paskirčiai. Pareiškėja nurodė, kad ji turi tikslą ir galimybę pakeisti žemės sklypo naudojimo paskirtį, todėl nuostoliai dėl praradimo naudoti žemę pagal paskirtį nepagrįstai skaičiuojami, vertinant žemės ūkio paskirties žemę. Nurodė, kad atsakovas taip pat pažeidė ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes tinkamai neišaiškino ginčijamo akto apskundimo tvarkos.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Klaipėdos rajono skyriaus, atsiliepime į skundą (I t., b. l. 42-50) nurodė, jog su skundo reikalavimu nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsikirtimą grindė Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas yra pripažintas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu. Pažymėjo, jog Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, jog teritorijai, kurioje turi būti įrengta suskystintų gamtinių dujų terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimu, ir kuri nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nėra valdoma bendrovės ar perdavimo sistemos operatoriaus, nustatomas žemės servitutas.

Teigė, jog įvertinus šią nuostatą ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, suskystintų gamtinių dujų terminalo jungiamojo dujotiekio statybai privačiuose sklypuose nustatyti servitutai susitarus su sklypų savininkais, o nepavykus susitarti - administraciniu aktu. Nurodė, kad 2013 m. liepos 15 d. AB „Klaipėdos nafta“ pateikė prašymą Nr. (22.3)A6-432 dėl žemės servitutų nustatymo, pateikdama žemės sklypų, kuriems reikalinga nustatyti servitutą administraciniu aktu, sąrašą.

Pažymėjo, kad nustatant servitutus administraciniu aktu, teisės aktai nenumato pareigos ar teisės nagrinėti servituto būtinumo ir tikslingumo, nes šie klausimai išspręsti teritorijų planavimo dokumentu – Specialiuoju planu. Teigė, jog patvirtintas Specialusis planas nėra teisės aktas, kuriuo nustatomas servitutas, dujotiekio statybai ir eksploatacijai reikalinga teritorija tik pažymėta kaip dujotiekio statybai ir eksploatacijai rezervuojama teritorija, o servitutai nustatomi teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėjo, jog žemės paėmimo visuomenės poreikiams būdas yra labiau varžantis savininkų teises.

Teigė, jog pareiškėja nepagrįstai remiasi Gamtinių dujų įstatymu, nes jis nereglamentuoja inžinerinių tinklų (dujų) sistemų skirstymo į centralizuotas (bendro naudojimo) ir kitas sistemas. Nurodė, kad servitutas administraciniu aktu galėjo būti nustatytas tiek pagal Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 13 straipsnį, teik pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 4 dalį. Nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad ginčijamu įsakymu nustatyto servituto turinys nėra aiškus. Nurodė, jog pareiškėjos žemės sklypui servitutas nustatytas pagal Specialiojo plano rengėjo pateiktą žemės sklypo su nustatytomis specialiosiomis žemės ir miško naudojimosi sąlygomis bei servitutu planą, kuriame aiškiai nurodyta servituto vieta, ribos bei plotas.

Teigė, kad servituto ribos sutampa su tiesiamo dujotiekio apsaugos zonos ribomis, todėl apribojimus naudotis šia žemės sklypo dalimi nustato ne ginčijamas įsakymas, o teisės aktai ir Specialiojo plano nuostatos. Argumentavo, kad ginčijamo įsakymo 2.3 punkte nustatyta prievolė žemės sklypo savininkui tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą reiškia, jog pareiškėjas, kaip protingas ir rūpestingas asmuo, neturėtų imtis veiksmų, kurie akivaizdžiai trukdytų servituto turėtojui prižiūrėti ir naudotis infrastruktūros objektais.

Pažymėjo, jog buvo patikrinta, ar apskaičiuojant kompensaciją pareiškėjai, buvo tinkamai taikoma Metodika ir pažeidimų nenustatyta. Nurodė, jog pareiškėja turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl neatlygintų nuostolių priteisimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepime į skundą (I t., b. l. 59-67) nurodė, jog su skundu nesutinka ir siūlė jį atmesti.

Argumentavo, jog nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, kad Specialiuoju planu nebuvo suprojektuotas ginčo servitutas. Nurodė, kad tiek Specialiojo plano aiškinamajame rašte, tiek kiekviename Specialiojo plano sprendinių konkretizavimo brėžinyje yra pateikti žemės sklypų, kuriuose specialiuoju planu rezervuojama teritorija dujotiekio statybai, sąrašai, nurodytas konkretus rezervuojamos teritorijos plotas kvadratinių metrų tikslumu, o administraciniu aktu nustatytų žemės servitutų plotas yra identiškas Specialiajame plane nurodytam rezervuojamos teritorijos plotui.

Nurodė, jog prieš rengiant Suskystintų gamtinių dujų terminalo specialųjį planą, buvo įvertinta ir žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams alternatyva, tačiau šio nuosavybės paėmimo būdo buvo atsisakyta, kaip labiau ribojančio ir varžančio savininkų teises. Teigė, kad servitutas nustatytas laikantis teisės aktų reikalavimų ir tokios apimties, kokia būtina pagal teisės aktų reikalavimus. Argumentavo, jog servitutai administraciniu aktu nustatomi pagal teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, kuriuose yra suprojektuotas servituto dydis, plotas ir ribos, todėl nagrinėjamu atveju nustatydamas ginčo žemės sklypui servitutą, atsakovas privalėjo vadovautis galiojančiais Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d.

įsakymu Nr. 1-130 patvirtinto Specialiojo plano sprendiniais. Pažymėjo, kad prievolę viešpataujančiu tampančio daikto savininkui kompensaciją apskaičiuoti pagal Metodiką nustato Žemės įstatymo 23 straipsnis, ir tiek specialiojo plano rengėjas, parengęs vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo aktus, tiek viešpataujančiu tampančio daikto savininkas – AB „Klaipėdos nafta“, tiek ir administracinį aktą priėmęs atsakovas, veikė vykdydami Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių servitutų nustatymą administraciniu aktu, reikalavimus, ir nei vienas iš šių subjektų neturi teisės nesilaikyti teisės aktų reikalavimų arba nustatyti kitokią, nei yra patvirtinta Vyriausybės, nuostolių apskaičiavimo metodiką.

Nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad nuostoliai turėtų būti kompensuojami kaip ir nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams atveju. Nurodė, jog servitutas nustatytas įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos ekonominį projektą, o servituto nustatymo galimybė numatyta Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatyme. Teigė, jog nuosavybė apribota remiantis įstatymu, o tai neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Tvirtino, jog priimant skundžiamą administracinį aktą kompensacija pareiškėjai apskaičiuota pagal tuo metu buvusią nekilnojamojo turto būklę, o ne tai, ką pareiškėja planuoja daryti su žemės sklypu ateityje.

Nurodė, kad pareiškėja skundą teismui pateikė per įstatymo nustatytus terminus, todėl vertino, kad ginčijamame įsakyme jo apskundimo tvarka buvo išaiškinta tinkamai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepime į patikslintą skundą (II t., b. l. 20-23) nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, kad jis yra Suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano rengėjas. Pabrėžė, kad išnagrinėjęs administracinę bylą dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2013 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 1-130, kuriuo patvirtintas Suskystintų dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialusis planas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi pripažino neteisėta tik tą Specialiojo plano sprendinių dalį, kuri numato, kad pareiškėjams priklausančiuose žemės sklypuose atstumas nuo linijų uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių reguliavimo bei apskaitos stočių iki gyvenamųjų, visuomeninių pastatų ir kitų statinių, kelių ir geležinkelių sankryžų, viešojo naudojimo geležinkelių bei AM kategorijos kelių sankasos apačios turi būti ne mažesnis nei 50 metrų ir (ar) atstumas nuo uždarymo įtaisų iki bet kokios paskirties pastatų, nepriklausančių magistraliniam dujotiekiui, turi būti ne mažesnis kaip 100 metrų.

Argumentavo, kad nei Teritorijų planavimo įstatymas, nei 2011 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministro ir aplinkos ministro įsakymu Nr. 1-10/D1-61 patvirtintos Infrastruktūros plėtros (šilumos, elektros, dujų ir naftos tiekimo tinklų) specialiųjų planų rengimo taisyklės nenumato servituto nustatymo specialiuoju teritorijų planavimo dokumentu, t. y. patvirtintas Specialusis planas nėra dokumentas, vadovaujantis kuriuo, viešpataujančiu tampančio daikto savininkas (planavimo organizatorius) galėtų registruoti savo teisę nekilnojamojo turto registre be tolimesnių teisinių aktų (sandorio ar administracinio akto).

Nurodė, jog priešingai nei teigia pareiškėja, Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis aiškiai apibrėžia, kas yra suskystintų gamtinių dujų terminalo infrastruktūra, o pagal Specialųjį planą planuojamas dujotiekis yra priskiriamas prie Suskystintų gamtinių dujų terminalo infrastruktūros. Tvirtino, kad įvertinęs, jog dujotiekio apsaugos zonos ribose žemės sklypo savininko ūkinė veikla bus ribojama bei siekdamas atlyginti žemės sklypo savininko patiriamus nuostolius teisės aktų nustatyta tvarka, planavimo organizatorius AB „Klaipėdos nafta“ priėmė sprendimą nustatyti servitutą visos dujotiekio apsaugos zonos ribose, tokiu būdu siekdamas kompensuoti savininkų nuostolius ne tik faktiškai dujotiekio statybai ir patarnavimui reikalingoje žemės juostoje, bet ir juostoje, kurioje nustatomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 21 d. sprendimu (II t., b. l. 32-40) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Skundo dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1082 „Dėl servituto nustatymo R. S. žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini)“ 2.3 punkto panaikinimo patenkino visiškai. Kitą dalį skundo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014, kuriuo Specialusis planas, išskyrus vieną jo dalį dėl atstumo nuo linijų uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių, reguliavimo bei apskaitos stočių iki gyvenamųjų, visuomeninių pastatų ir kitų statinių, kelių ir geležinkelių sankryžų, viešojo naudojimo geležinkelių bei AM kategorijos kelių sankasos apačios ir (ar) atstumo nuo uždarymo įtaisų iki bet kokios paskirties pastatų, nepriklausančių magistraliniam dujotiekiui, pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Pažymėjo, kad minėtoje teismo nutartyje nustatyti faktai yra prejudiciniai, todėl teismas iš naujo nevertino pareiškėjos skundo argumentų dėl jos žemės sklype nustatytų servitutų teisėtumo ar jų apimties, nes servitutų turinys (apimtis) apibrėžtas Specialiajame plane, o argumentų ir įrodymų, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrius būtų nesilaikęs Specialiojo plano sprendinių ir nustatęs didesnio ar mažesnio ploto ir apimties, nei numatyta Specialiajame plane, servitutus, pareiškėja nepateikė.

Pažymėta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti ginčo (magistralinio) dujotiekio trasos vietos suprojektavimą neteisėtu ir pažymėjo, kad servitutai yra suprojektuoti būtent išilgai šios trasos ir yra būtini siekiant įgyvendinti SGD terminalo projektą (nutiesti magistralinį dujotiekį bei vėliau jį eksploatuoti). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog servitutai suprojektuoti išilgai per pareiškėjai ir kitiems asmenims priklausančius žemės sklypus planuojamą tiesti magistralinio dujotiekio trasą ir jų plotas atitinka Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 25 punkte (2003-04-29 nutarimo Nr. 539 redakcija) nurodytą magistraliniams dujotiekiams nustatomą apsaugos zoną.

Teismas pažymėjo, jog aplinkybę, kad servitutai yra suprojektuoti Specialiuoju planu patikslintame skunde pripažino ir pati pareiškėja. Tai reiškia, jog pareiškėjos nuosavybės apribojimo būdas, t. y. servitutų nustatymas, yra įtvirtintas galiojančiame ir nenuginčytame teritorijų planavimo dokumente. Dėl šios priežasties pareiškėjos argumentas dėl jos žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams pripažintas teisiškai nereikšmingu ir plačiau nenagrinėtas.

Spręsdamas dėl ginčijamo teisės akto teisėtumo teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis servituto turinį, jo nustatymą, Žemės įstatymo 23 straipsniu, Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo preambule ir 3 straipsnio 2-3 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintomis Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Teismas nurodė, kad servituto nustatymas nagrinėjamu atveju buvo pagrįstas Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo preambulėje ir 3 straipsnio 2-3 dalyse įtvirtintu viešuoju interesu. Teismas sprendė, kad priimdamas ginčijamą įsakymą, atsakovas savo kompetencijos neviršijo, o įsakymas, kuriuo pareiškėjos žemės sklypui nustatyti servitutai, atitinka Taisyklių 16 punkto reikalavimus.

Teismas pripažino pagrįstais pareiškėjos argumentus dėl ginčijamo įsakymo 2.3 punkto, kuriuo jai nustatyta pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantį daiktą, pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas rėmėsi Civilinio kodekso 4.113 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, jog servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui, Taisyklių 16.9 punktu, pagal kurį tarnaujančiojo žemės sklypo savininko pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį žemės sklypą nustatoma tik tais atvejais, kai servituto turinį sudarančiomis teisėmis naudojasi ir pats tarnaujančiojo žemės sklypo savininkas. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju servitutų turinį sudaro teisės – tiesti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas, teismas sprendė, kad nurodytomis servitutą sudarančiomis teisėmis naudosis išimtinai viešpataujančio daikto savininkas AB „Klaipėdos nafta“, todėl pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), 0,1075 ha plote, kuriame nustatyti servitutai, atlikti visus žemės sklypo priežiūros darbus yra magistralinį dujotiekį eksploatuojančio subjekto, o ne pareiškėjos prievolė. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu ginčijamo įsakymo 2.3 punktas panaikintas, vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Teismas taip pat nustatė, kad ginčijamu įsakymu nustatytas pareiškėjos patirtų nuostolių kompensacijos dydis – 2516,60 Lt, grindžiamas UAB „Sweco Lietuva“ atliktais skaičiavimais, kurie pateikti 2013 m. liepos 26 d. Kompensacijos už sunaikinamus pasėlius ir sodinius apskaičiavimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) A ir 2013 m. liepos 26 d. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) B (toliau – Apskaičiavimo aktas A ir Apskaičiavimo aktas B). Iš Apskaičiavimo akto A ir Apskaičiavimo akto B turinio nustatyta, jog pareiškėjai apskaičiuoti nuostoliai už sunaikinamus pasėlius ir nuostoliai, patirti dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo. Remiantis Metodikos nuostatomis, tiek sunaikinamų pasėlių rinkos vertė, tiek nuostoliai dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo apskaičiuojami pagal Metodikoje įtvirtintas formules. Įvertinusi Apskaičiavimo akto A ir Apskaičiavimo akto B turinį, teisėjų kolegija nenustatė, jog nuostoliai būtų apskaičiuoti nesilaikant Metodikos reikalavimų. Nors, pareiškėjos teigimu, kompensacija jos žemės sklypui turėjo būti skaičiuojama ne pagal žemės ūkio naudojimo paskirtį, nes pareiškėjai priklausančio žemės sklypo dalyje, kurioje nustatyti servitutai, žemės ūkio veiklą vystyti trukdo objektyvios priežastys, tačiau konstatuota, kad įrodymų, kurie patvirtintų, jog yra priimti sprendimai dėl žemės naudojimo paskirties pakeitimo, nepateikė. Esant nurodytai aplinkybei vertinta, jog pagrįstai buvo vadovaujamasi žemės sklypo pagrindine naudojimo paskirtimi, kuri įrašyta Nekilnojamojo turto registre.

Pareiškėjos argumentą, jog nuostoliai dėl galimybės naudoti žemės sklypą pagal paskirtį praradimo nebuvo apskaičiuoti pagal Metodikos 9.2 punktą bei neatlyginti teismas laikė nepagrįstu nustatęs, kad Specialiojo plano rengėjas UAB „Sweco Lietuva“ nuostolius dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo apskaičiavo ir jie sudaro 2341,35 Lt.

Teismas pažymėjo, kad Metodikos 2 punkte pateiktas baigtinis sąrašas atlygintinų nuostolių – už sunaikinamus pasėlius ir sodinius; už iškertamą mišką; už prarastą galimybę naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad remiantis galiojančiu teisiniu reguliavimu bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismine praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB „N. B.“, Ž. K. ir kt. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009; 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. UAB „Girga“, bylos Nr. 3K-3-420/2009, 2012 m. liepos 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-367/2012) pareiškėja dėl Metodikoje nenumatytų nuostolių atlyginimo turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti byloje taikomų įstatymų ar kitų teisės aktų konstitucingumu, todėl pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1541 ir juo patvirtintos Metodikos nuostatų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai netenkintas.

III. Pareiškėja R. S. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 46-53), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjos skundas, ir priimti naują sprendimą - pareiškėjos skundą patenkinti.

Apeliantė prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kadangi pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl daugelio pareiškėjos skundo argumentų, todėl pareiškėja norėtų žodžiu pateikti paaiškinimus teismui.

Apeliantė taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis, suteikianti teisę Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti Metodiką, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, nes deleguoja Lietuvos Respublikos Vyriausybei tas funkcijas, kurias Konstitucija priskiria įstatymų leidėjui, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-02 nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, kadangi reguliuoja klausimus, kurie turi būti sprendžiami įstatymu ir ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-02 nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, Civilinio kodekso 4.93 straipsnio 4 daliai ta apimtimi, kuria nenumatytas visų realiai patirtų nuostolių savininkui atlyginimas.

Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės nevertino jos nuosavybės teisė ribojimo būdo (nustatant servitutą) pagrįstumo, servituto įtakos pareiškėjos nuosavybės teisei, nors pareiškėja patikslintame skunde nurodė net keliasdešimt teisės aktuose nustatytų suvaržymų, kurie pareiškėjos teisę apriboja tokia apimtimi, kad ši teisė tampa mažesnė už servituto turėtojo teises. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, pripažįstančios, jog nuosavybės teisės apribojimai turi nepažeisti teisingumo, proporcingumo, šalių interesų derinimo principų, kad servituto teisė visais atvejais mažesnė už savininko teises, jog servitutas gali būti nustatomas tik tuomet, kai kitokiu būdu normaliomis sąnaudomis tarnaujančio daikto naudojimas nebūtų įmanomas.

Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nepaaiškino, kodėl nesutinka su pareiškėjos patikslinto skundo argumentais, jog remiantis SGD terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, Žemės įstatymo 45 straipsnio, Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nuostatomis, pripažintina, kad reikalinga dujotiekio statybai pareiškėjo sklypo dalis, nesusitarus su pareiškėja dėl jos naudojimo, turi būti paimta visuomenės poreikiams, taip pat su argumentu, jog Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalis 4 punktas neturėjo būti taikomas.

Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos argumento, jog servitutas administraciniais aktais nustatytas nepagrįstai, nes jis pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktą gali būti nustatomas tik tiesiant centralizuotus (bendro naudojimo) inžinierinės infrastruktūros tinklus, o SGD terminalo dujotiekio jungtis prie tokių tinklų nepriskirtina. Be to, nepasisakė dėl argumento, jog servitutą nustatantis Įsakymas prieštarauja Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punktui, reikalaujančiam žemę naudoti pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą.

Tai, kad Specialiuoju planu servitutai suprojektuoti pareiškėjos žemės ūkio paskirties sklypui, visiškai nereiškia, kad jie gali būti nustatyti tokiam sklypui nepakeitus žemės naudojimo paskirties. Dėl atlyginimo už servituto nustatymą teigia, kad teismas pasirėmė aiškiai Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiu teisės aktu – Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Metodika. Pirmosios instancijos teismo išvados prieštaringos – teismas nurodė, jog Metodikos 2 punkte pateiktas baigtinis atlygintinų nuostolių sąrašas, tačiau taip pat nurodė, jog pareiškėja gali kreiptis į teismą dėl didesnių nuostolių atlyginimo.

Pareiškėjos nuomone, Konstitucijoje nustatyta galimybė paimti privačią nuosavybę negali būti atskirta nuo konstitucinės pareigos už tai teisinga atlyginti, valstybei nesukūrus teisingą atlyginimą užtikrinančio teisinio reguliavimo ir nenustačius teisingo atlyginimo pareiškėjai, teismas privalėjo vadovautis Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalimi ir tiesiogiai taikydamas Konstituciją panaikinti administracinį sprendimą dėl servituto nustatymo.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti (II t., b. l. 60-64).

Atsakovas tvirtina, kad servitutas nustatytas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais (SGD terminalo įstatymu, Žemės įstatymu, Civilinio kodekso nuostatomis, patvirtintu Specialiuoju planu). Mano, kad teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Pažymi, kad kompensacija pareiškėjai apskaičiuoja vadovaujantis galiojančiu teisės aktu, kurio atsakovas negali pakeisti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12 VĮ-(14.12.2)-1082 „Dėl servituto nustatymo R. S. žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini)“, kuriuo sklypo 0,1075 ha plote nustatyti žemės servitutai, suteikiantys teisę tiesti, aptarnauti ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą ABTĮ 136 straipsnio nustatyta apimtimi, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su padarytomis išvadomis jų nekartoja, o tik jas papildo atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus.

Byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, proceso šalių paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į apeliacinį skundą. Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino pareiškėjos prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Dėl servituto nustatymo pagrįstumo

Pareiškėja ginčija Įsakymu nustatytą servitutą, nurodydama, kad šis servitutas pareiškėjos nuosavybės teises riboja tokia apimtimi, jog ši jos teisė iš esmės paneigiama. Teisėjų kolegija, siekdama įvertinti šių pareiškėjos teiginių pagrįstumą, vertina servitutu nustatytų ribojimų turinį servituto nustatymo pagrįstumo aspektu.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad bylos dalykas yra ginčijamo įsakymo pagrįstumas, įskaitant servituto nustatymo klausimą, kompensacijos už servitutą, jei servitutas nustatytas pagrįstai, klausimą ir servituto atitiktį specialiojo planavimo dokumentams. Šiai bylai yra svarbi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014. Administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 buvo išspręstas ginčas dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 1-130 teisėtumo, kuriuo buvo patvirtintas Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialusis planas. Sprendimas priimtas minėtoje byloje turi prejudicinę reikšmę šiam ginčui ir faktai nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš naujo neįrodinėjami nagrinėjamoje administracinėje byloje (ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis). Minėta nutartimi neatliktas individualus vertinimas dėl suprojektuotų servitutų nustatymo pagrįstumo žemės sklypų savininkų nuosavybės teisės įgyvendinimo kontekste, toks vertinimas, konstatuota, turi būti atliekamas priimant konkretų sprendimą dėl servituto nustatymo. Klausimas dėl to, ar atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, teisėtai ir pagrįstai administraciniu aktu nustatė byloje nagrinėjamą servitutą – šios bylos dalykas.

Pabrėžtina, kad bet koks nuosavybės teisių ribojimas, o tokio pobūdžio priemonė yra ir žemės servitutas, turi neprieštarauti konstituciniam reguliavimui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nustatyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai).

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, jog ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir/arba dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Taigi pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir/arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.111 straipsnio 1 dalį, servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Atitinkamai Žemės servitutas – teisė į svetimą žemės sklypą ar jo dalį, suteikiama naudotis tuo svetimu žemės sklypu ar jo dalimi (tarnaujančiuoju daiktu), arba žemės savininko teisės naudotis žemės sklypu apribojimas siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (ŽĮ 2 straipsnio 13 dalis). Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų sprendinius servitutai administraciniu aktu nustatomi išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti (Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Servituto nustatymo administraciniu aktu sąlygas ir tvarką reglamentuoja Žemės įstatymo 23 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniu aktu servitutus nustato Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu, o to paties straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius servitutai nustatomi išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti. Teisinio santykio subjektas, kuriam suteikta teisė priimti tokio pobūdžio sprendimus, yra Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas; objektas – žemės naudojimo sąlygų nustatymas konkrečiam žemės sklypui; dalykas – servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1820/2013). Nagrinėjamu atveju žemės naudojimo sąlygos yra aptartos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 „Dėl suskystintųjų gamtinių dujų (toliau – ir SGD) terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintu Specialiuoju planu.

SGD terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad SGD terminalo įstatymu suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas pripažįstamas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu, kurio įgyvendinimui taikomas Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymas, išskyrus pastarojo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą reikalavimą pateikti projekto galimybių studiją. Pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 4 dalį, jeigu Vyriausybė priima nutarimą patvirtinti projekto specialųjį planą ir pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, projekto įgyvendinimui reikalinga žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų arba valstybinės žemės nuomos ir (ar) panaudos sutartys gali būti nutraukiamos prieš terminą Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors SGD terminalo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas SGD terminalo ypatingos valstybinės svarbos ekonominio projekto statusas, kuris suteikia teisę atlikti žemės paėmimą visuomenės poreikiams pagal Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymą, tokia teisė savaime nereiškia pareigą tokį statusą turintį projektą vykdyti tik pagal minėtą įstatymą. Pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, teritorijai, kurioje turi būti įrengta SGD terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su SGD terminalo projekto įgyvendinimu, ir kuri nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nėra valdoma bendrovės ar perdavimo sistemos operatoriaus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis nustatomas žemės servitutas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek žemės paėmimas visuomenės poreikiams, tiek servituto nustatymas administraciniu aktu yra skirtingo pobūdžio institutai, kuriais ribojamos savininko teisės. Abu institutai taikomi įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Tačiau jų taikymo būtinybė kyla iš būtinybės nuosavybei ypatingais atvejais atlikti nuosavybės socialinę funkciją. Kaip 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime yra nurodęs Konstitucinis Teismas, ši socialinė funkcija suponuoja, kad ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie ypatingų visuomenės reikmių prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos. Sekant konstitucine jurisprudencija, esminėmis nuosavybės ribojimo sąlygomis tampa proporcingumo principo laikymasis, pagal kurį įstatymuose numatytos nuosavybė ribojančios priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Kaip matyti iš SGD įstatyme įtvirtinto reguliavimo, įstatymų nustatytose ribose, esant įstatymuose įtvirtintoms sąlygoms ir pagrindams, SGD terminalo infrastruktūros projektų vykdymas gali būti nukreiptas skirtingomis kryptimis, t. y. tiek paimant žemę visuomenės poreikiams, tiek nustatant nuosavybės teises ribojančius servitutus. Abiem atvejais ribojimas – nuosavybės paėmimas arba ribojimas servitutu – kyla iš visuomenės poreikio. Nagrinėjamos bylos kontekste visuomenės poreikį pagrindžia infrastruktūros, dėl kurios nustatomas servitutas, priklausomybės SDG terminalo projektui, kuris yra pripažintas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu. Ginčo byloje dėl SGD projekto svarbos nėra.

Įstatymų numatytais atvejais viena ar kita nuosavybės ribojimo priemonė gali būti prioretizuojama ir tinkamesnė individualiu atveju. Pavyzdžiui, analizuojamos situacijos kontekste, kaip administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, SGD terminalo projekto įgyvendinimui reikalinga žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atitinkamai ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014, išanalizavęs susiklosčiusią situaciją, konstatavo, kad statytojo ir žemės sklypų savininkų interesus labiausiai atitiktų ir jų pusiausvyrą užtikrintų viešosios teisės normų reglamentuojamas žemės paėmimas visuomenės poreikiams. Tačiau nei viename iš nurodytų procesinių aktų žemės paėmimas visuomenės poreikiams nebuvo nurodytas kaip vienintelis teisių gynimo ir, atitinkamai, teisių ribojimo būdas. Vertinant tam tikro nuosavybės teisių ribojimo būdo parinkimą esminiais klausimais lieka konkrečios priemonės taikymo prielaidų tenkinimas ir tinkamas (ekvivalentis) iš ribojimų kylančios žalos kompensavimas, kuris atitiktų ir iš Konstitucijos kylantį reikalavimą dėl nuosavybės teisių ribojimo proporcingumo.

Nurodytu aspektu SGD terminalo įstatymas įtvirtina sprendimus priimančios valstybės valdymą įgyvendinančios institucijos diskreciją rinktis tą metodą, kurį ji laiko tinkamiausiu konkrečiu atveju, siekiant įgyvendinti SGD terminalo įstatyme įtvirtintus tikslus. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į galimybes ir procesų ypatumus, buvo pasirinktas servituto nustatymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad servitutas iš esmės yra mažesnio nuosavybės ribojimo laipsnio priemonė už nuosavybės paėmimą. Nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams instituto taikymo atveju visa paimama nuosavybė tampa kito savininko nuosavybe. Tuo tarpu servitutas, net ir esant dideliam daiktinių teisių suvaržymui, nelemia tarnaujančio daikto tapimo viešpataujančio daikto nuosavybe. Be to, žemės paėmimas visuomenės poreikiams yra išskirtinė, ypatinga procedūra. Ji turi būti taikoma tik ypatingais atvejais. Tai lemia ne tik įstatymuose įtvirtintos šios procedūros taikymo sąlygos, bet ir sudėtinga šios procedūros vykdymo tvarka. Pavyzdžiui, pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad Vyriausybė pradeda žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Tuo tarpu servitutą administraciniu aktu nustato Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinis skyrius. Tad procedūrų priėmimo ir vykdymo lygmenys ypač skiriasi ir tai taip pat gali iš dalies lemti tam tikros procedūros prioretizavimą konkrečiu atveju.

Kaip savo jurisprudencijoje servituto nustatymo bylose yra nurodęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011, 2014 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014), šiems teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas, kuris reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip. Atitinkamai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nustačius servitutą privačios žemės sklypui, įstatymas nustato tarnaujančio žemės sklypo savininkui kompensacinio pobūdžio teisines garantijas – nuostolių atlyginimą, vienkartines ar periodines išmokas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-93/2014). Ši praktika tiesiogiai susijusi ir su konstituciniu reikalavimu užtikrinti ribojamų nuosavybės teisių gynimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Todėl nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, servituto taikymo apimtis tarnaujančiam daiktui (pareiškėjos žemės sklypui) turi būti vertinama per ekvivalentinės naudos kriterijų, t. y. ar pareiškėjai, atsižvelgiant į taikomus ribojimus, nepraranda teisės į teisingą, ekvivalentį atlyginimą.

Dėl kompensacijos nustatymo

Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui (Civilinio kodekso 4.129 straipsnis). Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad žemės savininkas ar valstybinės žemės patikėtinis dėl nuostolių, patiriamų dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto servituto, atlyginimo turi teisę kreiptis į viešpataujančiojo daikto savininką, o kai nustatytas servitutas prieiti ar privažiuoti prie gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, – į valstybės ar savivaldybės instituciją, atsakingą už šių kompleksų ir objektų apsaugą. Nuostolių dydis ir atlyginimo terminai nustatomi viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų ar valstybinės žemės patikėtinių susitarimu, o tais atvejais, kai servitutas nustatytas prieiti ar privažiuoti prie gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, – valstybės ar savivaldybės institucijos, atsakingos už tokių kompleksų ir objektų apsaugą, ir tarnaujančiojo daikto savininko ar valstybinės žemės patikėtinio susitarimu. Šalims nesusitarus, ginčus dėl nuostolių dydžio ir atlyginimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka sprendžia teismas. Kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą praradimo. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką tvirtina Vyriausybė.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos Metodikos 10 punkte pateikta nuostolių dėl žemės ūkio paskirties žemėje sunaikinamų žemės ūkio naudmenų formulė.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos teiginiais, kad Metodikoje įtvirtinta ir jos atžvilgiu pritaikyta formulė nebūtinai kompensuoja realiai dėl servituto nustatymo patiriamus nuostolius. Nagrinėjamos bylos kontekste Metodikos tikslas neatsiejamas nuo pasirinkimo nagrinėjamu atveju taikyti servitutą, kaip daiktinių teisių suvaržymą – tai sąlyginis paprastumas ir efektyvumas, vykdant didelę visuomeninę reikšmę turintį projektą (SGD terminalo ir jo infrastruktūros parengimą). Metodika yra pagalbinė priemonė, kuri leidžia nestabdyti tam tikros procedūros, nustatyti bent minimalius standartus atitinkantį kompensavimą. Kartu Metodika neužkerta kelio asmeniui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka reikalauti atlyginti realiai patirtus nuostolius (pvz., rinkos vertės sumažėjimą, praradimą) tiek, kiek jų nepadengia Metodikos pagrindu nustatytas atlyginimas. Teisėjų kolegija sutinka, kad servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą, nes taip užtikrinamas proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką principų įgyvendinimas (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2009 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010).

Dėl paminėto, tie pareiškėjos argumentai, kurie siejami su visišku nuostolių atlyginimu, yra išeinantys iš šios bylos nagrinėjimo ribų bei nesvarstytini.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai nesutinkant su kompensacijos dydžiu, paskaičiuotu pagal Metodikos nuostatas, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles, tenka pareiga paneigti šios kompensacijos apskaičiavimo teisingumą. Metodikos pagrindu apskaičiuotos kompensacijos dydis yra faktinė aplinkybė, kurią šalys privalo įrodinėti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad kompensacijos dydžiui nustatyti buvo panaudotos specialios žinios. Toks šios faktinės aplinkybės pobūdis lemia, kad tokių žinių pagalba gauti duomenys, turėtų būti paneigiami taip pat naudojant specialias žinias (pvz. turto vertinimo išvada, kitų šios srities specialistų atitinkamas išvadas ir pan.).

Kadangi pareiškėja tokio pobūdžio įrodymų nepateikė, todėl įrodymų vertinimo prasme, darytina išvada, kad ji savo teiginių pagrįstumo dėl, jos nuomone, neteisingai apskaičiuotos kompensacijos dydžio, neįrodė.

Pareiškėja savo nuostolius sieja su savo ketinimais keisti žemės sklypo paskirtį ir dėl to galimai padidėsiančia sklypo verte. Ši aplinkybė, atsižvelgiant į tai, kad nuostolių kompensacijos apskaičiavimo ir bylos nagrinėjimo metu aptariamo sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis buvo žemės ūkio, vertintina kaip hipotetinė. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje ginčijamu įsakymu nustatytas servitutas iš esmės atitinka Specialiajame plane numatytas sąlygas. Kaip administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 pažymėjo teismas, nėra pagrindo pripažinti ginčo (magistralinio) dujotiekio trasos vietos suprojektavimą neteisėtu, o planuojami servitutai yra suprojektuoti būtent išilgai šios trasos, šie servitutai yra būtini siekiant įgyvendinti SGD terminalo projektą (nutiesti magistralinį dujotiekį bei vėliau jį eksploatuoti). Todėl vertinant konkretaus Įsakymo pagrįstumą ir servitutu įtvirtinamus daiktinių teisių ribojimus, būtina pabrėžti, kad byloje nėra pateikta duomenų, kurie pagrįstų žymų servitutų nukrypimą nuo Specialiojo plano sprendinių.

Pareiškėja pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies atitikties Konstitucijai, ir Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos Metodikos atitikties Konstitucijai ir įstatymams.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą. Metodikoje pateikta kompensacijos apskaičiavimo principai (formulė) neužkerta kelio asmeniui reikalauti teisingo, realaus atlyginimo dėl servituto nustatymo. Šis atlyginimas priklausytų nuo individualaus turto vertinimo, pateiktų įrodymų pagrįstumo. Bendro pobūdžio formulės pateikimas turi kitus tikslus nei apimti visus idealius turto vertės nustatymo atvejus – tai preliminarus apskaičiavimas, leidžiantis vykdyti visuomenei svarbias procedūros paprastai ir efektyviai. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir palieka pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė